#lietuviski zodziai

[selepnophille]

Mes nebemokame pamatyti mažų, gražių dalykų,

Mes tik mokame teisti,

Teisti, kad dėl sniego nespėjame į svečius, darbus, visur.

Kad turime keltis dar pusvalandžiu anksčiau, kad spėtume nusivalyti mašina ar takelį..

Nors reiktų sustoti, nors minutei, apsidairyti, pažiūrėti pirmyn - juk taip gražu.

Gražu. Ramu. Tylu. Tylu tarp viso aplinkui skubančių žmonių šiuždesio.

[kaipnoriumiego]

as noriu buti mylima!!!!!!!

[naktipavesiueinu]

07:08, 2022/10/11, Vilnius

[netobulo-angelo-uzrasai]

Wtf kai mane nervina tokios panos kur dedasi aukščiau save už kitus ir akis drąsko naglai net nežinant, kad niekuo nesiskiriu nuo jos. Tiesiog tas naglumas pas jas. Nu tokias karma turi baust stipriai, kad nusileistų.

Liepos 7, 2021. Trečiadienis 05:23

[patylom]

Aš bandžiau liūdėti ir bandžiau šokti. Gerti vyną ir klausyti muzikos. Skaityti knygas. Labai ilgėtis, geisti ir negalvoti. Mąstyti laiką, kurį turiu, neišlįsti iš pižamos ir dažytis lūpas; dar ne viską, bet jau pakankamai daug.

[notsureaboutusernametho]

Žmogus?

Ar iš tiesų žmonių buvimas toli ar arti kažką reiškia, jei aš tiesiog visada jaučiuos vieniša. Tuščia. Kai žiūriu į veidrodį, man sunku suvokti kad matau žmogų, tas žmogus esu aš, tas žmogus kvėpuoja, jo gyvenime vyksta tas ir tas ir dar tas, iš kurių X yra svarbu ir reišminga, o Y yra tai, ką ateityje pamiršiu. Tas pats žmogus turi tuos pačius randus, tas pats žmogus verkia ir klykia ir tyli ir kalba, kalba daug, pernelyg daug, prašau užčiaupkit ją O DIEVE AR TU GALI UŽSIČIAUPT. Kas tas žmogus? Nejaugi tai aš?

Kodėl man taip skauda. Ar skauda ir tam žmogui? Tai išvis žmogus?

Vėlgi, mintys iš mano journal. Felt like sharing it;)

[labaimaza]

„kai ji juokėsi, aš vėl jos panorau”

-A.Kamiu „Svetimas”

[anchelaopersonal]

Žmonės romantizuoja vienatvę, kol nereikia vienam pabūti.

Planuoja, kad eis pusryčiauti vieni, vaikščioti vieni, ateis į kavinę ar barą vieni, išgers kokteilį vieni. Tačiau vis kažkas sustabdo, taip ir nenueina knygos į parką paskaityt vieni, vis kažkas sutrukdo ar atsitinka ir ta svajonė išmokt mėgautis buvimu su savimi taip ir lieka neaiškia vizija.

[wwwanderingthoughts]

Riešutų duona / Walnut Bread (1978)

[kai-mirtinai-pailstu]

Ak, ta meilė velniūkštė, savo pirštais užspaudžianti akis, nosį, ausis ir burną, paliekanti širdį be nieko, tik su kosmiško dydžio troškimais. Ir ta vargšė širdis lekia į visas puses, nematydama, negirdėdama, neužuosdama ir negalėdama pajausti skonio, ji susimaišo savyje ir ima iš aplinkos viską, bėga besidaužydama į visus ir visas. Ir taip mes mylim tuos, kurių nereikėtų, nes širdis, kvailiukė, nieko nesupranta, ji tik myli, paprasčiausiai myli.

[balaganas]

"jeigu atsikėlėt be nuotaikos, tai px. atsiras vėliau."

-Ą. 2020-08-30

[tylusvakarai]

Šiandien dar viena diena kai savęs negaliu pakęsti. Žmonės atrodo linkę dalintis visais savo sunkumais, o aš tarsi kempinė turiu visa tai sugerti. Aš pavargau. Pavargau klausyti kitų ir nebūti išgirsta. Nes patikėk, tavo kūnas išduoda kada manęs nesiklausai. Kūnas pasakoja, jog iką sakau tau nerūpi, ar tu nežinai kaip į tai reaguoti. Jausmas lyg mano žodžiai keliauja tiesiai į niekur. Gal iš tiesų man geriau su savimi?

[naktipavesiueinu]

- apie panikos priepuolius

kalbant šiek tiek apie juos - žiauriai bjaurus jausmas, niekam nelinkečiau to pastovaus oro trūkumo. iš kur jie atsirado ir ko jie nori iš manęs?

trumpai tariant, jie atėjo pas mane dar 2017-ųjų pradžioj, ir atsimenu, kai tuo metu kaip tik buvau lėktuve ir prasidėjo priepuolis. buvo ant tiek bloga, kad galvojau, jog mirsiu. literaliai.

tada po kiek laiko nuėjau 10 seansų pas psichologę ir per paskutinį apsilankymą ji pasakė, kad mažai išleidžiu savo pyktį. man tuo metu buvo toks brainstorm, bet tada susivokiau, kad per visą savo gyvenimą aš buvau tas baisiai shy žmogus ir neduok Dieve užpyksiu ant ko nors, negražu gi.

bet nejučiom atėjo 2022. buvau namie ir vėl atėjo panika iš niekur nieko. pradėjau žliumbt ir pradėjo gerėti. ir tada prisiminiau, ką man tada sakė ta psichologę - išleisti savo emocijas, ypač pyktį. nes tai yra žmogiška.

h.k. 2022/01/22

[netobulo-angelo-uzrasai]

Galvos skausmas sukeltas psichiką veikiančių vaistų mane pražudys tuoj. Egzaminų sesija smaugia (bet galiu pasigirti, kad skinu aukštus įvertinimus), naujų namų paieškos, nes tiesiog reikia. Bendrabutyje man ne itin smagu. Daliniesi viskuo, kažkaip nejauku, kai nesikalbi su asmeniu, nors all day studini prie egzų info šalia ir pn. Žodžiu tikrai ne piragai, bet nėra taip bad, nes va galėjau pastatyt mažą sniego senį ir su savo mylimuoju pažaidžiau sniego karą(iš šono atrodėm tikrai cringe, nes du suaugę žaidžia kaip 10-mečiai). Pasijaučiau vaiku vėl viduje, kai nebuvo rūpesčių.

Gruodžio 16d., 2020, Ketvirtadienis, 13:06

[patylom]

Pabaigų visad daugiau nei pradžių, nes pradžios dažniau praleidžiamos pro akis ir ausis. Ir reikia daug perskaityti, kad suprastum, kodėl skaityti kartais nereikia. 

Visi galvoja, kad laimi. Jie nelaimi, ne. Pasitraukiu ir pasilieku su kortomis rankovėse. 

[hipoteze]

tu esi tas peilis

kuriuo sau duriu

bet žinau, kad su kiekvienu dūriu

tu vis arčiau manęs