#lietuviski zodziai

[hristinaki]

baigiau savo pirmuosius dailės kursus ✨

kaip sekėsi? manau, kad visai neblogai! supratau, jog natiurmortų dar ilgai netapysiu 🥲 tikriausiai, nes ši tema man niekada nebuvo artima.

paskutiniam darbui reikėjo kažką nutapyti primityvizmo tema su žmogaus figūra, tad nusprendžiau, jog nuotrauka iš reddit posto bus puikus reference.

kursuose dar išbandžiau priešistorinį meną, monochrominę tapybą ir fovizmą.

kuri tema man labiausiai patiko? monochrominė tapyba, nes dar iki kursų nemažai taip tapydavau. tačiau primityvizmas irgi prilipo – galėjau tapyti žmogaus figūrą be jokių proporcijų 💀

ar rekomenduočiau? taip, buvo vaibas susipažinti su naujais žmonėmis, o dėstytoja buvo labai palaikanti. jei norisi sugrįžti prie tapybos ar tiesiog išbandyti kažką naujo – labai rekomenduoju! ✨

[kaipnoriumiego]

as noriu buti mylima!!!!!!!

[selepnophille]

Mes nebemokame pamatyti mažų, gražių dalykų,

Mes tik mokame teisti,

Teisti, kad dėl sniego nespėjame į svečius, darbus, visur.

Kad turime keltis dar pusvalandžiu anksčiau, kad spėtume nusivalyti mašina ar takelį..

Nors reiktų sustoti, nors minutei, apsidairyti, pažiūrėti pirmyn - juk taip gražu.

Gražu. Ramu. Tylu. Tylu tarp viso aplinkui skubančių žmonių šiuždesio.

[netobulo-angelo-uzrasai]

Wtf kai mane nervina tokios panos kur dedasi aukščiau save už kitus ir akis drąsko naglai net nežinant, kad niekuo nesiskiriu nuo jos. Tiesiog tas naglumas pas jas. Nu tokias karma turi baust stipriai, kad nusileistų.

Liepos 7, 2021. Trečiadienis 05:23

[patylom]

Aš bandžiau liūdėti ir bandžiau šokti. Gerti vyną ir klausyti muzikos. Skaityti knygas. Labai ilgėtis, geisti ir negalvoti. Mąstyti laiką, kurį turiu, neišlįsti iš pižamos ir dažytis lūpas; dar ne viską, bet jau pakankamai daug.

[notsureaboutusernametho]

Žmogus?

Ar iš tiesų žmonių buvimas toli ar arti kažką reiškia, jei aš tiesiog visada jaučiuos vieniša. Tuščia. Kai žiūriu į veidrodį, man sunku suvokti kad matau žmogų, tas žmogus esu aš, tas žmogus kvėpuoja, jo gyvenime vyksta tas ir tas ir dar tas, iš kurių X yra svarbu ir reišminga, o Y yra tai, ką ateityje pamiršiu. Tas pats žmogus turi tuos pačius randus, tas pats žmogus verkia ir klykia ir tyli ir kalba, kalba daug, pernelyg daug, prašau užčiaupkit ją O DIEVE AR TU GALI UŽSIČIAUPT. Kas tas žmogus? Nejaugi tai aš?

Kodėl man taip skauda. Ar skauda ir tam žmogui? Tai išvis žmogus?

Vėlgi, mintys iš mano journal. Felt like sharing it;)

[labaimaza]

„kai ji juokėsi, aš vėl jos panorau”

-A.Kamiu „Svetimas”

[anchelaopersonal]

Žmonės romantizuoja vienatvę, kol nereikia vienam pabūti.

Planuoja, kad eis pusryčiauti vieni, vaikščioti vieni, ateis į kavinę ar barą vieni, išgers kokteilį vieni. Tačiau vis kažkas sustabdo, taip ir nenueina knygos į parką paskaityt vieni, vis kažkas sutrukdo ar atsitinka ir ta svajonė išmokt mėgautis buvimu su savimi taip ir lieka neaiškia vizija.

[wwwanderingthoughts]

Riešutų duona / Walnut Bread (1978)

[hristinaki]

2025/01/20

Vis galvojau, ar kada nors grįšiu prie rašymo. Sakyčiau, kad dabar mane paskatino visos tos nesąmonės, kurios vyksta su socialinėmis medijomis. Algoritmai dažniausiai gerai veikia tik tiems, kurie sukiša krūvas pinigų reklamoms. Dabar trendina vien tik trumpi vaizdo įrašai, po kurių sunku sutelkti dėmesį į kitus darbus. Žinau, kad dėl jų ir aš pati sunkiau susikoncentruoju, bet nusprendžiau, kad laikas kažką keisti.

Norisi kurti dėl savęs ir tik tada, kad kiti pamatytų, ką aš darau.

Anksčiau čia ir Instagrame daugiau išsiliedavau, bet tada žmonės pradėjo man sakyti maždaug: „Kam tau čia to reikia? Tu supranti, kad viskas lieka internete ir nieko neištrinsi, lalala.“ Yeah, no shit, Šerlokai Holmsai. Dabar aš perimu kontrolę savo žodžio laisvei.

Prieš 5 metus pradėjau rimčiau užsiimti tapyba. Negalvojau, kad ši veikla prasitęs iki tiek, kad pasirodysiu parodoje „Žalgirio“ arenoje. Šiems metams turiu dar planų, tikiuosi, kad viskas pavyks.

Tapybos visada mokiausi savarankiškai, bet pernai užsirašiau į VDK kursus. Greitai juos baigsiu. Buvo faina, tačiau supratau, kad savo noru dar ilgai netapysiu natiurmortų. Eilinį kartą įsitikinau, kad lygūs paveikslai yra visiškai ne mano tema – man visur norisi pridėti tekstūros, kur tik įmanoma. Dabar savo kūrybos neįsivaizduoju be grubletumo.

Jau beveik porą metų rimčiau prižiūriu savo psichinę sveikatą. Dabar žinau tiksliai, kodėl kartais pernelyg jautriai reaguoju į dalykus ir nerimauju be reikalo. Labai rekomenduoju apsilankyti pas tinkamus specialistus, jei smegenyse atsiranda blogų minčių. Pagalba visada yra, jei tik jos nori. Ne, pasiskųsti antrajai pusei ar draugams neužtenka – jie gali nebent pritarti ir palaikyti.

Pabaigai - jaučiu, kad rašymas yra vienas iš būdų susidėlioti mintis ir išsikalbėti. Noriu kurti turinį, kuris man pačiai patiktų ir būtų tikras, o ne prisitaikantis prie trendų. Tikrai žinau, kad ne viskas bus tobula ar populiaru, bet tai bent jau bus mano. Tikra ir nuoširdu.

Daugiau dalinsiuosi čia savo tapybos procesu. Taip bandysiu dar labiau prisijaukinti kūrybos džiaugsmą. Galbūt tai įkvėps kitus, o gal tiesiog leis geriau suprasti, kas slypi už kiekvieno paveikslo.

Manau, kad svarbiausia – leisti sau būti savimi, nepaisant to, ką pasakys kiti. Taisyklės ir yra tam, kad jos būtų laužomos, ypač kūryboje. Vienintelė taisyklė, kurią sau pasilieku, yra kurti nuoširdžiai ir be baimės būti netobulai.

Galbūt visas šis tekstas skamba kaip naivios naujųjų metų rezoliucijos, bet nuo kažko juk reikia pradėti. Gal kažkam tai bus ženklas kažką keisti, pradėti, kurti, kalbėti. Niekas kitas to nepadarys už tave patį.

- Hristina

[kai-mirtinai-pailstu]

Ak, ta meilė velniūkštė, savo pirštais užspaudžianti akis, nosį, ausis ir burną, paliekanti širdį be nieko, tik su kosmiško dydžio troškimais. Ir ta vargšė širdis lekia į visas puses, nematydama, negirdėdama, neužuosdama ir negalėdama pajausti skonio, ji susimaišo savyje ir ima iš aplinkos viską, bėga besidaužydama į visus ir visas. Ir taip mes mylim tuos, kurių nereikėtų, nes širdis, kvailiukė, nieko nesupranta, ji tik myli, paprasčiausiai myli.

[balaganas]

"jeigu atsikėlėt be nuotaikos, tai px. atsiras vėliau."

-Ą. 2020-08-30

[netobulo-angelo-uzrasai]

Galvos skausmas sukeltas psichiką veikiančių vaistų mane pražudys tuoj. Egzaminų sesija smaugia (bet galiu pasigirti, kad skinu aukštus įvertinimus), naujų namų paieškos, nes tiesiog reikia. Bendrabutyje man ne itin smagu. Daliniesi viskuo, kažkaip nejauku, kai nesikalbi su asmeniu, nors all day studini prie egzų info šalia ir pn. Žodžiu tikrai ne piragai, bet nėra taip bad, nes va galėjau pastatyt mažą sniego senį ir su savo mylimuoju pažaidžiau sniego karą(iš šono atrodėm tikrai cringe, nes du suaugę žaidžia kaip 10-mečiai). Pasijaučiau vaiku vėl viduje, kai nebuvo rūpesčių.

Gruodžio 16d., 2020, Ketvirtadienis, 13:06

[patylom]

Pabaigų visad daugiau nei pradžių, nes pradžios dažniau praleidžiamos pro akis ir ausis. Ir reikia daug perskaityti, kad suprastum, kodėl skaityti kartais nereikia. 

Visi galvoja, kad laimi. Jie nelaimi, ne. Pasitraukiu ir pasilieku su kortomis rankovėse. 

[hipoteze]

tu esi tas peilis

kuriuo sau duriu

bet žinau, kad su kiekvienu dūriu

tu vis arčiau manęs

[lithuanianhearters]

Praeitais metais, kai man buvo labai blogai, youtubeje radau viena video. Rusišką. Keletą žodžių man labai įstrigo atmintyje ir juos dažnai prisimenu. Ne tu vienas tai išgyveni. Kiekvienas žmogus yra perėjęs skausmą. Tik tu renkiesi kaip gyvensi. Pastarasis labai pasiteisino. Anksčiau labai pasiduodavau emocijoms ir kentėjau, dabar kentėti sau neleidžiu. Pasirinkau kitą kelią. Būti stipriai. Kartais norisi palūžti, bet tokiais atvėjais einu prie veidrodžio ir atsikvėpusi duodu sau kalbos. Iškeliu galvą ir gyvenu toliau.