#tik tiek

[princesepersikas]

Tą dieną, kai aklas pradeda matyti, pirmas dalykas, kurį jis išmeta - lazda, kuri jam padėjo visą gyvenimą.

[kormokodranas]

76/91

anksčiau kai reikėdavo parašyt kokį nors didelį darbą labai panikuodavau. būtini reikėdavo bent dienos arba dviejų papanikuot ir paverkt, kad nieko nežinau, nieko nemoku, čia per daug darbo, nespėsiu, gausiu šūdiną pažymį ir mane išmes. Tada bėgte padarydavau tą darbą ir būdavo arba viskas ok, arba labai geras darbas ir tada pasižiūrėjus į tą darbą galvodavau "visai čia neblogai parašiau".

Dabar blemba liko dvi savaitės, o man reikia bent 10 dienų tiesiog pabaigt rašyt. O dar yra krūva darbų po to, nes reikia sudėt citatas normaliai, sunumeruot paveiksliukus, padaryt reagentų ir plazmidžių lenteles ir priedą, o kur dar sutikrint visus 200 psl vien tik dėl rašybos ir skyrybos klaidų, jau nekalbant apie turinį. Ir vadovas dabar tik pradėjo skaityt, tai atbels man krūvą pastabų. BET aš visai nepanikuoju, tipo užeina kartais kad AAAA liko tiek nedaug laiko, o tiek daug darbų, bet tas AAA toks... paviršutiniškas, dalykiškas. Nejaučiu AAAAA emociškai, tiesiog objektyviai matau, kad reikia krutintis. Keista kažkaip. Nežinau, ar čia aš suaugau ir įvyko tas mistinis "smegenys pilnai susiformuoja tik po 25", ar čia pusantrų metų terapijos, ar du metai vaistukų. Gal viskas kartu. Bet ironiška, kad likus tiek mažai laiko pradėjau miegot normaliai :D Prieš porą mėnesių vidury nakties pabusdavau dviem-trim valandom, o dabar atsijungiu, išmiegu 8 valandas ir atsikeliu. Aišku vis tiek jaučiuosi pavargus, bet vis geriau nei būt zombiu. Šiaip ar taip, man džiugu, kad nebejaučiu AAAAA, nes visų pirma tai šūdinas jausmas, o antra tai labai nesveika. Nors dabar reikia biškį panikos, nes noriu miego ir nekenčiu įžangos, ir panika padėtų išsijudint ir tiesiog rašyt negalvojant apie galutinį rezultatą.

O bibliotekoj vis dar baisiai sausa, atsinešiau kremukų pasitept snukį ir rankas, nes sudžiūvo. Bus progra sunaudot visus kremukus. Šiandien atsinešiau neutrogeną, kurią naudojau kai dirbau vero cafe. Pagalvojau, kad čia PRIEŠ 10 METŲ buvo. 10 METŲ. Šitam kremui 10 metų. Tūbelė jau pradėjo irt ir suskilo šonai, bet kremas tai koks buvo, toks ir liko. Čia turbūt gili metafora.

[nezinaukamsitaspuslapis]

vienintelis dalykas, kurio dabar norėčiau, tai nebijoti nusižudyti. mielai tą padaryčiau, bet mano maža egoistiška širdis bijo nežinomybės, kaip greitai gyvieji pamiršta mirusiuosius, kaip greitai gyvenimas tiesiog eina toliau ir apie mirusįjį nelieka nė kalbos. aš bijau, kad viskas, ką aš darau, yra veltui ir nueis perniek, kai nuo to atsitrauksiu. viskas, kas palaiko mane gyvu, yra mano išdidumas. jaučiuosi, kad vos sustosiu viską daręs, mano darbai bus išbraukti, mano asmenybė pakeista ir netrukus visai užglaistyta bet kokio kito praeivio. aš tik dirbu, dirbu, dirbu, bet nematau jokio rezultato ir nežinau, ar dar matau kokią prasmę. nuolat jaučiuosi deficite, pralaimėjime, kad mane vejasi terminai, nauji darbai, netikėtos problemos ir aš atidėlioju tai, kas svarbiau, taip nė dienos nenugyvenęs padaręs kažko išties didelio ir prasmingo. akimirkomis, kai apsidairau aplink, matau savo bendraamžius su nuopelnais, pasiekimais, laimėjimais, savo gentimis, savo šeimomis, kažko apčiuopiamu, ką jau užaugino ir subrandino. nuo studijų pabaigos nė karto neturėjau atostogų, kurios truktų dvi savaites, neturiu laiko socialiniam gyvenimui, bet aš vis dar esu toks pats pralaimėtojas, kokiu likau. nuolatos, vienas žingsnis į priekį, trys atgal. daryk tą, daryk aną, susiimk. man nusibodo kasdien susiimti, daryti dar kažką, nes kad ir ką daryčiau, viskas vis tiek šūdas. taip, taip, negalima savęs lyginti, nėra ko savęs gailėti, tai juk visai nepatrauklu ir nežavu, bet man jau vienodai. po truputį vis labiau man viskas darosi vienodai. meldžiuosi, kad taps vienodai ir mirtis.

[gh0stdiary]

gal tu vieną dieną į mane pažvelgsi

savo švelniom kaip visada akim

pražyti mano širdžiai leisi

ramiai vaikštant tavo sielos pakraštin

mano ausis pripildys tirštas rūkas

drėgnom tavo pavasario naktim

aš liksiu ten, kur pienės pūkas

tavo lūpų glėbyje savas ramint

vos saulei tekant gulsiu po tava oda

praleisti ryto šalną šilumoj

prieglobsty minkštam kaip mėtų arbata

lengvai alsuosime ramioj tyloj

tavo šilumą lyg šaltinį aš gersiu

upę srūvančią, tiek kupiną vilties

vien tavęs, tavęs tik noriu

lai mus saulės spinduliai kartu aplies

[skausmas]

Noriu tokios meilės, kokią turėjo Mačernis ir Vildžiūnaitė. Ji laukė net aštuoniasdešimt metų, kol jiedu pagaliau susitiks amžinybėje. Aštuoniasdešimt metų skausmo, vienatvės, gėlos. Gėlos meilės. Noriu tiek pat kankintis. Turėti tiek pat valios ir ryžto. Niekam nepasakoti apie nelaimingą meilę - laikyti ją tik tarp mūsų. Turėti tavo asmeninius daiktus, kurie man primins apie tave amžinai. Mintinai mokėti tavo laiškus. Mokėti tavo rašyseną. Persirašinėti tavo laiškus tokiu pačiu dailyraščiu, kokiu tu rašydavai. Ir vėliau turėti šimtus perrašytų tavo laiškų kopijų, visų beveik taip pat vienodai nutrintų nuo begalinio ir nuolatinio skaitymo. Noriu gerti tavo kvepalus, kad bent kažkokia tavo dalis būtų manyje. Noriu išverkti akis, kad jos taptų it juodos dėmės. Turėčiau ne tik tą vieną juodą dėmę krūtinėje. Kuo daugiau tokių skausmo dėmių turėčiau, tuo mažiau manęs būtų. Tuo labiau aš artėčiau prie tavęs... Žodį "širdis" girdėčiau tik iš gydytojų. Pati jau būčiau seniai pamiršus, kas tai per mėsos gabalas. Bet kada galėčiau pasilengvinti sau dalią ir ateiti pas tave greičiau, bet bijočiau. O jei po mirties aš būsiu toliau nuo tavęs, nei esu dabar? Prašau, atleisk, kad neateičiau pas tave anksčiau laiko. Maldauju, atleisk man. Man mūsų prisiminimai ir vietos, kurias lankėm, gėlės, kurias skynėm, tavo tėvų namai, į kuriuos tu mane pirmąkart atsivedei, tavo kambarys juose, mano tėvų namai, ir mano kambrays, yra per daug brangūs. Laikui bėgant liktų tik mažytės nuotrupos tų vietų - namai nugriauti ir pasiglemžti laiko - kurias vis dar galėčiau lankyti. Tu jų niekada nelankytum, bet aš lankyčiau!!! Visada eičiau tomis pačiomis vietomis, pro kurias mes kartu vaikščiojome, ir vis slapčia, giliai giliai širdy tikėčiausi išvysti tave. Vis tikėčiausi, kad tai nesusipratimas, kad tai kažkieno pokštas. Viską atleisčiau, kad ir kas būtų dėl to kaltas. Jei tik tave pamatyčiau. Ar gali isivaizduoti, kaip aš suspigčiau, jei eilinį kartą vaikščiodama mūsų takeliu ar pamatyčiau tave? Nuo mūsų išsiskyrimo būtų praėję dešimtys metų, ir eilinį, kažkeli tūkstančiai, kažkeli šimtai, kažkeliasdešimt kažkelintą kartą einant mūsų takais aš tave pamatyčiau? Turbūt man prasidėtų isterija. Pati laimingiausia isterija!!! Tokia, kurios pabaigos aš vengčiau visa savo esybe. Bet žinau, kad to niekada nebus. Aš tave amžinai nešiočiau širdyje. Nors ir man siūlytų susirasti kitą, klaustų "Kiek tu gali taip gyventi?" ar kas bandytų įsiprašyti į mano širdį, aš išdidžiai pakelta galva spjaučiau visiems i veidus. Todėl, kad tie gaivalai nežino, kas yra meilė. Todėl, kad tie gaivalai nežino, kad meilė nepraeina, kai žmogus dingsta, savo ar ne savo noru, iš tavo gyvenimo. Todėl, kad tik tokia meilė turi būti. Tai ne ta parodija, meile vadinama, kurią matai, kai žmonės tuokiasi su skirtingais žmonėmis. Tai ne ta meilė, kuomet sakai "Aš tave myliu" skirtingiems žmonėms. Kaip žmogus gali mylėti antrąkart? Tikra meilė tebūna vienąkart. Bet žmonėms to nesuprasti. Kaip ir nesuprsti, kaip galima mylėti žmogų, kurio tavo gyvenime nėra dešimt, dvidešimt, aštuoniasdešimt metų!!! Meilė privalo teikti skausmą, meilė yra skaumo sesė, meilė yra skausmo šaltinis. Bet šis skausmas sveikas ir būtinas. Kitaip būtume lyg gyvuliai. Aš tave myliu

[hristinaki]

2025/01/20

Vis galvojau, ar kada nors grįšiu prie rašymo. Sakyčiau, kad dabar mane paskatino visos tos nesąmonės, kurios vyksta su socialinėmis medijomis. Algoritmai dažniausiai gerai veikia tik tiems, kurie sukiša krūvas pinigų reklamoms. Dabar trendina vien tik trumpi vaizdo įrašai, po kurių sunku sutelkti dėmesį į kitus darbus. Žinau, kad dėl jų ir aš pati sunkiau susikoncentruoju, bet nusprendžiau, kad laikas kažką keisti.

Norisi kurti dėl savęs ir tik tada, kad kiti pamatytų, ką aš darau.

Anksčiau čia ir Instagrame daugiau išsiliedavau, bet tada žmonės pradėjo man sakyti maždaug: „Kam tau čia to reikia? Tu supranti, kad viskas lieka internete ir nieko neištrinsi, lalala.“ Yeah, no shit, Šerlokai Holmsai. Dabar aš perimu kontrolę savo žodžio laisvei.

Prieš 5 metus pradėjau rimčiau užsiimti tapyba. Negalvojau, kad ši veikla prasitęs iki tiek, kad pasirodysiu parodoje „Žalgirio“ arenoje. Šiems metams turiu dar planų, tikiuosi, kad viskas pavyks.

Tapybos visada mokiausi savarankiškai, bet pernai užsirašiau į VDK kursus. Greitai juos baigsiu. Buvo faina, tačiau supratau, kad savo noru dar ilgai netapysiu natiurmortų. Eilinį kartą įsitikinau, kad lygūs paveikslai yra visiškai ne mano tema – man visur norisi pridėti tekstūros, kur tik įmanoma. Dabar savo kūrybos neįsivaizduoju be grubletumo.

Jau beveik porą metų rimčiau prižiūriu savo psichinę sveikatą. Dabar žinau tiksliai, kodėl kartais pernelyg jautriai reaguoju į dalykus ir nerimauju be reikalo. Labai rekomenduoju apsilankyti pas tinkamus specialistus, jei smegenyse atsiranda blogų minčių. Pagalba visada yra, jei tik jos nori. Ne, pasiskųsti antrajai pusei ar draugams neužtenka – jie gali nebent pritarti ir palaikyti.

Pabaigai - jaučiu, kad rašymas yra vienas iš būdų susidėlioti mintis ir išsikalbėti. Noriu kurti turinį, kuris man pačiai patiktų ir būtų tikras, o ne prisitaikantis prie trendų. Tikrai žinau, kad ne viskas bus tobula ar populiaru, bet tai bent jau bus mano. Tikra ir nuoširdu.

Daugiau dalinsiuosi čia savo tapybos procesu. Taip bandysiu dar labiau prisijaukinti kūrybos džiaugsmą. Galbūt tai įkvėps kitus, o gal tiesiog leis geriau suprasti, kas slypi už kiekvieno paveikslo.

Manau, kad svarbiausia – leisti sau būti savimi, nepaisant to, ką pasakys kiti. Taisyklės ir yra tam, kad jos būtų laužomos, ypač kūryboje. Vienintelė taisyklė, kuri�� sau pasilieku, yra kurti nuoširdžiai ir be baimės būti netobulai.

Galbūt visas šis tekstas skamba kaip naivios naujųjų metų rezoliucijos, bet nuo kažko juk reikia pradėti. Gal kažkam tai bus ženklas kažką keisti, pradėti, kurti, kalbėti. Niekas kitas to nepadarys už tave patį.

- Hristina

[nenuobodiistorike]

Pagiriamasis žodis Žemaitei

Prieš kelias dienas vienas diedas* rašė: "...O ne mokytis apie metaforas, litotes ir metonimijas, ir juo labiau ne skaityti autorę Žemaitę, kurios kūryba yra visiškai be pasekmių, ji nedavė lietuviams nė vienos naujos idėjos, nė vienos geros citatos, nė vieno one-liner, nė vieno punchline, nė vieno paradokso, ir negali būti išversta į jokią kalbą, nes yra labiau beprasmė, negu moteriškumo mokyklėlė Šventojoje arba lietuviškas kinas." Tiesiog varčiau akimis skaitydama šią citatą (laimei, buvo kas išnarstė tekstą gabaliukais anksčiau, ir pačiai su juo vargti nereikėjo): kaip galima būti tokiu neišprususiu, ir turėti tiek drąsos (nusi)kalbėti?

Atsispiriant nuo kitų minimo teksto elementų, pvz. kad mokantis svarbiau ne patys atskiri dalykai, o skirtingos žinios plačiame kontekste (su kuo sutinku), norėčiau tarti pagiriamąjį žodį taip niekuo dėtai ir nuvertintai Žemaitei.

Pirma, mūsuose yra susiklosčiusi gan įdomi situacija, jog apie kai kurias svarbias (ar bent jau įdomias) istorines asmenybes moksleiviai sužino ne istorijos, o literatūros pamokose. Jei istorijos pamokos skiria ribotą dėmesį moterų emancipacijai bei moterų istorijai apskritai, literatūros pamokose diskutuojant apie Žemaitės, Šatrijos Raganos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir kitų kūrybą bei jos kontekstus, sužinoti galima tikrai daugiau.

Tad kuo ypatinga toji Žemaitė, moterėlė su skarele (be to, jog kadaise buvo vienintelė moterimi, "papuošusia" Lietuvos nacionalinę valiutą)?

Visų pirma, galbūt verta pradėti nuo kelių biografinių faktų:

1. Ne itin laiminga santuoka, 6 vaikai, finansiniai sunkumai ir apskritai visi vargai, būnant žmona ir mama XIX-XX a. sandūroje, kai realiai reikėjo valstietėms moterims visus keturis namų kampus laikyti. Ir visame tame, jau būdama "vyresnio" amžiaus, Žemaitė pradeda rašyti. Ir rašo pati iš savęs, iš savo aplinkos ir neprivilegijuotos pozicijos, ir būtent dėl to jos kūryba buvo labai tikra ir puikiai atskleidė to meto ir tos visuomenės grupės realijas. Mėgstant pažangias istorijos tyrimų ir rašymo idėjas, kad ir history from below, ar herstory, Žemaitė ir jos kūryba yra lobis.

2. Žinant 1, bei įvertinant Žemaitės gyvenamuosius "paskenduoliškus" laikus su stipria "moralės policija", bažnyčios įtaka ir kt., labai įdomu žinoti ir apie jos, šešiasdešimtmetės močiutės meilės keturkampį, kuriame būta ir jos dukros, anūkės bei perpus už Žemaitę jaunesnio vyro.

3. Mane turbūt labiausiai žavi tai, kad įžengus į septintą dešimtį, Žemaitė vis dar turėjo sočiai parako, kad galėtų laivu keliauti (patikėkite, kelionė tikraaaai nebuvo lengva) į JAV, kur susitikinėtų su išeiviais ir rinktų lėšas Lietuvos atstatymui bei statymui po Pirmojo pasaulinio karo. Kelionės atsiminimus ji suguldė į knygą "Apie Ameriką" - labai rekomenduoju pasiskaityti!

Na, ir antra, jei ieškoti beprasmybės literatūros pamokose, tuomet galėčiau pirštu besti nebent į visokias radviliadas bei giesmes apie stumbrus - kad ir pirmieji tai kūriniai, bet ir lydimi to egzistencinio skausmo, kad neturime nieko geriau, bei neturime savo tautinio epo kaip kaimynų Lačpliesis ar Kalevala. Tad anksčiau minimus kūrinius moksleiviai skaito ne dėl to, kad jie būtų kažkoks literatūros istorijos pasididžiavimas, o dėl to, kad nieko geriau tiesiog nėra, bet negi su tuo susitaikysi, jog mes ne kokie islandai, kurių dalis egzistencijos turbūt vien sagomis ir pagrįsta? Tik va kitaip nei su moterų istorijos temomis, istorijos pamokose LDK istorijai skiriama daugiau nei puslapis ar du, tad kontekstų svarba čia jau nebežaidžia.

*diedas - kai kuriems vyrams būdinga mąstysenos kategorija, kuriai būdinga "visažinystė", įsitikinimas, jog paties nuomonė yra geriausia ir teisingiausia, o visi kiti aplink (ypač moterys) yra durni. Diedai dažniausiai nepasivargina paieškoti daugiau info ar patikrinti faktų, nes buvimas diedu pats savaime suteikia neginčyjamą autoritetą žinių visuomenėje.

Daugiau apie Žemaitę pasiskaityti galima čia, čia ir čia.

#moterųistorija #moterys #emancipacija

[naturalswimmingspirit]

beateskvorcova

Kā Tu veido attiecības ar sevi? Kas ir tas, kas tevi attur no lēkšanas savā patiesumā? Es novēroju tendenci, kad cilvēki piedzīvo grūtības sevī vai vispasaulīgā mērogā, viņi novēršas no sevis un rūpēm par sevi. Varbūt galvā riņķo vārdu dancis “es to neesmu pelnījis”, “man nesanāk”, “es esmu neveiksminieks”, “Jurim ir labāka dzīve!” Un tādā garā.. Mēs esam katru dienu savas labākās versijas, mēs cenšamies tādas būt, vane? Tas kādu dzīvi mēs izvēlamies nosaka to kā mēs dzīvosim tālāk vismaz mazu brītiņu. Un mums ir un mums pienākas būt veselīgiem ne tikai fiziski, bet mentāli! O jā! Mentālā veselība, nepatīk mums urķēties pa pagātni un piedot sev un citiem par pāridarījumiem. Kuram patīk iet tur? Bet tikai caur piedošanu un palaišanu mums tas var izdoties. Var izdoties būt mierā ar sevi. Es šo rakstu, jo pamanu kā cilvēki novēršas, kad tiek piedāvātas iespējas sevi sakārtot vai vismaz sākt kārtot. Es pamanu kā dzīve pēdējos divus gadus mūs ir atsvešinājusi viens no otra un mēs izjūtam trauksmi, kad atrodamies telpā ar citiem cilvēkiem. Bet tikai cenšoties pārkāpt sev pāri un izejot no tā online komfortiņa mums izdodas dziedināt savu trauksmi un bailes. Es šo rakstu, jo vēlos vērst uzmanību jums kā iet man. Es esmu izvēlējusies palīdzēt cilvēkiem, bet pēdējos mēnešus cilvēki uz nodarbībām izvēlas nenākt. Es izjūtu distancēšanos citiem no tā ko piedāvāju. Bet es turpinu ticēt, ka esmu uz pareizā ceļa. Es nezinu ko daru bieži vien. Es vienkārši ļaujos. Krītu un ceļos. Krītu un ceļos.. Dažreiz liekas, internets pilns ar viltus skolotājiem kuri sevi paši ielikuši zem šī nosaukuma izlasot vienu grāmatu “Kā manifestēt sev labāku dzīvi!?” Tikmēr es jau vairāk kā 10 gadus macos teorijas un prakses kā izprast cilvēka prātu, uzvedību, anatomiju. Reizēm liekas tik negodīga šī pasaule. Bet tad es apstājos un sajūtu sevi. Hey.. tagad ir šitā un vēlāk būs labāk. Tagad ir jaatpūšas un vēlāk atkal tu strādāsi un būs darbiņš. 🤞🏼 Man interesē kā iet citiem maniem līdzigājējiem? Kā jums iet? ♥️ Šeit manas pārdomas un sajūtas. Šī nav žēlošanās vai sūdzēšanās. Šīs ir manas sajūtas un es gribu ar jums ar tām dalīties.

[for-a-home-that-once-was]

Aš tikrai noriu per daug... Tokiai kaip man tik reikia tylėti ir trupinius rankiotis... Bet nu negaliu taip. Negaliu. Va čia ir blogiausia, kad negaliu. Aš noriu, ko noriu ir negaliu kitaip. Aš jau ir taip ėjau į kompromisą... Bet kodėl su ja negaliu pastovėti už save. Kodėl? Kodėl viskas kas susiję su ja man pakerta kojas ant tiek, kad maldauju? Kodėl?

Mano supuvusios smegenys nori man prikišti, kad čia jos ne meilė, nu bet gal ne. Gal tai, tiesiog stuburo neturėjimas. Gal tai baimė, kurios net meilė negali nugalėti....

[godihopethiscounts]

Romantika

Māksla ir romantiska daudzos veidos.

Pat kaut kas, kas citiem varētu šķist satraucoši, var būt romantisks vai juteklisks.

Asiņainākās gleznas var izraisīt dziļas vēlmes, mīlestības jūtas. Piemēram šeit ir glezna, kas tikai nedaudz norāda uz kanibālismu, tomēr tā izsaka daudz.

Daudzi nevar aptvert, ka vairākos literāros darbos kanibālisms tiek izmantots kā metafora mīlestībai. Tas var lieliski attēlot mokas, kas rodas, mīlot kādu. Jo, apēdot kādu cilvēku, daļa no tā paliek dziļi tevī, vai tas nav romantiski?

Varbūt kanibālisms iet par tālu, bet vai jums nekad nav gribējies kādam vienkārši iekost? Varbūt tikai tāpēc, ka viņi bija tik burvīgi, vai arī jūs viņus vienkārši mīlat?

Protams, tas NAV pareizais veids, kā rīkoties, bet tā ir interesanta metafora, kas liek aizdomāties.

(Mākslinieks ir Kurokawa Inuko!)

[neidomiosmintys]

nekenčiu vidutinybės, bet siekiu ja tapti

kartais (dabar) būna, kad nesvarbu, kaip stipriai noriu rašyti – jokios protingos ar bent šiek tiek įžvalgios mintys neateina.

vakar prieš užmiegant vėl galvojau apie tai, kaip kalbėti su kitu žmogumi man prilgysta testui. turiu pripažinti, paskutiniu metu pakankamai gerai atlieku į akis žiūrėjimą. džiaugsmas dėl to, kad man pavyko pasielgti normaliai, yra, turbūt, tikrai specifinis. kas apie tokius dalykus išvis galvoja? „žiūrėjau žmogui į akis 7 sekundes – idealus laikas.“ …ką?

aš galiu būti keistas. nieko tokio, kad man neįdomu populiariai įdomūs dalykai, nieko tokio, kad būti žmonių būryje man iš tikrųjų be galo sunku. aš galiu jausti, kad man nepatinka, arba galiu jausti, kad neturiu jokių jausmų apie tai. nėra svarbu. iš tikrųjų dauguma dalykų nėra svarbu.

nežinau, kodėl taip stengiuosi būti „toks kaip ir kiti“, kai man pačiam net nepatinka toks žmogaus tipas. ir aplamai. kas ta vidutinybė. jeigu ji ir egzistuoja, tai tik teoriškai.

[princesepersikas]

-Kaip norėtum, jog tave prisimintų?

- Aš noriu, kad mane pamirštų...

[kormokodranas]

73/91

blet kaip nekenčiu rašyt įžangų. Dirbi dirbi, ir po valandos intensyvaus kasinėjimosi po straipsnius parašai 100 žodžių. Fui. Nu bet blemba, reikia. Liko tik 17 dienų, tiek nedaug!!! bet ir mano valios beigi jėgų likučių irgi tiek nedaug!!!

ai, grįžau į biblioteką darbe. Mažiau kam išblaškyt yra, be to mano kėdės/stalo kombinacija namie tokia prasta, kad grįžo nugaros skausmai. Nepasiilgau aš jų. Reiks bandyt vėl praėt eit į sporto salę, nes tie sunkiai užauginti raumenys jau pradingo :( bet gal grįžti lengviau nei pradėti nuo 0, nežinau.

[nezinaukamsitaspuslapis]

fuck it, švęsiu naujuosius internete, kaip simbolį, kokie vieniši ir kupini pasimetimo buvo šiti metai.

iš vienos pusės, atradau nemažai naujų talentų ir drąsos dėl savo įgūdžių, investavau daug laiko į kūrybą. priėmiau daug sudėtingų sprendimų. iš kitos pusės, dažnai būdavau situacijose, kuriose per visus tuos sprendimus ėjau be jokio palaikymo ir tai užknisa.

dažnai atrodo, kad gyvenimas yra iš esmės apie dalijimąsi su kitais ir kai to nėra, darbo vaisiai atrodo ne tokie svarbūs. iš tiesų, ne tai, kad darbo rezultatai nesvarbūs, labiau, kad nuolatinio bėgimo, nesibaigiančio projektų darymo ir tobulinimo patternas akivaizdesnis. kai nėra kaip gauti patapšnojimą per petį, skubotumo jausmo nebelieka. labai svarbu laviruoti tą jausmą, kad jis netaptų apatija pasauliui. bet tokiomis akimirkomis taip akivaizdu, kad visi projekčiukai yra apie procesą, o ne rezultatą ir pagyras. ir dėl to procesas dabar suteikia daug daugiau pasitenkinimo.

aišku, aš vis tiek ilgiuosi ryšio. ryšio, kurį labai retai turiu. vis dar sunkiai suprantu save, dar sunkiau mane supranta ir priima kiti. bet aš taip pavargau atlikti „labiau mėgiamo veikėjo nei mano asmenybė“ vaidmenį, kad verčiau būsiu vienas namuose nei vienišas apsuptas rato žmonių.

linkiu sau ir jums būti apsuptais mylimųjų. net jeigu tai yra tik jūs.

[zemeslaume]

„LAIMINGASIS LAZARAS“ APIE GĖRIO (NE)BŪTĮ

Laimingasis Lazaras („Lazzaro Felice“, 2018) – ypač jaudinančiai užfiksuotas ant 16mm juostos filmas, savyje nešantis įvairiausių simbolių ir alegorijų kraitį, taip pat užduodantis sudėtingus klausimus, į kuriuos nežinia ar įmanoma rasti atsakymų. Pavyzdžiui – kokia yra gėrio pozicija mūsų pasaulyje? Ar mes jį tikrai galime priimti? Ar žmogus – vis dėlto tik gyvulys? Negana to, ši juosta yra geras pavyzdys italų neo-realizmo šakai, o taip pat ir gudriai peršokantis žanrus vos per duotas 128 minučių ekrane.

Dažniausiai gerus filmus vertiname pagal kelis kriterijus, kaip kad – ar buvo pakankamai vizualiai gražus arba, ar galima prijausti siužetui, ar patrauklūs veikėjai. Šiuo atveju, filmas turi tiek estetiškus vizualus, širdį liečiantį pagrindinį veikėją Lazzaro, įtraukiantį siužetą, kuris nėra perdėm dramatiškas, o tuo pačiu ir aiškią filosofinių minčių kryptį. Žiūrint filmą, nors ir sukuriama atmosfera, kurioje galima atsipalaiduoti, smegenys nenustoja veikusios ir persvarsto pateikiamas idėjas.

Vienas iš didžiausių filmo sėkmės faktorių – taiklus kastingo pasirinkimas. Aktorius Adriano Tardiolo, įkūnijantis Lazzaro, pasižymi išvaizda, kuri primena senuosius italų tapytojų paveikslų veikėjus. O ir pati režisierė pasižymi polėkiu į tradicinį ir liaudišką siužeto vaizdavimą – tokiu būdu stilius gaunasi vientisas, vieningas. Režisieriės sukurta filmo aplinka yra tvirtai prigretinta etniniams italų ypatumams, kultūros charakteristikoms – tai jau yra tapę jos braižu (panašiai atrodo ir filmas „La Chimera“ 2023). Lazzaro personažas nuo pat filmo pradžios pagauna žiūrovo dėmesį, mat jo visa esybė yra persmelkta gėrio. Iš pradžių tą gėrį galima sumaišyti su buvimu pastumdėliu, kvailiu; juk kas būtų toks atsidavęs padėti kitiems ir nusileisti akivaizdžiai nepagarbai? Vieno iš interviu su režisiere Alice Rohrwacher metu (užfiksuotas „International Confereration of Arthouse Cinemas“ CICAE), ji atvirauja savo filosofiniais apmąstymais filmo kūrimo metu,  o vienas iš jų – buvimas geru. Dažnai gerus žmones visuomenė apibūdina, kaip kvailius, tačiau, kaip režisierė toliau aiškina, žodžio kvailys (it. stupido) etimologinė reikšmė italų kalboje – smalsumas, stebėjimasis. Tą sekdama ji kūrė Lazzaro veikėją.

Suprasti Lazzaro yra svarbus ir jo aplinkos kontekstas filme. Pirmoje filmo dalyje jis yra dalis 54-rių kitų žmonių vergovėje, jiems to net nežinant. Režisierės kuriama aplinka yra labai panaši į senus laikus, kuomet dar nebuvo technologijų, televizorių, o pirmas įspūdis pamačius šiuos veikėjus – kad jie baudžiauninkai. Jie atsiskaito visu derliu savo ponams, visuomet jiems lieka skoloje dėl neaiškių priedui prirašytų trūkumų. Sudėtingos gyvenimo sąlygos kartais kuria atskirtį – tai yra išgyvenimo žaidimas. Ponia de Luna (aktorė Nicoletta Braschi) stebėdama dirbančius vergus pasako svarbius žodžius sūnui Tancredi (aktorius Luca Chikovani): „Aš išnaudoju juos, jie išnaudoja tą vargšą vyrą. Tai yra nenutraukiama grandininė reakcija“. Iš esmės, filmas nagrinėja naudojimąsi gėriu iš skirtingų perspektyvų.

Įdomi santykių dinamika yra kuriama tarp minėto Tancredi ir Lazzaro. Nors, rodos, Tancredi kuria draugišką santykį su Lazzaro, jis vis tiek yra ponas, kiekvienas jo poelgis turi užkoduotą jo pasąmonėje kąstų skirtumą. Jis neatsiklausęs užima Lazzaro olą, naudojasi jo gėriu, kad nedorais būdais gautų pinigų iš šeimos, o galiausiai ir bando jį priversti jaustis blogai, kad turi atlikti savo pareigas vergovėje (ironiška, juk techniškai, pats Tancredi yra jo ponas). Jų santykis įgauna finalinę savo formą antroje filmo dalyje, kur viskas apsiverčia aukštyn kojom: Italijoje žiema, ji šalta, šiuolaikiška, o gyvenime verstis „įmanoma“ tik apgavystėmis. Lazzaro lygiai taip pat šiltai žiūri į Tancredi, kuris atrodo, irgi buvo pasiilgęs savo „netikro brolio“. Tancredi veikėjo užduotis filme yra veikiau ne atpirkti ponų klaidas, juos teisinti ar bandyti suprasti, o veikiau – atskleisti, kad žmonių tokia prigimtis. Gali mylėti, norėti gero, bet iš esmės mes nesame geri, tai yra režisierės požiūris į žmogiškumą. Ir visgi, Lazzaro Achilo kulnu tampa Tancredi.

Svarbiu simboliu tampa upė – ji skiria realų pasaulį nuo jų savotiškai mitologinio pasaulio, o ponai ir vergai, galima sakyti, yra atėję iš skirtingų pasaulių, turint skirtingus suvokimus apie pasaulį. Atėjus laikui vergams pereiti šią upę, jie jos bijo – jie įsitikinę jos mitiškumu, kad ji juos pražudys. Ją peržengus jie praranda dalelę savęs ir tampa to kito, šalto ir nepriimančio pasaulio dalimi. Jo atšiaurumas juos veda prie neetiško elgesio, atskirties nuo gamtos – nors kieme auga valgomi dalykai, jie jų nebenori, ryšys su gamta jiems tampa atgrasus, o laikraščio dalis apie jų buvusį gyvenimą – religija.

Apie filmą galima kalbėti ir rašyti ypač daug, tačiau neišduoti jo visų paslapčių ir palikti intrigą žiūrovui taip pat yra svarbu, todėl ties čia ir stabdau savo rašomą tekstą. Praėjo jau savaitė nuo pirmo karto žiūrint „Laimingasis Lazaras“, tačiau gilūs liūdesio jausmai vis dar yra persmelkę mano mintis, kai mąstau apie šią juostą. Liko svarbiausias klausimas: kiek gėrio yra kiekviename iš mūsų?

Žemės Laumė, 2023-10-15

[skausmas]

Svaja

Noriu su tavim gyventi kur nors toli toli toli toli toli nuo žmonių. Sename name, neturėti rūpesčių, darbų. Ištisas dienas skaityti poeziją ir prozą. Gyventi tarp Maironio, Šopeno, Sati, Grigo. Klausyčiau, kaip groji noktiurnus pavargusiu ir išklerusiu pianinu. Vasaros naktimis eitume prie ežero. Ar žinai, koks magiškas ir mistiškas yra vanduo naktį? O ar žinai, koks ežeras būna permirkęs rudeninio lietaus? Mes tiesiog stovėtume prie naktį prie ežero tylėtume. Man būtų šiek tiek kraupu ir aš įsikniaubčiau į tavo krūtinę, o tu glostytum mano galvą. Ir man nebebūtų baisu. Per pilnatį gulėtume žolėje ir tiesiog žiūrėtume į dangų, tylėtume, ir grotu "Clair de lune". Ar žinai, kad aš visad verkiu kai groja "Clair de lune"? Kaip tas besiseilėjantis šuo, tik išgirstąs varpelį. Tu mano varpelis. Vien pagalvojus apie tave aš susigraudinu. Kartu būtume sename dvare. Abu būtume it paaugliai, nors baiginėtume savo dešimtemčius. Abu