#lietuviskizodziai

[skausmas]

Noriu tokios meilės, kokią turėjo Mačernis ir Vildžiūnaitė. Ji laukė net aštuoniasdešimt metų, kol jiedu pagaliau susitiks amžinybėje. Aštuoniasdešimt metų skausmo, vienatvės, gėlos. Gėlos meilės. Noriu tiek pat kankintis. Turėti tiek pat valios ir ryžto. Niekam nepasakoti apie nelaimingą meilę - laikyti ją tik tarp mūsų. Turėti tavo asmeninius daiktus, kurie man primins apie tave amžinai. Mintinai mokėti tavo laiškus. Mokėti tavo rašyseną. Persirašinėti tavo laiškus tokiu pačiu dailyraščiu, kokiu tu rašydavai. Ir vėliau turėti šimtus perrašytų tavo laiškų kopijų, visų beveik taip pat vienodai nutrintų nuo begalinio ir nuolatinio skaitymo. Noriu gerti tavo kvepalus, kad bent kažkokia tavo dalis būtų manyje. Noriu išverkti akis, kad jos taptų it juodos dėmės. Turėčiau ne tik tą vieną juodą dėmę krūtinėje. Kuo daugiau tokių skausmo dėmių turėčiau, tuo mažiau manęs būtų. Tuo labiau aš artėčiau prie tavęs... Žodį "širdis" girdėčiau tik iš gydytojų. Pati jau būčiau seniai pamiršus, kas tai per mėsos gabalas. Bet kada galėčiau pasilengvinti sau dalią ir ateiti pas tave greičiau, bet bijočiau. O jei po mirties aš būsiu toliau nuo tavęs, nei esu dabar? Prašau, atleisk, kad neateičiau pas tave anksčiau laiko. Maldauju, atleisk man. Man mūsų prisiminimai ir vietos, kurias lankėm, gėlės, kurias skynėm, tavo tėvų namai, į kuriuos tu mane pirmąkart atsivedei, tavo kambarys juose, mano tėvų namai, ir mano kambrays, yra per daug brangūs. Laikui bėgant liktų tik mažytės nuotrupos tų vietų - namai nugriauti ir pasiglemžti laiko - kurias vis dar galėčiau lankyti. Tu jų niekada nelankytum, bet aš lankyčiau!!! Visada eičiau tomis pačiomis vietomis, pro kurias mes kartu vaikščiojome, ir vis slapčia, giliai giliai širdy tikėčiausi išvysti tave. Vis tikėčiausi, kad tai nesusipratimas, kad tai kažkieno pokštas. Viską atleisčiau, kad ir kas būtų dėl to kaltas. Jei tik tave pamatyčiau. Ar gali isivaizduoti, kaip aš suspigčiau, jei eilinį kartą vaikščiodama mūsų takeliu ar pamatyčiau tave? Nuo mūsų išsiskyrimo būtų praėję dešimtys metų, ir eilinį, kažkeli tūkstančiai, kažkeli šimtai, kažkeliasdešimt kažkelintą kartą einant mūsų takais aš tave pamatyčiau? Turbūt man prasidėtų isterija. Pati laimingiausia isterija!!! Tokia, kurios pabaigos aš vengčiau visa savo esybe. Bet žinau, kad to niekada nebus. Aš tave amžinai nešiočiau širdyje. Nors ir man siūlytų susirasti kitą, klaustų "Kiek tu gali taip gyventi?" ar kas bandytų įsiprašyti į mano širdį, aš išdidžiai pakelta galva spjaučiau visiems i veidus. Todėl, kad tie gaivalai nežino, kas yra meilė. Todėl, kad tie gaivalai nežino, kad meilė nepraeina, kai žmogus dingsta, savo ar ne savo noru, iš tavo gyvenimo. Todėl, kad tik tokia meilė turi būti. Tai ne ta parodija, meile vadinama, kurią matai, kai žmonės tuokiasi su skirtingais žmonėmis. Tai ne ta meilė, kuomet sakai "Aš tave myliu" skirtingiems žmonėms. Kaip žmogus gali mylėti antrąkart? Tikra meilė tebūna vienąkart. Bet žmonėms to nesuprasti. Kaip ir nesuprsti, kaip galima mylėti žmogų, kurio tavo gyvenime nėra dešimt, dvidešimt, aštuoniasdešimt metų!!! Meilė privalo teikti skausmą, meilė yra skaumo sesė, meilė yra skausmo šaltinis. Bet šis skausmas sveikas ir būtinas. Kitaip būtume lyg gyvuliai. Aš tave myliu

[cupofrain]

Parodei man pasaulį

Tačiau tavęs manajam

Nebeliko

[lithuanianhearters]

Praeitais metais, kai man buvo labai blogai, youtubeje radau viena video. Rusišką. Keletą žodžių man labai įstrigo atmintyje ir juos dažnai prisimenu. Ne tu vienas tai išgyveni. Kiekvienas žmogus yra perėjęs skausmą. Tik tu renkiesi kaip gyvensi. Pastarasis labai pasiteisino. Anksčiau labai pasiduodavau emocijoms ir kentėjau, dabar kentėti sau neleidžiu. Pasirinkau kitą kelią. Būti stipriai. Kartais norisi palūžti, bet tokiais atvėjais einu prie veidrodžio ir atsikvėpusi duodu sau kalbos. Iškeliu galvą ir gyvenu toliau.

[skausmas]

Mes turim kentėti. Tik skausmas mus įprasmina. Dėl skausmo gyvenam. Dėl jo mylilm(ės). Dėl jo sąmoningai esam naivūs. Iš jo gimstam. Su juo mirštam. Prisiminki tai, kai paryčiais eisi iš proto ir kai niekam nerūpėsi

[skausmas]

Svaja

Noriu su tavim gyventi kur nors toli toli toli toli toli nuo žmonių. Sename name, neturėti rūpesčių, darbų. Ištisas dienas skaityti poeziją ir prozą. Gyventi tarp Maironio, Šopeno, Sati, Grigo. Klausyčiau, kaip groji noktiurnus pavargusiu ir išklerusiu pianinu. Vasaros naktimis eitume prie ežero. Ar žinai, koks magiškas ir mistiškas yra vanduo naktį? O ar žinai, koks ežeras būna permirkęs rudeninio lietaus? Mes tiesiog stovėtume prie naktį prie ežero tylėtume. Man būtų šiek tiek kraupu ir aš įsikniaubčiau į tavo krūtinę, o tu glostytum mano galvą. Ir man nebebūtų baisu. Per pilnatį gulėtume žolėje ir tiesiog žiūrėtume į dangų, tylėtume, ir grotu "Clair de lune". Ar žinai, kad aš visad verkiu kai groja "Clair de lune"? Kaip tas besiseilėjantis šuo, tik išgirstąs varpelį. Tu mano varpelis. Vien pagalvojus apie tave aš susigraudinu. Kartu būtume sename dvare. Abu būtume it paaugliai, nors baiginėtume savo dešimtemčius. Abu

[skausmas]

Aš tavęs negaliu pamiršti. Jau praėjo 8 metai. Kiekvieną rudenį prisimenu mūsų pokalbius telefonu, kai grįždavau iš paskaitų. Kiekvieną rudenį prisimenu, kaip lietingą rudenį mes pirmąkart susitikom Kauno geležinkelio stoty. Ir kaip stipriai tu mane apkabinai. Kaip šypsojaisi. Tu šypsojaisi ne tik lūpomis bet ir žydromis akimis. Visą vakarą! O ar pameni, kaip nešėm vyną, ir kiek jo pakeliui išgėrėm? Kaip vaikščiojom zigzagais aplink balas. Kaip kad vienas su kitu būdami mes vaikščiojom zigzagais aplink savo problemas? Kiekvieną žiemą prisimenu, kaip mes šventėm Naujuosius metus - tu su draugais Kaune, o aš Vilniuje. Kiekvieną Valentino dieną prisimenu, kaip po paskaitų tau pirkau saldainius Saulėtekio Iki, ir paskui sėdau į traukinį.

[skausmas]

Kada paskutinįkart gėrei meną? Kada paskutinįkart į tavo ausis bėgo medus iš ano ragelio galo? Kada buvai galerijoje ir svajojai, kaip gyveni paveiksle? Kada paskutinįkart mylėjaisi tarp tuščių vyno butelių? Ar per pastaruosius 5 metus vidury nakties skambėjo judviejų juokas? O kada paskutinįkart skaitei eilėraštį ir radai tokį sau artimą, kad norėjai jį girdėti kiekvieną akimirką? Kiekvieną sekundę matyti jį sau prieš akis.

[skausmas]

Lietingas ruduo, mes gulim kartu. Mūsų kambarys apstatytas senais baldais - tais rudais, su vertikaliomis juostelėmis ir auksinėm rankenėlėm. Ant sekcijos krašto stovi mūsų puodeliai - tavo tas sovietinis, su dideliais baltais žirneliais, o mano - su užrašu "Lipton". Prie lango stovi komoda, ant jos yra nertinė staltiesė, ant jos - kartais mirkčiojantis senas sunkus televizorius, kurį kartais reikia patrankyti. Bet nuo trankymo man paskausta ranka, todėl visad prašau tavęs. Ant sekcijos stovi senas kinietiškas "Thompsonic" kasetinis magas. Tiesą sakant, sekcija, einanti per visą sieną yra prikimšta įvairių dalykų: mano sąsiuvinių, mudviejų fotoalbumų, ir kasečių, tavo marškinių, ir įvairių knygų. Dviejuose kambario kampuose stovi dvi didelės tavo kolonėlės. Jos tokios didelės, kad man užtenka tepasistiebti kad galėčiau ant jų atsisėsti. Skardinę palangę lauke tingiai barbena sunkūs lašai. O kartais, užėjus gūsiui, lašai smarkiai papurškia į langą. Už lango stovi tavo tėčio baltas Mitsubishi, priešais kiemo vartus - raudona kaip mano nagai kaimyno Toyota. Prie kaimyno tvoros matosi aukštas beržynėlis. O prie mano kiemo tvoros auga krumynai, vos aukštesni už mane. Šiandien visas namas mūsų. Aš raudonai nusilakavus nagus, pasidarius cheminį, tu su mulletu ir gyslotom rankom. Mes gulim lovoje ir žiūrim Tvin Pyksą. Aš padėjus galvą ant tavo krūtinės svajoju apie mus. Ir žinau, kad tu galvoji apie tą patį. Negalim nustoti šypsotis... Noriu kad amžinai būtų ruduo. Amžinai lytų. Amžinai skaudėtų. Amžinai verkčiau.

[skausmas]

Tu nenorėjai manęs suprasti. Nesuteikei nė menkiausios galimybės išsiaiškinti. Tu norėjai tikėti, kad viskas yra blogai ir aš sukapojau tavo širdį. Kaip mėsininkas šeštadienio rytą turguje. Tu nežinojai, kad aš slapčia žavėjausi tuo, ką darai, ir tarp mūsų tiesiog įvyko nesusipratimas. Kai buvau kampe ir turėjau anksčiau laiko tapti tuo, kas esu - tu nebetikėjai, kad tai tiesa. Tu juokeisi tuščiomis akimis. Bet aš visa tai mačiau. Tik tau nesakiau. Tu apsimestum, kad nesupranti, ką turiu omeny. Tu dirbtinai norėjai sau sukelti kančią, apsimetant, kad aš tave įskaudinau. Puikiai žinojai, kad to nebuvo.

[skausmas]

Tu nustojai būti tuom, kuo buvai, kai tau buvo 17. Tu nustojai svajoti, nustojai gyventi tame chaose ir audroje. Dabar tu tik gyveni vardan darbo. Tu nebesi tas žmogus, kuriuo norėjai tapti saldžioje jaunystėje. Tu nebegrįžti namo paryčiais, nebevaikštai susipynusiomis kojomis. Tavo širdis nebekrenta į kulnus, kai eini į pasimatymą. Dabar ji krenta, kai išgirsti savo vardą iš direktoriaus lūpų. Tu tiesiog tuščiai vegetuoji. Nebežinau, ar tau 25, ar 75. Tu išdavei save. Tu suteršei tai, ką turėjai tyriausio. Tu net nebeturi sielos draugų, su kuriais galėtum susitikti. Visi tave pamiršo. Net ir tu.

[cupofrain]

Visur mes ieškome savęs. Mums patinka tik tos knygos, kuriose randame užfiksuotą savo pačių pasaulio viziją arba išgyvenimą, pasaulį, kurį mes patys būtumėm norėję sukurti ir jame gyventi, tai, ką mes būtumėm norėję pasakyti, dalintis su kitais. Mums patinka tik tokie paveikslai, kuriuos mes norėtumėm būti nutapę, tik tokia muzika, kurią mes norėtumėm būti sukomponavę.

- Nyka Niliūnas

1963 birželio 9

[cupofrain]

Laikykimės vieni už kitų

Ir už debesų

- Dalia Ibelhauptaitė

[cupofrain]

Pasiilgau žmonių, su kuriais galėjau pasidalinti savo pasauliu

[lithuanianhearters]

Nežinau kiek metų kenčiu nuo nerimo. Tai nebūna kiekvieną dieną, būna ir mėnesį ir du, kai esu visiškai išsilaisvinusi nuo to, bet ateina tas momentas, kai būna vėl tas pats. Ir tas momentas yra dabar. Atsiranda baimė išėjus į miestą, negaliu atsipalaiduoti ir džiaugtis gyvenimu. Tačiau bandau tvarkytis, nes niekas kitas man nepadės nei aš pati.

[lithuanianhearters]

Neleisk niekam menkinti tavo savivertę... būdama santykiuose buvau praradusi visišką savęs pasitikėjimą. Atrodė lyg visi žmonės yra geresni už mane, o aš per prasta ypatingai žiūrėdama merginų nuotraukas instagrame, kurios atrodė lyg katik nulipusios nuo podiumo... po 5mėn išsiskyrimo tik dar kartą suprantu, kad buvau su netinkamu žmogumi. Visi mes kartais save kritikuojame, galbūt norime savy kažką keisti, bet ne visada, ne kiekvieną dieną, ne kiekvieną minutę... jei santykiuose nesijauti pilnavertis, tai ne tavo žmogus.

[cupofrain]

dažniausiai tai aš pati sau apsunkinu gyvenimą