#pamąstymai

[kormokodranas]

76/91

anksčiau kai reikėdavo parašyt kokį nors didelį darbą labai panikuodavau. būtini reikėdavo bent dienos arba dviejų papanikuot ir paverkt, kad nieko nežinau, nieko nemoku, čia per daug darbo, nespėsiu, gausiu šūdiną pažymį ir mane išmes. Tada bėgte padarydavau tą darbą ir būdavo arba viskas ok, arba labai geras darbas ir tada pasižiūrėjus į tą darbą galvodavau "visai čia neblogai parašiau".

Dabar blemba liko dvi savaitės, o man reikia bent 10 dienų tiesiog pabaigt rašyt. O dar yra krūva darbų po to, nes reikia sudėt citatas normaliai, sunumeruot paveiksliukus, padaryt reagentų ir plazmidžių lenteles ir priedą, o kur dar sutikrint visus 200 psl vien tik dėl rašybos ir skyrybos klaidų, jau nekalbant apie turinį. Ir vadovas dabar tik pradėjo skaityt, tai atbels man krūvą pastabų. BET aš visai nepanikuoju, tipo užeina kartais kad AAAA liko tiek nedaug laiko, o tiek daug darbų, bet tas AAA toks... paviršutiniškas, dalykiškas. Nejaučiu AAAAA emociškai, tiesiog objektyviai matau, kad reikia krutintis. Keista kažkaip. Nežinau, ar čia aš suaugau ir įvyko tas mistinis "smegenys pilnai susiformuoja tik po 25", ar čia pusantrų metų terapijos, ar du metai vaistukų. Gal viskas kartu. Bet ironiška, kad likus tiek mažai laiko pradėjau miegot normaliai :D Prieš porą mėnesių vidury nakties pabusdavau dviem-trim valandom, o dabar atsijungiu, išmiegu 8 valandas ir atsikeliu. Aišku vis tiek jaučiuosi pavargus, bet vis geriau nei būt zombiu. Šiaip ar taip, man džiugu, kad nebejaučiu AAAAA, nes visų pirma tai šūdinas jausmas, o antra tai labai nesveika. Nors dabar reikia biškį panikos, nes noriu miego ir nekenčiu įžangos, ir panika padėtų išsijudint ir tiesiog rašyt negalvojant apie galutinį rezultatą.

O bibliotekoj vis dar baisiai sausa, atsinešiau kremukų pasitept snukį ir rankas, nes sudžiūvo. Bus progra sunaudot visus kremukus. Šiandien atsinešiau neutrogeną, kurią naudojau kai dirbau vero cafe. Pagalvojau, kad čia PRIEŠ 10 METŲ buvo. 10 METŲ. Šitam kremui 10 metų. Tūbelė jau pradėjo irt ir suskilo šonai, bet kremas tai koks buvo, toks ir liko. Čia turbūt gili metafora.

[princesepersikas]

Pilka kasdienybė

Iki kaulų smegenų įgriso ši pilka kasdienybė, kada keliesi anksti ryte, eini į mokyklą/darbą, ten praleidi pusdienį, sudalyvauji savo mėgiamose veiklose ir grįžti vėlų vakarą namo... Tada vėl atlieki būtiniausius dalykus, miegi ir vėl keliesi. Tai kaip užburtas ratas. Viskas sukasi ratu, tas pats per tą patį. Vieną dieną pradedi jausti, kad "perdegi". Sunku keltis, nieko nenori, viskas ima nesisekti, kitaip -griūti. Bet tu negali sustoti, nes privalai eiti į mokyklą ar į darbą, niekas kitas juk už tave to nepadarys. Todėl eini. Klumpi, stojiesi, bet eini. Dienas ištverti darosi vis sunkiau, o dar aplinkiniai su savo kvailais klausimais arba mokytojai reikalaujantis namų darbų užduoties atsakymų, kuriuos vos įstengei padaryti...Jauti, kad nebeištempsi. Daugelis nesupranta tokios savijautos. Jie to net nenumano, o apie įsivaizdavimą viso to, net nekalbu. O kas jei bent kartą į savaitę ar net mėnesį turėtume galimybę trumpam sustoti? Trumpam atsipūsti ir atsibusti nuo šio užburto rato. Žmogus ne robotas, jis neveikia be perstojo pajungtas ant batereikių ar laidų. O mes dar stebimės, kad Lietuvoje tiek daug savižudybių ar, kad šiaip nelaiminga šalis esam....

Tiesiog... vakaro pamąstymai.

[negaliunerasyti]

Dienos pamąstymai

Z karta sunkiai prisitaiko dabartinėje darbo rinkoje. Kas dirbs po 10 metų?

[bukimevieningi]

Vaidas ir Eglė. Kodėl lietuviai taip greitai perima svetimybes? (video)

Vaidas ir Eglė dalinasi savo pamąstymais apie Helovino šventę. Iš kur ši šventė kilo? Į ką ji pavirto? Kokią įtaką ji daro vaikams? Kaip ji susijusi su Lietuva ir mūsiškomis tradicijomis? Kodėl lietuviai taip greitai perima svetimybes? Į šiuos ir daugelį kitų klausimų bus bandoma atsakyti šioje laidoje. Norintiems užsiprenumeruoti naują Vaido Žemaičio Youtube kanalą, spausti…

[paskendusimergaite]

Visada labai norėjau...

Žmogaus, su kuriuo galėčiau kalbėtis apie viską. Ir turiu omenyje visiškai viską : apie orą už lango, matematikos uždavinį, apie tai kas patinka, ką myliu, ko nekenčiu, apie meilę, džiaugsmą, liūdesį, pyktį, norą padaryti kažką nenormalaus, pavydą, gėdą, rūpestį, apie žmonių santykius, beždžionių populiaciją, knygas, muziką, teatrą, šokį, apie gamtą, vandenyno ošimą, lietaus kvapą, vėją medžių viršūnėse, maistą, keliones, svajones... Visada norėjau šalia savęs turėti žmogų, su kuriuo santykiai neturi ribų. Žmogų su kuriuo galėčiau daryti viską,kas tik šauna į galvą, tokį, kuriam nebūtų baisu papasakoti apie gėdingiausią gyvenimo akimirką, didžiausią meilę, basiausius košmarus, nelaimes, viską kas galvoje... Visada labai norėjau tokio žmogaus. Ir vis dar noriu.

[kai-mirtinai-pailstu]

Saulė teka, net kai skauda.

Šiandien buvo tokia keistai įdomi diena. Atrodo, net fiziškai pajaučiau, kad judu savo tikslo link. Prieš tai sėdėjau visiškam dugne ir nebenorėjau nieko, savaitę laiko praleidau netflix'e depresuodama kaip tikras xanaxo vaikas ir net nebejaučiau noro gyventi. O gyvenimas, tas senas šmaikštuolis pargriovė dar stipriau, nors jau ir taip pažeme šliaužiau tarsi didysis sliekas. Ir vienu momentu, kažkokios neaiškios ligos patiesta, jausdama turbūt stipriausią kada nors patirtą skausmą, verkdama ir vieną po kitos gerdama nuskausminamuosius į savo pagalvę sugebėjau sušnibždėti: Aš noriu..gyventi. Ir tik ištarusi supratau, kad TAIP, po velnių, aš vis dar noriu gyventi! Sekančią dieną pakilau iš lovos, o dar kitą grįžau į darbą. Ligos išsilakstė kaip kiškių būrys. Nors sieloj man vis dar skauda, kažkur viduj nerimsta širdis: ar teisingai padariau palikdama man brangų žmogų, nors ir norėjom visiškai skirtingų dalykų? Ir klausiu savęs to kasdien, iš naujo baksnodama seną žaizdą.

Bet iš viso to patirto skausmo visgi atėjo šioks toks suvokimas: saulė teka, net jei skauda.

O tada nusprendžiau skausmą įdėti į dėžutę. Ir jį apsupti naujais prisiminimais. Kad nesimaišytų po kojom taip sakant. Ir matyčiau saulę kas rytą, bet ne skausmą. O ar teisingai pasielgiau? Nežinau. Bet klausiau savo širdies. Ir to man užtenka.

[okasman]

kaip vadinasi tas laikas kuomet baigiasi kursas, tačiau tuoj prasidės praktika, ir tu nežinai ar įsijausti į tą laiką, ar ne, nes vėliau patirsi kartų vasariškos praktikos skonį.  

[cupofrain]

Kokia prasmė prabilti,

Jei žinai, kad taip ir liksi niekieno neišklausyta?...

[nuramink]

Idk what is this

Rytas. Sunkiai pramerkiu akis ir stebiu saulės spindulius, besiskverbiančius į mano kambarį. Jie tokie panašūs į žmones – iš pradžių atsiranda tavo gyvenime, tarsi lėtai jį užpildo, o dienos gale dingsta. Manau tas, kas patyrė ką nors panašaus, mane supras. Nedrįstu atsikelti iš lovos, bijau to, ką galiu išvysti – besimėtančius švirkštus vonioje, prie kriauklės, ar brolio paliktą atsisveikinimo raštelį, reiškiantį viso to pabaigą. Vis dėl to, man smalsu. Šiaip ne taip išlipu iš lovos, tyliai praveriu duris ir suprantu – viskas ir toliau teka ta pačia vaga. Ant pirštų galiukų nutipenu į virtuvę, užsidarau duris, kad nepažadinčiau brolio. Pažvelgiu pro langą – spalis. Vaikai, kaip ir kiekvieną šeštadienį, dūksta aikštelėje, o tėvai, tarsi bandydami atsipūsti nuo savo mažųjų, stebi juos iš toli, tikėdamiesi, jog kada nors jiems visa tai atsipirks. Nusprendusi, jog šiam rytui pamąstymų užteks, užsikaičiu virdulį puodeliui kavos. Suvokiu, jog šiandien ir vėl teks keliauti į darbą, tad verčiau pasiskubinti. Atsidarau šaldytuvą – kelios alaus skardinės ir pūti pradėjęs pyragas, dėl kurio atsiradimo istorijos nesu visiškai tikra. „Ką gi, teks pasitenkinti keliomis riekėmis duonos, o geriausiu atveju – sumuštiniais.“ – pamanau. Užvirus kavai, atsisėdu ant palangės ir bandau atsipalaiduoti. Mano nuostabai, man visai neblogai pavyksta. Pagaliau nusprendžiu pažvelgti į tą kambarį. Nežinau ko tikėtis. Einu tiesiai link jo ir kiek per tyliai pabeldžiu. Atsakymo negirdžiu. Atidarau duris ir išvystu kasdienį vaizdą – jis guli ant nugaros, sunėręs rankas ant akių, jo kvėpavimas gan per tankus, bet tai įprasta. Kuo greičiau uždarau kambario duris ir apsidžiaugiu. 

[anchelaopersonal]

Flirtavau su šalčiu, jis glostė mano pašiurpusią, pamėlusią odą, o aš pirštais laksčiau jo nugara, karts nuo karto paskandindama juos plaukuose. Žinojau, kad ta stingdanti, nors ir be galo maloni, vėsuma nenušvies rytojaus, neišlaikys saulės ilgiau horizonte, kad saulėlydžiu galėčiau pasigrožėti, ir sielos neišlaisvins iš to prakeikto narvo, vis labiau spaudžiančiu ir traiškančiu. Toj pačioj mėšlo krūvoj gulėjau ir glamonėjau šaltį vis iš naujo, nepadarydama jokių išvadų, nors karts nuo karto smegenis lyg elektros srovė persmelkdavo suvokimas dėl to, kas vyksta, trenkdavo realybė į kaušą ir prislėgdavo prie žemės. Tik kad ilgai neišlaikydavo ji manęs, mat šaltis turėjo pašonėj mano seną gerą draugę - svajonę.

[batonassumajonezu]

Ar suaugau?

Prie šio blog’o nebuvau prisijungusi du metus su puse. Tada man buvo 17 metų (not gonna lie, kol kas gražiausi mano gyvenimo metai). Dabar man jau 20. Tada buvau gyvenime pasimetusi abiturientė. Dabar esu gyvenime ne ką mažiau pasimetusi antrakursė. Per šiuos metus įvyko daugybė pokyčių, daugybė patirčių. Mano gyvenimas labai pasikeitė. Atrodo, turėjau pasikeisti ir aš. Galbūt, galbūt kasdien tampu vis brandesnė, galbūt nuolatos kaupiu vis daugiau patirties ir išmokstu vis naujų pamokų. Galbūt dalis manęs tikrai labai pasikeitė. Bet užtenka tik peržiūrėti šį mano “jaunystės žydėjimo” kupiną blog’ą, kad suprasčiau, jog giliai sieloje esu visiškai ta pati ieva, kuri ir buvau. O vieninteliai ryškūs pokyčiai - po truputį vis ryškėjantis atsakomybės jausmas, kuris kasdien mane stabdo nuo buvimo tuo, kuo iš tiesų norėčiau būti bei tai, kad iš crybaby tapau visiškai emocijų nesugebančiu išreikšti žmogumi. Ai, ir dar tai, kad pagaliau alkoholį gerti galiu legaliai. Nu čia toks bonusas.

Čia tokie visiškai random vakaro pamąstymai. Paskutinė pavasario atostogų diena. Tradiciškai darau viską, išskyrus tai, ką iš tiesų turėčiau daryti. Ir kaip ir anksčiau, jau tuoj pradėsiu panikuoti, kad darbai patys tai nepasidarys ir deganti šikna pati neužsigesins.

Taigi linkėjimai tau, praeities ieva. Gali būti rami. Ateities tu dar kol kas nesuaugo. Dar vis atrodo daugmaž taip pat, dar vis elgiasi daugmaž taip pat, dar vis geria antidepresantus (tik dabar jau trigubai daugiau), dar vis nėra sukūrusi sėkmingų santykių ir dar vis bando rasti atsakymus. Ir po truputį bando pildyti tavo kadaise sukurtas svajones (ties šituo, pažadu, tikrai pasistengsiu patobulėti).

Taip pat, niekada taip ir neišmoko dvyliktos klasės matematikos kurso, nes pamokas pramiegojo arba praverkė užsidariusi tūlike. Bet egzą kažkaip išlaikė ir į univerą įstojo.

[kormokodranas]

1. kodėl vis dar nėra lietuviško atitikmens žodžiui “post”? Feisbuke verčia “įrašas”, bet šitas žodis per rimtas, nes postai yra labai įvairūs, nuo ilgų tekstų* iki trijų žodžių juokelių ar išvis memų. “Įrašas” turi rimtą potekstę ir kažkodėl verčia galvot, kad tekstas neskirtas publikai, labiau skirtas kažką užrašyt, dokumentuot. O postai tai juk ne dokumentavimui, o pramogai. Todėl šaukiu aš kalbininkus sugalvot kažką žaismingo pavadinti postus. Kalbininkai gali ir gerų žodžių sugalvot, pavyzdžiui “asmenukė”. Buvo selfis, tada pradėjom selfius juokais vadint asmenukėm, o daba raš visai nebesakau selfis, nes asmenukė juokingiau. ha.

2. Šiaip taip norėjau pasakyt, kad vakar mačiau postą apie žmones, kurie, pamatę, kad kitas žmogus yra intravertas ir jaučiasi nejaukiai, puola klausinėt to intraverto, kas negerai, arba pradeda ragint “atsipalaiduok, žmogau”, šitaip priversdami intravertą jaustis dar blogiau. Aš, tarkim, tikrai dažnai bandau paslėpt savo nejaukumą, ir kai mane taip prigauna, aš jaučiuosi blogai. Neatsimenu, kur mačiau šitą postą. Gal čia. Bet parašiau apie tai, nes mano labėj viena kolegė bando būti labai paslaugi ir palaikanti, bet iš tikro tai verčia mane jaustis dar blogiau, nes jos raginimai eit žaist stalo futbolo mane tik dar labiau sunepatogina. Jaučiuosi blogai, kad atmetu jos pasiūlymus. Bet ką daryt? Tipo, nugalėt savo nepatogumus, nerimą, ir eit žaist? :D 

*longreadas - irgi, lyg ir straipsnis, bet ne visai. Manyčiau, kad longreado žanras truputį pritemptas, nes longreadas per daug reliatyvus žodis. Nes nu kamon, kai skaitai straipsnį žurnale tai irgi longreadas? O jeigu skaitai straipsnį 15min, tai irgi longreadas? Nu ne. Bet jeigu skaitai feisbuke, tai longreadas. O jeigu nueini į puslapį, kuriame publikuojami longreadai ir puslapis atvirai tai skelbia? Juk longreadas turi prasmę tik tada, kai apsuptas shortreadų, t.y. feisbuke, tai longreadų puslapy longreadas nebėra longreadas? Manyčiau, kad vertėtų longreadus vadinti straipsniais, pamąstymais, arba juokingai - ilgskaitis

[princesepersikas]

23:38 h pamąstymai:

Vis galvoju ir niekaip nesuprantu tų, kurie man pasako tai: "tu man nepatinki".

Ką jūs norit iš manęs išgirsti tai pasakę? Nuo šios minties nepasikeičia mano išvaizda ar mąstymas, gal tik požiūris į jus. Bet nu rimtai, ką galvojat šitaip pasakydami? Gal tikitės, kad baisiai įsižeisiu, krisiu ištikta širdies smūgio? Nei pirmas, nei antras variantai man nebūdingi, manęs nepaveikia tokios kalbos, ne tu pirmas, ne tu ir paskutinis, kuris šitai pasakė ar dar pasakys, žmogau. :D

Neprivalau visiems įtikti ar patikti, aš ne daiktas parduotuvės vitrinoje, esu žmogus. Su jausmais, mintimis, gebėjimu kalbeti. :D

[mamagrizknamo]

Kalėdiniai meduoliai (du tešlos - įprastos ir su degintu cukrumi - variantai)

 Pats metas, jau, tiesa? Nes kai aplink viskas šviečia ir žybsi, klega ir šneka, negali likti nuošaly. Ir visai nebesvarbu, kad gal nemėgsti to šurmulio - tiesiog, kaip ir kasmet, įsėsi į jį ir leisiesi nešamas varpeliais skambančios srovės į prisiminimais, didingais planais ar tyliais pamąstymais padabintą vakarą.

Ir pats metas kepti ir puošti meduolius - darbas ilgas, kruopštus ir labai atsakingas, nes kvapniuosius sausainius, linkėdamas laimės, gražių švenčių ir svaiginančios metų kelionės Gyvenimu, dovanosi ir išdalinsi žmonėms, kurie tau brangūs ir reikšmingi.

 Galiu kai ką praleisti ar kai ko atsisakyti ir, numojusi ranka į dalykus, tradicijomis vadinamus, nužingsniuoti gal ne pačiu geriausiu, bet savo keliu. Nuo meduolių, kurių gal ne tiek kepimas, kiek puošimas, atima begales vakarų, niekur nebėgu - užsidarau virtuvėje ir, okupavusi visus įmanomus paviršius, ant kurių dėlioju miltus, glajų, formeles ir jau iškeptus sausainius, pradedu žaidimą, Kalėdomis vadinamą. 

Meduolių receptų - begalės. Kai kurie bandyti, kai kurie dar tik laukia savo šlovės valandos. Pagal šitą receptą kepu jau ne vienerius metus ir dar niekada juo nenusivyliau. Tiesa, kol atradau sau tinkančias proporcijas, teko ir šiokių tokių nesėkmių patirti, bet ne apie jas dabar. 

Tikri meduoliai kepami naudojant medų, bet patirtis sako, kad dalyko, kuris kepdamas praranda visas savo vertingąsias savybes, nėra ko į ugnį kišti. Jei kažkas paprieštarautų dėl aromato, nuraminsiu, nes prieskonių gausoje jo praktiškai nesijaučia, todėl tikrą ir gerą medų palieku tiems atvejams, kai nosis ima varvėti - nieko tada geresnio, nei puodelis šiltos arbatžolių arbatos su ant šaukšto pakabinto medaus saldumu, nėra ir būti negali. Na, apie vaistus, kurie, nors ir nėra skanūs, bet gydo, kaip ir apie nesėkmes, šiandien nekalbėsime - šventės juk artėja. Taigi, vietoj vertingo medaus, ypač, kai kepu daug sausainių, dažniausiai naudoju dirbtinį medų. 

Prieskonių sudėtį ir proporcijas galima keisti įvairiais santykiais - čia kaip jau kam skaniau ir kvapniau. Kartais, dėl macnumo, dedu maltų juodųjų pipirų, kartais gvazdikėlius sumalu kiek stambiau, kad kramtant gardėsius jaustųsi mažos kruopelytės, o kartkartėmis tešlą paskaninu dar ir maltu anyžiumi ar  kardamonu. 

Šiame recepte pateikiu 2 tos pačios tešlos variantus - viena bus paprasta, prieskoniais gardinta, į antrąją dėsiu dar ir deginto cukraus - pasikeis tešlos aromatas, be to, ji bus tamsesnė - papuošimams kartais reikia ar norisi tamsesnio fono, nes ant jo kur kas gražiau žiūrisi šviesaus glajaus linijos ar dėmės. 

Meduolių tešlai nr. 1 reikės:

- 200 g medaus skonio gaminio;

- 100 g sviesto;

- 100 g cukraus;

- 1 kiaušinio;

- 400-450 g miltų;

- 1 a. š. kepimo miltelių;

- 1 a. š. malto cinamono;

- 1 a. š. malto imbiero;

- 1 a. š. kvapniųjų pipirų;

- po 0,5 a. š. muskato riešuto ir maltų gvazdikėlių;

- žiupsnio druskos;

Meduolių tešlai nr. 2 reikės produktų, nurodytų aukščiau + 6 v. š. cukraus ir 100 ml karšto ar verdančio vandens.

Glajui reikės:

- 200 g cukraus pudros;

- 1 kiaušinio baltymo;

- citrinos rūgšties grūdelių arba citrinos sulčių;

- maistinių dažų;

- pabarstukų.

Gaminimas (1 var.):

Medų, cukrų, sviestą ir druską dėti į puodą ir kaitinti. Kai mišinys užvirs, suberti visus prieskonius ir vis pamaišyti. Masei pradėjus burbuliuoti, nukelti nuo ugnies - cukrus turėtų būti ištirpęs, o pati masė - tąsi, lipni ir tiršta.

Į miltus sudėti kepimo miltelius ir išmaišyti. 

Medaus-cukraus-sviesto masę pravėsinti, įmušti kiaušinį, palengva, dalimis, suberti miltus. Kai šaukštu maišyti bus sunku, beriant miltus, maišyti ranka. Užminkyti tešlą, ją 15-ai minučių ar pusvalandžiui dėti į šaldytuvą. Dauguma šaltinių teigia, kad meduolių tešlą geriausia šaldytuve palikti pernakt, bet jei bandėte, pastebėjote, kad po to ji būna itin sunkiai kočiojama (lūžinėja, skilinėja). Jei nuspręsite tešlą atšaldyti kaip reikiant, kitą dieną teks ją iš šaldytuvo ištraukti gerokai anksčiau, nei nuspręsite kepti - esu laikiusi vos ne pusdienį laukdama, kol ji teiksis tapti paklusnia ir geranoriška. Tiesa, prieš pradedant darbą, šaltą tešlą dar galima perminkyti - tai suteiks jai elastingumo.

Tešlą ant šiek tiek miltuoto stalviršio iškočioti pakankamai plonai (2-3 mm) ir išspausti įvairias figūrėles (naudokite sausainiams skirtas formeles, o jei tokių neturite, čiupkite stiklines - apskritimo formos sausainiai tikrai nėra prastesni už eglutę vaizduojantį kepinį). 

Kepkite 180* karštumo orkaitėje 10-12 minučių. Iškepusius meduolius palikite atvėsti skardoje, nes kitu atveju (ypač, jei bus sudėti vienas ant kito) jie gali deformuotis. 

Gaminimas (2 variantas):

Receptas, kaip ir minėjau, tas pats, skirtumas toks, kad į šitą tešlą dedamas dar ir degintas cukrus:

6 šaukštus cukraus supilti į keptuvę ir kaitinti nemaišant - jis po truputį pradės tirpti, lydytis ir ruduoti. Kai visiškai ištirps ir pasieks jums patinkantį rudumą (nelaukite labai ilgai - cukrus neturi sudegti ir pajuoduoti), įpilti apie 100 ml. verdančio vandens (nepilkite šalto vandens, nes karamelė ims spragsėti), masę išmaišyti ir palikti atvėsti. Kai pilsite vandenį, būkite ypač atsargūs - keptuvės turinys ims smarkiai burbuliuoti ir gali nudeginti rankas. Jei neturite patirties, darbą patikėkite ne keptuvei, o storadugniam ir, pageidautina, pakankamai aukštam puodui. Šaukštą rinkitės ilgu kotu. 

Kai cukrus atvės, kartokite procedūrą, aprašytą anksčiau - virkite medaus-cukraus-sviesto-prieskonių masę, leiskite jai kiek atvėsti, dėkite kiaušinį, degintą cukrų, miltus, sumaišytus su kepimo milteliais ir užminkykite tešlą. 

Sausainių dekoravimui skirtą kiaušinio baltymą paplakite šakute, dėkite cukraus pudros, citrinų rūgšties (arba citrinos sulčių) ir labai gerai išmaišykite. Jei norisi spalvotų meduoliukų, į glajų įlašinkite pageidaujamos spalvos (ar spalvų) maistinių dažų.

Glajų dėti į vienkartinius dekoravimui skirtus maišelius. Galima juos pasidaryti iš celofaninio dovanų vyniojimui skirto popieriaus - susuki, lipnia juostele sutvirtini siūles, dedi glajaus, viršų užsuki, o smailiosios dalies galiuką nukerpi. 

Puošybai skirto glajaus tirštumas reguliuojamas sulčių ir cukraus pudros miltelių pagalba. O kokio jo reikia, niekas jums nepasakys - reikia imti ir bandyti. Sausainių paviršiui užlieti naudoju skystesnį, kuris palengva pasklinda į šonus ir sausainio paviršiuje nesukuria faktūros, o piešiu tirštesnio glajaus pagalba - linija turi išlaikyti savo kontūrus.  Piešiama ant jau sustingusio glajaus sluoksnio.

Galima dekoruoti nelaukiant pirmojo sluoksnio nudžiūvimo - tuomet piešinys bus švelnesnis.

Ant dar nesustingusio glajaus galima pažerti arba padėlioti tortų pabarstukų. 

Meduolius laikykite sandarioje dėžutėje - taip laikomi jie suminkštės.

Pasidžiaukite sukurtais skanėstais ir...išdovanokite - tegul jūsų rankų šiluma sušildo kitų Gyvenimus. 

[bukimevieningi]

Eglė ir Vaidas. Kauno policija ir pokalbiai senamiestyje (video)

  Vaidas ir Eglė apsilankė Kaune ir pasidalino savo įspūdžiais bei pamąstymais. Pirmiausia buvo aplankyta Kauno policija, o vėliau Kauno senamiestis, dėl kurio šiuo metu kyla daugiausiai klausimų. Kokia tikroji Kauno senamiesčio restoranų ir kavinių užsidarymo priežastis? Kodėl lietuviai labiau gerbia užsieniečius nei save? Kur ištaškomi Lietuvos biudžeto pinigai? Į šiuos ir kitus klausimus Eglė…

[kai-mirtinai-pailstu]

Laukiau vasaros, nes atrodė, jog saulė ir geri orai padės jaustis geriau. Bet dabar laukiu, kol ryte atsikėlus neapims panika. Kai galėsiu bent vieną dieną įvertinti kaip: ei, šita visai neblogai praėjo.