#vienuma

[patylom]

Dienos išlietos, kaip rašalas ant nusidevėjusio popieriaus, kažkur padžiūvęs, kažkur palikęs skyles, nėra pradžios ar pabaigos, tik tęstinumas, vienodas, rutiniškas toks, tęstinumas. 

Nėra pradžios ar pagaibos - užmiegant, bundant, užmiegant, bundant, leidžiant prabėgt savaitėm taip normaliai ir neprabudus. Budri tik jausmams, tokiam specialiam nematomam rašalui, kuris vieną dieną is medaus tapo actu. Kada? Turbūt kažkur tarp užmiegant-bundant, kažkur rutinos lopšyje, vidury tobulo viesulo, sustojau akimirkai. Tai ne aš. Tai ne aš? Tai tikrai ne aš.  

Man nereikia žmonių, kuriems nereikia manęs. Simple as. Tik kaip padėti tašką, kai rašalas liejasi visur? Ant popieriaus, ant rankų, ant akių. Rašalas liejasi taurėmis, vyno taurėmis, vienišomis vyno taurėmis, ir tas vynas sako - tuoj bus geriau. Galbūt rytoj, galbūt kitą savaitę. Bet vynas nežino, jog aš bailė. Bailė pati ištraukti naują popieriaus lapą ir padeti švarų tašką. Taigi taškuojam ant purvino, ant kurio nesimato tukstančio taškų.

[crazy-loco-maniac]

Kada lieki vienas...

Sėdžiu įbedus akis į tuščią kompiuterio ekraną... Ieškau... Kažko... Pati nežinau ko... Įsijungiu muziką.. Lyg ir geriau, bet ne. Ieškau ne to. Įsijungiu Facebook, toliau ieškau... Nerandu.. Atsidarau visų pažįstamų, ne, draugų profilius... 

Viskas pasikeitę.. 

Stebiu... 

Stebiuosi.. 

Skaičiuoju.. Kiek laiko prabėgo? 

Metai? Du? Kiek..

Nesuprantu...

Galiausiai pasiduodu.. Nebėra prasmės skaičiuot... Nebėra nieko... Draugų, pažįstamų, artimųjų.. Nieko... Aš viena... Čia.. Svetimoj šaly, svetimam mieste.. Viena, pamiršta, nereikalinga.. Ieškot nebėra ko.. Suprantu vieną dalyką - laikas kai turėjau draugus, šeimą, artimuosius, laikas kai galėdavau juos matyti kada panorėjus, laikas kai galėdavau dalintis viskuo ir negandom ir džiaugsmais su jais... Tas laikas prabėgo.. Kada ir kaip nežinau.. Jo nebėra.. Aš viena... Su savim, savo mintim, likusiais atsiminimais ir draugų profiliais kuriuos galiu pamatyt per vienuma dvelkiančio kompiuterio ekraną... Nežinau, tai gerai ar blogai... 

Žinau vieną - kai lieki vienas, tai ir lieki vienas, ir jau niekam ir niekada nebebus įdomu kaip tu jautiesi ar kaip gyveni, nes pats pasirinkai tokį kelią... 

Pati pasirinkau tokį gyvenimą... Ir niekas man jau nebe padės... 

Aš viena, tik su ašarom akyse...

[patylom]

Toks tas vienišumas. Norisi dažyti lūpas, dėtis aukštakulnius ir sukneles, šokti prieš veidrodį, daug rūkyti, per daug rūkyti, važiuoti visomis galimomis kryptimis, norisi dėmesio ir lygiai tiek pat nedėmesio.  Tokios tos dienos. Tingios, su daug kavos puodelių, bet visad po vieną, užtrauktom užuolaidom, nematant pasaulio, kuris sustojęs, tylinčiu telefonu, jaučiant, kaip laikas lėtai slysta oda. Tokios tos naktys. Ilgos ir bemiegės, raudonu vynu nudažytos, su netylančiom mintim ir netylančiu automobilių ūžimu už lango. Tokie tie jausmai, nerimaujant dėl ateities, liūdint dėl praeities, gailintis klaidų, kurios amžinai paliko dėmę ant mano karmos, kartojant sau, kad negalima gailėtis, planuojant sugrįžimą ir kuriant scenarijus savo galvoje, kaip šį kartą elgtis teisingai, kaip nebedaryti klaidų, kaip apsimesti, kad nerūpi. you can never go back - tokios tos klaidos, sugriaunančios ateitį, praeitį, principus ir tuos pamatus, ant kurių jie pastatyti, sudrebinant visus įsitikinimus, žinant, kad jos ir tas gėdos jausmas tave persekios visą likusį gyvenimą. Toks tas vienišumas.