#lietuviški žodžiai

[princesepersikas]

Kažkam visada tenka išeiti pirmam

[selepnophille]

Mes nebemokame pamatyti mažų, gražių dalykų,

Mes tik mokame teisti,

Teisti, kad dėl sniego nespėjame į svečius, darbus, visur.

Kad turime keltis dar pusvalandžiu anksčiau, kad spėtume nusivalyti mašina ar takelį..

Nors reiktų sustoti, nors minutei, apsidairyti, pažiūrėti pirmyn - juk taip gražu.

Gražu. Ramu. Tylu. Tylu tarp viso aplinkui skubančių žmonių šiuždesio.

[vaivainthesky]

„Negaliu nieko rašyti, nes jaučiuosi kaip perpiltas ir per kraštus besiliejąs indas. Visi mano žodžiai per siauri, niekas juose netelpa. Negaliu rasti vagos išsiliejusiai mano būčiai sugrįžti“, – A. Nyka-Niliūnas, 1938 birželio 30

[plptrm]

Ką šiuo metu žinai - daugiausia ką gali šiuo metu žinoti

[rozinistamsusnegatyvas]

🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅

Išsivadavimas Saulėje

Materijos pliūpsniai piešia ant kelio,

Tinkline fotosfera pasiklysta.

Adatos ieško audinio,

Manieras iš skrajutės kartoja.

Sukasi kiekvieną mėnesį,

Iššūkį skelbia didesnį už žemę.

Meta lauk pasibaigusius procesus,

Portretas magnetinių vainikų.

Išspinduliuoja šaltą praeitį,

Astrofizikai pasineria į sūkurį - dabartį.

Skęstu kuriančiame abejingume,

Nuo chromosferos iki branduolio pėstute.

Kiša raudonoji milžinė reikalus,

Baltoji nykštukė išnyksta paplepėjus.

Per laiką pavidalas keičiasi,

Tikėk ja, protonai yra ten.

Vandenilis neįkaitęs be oro,

Visa kita tai helis.

Kvėpuoti išeina paviršiuje,

Bet atominiai pokyčiai šerdyje.

Retkarčiais sužiba anglis,

Dar rečiau geležis.

Pasitikėjimas lyg metalas,

Iki dugno savaime prispaudžia.

Lemia dujos likimą,

Ultraviolinį režimą.

Šiluma bei gyvybe apakina,

Atstato tave draugas - asmeninės ribos.

Energiją skelbk kur verta,

Tas išgalvotas vietas,

Net jas palikti verta.

Lekia su vainiko vėju,

Granulėmis, spikulėmis,

Šypsena veržiasi iš užvirusio puodo,

Krapšto degėsius su nuotaika.

Dėmė aš graži,

Neleisk manęs iškrapštyti,

Švytėsiu...

Mylėsiu...

Gerbsiu...

Mąstysiu...

Dėmių nėra daug,

Žybsnis,

Erupcija,

Pastangos,

Šimto kilometrų proveržis iš disko.

Pagaliau pakilsiu,

Horizonte laukia išsivadavimas,

Nuo tavęs, ateitį nuo kitų...

Aušra teka iš manęs,

nes juo patikėjau.

🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅🌅

[sidabro]

miss being on 2018 tumblr and calling people i disagreed with teutons. That was funny as hell.

[nebeverksiu]

guodžiu Tave, pati gulėdama kraujo baloje ir galvodama apie tai, kaip malonu turėtų būti nesulaukti ryto. sakau “viskas bus gerai”, nors pati labai retai tuo patikiu.

pasakoju Tau, kad mes visi esam svarbūs, kad verta stengtis, kad gėris yra, kad viskas turi priežastį, kad išeisi stipresnis – bet man pačiai taip sunku su savimi, kaip sunku tuo patikėti, juk visa tai tėra žodžiai.

tikrai noriu Tau padėti. noriu, kad Tau neskaudėtų, kad pasijaustum geriau. ir nemeluoju, kai sakau, kad verta, kad esi svarbus, kad visada būsiu šalia, kad esi mylimas. aš nemeluoju, nes tikiu Tavimi, Tava stiprybe ir savo meile Tau.

bet kai kalbu apie save, atsiranda tiek detalių, iš arti matomų nepagydomų žaizdų ir aš negaliu tuo patikėti. galiu gelbėti ir slaugyti žmones, kuriems to reikia. bet nežinau, kaip padėti sau. kažkodėl save gelbėti daug sunkiau – nelengva įtikinti save, kad esi to verta, kad pajėgsi. taip sunku, kai padedi visiems, išskyrus sau.

gal kartais mums reikia svetimų rankų, žvilgsnio iš šalies, kad atsistotume ant kojų. gal kartais nebegalime patys savęs pakelti.

ir tai nėra gera naujiena man, nes aš būdama visų sielos gydytoja, neturiu žmonių, kurie padėtų taip pat ir man.

neišmokau prašyti pagalbos – ir neatrodau kaip ta, kuriai jos reikia. tartum visada pasakau, kad susitvarkysiu, kad nežinau, kaip jie gali man padėti, o tai jie supranta kaip atstūmimą. nors kartais velniškai norisi, kad verkdama prašytum išeit, o jie sakytų, kad aš nesuprantu to, bet jie privalo likti dėl manęs. ne dėlto, kad paprašiau, bet nes pastebi, kad man to reikia.

[nusijuoksiu]

Ei, bus kas mylės

Ir ką mylėti, tu palauk

Išmok šokti viena

Ir leisti kalnams nuverst tave

Nes žinau, kad gali pati

Atstatyti namus

- Gabrielė V. "neviršyk greičio"

[ipekdurulu]

Places that i miss 🥺

[outofcontrolk]

Kadangi Lietuvos group chatas išnyksta, prašome visų jungtis į dc.

[princesepersikas]

Kai suprantu, kad man žmogus meluoja, renkuosi tylėti ir nieko nesakyti, stebiu kiek toli jis eis, kur jo riba. Viliuosi, jog ateis laikas ir jis nepritrūks drąsos man pasakyti tiesą, neįsipainios į savo melo voratinklį... Tačiau kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad ši diena niekad neišauš... Net nebesumoju kaip elgtis...

Jaučiuosi velniškai sumautai...

[patylom]

Toks tas vienišumas. Norisi dažyti lūpas, dėtis aukštakulnius ir sukneles, šokti prieš veidrodį, daug rūkyti, per daug rūkyti, važiuoti visomis galimomis kryptimis, norisi dėmesio ir lygiai tiek pat nedėmesio.  Tokios tos dienos. Tingios, su daug kavos puodelių, bet visad po vieną, užtrauktom užuolaidom, nematant pasaulio, kuris sustojęs, tylinčiu telefonu, jaučiant, kaip laikas lėtai slysta oda. Tokios tos naktys. Ilgos ir bemiegės, raudonu vynu nudažytos, su netylančiom mintim ir netylančiu automobilių ūžimu už lango. Tokie tie jausmai, nerimaujant dėl ateities, liūdint dėl praeities, gailintis klaidų, kurios amžinai paliko dėmę ant mano karmos, kartojant sau, kad negalima gailėtis, planuojant sugrįžimą ir kuriant scenarijus savo galvoje, kaip šį kartą elgtis teisingai, kaip nebedaryti klaidų, kaip apsimesti, kad nerūpi. you can never go back - tokios tos klaidos, sugriaunančios ateitį, praeitį, principus ir tuos pamatus, ant kurių jie pastatyti, sudrebinant visus įsitikinimus, žinant, kad jos ir tas gėdos jausmas tave persekios visą likusį gyvenimą. Toks tas vienišumas.

[netobulo-angelo-uzrasai]

Wtf kai mane nervina tokios panos kur dedasi aukščiau save už kitus ir akis drąsko naglai net nežinant, kad niekuo nesiskiriu nuo jos. Tiesiog tas naglumas pas jas. Nu tokias karma turi baust stipriai, kad nusileistų.

Liepos 7, 2021. Trečiadienis 05:23

[plptrm]

Noriu vėl tave pažint.

[tylusvakarai]

visą dangaus žvaigždėtą skliautą tau atiduočiau, jei to panorėtum

[nebeverksiu]

jei bus kada sunku

ateik, apkabinsiu

padėsi galvą man ant kelių

prisilietimu nuraminsiu

jei bus kada sunku

paskambink, atsiliepsiu

paduosi man žodžius

savais apkeisiu

jei bus kada sunku

atmink, esu

nepaisant visko

ką apverkėm kartu

- @aboreisaite IG