#vakaras

[afotoeu]

#Kaunas #Lithuania #Lietuva #dronas #Mavic3 #djimavic3 #kaunastic #kaunasaerial #spring2023 #vakaras #savanoriuprospektas #vilniausgatve (at Kaunas) https://www.instagram.com/p/CpyBKZpNHbo/?igshid=NGJjMDIxMWI=

[sidabro]

everyones getting a moodboard but me?? *mirštu šimta mirčių*

Nemirk tik! Man be tavęs čia baisu bus! (Patepa tavo kūną gyvybės žolelėmis iš gyvatės motinos urvo ir pagirdo juodo varno snape per septynis kraštus neštu gyvybės šaltinio vandeniu) štai ir tavo nuotaikos lenta!

[dalksnis]

Arnas (2) (Ženklai ant molinės taurelės)

Su Saulium labai norėjom išgirsti Arną deklamuojant, todėl suorganizavom midaus vakarą. Laužo, deja, nesuorganizavome – užlipome ant Vytauto kalno. Susėdome prie alaus kamšteliais nusagstyto staliuko. Nesimatė nei saulės, nei Nemuno, todėl norimos nuotaikos nesusikūrėme. Priešingai – jausdami, kad čia nuolatinių išgėrimų vieta, mano kompanionai pradėjo siūlyti nuvalkiotus, iš suaugusių nugirstus…

[lietuvens]

man bija vismilakais jaunais gads. es biju domajusi iespejams braukt pie valerijas ar nelliju un sabini bet katram vajadzeja samesties deshuku paikai UN pirkt alkoholu ka ari lietot tikai un vienigi alkoholu. mani attureja ne tikai finanses un fakts, ka alkohols mani apbedina, bet ari doma, ka, ja nepatik, majas aizbraukt nevaresu.

pasas majas ari isti negribejas svinet, jo lena ir tik bediga, ka neko nesaka, un es domaju, ka prata sajuksu no atbildibas

bijam domajusi pie nellijas pre party cetros, bet laiks tika nolikts velaks, un, kad saposos un prasiju, vai varu nakt, nellija teica, ka jaa, bet markuss un helena ari tur ir, un es sausmigi satriggerojos. nevienam nebija iebildumi, ka naku, iznemot man, jo juutu, ka rausu panikas lekmi. es sausmigi sabedajos, jo domaju, ka visi svines bez manis, un man galva reiba no uztraukuma

abet! man uzrakstija sabine, kas visu dienu noguleja jaunajas majas, un vina nevelejas mani vienu atstat, tapec vakara satikamies. svinejam ar lenu, kas sakuma bija neruniga, bet tradicijas varda atplauka un uzcepa kartupelus, dalijas ae mellenu koskenkorvu. bija sakuma neerti, bet beigas gauzi, gauzi miilji un jauki. es sapratu, ka man neko nevajag, ne lielu tusu, ne zhaustit sevi par to, ka nejutos svinigi vai dizi ipasi. (lai gan beigas ipasi jutos bezgala).

man piezvanija nikola un mes parunajam kaa kuram iet, novelejam viens otram jauno gadu ar skaistiem vardiem. man prieks milzigs, ka vina par mani iedomajas, prieks ari, ka man iet labak, un vispar vina ir super ciepa. otrs patikamais sveiciens naca telegrama no ukrainu skolnieces, kuru netisam iepazinu duraka aplikacija mainoties ar collectables. vina man nebija kadu nedelu atbildejusi, tapec uztraucos, bet vinai eksameniem jamacas (pat karaa pizgets). vina ir loti gudra, man skiet savos 15(16?) es ne uz pusi rik gudra nebiju. man ir gruti ar vinu runat, jo uz kara sausmam atbildes nav, bet es censos parunat par interesanto sava dzive, sikumiem utt, jo cik ari var cilveks klausities, ka nav ko teikt un sausmas sausmas sausmas sausmas ak jel sausmas, ja vins jau ir sausmu pilna realitate

[joffyworld]

The dragons are hungry for the blood of tyrants

The motherland has dragons protecting the borders.

[resentfuljustice]

Sodoma ir Gomora

2016-06-14 23.25 Escondido, CA, USA

Jų bute balkono nebuvo. Kiekvieną kartą užsimanius parūkyti – o proporcingai didėjant ant stalo išstatytų tuščių butelių kiekiui tą vakarą mes rūkėm atitinkamai per daug – vis tryniau pavasarinės striukės šonus į svetimos laiptinės sienas. Jaučiausi apsvaigusi, bet nenorėjau stabdyti. Lėtai siūbuodama klubais leidausi, atrodo, su kiekviena pakopa vis labiau siaurėjančiais laiptais – kurie žinojau, kad neveda prie nieko gero. Beieškodama pustuščio cigarečių pakelio savo kišenėje radau seniai pamirštą lūpų balzamą – viena ranka besilaikydama už nelygių turėklų, tepiau savo išsausėjusius lūpų kampučius kramtoma guma kvepiančiu Snow Fairy iš Lush. Priekyje manęs lipusi Dorotėja staiga atsisuko ir vėl pažiūrėjo į mane tuo nepaaiškinamo pykčio ir seksualinės frustracijos pilnu žvilgsniu – ar ji kaip koks medžioklinis šuo iškart kažką užuodė? Nesupratau, ką ji norėjo man pasakyti. Ar ji išvis man norėjo kažką pasakyti. Gal tik padaryti.

Maldauju kad nepavytų, niekas nepamatytų

O gal visas vakaras vyniojosi taip, kaip ir turėjo. Kas sakė, kad kelionės tikslas negali būti aiškiai nepažymėtas griovys ant staigaus posūkio? Arnas pridegė mano cigaretę, nes aš jau nebenulaikiau net žiebtuvėlio. Stovėjom keturiese ir patyliukais rūkėm. Pirmas prasižiojo Vilius – nebuvau tikra, kiek dar ištversiu nepakomentavusi kiekvienos iš jo burnos krentančios nesąmonės – manyje pradėjo kunkuliuoti vaikišką maištą primenantis noras, kur jo žodžius sprogdinau kaip kokius muilo burbulus. Jo laimei, jis buvo gražus. Gerai, labai gražus – toks lazdos neperlenkęs hipsteris su tvarkingu manbun’u, barzda ir stilingu megztuku – tai kartkartėmis galėdavau praleisti pro ausis jo marozišku balsu skleidžiamus kliedesius, nes į Vilių buvo tiesiog malonu žiūrėti. Kai pagalvoji, mes abu gyvenom tam tikrame savo fantazijų pasaulio versijoje – saviškėje bandžiau save įtikinti, kad nenumanau Dorotėjos ir Arno kėslų, o Vilius, greičiausiai, įsivaizdavo dar niekada nebuvęs psichuškėje. 

Matyt mano viduje užvirusi durnumo košė pradėjo verstis per viršų, nes išgirdusi Viliaus pagyrų monologo nuotrupas apie tai, kad jis “jau tiek daug laiko nebegeria”, nebegalėjau sustabdyti pro dantis iškošiamų žodžių.

– Tu nebegeri? Galvojau, kad tu dabar jau girtas…

– Žinai ką? Eik tu nachui. 

Kol aš toliau kreivai šypsojausi puse lūpų, Vilius numetė ir sumindžiojo pusiau surūkytą cigaretę, tada iškart pareiškė, kad išeina namo, o prie jo staigiai prisišlieję Arnas su Dorotėja pabandė dar jį perkalbėti.

– Davai dar pasilik.

– Ne. Nėra vaibo tarp mūsų, niekas čia mums nesiriša.

Nesigilindama į jų beviltiškas pastangas, toliau susimąsčiusi nužiūrinėjau Dorotėją. Ji, intensyviai bandydama paneigti kažkokį Viliaus teiginį, pradėjo purtyti galvą – mačiau iš po platininio baltumo sruogų lendančias tamsiai rudas šaknis, o jos neįtikėtinai kaulėti pečiai badė akis net per naminį, nunešiotą juodą treningo viršų. Iš kitų bendrų draugių pasakojimų girdėjau, kad ji visą gyvenimą kovojo su valgymo sutrikimais – ne taip lengva tą paslėpti, kai turi kambariokę ir daliniesi vienu vonios kambariu. Dorotėją pažinojau turbūt nuo penkiolikos metų – nors nebuvom itin artimos, kurios savo noru organizuotų pasimatymus ir leistų laiką tik dviese, susitikusios bendrų draugų grupelėje rasdavom iš ko kartu pasijuokti. Kadangi truputį paklajojome po pasaulį, abi tuo pačiu metu atsidūrusios tame pačiame mieste išnaudojome progą susidraugauti artimiau. 

Su Arnu ji susipažino keliaudama – nebuvau tikra, kiek laiko jie jau buvo įsipareigoję vienas kitam, bet tikrai ne metus ir ne du. Jis be jokių sunkumų įsipaišė į mūsų grupelę, kurios absoliučią daugumą sudarė merginos – gal dėl to, kad Arnas buvo toks visų draugelis, mėgstantis be atokvėpio su visomis flirtuoti – žinojau, kad ne man vienai buvo net sunku suprasti, kada jis tik prikolina, o kada gal visai rimtai kabina. Nueidama užgesinti cigaretę mačiau, kaip Arnas, beglostydamas barzdą, akivaizdžiai daugiau dėmesio skyrė mano rūkalo filtro baksnojimui į seną skardinę, o ne mūsų Jėzaus Kristaus prisikėlimo vakarėlį paliekančiam draugui.

Kantriai laukdama, kol Dorotėja pasiduos ir pripažins, kad aš kažkaip vienu sakiniu sugebėjau neatšaukiamai įžeisti Vilių, pakėlusi galvą žiūrėjau į trijų aukštų daugiabutį, kuriame sugalvojau šiemet valgyti farširuotus kiaušinius. Vieta buvo graži, netgi pavydėtina – šalia miškingo parko, tik pats pastatas visumoje man atrodė ganėtinai juokingai, gal truputį iškritęs iš konteksto. Apsuptas naujesnės statybos kūrinių, net atrenovuotas atrodė kaip koks senis, nesėkmingai norintis apsimesti jaunuoliu. 

Po gero pusvalandžio nevaisingų įkalbinėjimų, pagaliau trise kopėme laiptais aukštyn. Viršuje jaučiausi uždususi – bet vos tik Arnas už nugaros užtrenkė buto duris, ir mes vėl visi juokėmės iš kažkokio durno bairio, o Dorotėja atsukinėjo kažkelintą butelį raudonų devynerių – staiga atsišviežinau. Lyg nuo akių kas būtų nutraukęs pageltusią marlę, per kurią kažkas spaudė cepelinų masę. Arba tarsi būčiau išmokusi dar vieną papildomą užsienio kalbą – atsisukusi į Dorotėją, neįtikėtinai aiškiai mačiau jos negeras intencijas slepiančią šypseną. Arba anksčiau nepastebėjau, arba ji pradėjo kaip kokia sirena mano pusėn siųsti visus įmanomus ženklus. Taip, jos veidas ir taip įprastai būdavo toks truputį chytras – o per vakarą susileidus tiek alkoholio, jos savotiškas sataniškumas atsiskleisdavo vis ryškesnėm spalvom kiekvieną kartą užsivertus stiklinę.

Dorotėjai dosniai vis pildant mano gėrimą, netikėtai sudrebėjo jos ranka, ir raudonas skystis išsiliejo ant stalo. Ji lėtai pakėlė akis ir įsmeigė žvilgsnį tiesiai man į tarpuakį. Jeigu manęs kažkas būtų paklausęs iki šio vakaro, kiek skirtingų Dorotėjos kaukių pažinojau – būčiau nė sekundei nesudvejojus ir atsakius, kad dvi – viena papuošta apgaulinga šypsena, o kita padabinta pykčio persunktomis akimis. O tą vakarą susipažinau su dar viena, kurios negaliu pamiršti – jos lūpas skrodė keista užuomina, o primerktame žvilgsnyje spragsėjo neatskleistas pažadas. 

– Nepamiršai, kad visi trys turėsim vienoje lovoje miegoti?

Nieko jai neatsakiau, tik paėmiau už lipnių stiklinės kraštų ir užsiverčiau. Telefone šviečiantis laikrodis patvirtino, kad vakaro valandų ribos iš lėto tirpo ir liejosi su paryčiais, o mes laiką leidome bute su vienu miegamuoju. Visas patalpas jungė vienas ilgas koridorius, kuris šakojosi į virtuvę, svetainę, vonią ir miegamąjį – bet taip, visoje erdvėje buvo tik viena oficiali lova. Dorotėja toliau žiūrėjo į mane, lyg laukdama bet kokio ženklo – žodžio ar nebylaus linktelėjimo, o aš, norėdama laimėti laiko, dairiausi aplink. Pagavau Arno žvilgsnį, bet po sekundės nusisukau, tyrinėdama baltas namų sienas. Visas interjeras buvo paprastas – mus supo tarpusavyje nederantys ir netvirtai atrodantys baldai, kuriuos savarankiškai surinko šita pora klibančiuose santykiuose. Namai buvo nuobodžiai, net steriliai tvarkingi, norėjosi rasti kažką padėtą ne vietoje – vien iš sportinio intereso. Bet visa gyvybė slėpėsi už buto durų – Arnas kaip bet kuris eilinis vyras turėjo obsesyviai domėtis kokiu nors testosteronu kvepiančiu hobiu – jo atveju, tai buvo dviračiai. Bet visos ratuotos transporto priemonės su šalmų komplektais stovėjo laiptinėje. “Kad būtų tvarkinga, gražu ir akiai malonu” – pagal Dorotėją. 

Žinau, galėtum pagalvoti, kad tam tikra prasme Arnas buvo po Dorotėjos padu – gal ir neklystum. Bet ar kiekvienas ilgalaikių santykių pridusintas vyras gali pasigirti vienu metu miegojęs su dviem panom?

Ant silpnybių paslydau, atsakyk ar tu evil

Visi trys neišleidom nė menkiausio garso, bet lyg perskaitę vieni kitų mintis, vienu metu pakilom nuo nešvariais indais nukrauto stalo ir patraukėm koridoriaus link. Nusprendę, kad laikas pradėti varžytis su bepatekančia saule, iš šaldytuvo išsitraukėm paskutinį laipsnių turintį butelį – atkimšusi ledinį Prosecco, nuoga klūpėjau svetimos poros kvapo prisigėrusioje patalynėje. Po minutės milžiniški miegamojo langai garavo nuo ūmine alkoholine intoksikacija pasižyminčių siluetų dažno kvėpavimo, o mane prie išgulėto čiužinio prispaudė keturios nepažįstamos rankos. 

Tada jau sugebėjau sau pripažinti, kad neverbalinius ženklus supratau teisingai – tai buvo jų planas nuo pat pradžių. Nežinojau – bet ir nenorėjau žinoti – kurio galvoje šita idėja užgimė pirmiau. Jie buvo pora, jie vienas su kitu mylėjosi tūkstančius kartų, bet šį kartą į seansą sugalvojo pasikviesti ir svečią. Kodėl? 

Nuobodu? 

Taip sugalvojo gelbėti santykius?

Trūksta adrenalino? 

Ar tiesiog prieš išsiskiriant reikėjo išpildyti kažkurio neįgyvendintas fantazijas? 

Jaučiausi patekusi į spąstus, bet nesipriešinau. Buvau pasirodymo dėmesio centre – publika būtų mane pasveikinusi ovacijomis atsistojus net tuomet, jeigu nebūčiau nė piršto pajudinusi. Buvau to vakaro iš rankų į rankas perduodamas naujas, jaudinantis žaislas. Nors Dorotėja mane užpuolė kaip koks plėšrūnas, joks alkoholis negalėjo į komą paguldyti iš mano vidaus kylančio nesmagumo jausmo, kai tavo mokyklos laikų draugė tau per kelius iš lėto numauna kelnaites. Jaučiausi mažų mažiausiai keistai, kai Dorotėja man skyrė daugiau dėmesio negu Arnui.

Nes man smagiausia nakties dalis buvo dalintis Arnu.

Labai, labai retai, bet taip, kartais mane traukia moterys. Jeigu reikėtų įvardinti būtent šios akimirkos idealą, iškart prieš akis matau grupinių užsiėmimų trenerę – mano akimis tobula moteris, kas kartą pro mane iš lėto praplaukianti ir nusišypsanti kaip koks angelas – tokia švelni, moteriška, kvepianti. Maloniu balsu, šviesiais plaukais, neįtikėtinai mielu veidu – bet negaliu atitraukti nuo jos kūno akių, kai ji salėje daro prisitraukimus. OK, tarkim būtent su ja nueitume į pasimatymą – galvočiau kaip noriu prie jos prisiliesti, ją pabučiuoti, bet ne kaip nuplėšti jai sportines timpas. Neturiu tam pašaukimo.

O čia mano kojas lyg kokiais vėžio gnybtais buvo suspaudusi Dorotėja – kuri niekada nebuvo nė trupučio man patraukli. Kol liemenį pasukusi į šoną bučiavausi su Arnu, galvojau apie vidinėje šlaunų pusėje garantuotai po šios nakties liksiančias mėlynes. Šiąnakt naiviai nusiteikusi sėdau į nekaltai atrodančią karuselę – tarkim tuos ratu besisukančius arkliukus – o atsidūriau kažkokioje ekstremalioje amerikietiškų kalnelių versijoje, kur mane be įspėjimo paleido į stratosferą. Dar nesibaigus pasivažinėjimui, gailėjausi nusipirkus bilietą.

***

Saulės spinduliams pradėjus svilinti mano užmerktus akių vokus, pradėjau budintis iš pačio keisčiausio, bet beprotiškai neblaivaus Velykinio sapno. Suakmenėjau supratusi, kad guliu vis dar toje pačioje lovoje, per vidurį tarp savo dviejų draugų – kad viskas, kas vakar įvyko, buvo tikra. Prie mano krūtinės meiliai prisiglaudusi miegojo Dorotėja, o mano riešą švelniai glostė Arnas – bet neįstengiau galvoti apie nieką kitą, tik kaip žmonės gali miegoti neužsitraukę užuolaidų. Tiek šviesos ryte, kad net koktu.

Jaučiausi viskuo nusivylusi. Savimi, jais, išaušusia nauja diena. Vis mąsčiau apie tai, kad Dorotėja su Arnu skyrėsi ir taikėsi šimtus kartų, ir kiekvieną kartą man paklausus kam ji pas jį vis grįžta – ji vis pasakodavo tą pačią istoriją kaip “jie tobulai fiziškai suderinami, tokio sekso su bet kuo nepatirsi”. O man viskas pasirodė taip netikėtai vidutiniška – glamonės vidutiniškos, seksas vidutiniškas, kotas… irgi vidutiniškas. Vienintelis jaudinantis faktas iš tos nakties buvo tiesiog pats threesome įvykis.

Tada pajutau, kaip Arnas paėmė mano ranką ir pradėjo su ja iš lėto vedžioti po savo kūną. Atsisukau veidu tiesiai į jį. Po kelių minučių žiūrėjau į lubas ir svarsčiau, ar būtent tai, kas dabar ką tik įvyko, visoje šitoje painiavoje bus laikoma neištikimybe? 

Nes Dorotėja vis dar miegojo šalia. 

Pili į ugnį alyvą, auksas, bet nesilydau

Drebėdama pro kojūgalį iššliaužiau iš lovos ir nuėjau į virtuvę ieškoti vandens. Visi paviršiai buvo nukrauti nešvariom taurėm, stikliukais, stiklinėm ir buteliais – iškrausčiusi spinteles neradau nei vienos švarios taros, nebent būčiau norėjusi lakti vandenį kaip koks Reksas iš dubenėlio. Tada stabtelėjau ir svarstydama žiūrėjau į pagarbioje virtuvės vietoje laikomą Arno blenderį.

Arnas nemokėjo elgtis su pinigais. Nuolat juos švaistė ant visokių nesąmonių – arba sugalvodavo suinvestuoti į kokį akivaizdų scam’ą. Paskutinė jo geniali mintis buvo pasiimti paskolą ir už ją prisipirkti bitcoin’ų. Ir su tuo blenderiu buvo kažkas panašaus – jis kaip koks benziniu aplaistytas degtukas užsidega, kad primygtinai čia ir DABAR jam reikia kažkokio GERO daikto – ir šį kartą jam po akimis pasimaišė tas blenderis. Už jį sumokėjo beveik 700 – ir su nuoširdžiu pasididžiavimu man ir Dorotėjai pasakojo, kad visam rinkinyje buvo gal dešimt skirtingų antgalių, o pats blenderis toks galingas, kad gali net smulkinti riešutus. Jam pasakojant akies kampučiu mačiau besikeikiančią Dorotėją. Likusios vienos pasidalinom praktiškai identiškomis nuomonėmis.

– Nu bl… WTF… Nachui?

– Ką jis ten blenderiuos, koksą su monster energetiniu?

– Nežinau, debilas jis. Tik atsargiai, užmuš tave Arnas, jeigu kažką tam blenderiui padarysi.

Tą rytą įžūliai nuėmiau nuo to stovo Arno pasididžiavimą – prabangųjį blenderį, ir prisipyliau ledinio vandens iš krano. O ką daryt? Iš kur dabar man kažką švaraus ištraukt? Pradėt barškinti stiklinėm, plauti indus, visus pažadinti ir susitikti akis į akį su realybe?

Grįžusi atgal į miegamąjį, pasidėjau blenderį ant šalia esančio Dorotėjos kosmetinio staliuko. Gavusios rytinių saulės spindulių, blenderio sienelės pradėjo rasoti. Atsigėriau tiesiai iš fiber glass ąsočio, ir padėjau jį atgal. Žiūrėdama į iš lėto tekančius vandens lašus pagalvojau, kad blenderis buvo vienintelis protingas per pastarąsias 24 valandas mano priimtas sprendimas.  

***

Po visos šitos pjankės Dorotėja turėjo eiti į darbą. O mes su Arnu nuėjom į miestą papusryčiauti – bet viskas buvo taip keista, kad vos suvalgius vieną bagel'į su tepamu sūriu, nusprendžiau grįžti namo. Tęsiau savo nuodėmių išpirkimo tradiciją – po kokių baisių pasisėdėjimų, arba kai atsibusdavau kokiam šiukšlyne po reivo, nors ir būdavau tikrai toli nuo savo namų, grįždavau pėstute. 

Tyliai valgo pavydas, tyli tyli palyda

Aišku, po tokio Velykų atšventimo niekas nebebuvo kaip seniau. Dorotėja pradėjo į mane nuolat piktai žiūrėti – ir jeigu Arnas išdrįsdavo su manimi atskirai pakalbėti, ji iškeldavo kokią sceną arba pademonstruodavo nekontroliuojamą pykčio priepuolį, lyg aš bandyčiau jį pasisavinti. Matyt laikė kažkokią nuoskaudą – tik nesu tikra dėl kurio įvykio – ar Arnas jai pasakė, kad jam su manimi tą naktį buvo gera? Ar ji tiesiog žino, kas įvyko tarp manęs ir Arno tą rytą?

***

– Žinai, kad ji dabar su merga gyvena?

– Ką?

– Taip. Išsiskyrė su Arnu, tada su kitu susižadėjo, o dabar gyvena su tokia sena, stora lezbiete.

– Tu čia rimtai?

– O tu niekada su ja būdama nesijautei taip, tarsi jos žvilgsnis reiškia tik vieną iš dviejų – arba ji nori iš pykčio į plaukus įsikibt, arba… palaižyt?

– Hmmm…

***

“Žinai juk, kaip su mumis – mergom – mes gi pričiešinamos… Pritravinamos”

[tarasimauthor]

I just finished The Midnight Kingdom (literally minutes ago) and I just wanted to confirm that House Vakara is the correct house to contact about my heart that you just ripped out repeatedly? In all seriousness, I loved it so much and oh my god the characters! The realms! The everything!!!!!

For any and all bodily agonies please petition House Vakara. For any and all emotional damage please contact the author, as she requires the sustenance of your pain.

(Thank you so much, I'm so glad you enjoyed!!)

[tuvojies]

Es esmu pazaudējusi saskari ar šo pasauli. Ar būšanu šeit dzīvai un veselai. Ar iespēju no rīta dzert kafiju, klausīties radio un rakstīt savas domas savu fotogrāfiju ieskautai. Kāpēc es esmu tik nelaimīga, kad manī jau ir viss, ko es meklēju? Šodien es iešu uz gaisa akrobātiku un šodien nav jāstrādā. Varu darīt visu, ko vien es vēlos. Kāpēc nav labi tā kā ir? Pēc kā es dzenos? Ko man mainītu tas, ja mana mūzika skanētu Nacionālā teātra izrādē? Ja manas fotogrāfijas būtu izstādītas muzejā un uz tām katru dienu skatītos cilvēki un teiktu atzinīgus vārdus? Vai šīs pašas fotogrāfijas manās acīs kļūtu labākas? Vai es kļūtu par labāku cilvēku? Vai tas skaitītos “kaut ko darīt ar savu dzīvi”? Vai tas būtu jēdzīgi pavadīts laiks? Vai tad es pēkšņi iegūtu interesantu dzīvi un draugus? Vai varbūt šī dzīve notiek pirmdienu vakaros, kad mēs pazīstami un mazāk pazīstami cilvēki satiekamies, lai rakstītu un runātos. Vai varbūt dzīve notiek tad, kad dzejas slamā nolasu dažus savus tekstus bārā, kurā klausoties koncertus vienmēr esmu domājusi - kāda būtu sajūta būt tur uz skatuves. Un tad es esmu. Es runāju. Manī klausās. Es neko neredzu, jo acīs spīd prožektori. Vakars tiek pavadīts jaukās sarunas. Mani atbalsta un samiļo draugi un vakara beigās es smaidot  domāju  -  es gribu vairāk šādas dienas. Vai varbūt dzīve notiek tad, kad es aizbraucu uz jūru meklēt izskalotus stikliņus un visu dienu pavadu tos vācot, labi zinot, ka pēc tam tos nekur neizmantošu. Ka tas ir tikai par meklēšanas un atrašanās prieku, un ļaušanos tam, kas interesē. Un tad sarunas uzsākšanu, garlaikojoties vilciena stacijā ar meiteni, kurai patīk iet pārgājienos un sajūsmina puķītes kuras ieliku pierakstu blociņā. Mēs visu ceļu līdz Rīgai norunājam. Mēs vairs netiksmies, bet saruna ir jauka un es domāju -  šī bija skaista diena un es gribu vairāk šādas dienas. Bet tad pienāk nākamā dienā, es aizmirstu solījumu sev (es neuzsēju mezglu redzamā vietā kā atgādinājumu) un atkal domāju “kāda šim visam ir jēga”, “kur es virzos”, “ko es daru ar savu dzīvi”,  “kāpēc man nepietiek ar to, kas man ir”. 

Tad atkal ir jāpiespiež sevi iziet ārā un atcerēties kāpēc dzīvot ir lieliski. Un tad es izeju ārā ar mērķi atrast sejiņas mākoņos, sienu apmetumos un asfaltā un kamēr tos meklēju tikmēr pie apģērbu konteinera atrodu maisu ar pārgājiena zābākiem precīzi manā 40,5 izmērā. Zābākus par kuriem mēnešiem runāju, ka vajag, lai varētu iet pārgājienos, bet nevaru atļauties.

Vai tad dzīvē nenotiek skaista un īsta tad, kad pa sniegputeni nesos ar riteni un redzu mazu, mazu pelīti, kura strauji tipinot gandrīz pārkrīt pati sev pāri. Tad, kad domāju un ceru, ka viņa atradīs savu alu tāpat kā Purvciema strazds pārziemo bēniņos ar draugiem. 

Vai dzīve nenotiek esot ar sevi visā tajā, ko iztēlojos, domāju, pamanu un tirinos nepacietībā ar to kaut kā dalīties?

Kas tad ir tas pārējais? Tas, kas saka, ka šis nevienam neinteresē. Neviens to nesaprot ar tādu degsmi kā es. Viņiem tā ir tikai pele. Tikai putenis. Tikai Elzas bērnišķīgums. Manis pašas balss, kas saka, ka šis ir nenozīmīgi un lai kļūtu nozīmīgi - pārāk grūti.  Vai tā arī ir dzīves notikšana?

Un atkal snieg. Pa virsu tam, kas šorīt tika notīrīts. Es atņemu prieku visam, kam pieskaros. 

[ash-and-books]

Rating: 3.5/5

Book Blurb: In this “glorious tapestry of magic and murderous gods” (Buzzfeed News) each heir walks a dangerous path, attempting to undo the damage the gods have wrought across the four realms, but they live on borrowed time—and not all of them will survive.

A cataclysmic battle to save the city of Nexus has left the four noble heirs scattered across the realms.

Taesia, the shadow-wielding rebel of House Lastrider, and Nikolas, the reluctant soldier of House Cyr, have been cast into Noctus, the realm of eternal night. But they are not alone. The dangerous and unpredictable god of light has traveled with them, and he will do anything in his power to destroy Noctus in his bid for cosmic control. 

Risha, the peacekeeping necromancer of House Vakara, must navigate her way through Mortri, the realm of death. But still she cannot help the wayward spirits, nor does she have any idea how to return home. All she knows is that no mortal can survive for long in Mortri. And the creatures that prowl the realm of death don't take kindly to the living.

Angelica, the stubborn elementalist of House Mardova, is on her own in Vitae, trying to keep Nexus from unraveling. But Angelica secretly suffers from an illness that her god left in her veins. And when she is sent on a delicate diplomatic mission, she knows that any weakness will have disastrous repercussions for her family, her kingdom, and her dreams of the throne.  All will encounter old friends and new enemies as they attempt to restore the balance of the universe. But the gods grow stronger. And their descendants will need more than their magic and their wits to survive the war that is coming... 

Review:

The sequel in The Dark Gods trilogy, picking up where the first book left off with the heirs of the kingdom fighting off against manipulative gods, each other, and trying to restore peace before the gods destroy everything and war breaks out. In a world where there are gods and their descendants hold powers, the gods wait in shadows manipulating and scheming against one another and their descendants must find a way to save each other from being possessed and to save their loved ones and the world from the impending war that the gods would bring about. Taesia is the shadow-wielding rebel of House Lastrider and Nikolas is the reluctant soldier of House Cyr, both of them have been cast into Noctus, the realm of eternal night and forced to battle off against the dangerous god of light who will do anything to have cosmic control. Thankfully there is Julian there with Taesia, the hunter who has a beast lurking beneath the surface. Risha is the peackeeping necromancer from House Vakara who has to navigate her way through the realm of death, Mortri. She finds herself traveling with the spirit of Jas, and has to find a way to survive the realm inhabited by dangerous spirits and she has no way of figuring out how to get out alive. Angelica is the elementalist of House Mardova and has to keep Nexus from unraveling while dealing with the fact that she is ill. All of these heirs will have to find a way to work together to stop the gods from starting a war and possessing them as well as saving each other. I really loved the first book but this one ran into the same problem as the first one for me, it felt really slow and dragged out, this was over 500 pages and honestly could have had 100 pages or more taken out. The entire book felt a bit lackluster in plot progress and really didn't feel like much was happening. The first one had better pacing and this one just didn't move as much. Don't get me wrong, I did enjoy the overall story and am looking forward to how the last book ends, I just felt that this one was a bit slower and lacked a bit of action. Overall it was a fine continuation of the first book but I am looking forward to how everything finally wraps up in the last book.

*Thanks Netgalley and Orbit Books, Orbit for sending me an arc in exchange for an honest review*

[afotoeu]

#Vilnius #Lithuania #Z9 #NikonZ9 #nikkor50mmf12 #nikon50mmf12s #vilniuscity #nikonmirrorless #nikoneurope #Lietuva #winter2023 #govilnius #vakaras #svdvasiosgatve (at Vilnius Old Town) https://www.instagram.com/p/Cnr2BsXtzKg/?igshid=NGJjMDIxMWI=

[e-nuoroda]

Kaip išrinkti Kalėdinę dovaną vyrui?

Kalėdos – tai metas, kai namus užlieja šiluma, džiaugsmas ir laukimo dvasia. Visi ieškome būdų, kaip pradžiuginti artimiausius žmones, ir vienas iš svarbiausių akcentų yra tinkamai parinktos dovanos. Tačiau, kai kalba pasisuka apie vyrams skirtas dovanas, daugelis susiduria su iššūkiais. Rinkdamiesi dovaną vyrui, norime parodyti ne tik savo dėmesį, bet ir išsiaiškinti, kas jam iš tikrųjų suteiktų džiaugsmo. Nors atrodo, kad vyrai gali turėti viską, originali ir apgalvota dovana gali nustebinti ir pradžiuginti net tuos, kurie, rodos, viską jau turi.

Jei ieškote dovanų idėjų vyrams, svarbu atsižvelgti į jų pomėgius, gyvenimo būdą ir charakterį. Kiekvienas vyras yra unikalus, todėl ir dovanos turėtų būti individualizuotos. Tai gali būti technologijos, sporto įranga, patirtys, asmeninės priežiūros produktai ar net kolekcinės prekės. Kiekviena dovana turi galią ne tik suteikti džiaugsmą Kalėdų rytą, bet ir ilgam likti atmintyje. Dovanų idėjos, kurios yra pritaikytos pagal vyro pomėgius, yra neabejotinai geriausias būdas išrinkti tai, kas ne tik maloniai nustebins, bet ir bus naudinga.

Renkant dovaną vyrui, svarbu prisiminti, kad didžiausia vertė slypi ne dovanos kainoje, o dėmesyje, kuris buvo skiriamas ją renkant. Ar tai būtų materialus daiktas, ar nepakartojama patirtis, svarbiausia yra tai, kad dovana atspindėtų artimą ryšį, supratimą ir rūpestį. Tad Kalėdos – puiki proga parodyti meilę ir dėkingumą, įteikiant dovaną, kuri ne tik papuoš Kalėdų eglutės apačią, bet ir šildys širdį ilgam.

1. Atsižvelkite į jo pomėgius

Pirmasis žingsnis – apmąstyti, kokia veikla vyrui teikia didžiausią malonumą. Jei jis domisi technologijomis, naujausias išmanusis prietaisas, pavyzdžiui, belaidės ausinės, išmanioji apyrankė ar nešiojamoji baterija, gali tapti puikia dovana. Jei vyras yra aktyvaus gyvenimo būdo šalininkas, sporto įranga, kaip štangos, treniruokliai arba sporto drabužiai, praturtins jo kasdienybę. Dovana, atitinkanti jo pomėgius, yra kur kas vertingesnė, nes parodo, jog atsižvelgėte į jo asmenybę.

2. Technologiniai gadžetai – vyro širdį pasiekiantis kelias

Technologiniai prietaisai yra viena populiariausių dovanų vyrams kategorijų. Šiais laikais rinka siūlo begalę įdomių ir praktiškų įrenginių – nuo išmaniųjų namų priedų iki nešiojamųjų įtaisų. Naujausias „smartwatch“ modelis gali būti puikus pasirinkimas sporto entuziastui ar technologijų mėgėjui. Taip pat verta apsvarstyti kokybiškas ausines ar galingą nešiojamąją kolonėlę, kurios ne tik taps pramogos šaltiniu, bet ir puošia gyvenimo kasdienybę.

3. Patirtys – nepamirštamos akimirkos

Materialios dovanos ne visada yra būtinybė. Kartais geriausia dovana yra patirtis. Tai gali būti ekstremalus sportas, išvyka su keturračiais, vakaras prabangiame restorane arba vyno degustacija. Vyrai, mėgstantys nuotykius, įvertins tokią dovaną, nes tai sukuria galimybes patirti kažką naujo ir jaudinančio. Rinkdamiesi patirtis, įsitikinkite, kad jos atitinka jo interesus – dovanosite ne tik įdomią dieną, bet ir prisiminimus, kurie išliks ilgam.

4. Asmeninės dovanos – ypatingo ryšio simbolis

Vienas būdų parodyti, kad galvojote apie savo partnerį, yra personalizuota dovana. Galima rinktis iš graviruotų odinių diržų, asmeninių rašiklių ar net išskirtinių aksesuarų. Odiniai gaminiai, tokie kaip rankinės ar piniginės, ypač su vyro inicialais, gali tapti solidžia ir ilgai tarnaujančia dovana. Personalizacija suteikia dovanai unikalumo ir parodo ypatingą dėmesį detalėms.

5. Kolekcinės prekės – vertingos dovanos tiems, kas mėgsta rinkti

Kai kurie vyrai turi išskirtinių pomėgių, pavyzdžiui, kolekcionuoja retus daiktus. Jeigu jūsų vyras yra kolekcininkas, galbūt galėtumėte pridėti naują daiktą į jo kolekciją – tai gali būti monetos, senovinė literatūra, vinilinės plokštelės ar automobilių modeliai. Kolekcinės prekės yra ne tik vertingas turtas, bet ir dovana, rodanti, kad domėjotės jo interesais ir norėjote papildyti jo asmeninį lobyną.

6. Praktinės dovanos – kasdieninio gyvenimo palengvinimas

Kai kurie vyrai vertina praktiškas dovanas, kurios padeda kasdienėje buityje ar darbe. Virtuvės įrankiai, aukštos kokybės peiliai ar kavos aparatai gali tapti puikia dovana vyrui, kuris mėgsta gaminti. Taip pat galima pagalvoti apie patogius kelioninius krepšius ar aksesuarus, kurie palengvina keliones ar kasdienius darbus. Praktinė dovana bus ne tik maloni, bet ir naudinga kasdieniniame gyvenime.

7. Kūrybiškos dovanos – išlaisvinkite fantaziją

Dovana neturi būti brangi, kad ji taptų išskirtinė. Rankų darbo dovanos ar kūrybiniai projektai taip pat gali būti ypatingi. Jeigu jūsų vyras mėgsta muzikuoti, jam gali patikti muzikos instrumentai ar priedai. Kūrybingos dovanos skatina naujus pomėgius ir atveria naujas galimybes. Toks pasirinkimas ne tik parodo dėmesį, bet ir atveria erdvę naujiems hobiams ar pomėgiams vystytis.

8. Dovana su meile

Svarbiausias aspektas renkant Kalėdinę dovaną vyrui – nuoširdus noras pradžiuginti. Nesvarbu, ar tai bus brangi technologija, prabangi patirtis ar kukli, bet asmeniška dovana, svarbu, kad ji atitiktų vyro pomėgius ir poreikius. Atminkite, jog dovanos vertė slypi ne kainoje, o mintyje ir pastangose, kurios buvo įdėtos ją renkant.

Kalėdų stebuklas glūdi ne tik po eglute padėtose dovanos, bet ir dovanotojo nuoširdume bei santykių šilumoje.

[sidabro]

Look, what I learned today: *swells up, veins on forehead protrude, rhytmically hitting the skin; face becomes almost purple, sweat drips in rivers* Labas vakaras :3c

*grabs you and shakes you and shakes you and shakes you and smiles and shakes you and then says this with my mouth roses included *

[nie-ko]

pamenu viena plota. buvo karstas 2017/2018 vasaros vakaras, buvo grazios nearkliasnukes mazhules su kilometrinem kojytem ir trumpais sortukais. buvo atvaziave kazkieno draugai is Prancuzijos, kieme buvo vejuota. ir visi prisigere dainavom Bx arrive

[suicideblues]

Ieraksts žurnālā #13

2024. gada 18. augusts. Plkst. 22:47. Piepildīta diena. Tikko atbraucu mājās no darba. Tāds vakara izbrauciens. No vakardienas daudz vairāk, nekā ierasts, es domāju par Keitu. Kas ar viņu ir noticis pēdējos piecos gados. Ko viņa ir piedzīvojusi, kur bijusi, ko sasniegusi. Liekas, ka liktenis spēlējas. Esmu šodien daudz izdarījis, tādēļ atvēru kokmuižas izotonisko aliņu. Izdzeršu to un tad jau arī došos pie miera. Vai es šodien biju laimīgs? Nē, laimīgs esmu tagad, kad atkal rakstu šeit. Varu izlaist savas domas ārā nevis turēt sev. Tas laikam ir cilvēkam nepieciešams - runāt. Nesanāk parunāt, bet vismaz varu kaut kur to visu izlikt.

[lietuvens]

braa mannbija tik forsa virtuves saruna ar stefanu vakar devinos vakara vins taisija kukuruzas miltu putru un ikea kotletes un es pipeju un gaidiju kad man atsals sasaldeta malta gala frikadelu zupai un ak dievs man skiet mes tik dazadas pasaules dzivojam protams daudz kas forsi kopigs piemeram prieks par ikdienas parastam lietam vai nezinu mazi majas untumi knifi forsi vai interese par makslas pasauli un maksla maksla maksla bet ta man skiet mums nav isti kopigas intereses vins gludina savas drebes un suta crying laughing emojis un es negludinu savas drebes un nekartoju istabu biezi bet pilnigi randoma izradas ka vinam nereali cepi (nu protams nav jau taa ka patiik vienkarsi interesanti utt ut whatever ) 9/11 un man skiet tas tik nenormali forsi. man tiesi bija 9//11 faaze septembri un bija tik nenormali kruti parunat ar vinu ilgi un gari par to, par visu kas skiet tik savads un apburts ap to, par visadam siikaam lietaam, kas galvaa aizkeerusaas. pec tam vel mes aizrunajamies par daudzam citam lietam , kas ari bija tikk labi . es tiesi gribu darbinu taisit vienu un sakurijusies rakstiju kaut kadas 9/11 lietas (lollll asociacijas. tiesi meginaju atcereties kas man tur likas interesants ) un tad paiet pus h un mans kartigais grafiskais dizaineris flatmate stavot pie plits ar vairakiem katliem viskko maisot izmet “ i Looove 9/11!!” . L allegedly G though sodien gan pamodos drausmiga noskanojuma.mm

[resentfuljustice]

2022-10-26 12.48 Posto Florestal do Fanal, Madeira, Portugal

Turbūt buvau pamiršusi Ką reiškia ilgėtis Taip kantriai išlaukus Tik lauže suanglėti

Įkvėpus seniai dingusių Kvepalų aromatą Per trumpą akimirksnį  Pradėti sąmonės kratą

Vienu metu regėjau Kelias galimybes Bet buvau nesugalvojus Kam teiksiu pirmenybę

Nesuspėjau pataisyti Išsikraipančio balanso Vėliau pradėjo varginti  Kognityvinis disonansas

Prie išdraskytų lapų Po truputį gėdėjau Žvelgiau į savo raštą Į vardą, kurio neturėjau

Bridau per nudžiuvusius Raudonus grikių stiebus Žengiau tiesiai ant minos Pasislėpusios po liepa

Pamiškėj blaškėsi šešėliai Sprogimą stebėjo vilkas Kol subyru į atplaišas Jo akys vis labiau žvilga

Jis vangiai nusipurtė Bet nė milimetro nepajudėjo Prieš į mišką pasukdamas Tik kažkuo pasibjaurėjo

Mūsų žvilgsniai susitiko Drebėjau kaip pakvaišus Tada dar nesuvokiau Jis laukė, kol nugaišiu

Šaukiau, kad suvarytų Į akių obuolius nagus Žinojau, kad neišgyvensiu Kol baigsis vakaras slogus

Norėjau būti niežulys Viduryje kreivo stuburo Nutirpusi koja ant sankabos Kelyje pasibaigus kurui

Jaudulio prakaito lašas Ant skruosto spjūvis Švitriniu popieriumi pavirtęs Nuo troškulio liežuvis

Turėjau būti mostas Pro tamsintą stiklą Vyšninis lūpų balzamas Užteptas per miglą

Susivėlusios sruogos Kliudančios akies rainelę Skubantis laikrodis Ant orkaitės durelių

Galėjau būti pusvalandis Pradingęs iš dienos Pernokęs abrikosas Paliestas pirmos šalnos

Bėgau smarku žemyn Į svetimo kaklo duobutę Bet likau įstrigus viena Dvivietėje kajutėje

Mane apatiškai paleido Tiesiai į užterštą jūrą Sulankstytą laivelį Iš rastos makulatūros

Kaip nepavykusį kūrinį Kurio labiau gėda, negu gaila Tik taip niekas ir nedrįso Panaudoti peilio smailo

Skriejau pušų viršūnėmis Mane pakėlė vėjas Ši kelionė paskutinė Jau suvokdama linksėjau

Mačiau palei kamienus Avies kailį ant kopų Šalia vilko pėdsakus Įspraustus be kanopų

Ar būtų teisinga sakyti Kad gal tave apgavo Jeigu nieko nežadėjo Nors neakcentavo

Ar būtų galima jaustis Tyčia nuožmiai sužalotai Jeigu savo noru ten ėjai Nors kelias akmenuotas

Galiausiai atsitrenkiau Į nepažįstamą sieną Šalia seno aliejaus Kur virtuvėj kepė žvėrieną

Vėliau mane nugramdė Lyg būčiau avarijos padariniai Su pridžiuvusiu krauju Kurį paliko naktiniai uodai