#mišrainės

[beesnutz]

balta mišrainė fancam

[darkestgalaxy]

X-mas in Hannibal’s homeland (3)

Kūčios (Christmas Eve) dinner/supper

(This is Part 3 of the series. Other parts can be found here: Prologue, Part 1, Part 2 and Part 4.) 

Kūčios dinner is supposed to consist of 12 dishes. Nowadays, however, it has not escaped the clutches of over-consumerism and more often than not it becomes “at least 12 dishes” and the table can start overflowing with food. 

No matter if you’re a traditionalist of strictly 12 dishes or a more liberal generous one, your Kūčios dinner is always ALWAYS vegetarian: consisting only of vegetables, mushrooms and fish (no poultry or red meat). Some people go even stricter and do not make anything that includes eggs or milk. 

It is customary that everyone eats a little bit of every dish, so they’re usually served in already divided chunks. Everybody helps themselves by taking pieces of food into their own plates from the dishes placed in the middle of the table. A table usually looks similar to this:

A table can be decorated with spruce/fir/pine branches, cones, straw, candles. No flowers, though. It’s a remaining tradition from the old times when flowers were not available during winter.

There’s a tradition that’s recently less and less practiced, especially in cities. Straws would be put on the table beneath the tablecloth. And a practiced spell was that family members would draw (without looking) a straw from beneath the tablecloth. The length of the drawn straw would symbolize the length of your remaining life, and the thickness - the material riches awaiting you in the future. It’s a rather morbid ritual to the modern eye, but I guess morbidity was a much more common and accepted part of the lives in the old times.

Another vanishing (but still practiced by some) tradition is allocating sitting places and plates for recently deceased family members. A burning candle is usually placed on their plate. More superstitious people believe that spirits of those dead relatives come to hang out with the family on Kūčios night. There are no strict rules on how recently the relative has to have died to be included. So if it’s someone extremely important to you, you could in theory give them a place and a plate at your Kūčios table for the rest of your life. I imagine that Hannibal could probably do this for Mischa and Abigail indefinitely.

It’s common to begin Kūčios dinner by symbolically breaking “plotkelės” (even for families that are not really religious, it’s become a part of tradition). These are basically Eucharist wafers that are given out during catholic masses as a symbol of Christ’s body. But they’re bigger and rectangle shaped, with Christ nativity themed embossed pictures. You can get them at your local catholic church for a certain offering of cash. Every family member gets their own “plotkelė” and then other members break a little peace from each of the other family member while looking into their eyes (sort of similar like during a toast) and then eats them. The remaining parts of “plotkelės” are further broken down and put on dishes present on the table. More religious families would also say a prayer. While the head of not so religiously inclined ones would give a short speech along the lines of how happy we are to be gathered here all together and hopefully luck and health would not leave anyone during the next year. “Plotkelės” look like this:

(photo from wikipedia) 

Probably the most traditional and almost obligatory dish on Kūčios table is “Kūčiukai”. These are small bakery products served in sweetened poppy seed milk. Usually they’re eaten at the end of the supper as a sort of dessert soup. They look like this:

Examples of other traditional dishes:

“Kisielius” - a thick, almost jelatinous sour-sweet drink (it can be made of various fruits and berries, but on Kūčios it’s usually cranberry based).

Various kinds of “Mišrainė” - that’s a sort of thick kind of salad consisting of boiled, pickled, dried and otherwise preserved vegetables, legumes and wild mushrooms with thick, usually mayonnaise or oil based sauce (might also include eggs, fried or smoked fish). It’s not just only a Kūčios thing, but common throughout the cold season, heritage from the old times when people did not have access to fresh greens or other fresh plant ingredients in winter (outside of Kūčios ir can also include ham). Examples:

Various kinds of herring dishes with vegetables and wild mushrooms (though we DO NOT have this extremely fermented foul smelling Scandinavian type of herring that’s almost close to rotting point). Examples:

Different kinds of fish. Though white meat fish has been traditionally more common, recently salmon or trout or even some seafood has begun to gain popularity.

Wild mushroom stuffed pastries (filling can also include cabbage and/or carrots). Like this:

After Kūčios dinner some more religious families would go to late Christmas Eve Mass. It’s called “Bernelių/piemenėlių mišios” (translates to “shepherds’ mass” and is called after the shepherds who were first informed about the birth of Christ according to the Bible). IRL this is also used by not so religious people who take this opportunity to meet with their friends from childhood and high school whom they don’t meet very often anymore due to the fact that they had moved to live in different places, but now came back to visit their families in the same native town).

There are also a lot of pagan traditions and spells to be performed on the night of Kūčios.  From different rituals before sleep that would invoke prophetic dreams to dubious ways for young girls to get an answer if they’d get married next year an so on and so forth. :) It was also believed that animals can talk on Kūčios night and you can probably get them to divulge some future forecasts and other important information (I have no idea how they prevented death of children by cattle trampling when they probably tried to sneak out at night and talk to livestock). That’s not widely practiced anymore outside of some ethnographic clubs for a sheer benefit of preserving knowledge of ancient traditions or a sporadic thematic ethno party. (But similar jokes can still be told around the Kūčios table, like “go ask the cow, if you’re so curious”).

[laiminga-karve]

,,Mišrainė košei tai tas pats kas sumuštinis picai"

[skaniausi-blog]

Skani ir gardi kumpio ir grybų mišrainė

[nie-ko]

- Gal geriau imk mišrainės? - siūlo jis. - Šparagai labai kenksmingi girtuokliams.

- Įdėk šparagų. Esu šiuolaikinis žmogus ir jaučiu baisų potruakį susinaikinti

[kormokodranas]

Didžiuojuosi savimi, nes pasidariau baltos mišrainės

[portlandlac]

Joninės

Paparčio Žiedo Pavilioti...

Senolėj girioj, už raisto,

gyvena augalas keistas —

žaliom vėduoklėm lapoja.

žaliom vėduoklėm lapoja

ir žiedą padovanoja

vasaros nakčiai šviesiausiai.

Vasaros nakčiai šviesiausiai,

kai dega laužai, kol išaušta,

kai laumė lelijom prausias

ir šnabžda tyliai į ausį

mažiems, dideliems — visiems:

“Atsigerk iš miško versmės

ir būsi vaikas žvaigždės.

Ir būsi vaikas žvaigždės.

Ir papartis tau pražydės,

ir papartis tau pražydės”..(Janina Degutyte)

Saulei smagiai ridinėjantis žeme, Birželio 19-sios pavakary Portand’o Lietuvių bendruomenės lietuvaičiai ir jų svečiai sugužėjo į šalia Kolumbijos upės įsikūrusį Captain William Clark parką tradiciškai atšvęsti gražiausios vasaros šventės – Joninių. Smagu buvo ir vėl visiems susitikti,- juk ne taip dažnai pastaruoju metu susiburiam į platesnį ratą, nes vis dar gąsdina epidemijos laikotarpio suvaržymai ir apribojimai.Bendruomenės nariai Vilmantas Babarskas ir Ingrida Misevičienė  jau nuo ankstyvo ryto užėmė vietą visiems susirinkti,- tik jų dėka turėjome erdvią pavėsinę su keturiais stalais, vietą griliui ir elektrai pasijungti bei vandens prieigą. Jie padengė ir papuošė tautiškomis vėliavėlėmis stalus, o netrukus susirinko ir pirmieji pagalbininkai: Valdybos narės Ernesta ir Gražina, iš Sietlo atvykę švęsti Joninių Inga su Rimu, Gregory Žalpys bei buvęs ilgametis Valdybos Pirmininkas Vilius Žalpys su žmona Luana, nešina glėbiu įvairiaspalvių lauko gėlių, skirtų merginų vainikams pinti…Per Jonines nuo seno žolynais būdavo puošiami vartai – medinis karkasas, per saulėgrįžos šventę statomas aukščiausioje apylinkės vietoje. Šie vartai simboliškai skyrė du pasaulius – kasdieniškąjį ir sakralinį. Pro šiuos vartus įeidavo šventės dalyviai, siekdami tarsi apsivalyti, atsikratyti visko, kas bloga, negera, kas slegia jų sielas. Viliaus Žalpio iniciatyva ir vėl, kaip kiekvienais metais, buvo pastatyti tokie simboliški apeiginiai Joninių vartai, kuriuos vyrai apipynė ąžuolo šakelėmis, o taip pat buvo sumontuota vadinama Kupolė, aukštas žolynais papuoštas medinis stulpas su ąžuolo lapų vainiku jo viršūnėje.Kupolėmis buvo vadinamos surinktų žolynų puokštės – tikėta, kad jos turi gydomąją ir magišką galią. Į šias puokštes rinkdavo jonažoles, geltonai ir mėlynai žydinčius augalus, ramunes. Kupolėje turėjo būti devyni žolynai, surinkti iš trijų vietų. Didelė puokštė buvo tvirtinama ant karties ir iškeliama aukštai kaip šventės simbolis.Pasak kai kurių tyrinėtojų, kupolė yra savotiškas pasaulio medžio simbolis. Nors kupoliavimo – žolynų rinkimo – tradicija atsirado gerokai iki krikščionybės, pats kupolės pavadinimas susijęs su slavišku Ivano Kupalos (lietuviškai – Jono Krikštytojo) vardu.Iš devynių žolių buvo pinami ir vainikai. Tai paprastai būdavo merginų darbas. Pinti reikėdavo tylomis, nenaudoti siūlo. Vainikai simbolizavo amžinybę ir meilę. Ant galvos dedamas vainikas reiškė nemirtingumą, į vandenį leidžiamų vainikų buvo tikimasi prisikviesti meilę, tai buvo merginos brandos simbolis. Vainiką ir degindavo – tai simbolizavo prabėgančias jaunas dienas.Kad Joninių šventės metu netruktų smagios muzikos, šiemet pasikvietėme ilgametį Portlando Lietuvių Bendruomenės draugą, muzikantą is Colorado valstijos, Romą Zablecką: jo dėka skambėjo ne tik tradicinės, tautiškos, bet ir visų m��giamos populiarios, Joninių bei kitos dainos. Neilgai trukus, jau kojos pačios kilnojosi ir visi smagiai sukomės ratu, skambant smagiai pasiutpolkei ar rokenrolui.Negaliu nepaminėti ir gausaus vaišių stalo, šventės metu išragavome daugybę tradicinių vasaros patiekalų: Giedrės paruoštų šaltibarščių su bulvėmis, Luanos kepto kugelio, Gražinos keptų bulvinių blynų, skaniosios Ingos mišrainės, Ramutės varškės spurgyčių ir gardžios silkutės, kitos Gražinos skrudintos duonelės su česnaku, Vilmano paties sugauto ir šviežiai išrūkyto upėtakio ir dar daug kitų skanumynų, už kuriuos esam labai dėkingi mūsų šauniosioms šeimininkėms. Sočiai pasivaišinę, ėjome žaisti tradicinių Joninių ratelių ir žaidimų, šokom, dainavom, tiesiog smagiai leidome laiką ir džiaugėmės galimybe pabūti kartu,- vėl pasijutome tarsi gausi, draugiška lietuvių šeima, kur vyresnieji gali pasidalinti turima patirtim ir išsaugotomis tradicijomis su jaunąja karta, įskiepyti jiems meilę žolynams ir Žemei Motinėlei, kuri ir yra pradžių pradžia visų iš pagonybės laikų išlikusių Joninių apeigų…Pats magiškiausias su žolynais susijęs paprotys – paparčio žiedo ieškojimas. Tikėta, kad šis niekada nežydintis, sporomis besidauginantis augalas pražysta pačią trumpiausią metų naktį. Ieškoti šio žiedo buvo einama jau sudegus Joninių laužui ir išplukdžius vainikus.Tikėta, kad papartis žydi tik akimirką, tačiau tas, kas jį ras (arba kuriam pats žiedas užkris už apavo ar į kišenę), bus apdovanotas visažinystės dovana, matys paslėptus lobius, skaitys žmonių mintis, supras gyvulių kalbą. Egzistavo net instrukcija, kaip tą žiedą rasti: radus miške papartį reikėjo patiesti po juo švarią nosinę ar savo švarką, apsibrėžti aplink save ir papartį ratą šermukšnio lazda, pastatyti indą su švęstu vandeniu, uždegti žvakę ir melstis. Tada paparčio žiedas turėtų tvykstelėti ryškia šviesa ir pats įkristi į patiestą nosinę ar švarką.Tiesa, šiemet Joninių laužų nedeginom, bet žolynų vainikus plukdėme – o kaipgi be jų?Juk visai šalia teka plati Kolumbijos upė…Na, o išplukdę gražiuosius vainikėlius, pasileidome į pievas Paparčio Žiedo ieškoti. Ir ką jūs manot – aišku suradome jį, sumaniai sukomponuotą darbščiosios. Bendruomenės pirmininkės Giedrės Babarskienės rankomis bei meistriškai paslėptą irgi jos dėka.Pasidžiaugę laimingojo Paparčio Žiedo radėjo sėkme ir palinkėję vieni kitiems sveikatos, laimės ir gerovės bei derlingos vasaros, skirstėmės namo, išsinešdami širdyje dalelę to džiaugsmo ir šilumos, kuri subūrė visus šiai gražiai tautiškai vasaros šventei – Joninėms…Norime nuoširdžiai padėkoti Portland’o Lietuvių Bendruomenės nariams bei svečiams, padėjusiems surengti šią šventę. Taip pat norime asmeniškai padėkoti Viliui Žalpiui už kultūrinę programą, nes be jo žinių ir pagalbos šventė nebūtų tokia ypatinga.

Nuoširdžiai,

Gražina Kazilienė, 

Bendruomenės atstovė spaudai ir ryšiams su visuomene.

[cuisinedemememoniq]

Salade d’œuf lituanienne (pikantiška mišrainė) #salade #oeuf #lituanie #concombre #cuisine #food #homemade #faitmaison N'hésitez pas à nous demander la recette, nous la publierons dans notre blog https://ift.tt/1q7mxub https://instagr.am/p/CEgXrpPpHhI/

[geriaujaupatyletum]

negrįžau šventėms namo. Pirmą kartą. Mano ilgesys kainavo kažkur 50 eurų. Bilietai - dvigubai tiek. Prasilenkėm. Ir tai reiškia, kad šiemet, pirmą kartą, Kalėdos galėtų ir neateiti, jei pati neužmaišyčiau baltos mišrainės, iš vakaro nepamerkčiau džiovintų grybų ir neužminkyčiau tešlos koldūnams. Bet taip pat tai reiškia, jog šiandien, pirmą kartą, neprivalau susirieti dvidešimt penkis kartus, o po to važiuodama į bažnyčią diskutuoti, kas yra pasnikas ir kokia mes visgi teisinga šeima. Iš bažnyčios - truputį, dėl to paties - vėl - pasirieti.

Ne ne, mes esam gera šeima ir aš jų truputį pasiilgau. 

Ir galbūt labiau pasiilgsiu vėliau, po to, kai šiemet pirmą kartą neapsirysiu. Galbūt 

[mamagrizknamo]

Aromatingasis sausainių sviestas

Kalėdinį arba aromatingąjį sausainių sviestą, pridėjus prieskonių, galima susukti iš bet kokių prie arbatos skanaujamų sausainiukų, bet man tikriau, kai jis gaminamas, kaip ir priklauso, iš tų meduolinių, kurie, nors ir labai skanūs, nepastebėti prapuolė šventinio stalo gausybėje. Kažkas gi čiupo nuo Kūčių likusią silkės uodegą, kažkas paniro į baltos mišrainės meditaciją, kitas, žiūrėk, susidomėjo žąsies kulšimi, o tai progai keptus meduolinius sausainius visi ratu apėjo, nes nei čia maistas, nei ką. Bet gudri šeimininkė tik nusišypsojo - ji, svečiams dar neišsiskirsčius, žinojo ką su tais nepopuliariaisiais veiks. Ir veiks dalykus, nuo kurių gerumo baliaunykai, susirinkę kokios kitos progos metu, tikrai negalės atplėšti burnų savo.

Tiesa, sausainių sviestui netiks tie keptieji, kurie dar ir glajumi buvo puošti. Esu ragavusi meduolių, kurie nė iš tolo nepriminė Kalėdinių sausainių aromato - tokiu atveju reikės papildomai įberti prieskonių. Būkite išrankūs ir medui - jis labai smarkiai įtakos sviesto skonį. Jei kam įdomu, mano favoritas buvo ir yra išraiškingasis grikių medus.

Asmeniškai aš nė su viena čia išvardintų problemų nesusidūriau, nes meduolius, tiek puoštuosius, tiek, paprastuosius, kaip ir žadėjau, išdovanojau, todėl nepatingėjau ir prikepiau naujų. Tiesa, per daug nesistengdama - iškočiojau lakštą ir visą jį iškepiau, o paskui sulaužiau ir paverčiau trupiniais. Prieskonių irgi nedėjau, nes meduolius visad gardinu maksimaliai, todėl net tada, kai jie dar tik laukia savo žvaigždžių valandos ir tūno sandariai uždarytose kartoninėse dėžėse, mano ikikalėdiniai namai kvepia prieskonių parduotuvėle. 

Reikės:

- 200 g meduolinių sausainių (aš prikepiau ruginių miltų meduolių);

- 4-6 v. š. vandens;

- 2 v. š. medaus;

- 2 v. š. kokosų aliejaus;

- 1/4 a. š. druskos.

Gaminimas:

Medų ir kokosų aliejų ištirpinti garų vonelėje. Meduolius susmulkinti iki trupinių, pilti medaus-aliejaus mišinį, pridėti vandens ir pagardinti druska. Viską išmaišyti. Jei norisi skystesnės konsistencijos, įpilti kiek daugiau vandens.

Mišinį galima laikyti kad ir ant virtuvinės spintelės - greitai gendančių produktų, pvz., grietinėlės ar pieno jame nėra. Bet galima dėti į šaldytuvą - tokiu atveju masė kiek pakietės. 

Sausainių sviestą naudoti desertams gaminti ar gardinti. 

[skaniausi-blog]

Klasikinė, skani silkė pataluose...

[zizirskiene]

Mišrainės apkepas

[lauros-virtuve-lt]

🥗Balta mišrainė 6 vidutinio dydžio bulvės 3 morkos 3 kiaušinių Marinuotų agurkiukų Konservuotų žirnelių (maža skardinė) Svogūno laiškų Majonezo Druskos Vegetos Sudėkite nenuluptas morkas su bulvėmis į puodą su verdančiu vandeniu. Į tą patį puodą, kuriame verda daržovės, įdėkite gerai nuplautus kiaušinius ir pavirkite apie 7 minutes, tada juos išimkite. Kada bulvės su morkomis bus išvirę, nukoškite vandenį ir palikite daržoves, kad jos truputį atvėstų. Tada nulupkite jas ir supjaustykite smulkiais kubeliais. Smulkiai supjaustykite kiaušinius ir agurkus, bei svogūno laiškus. Viską sudėkite į vieną didelį indą, pasūdykite Vegeta ir druska, ir įmaišykite majonezą. Aš į mišrainę įbarstau ir juodųjų pipirų, nors galite ir apsieiti be jų. Būkite atsargios su druska, nepersūdykite, kadangi majonezas ir taip sūrus.

[issiskyriau]

2019-04-07   14:56

Neturiu daug laiko, kadangi ruošiuos peržiūroms, dėl to parašysiu greitai pasidalinsiu tuo, kaip jaučiuos. Praėjo penkios dienos nuo paskutinio karto, kai rašiau, ir virš savaitės nuo mūsų išsiskyrimo. Ir galiu pasakyt, kad dabar jaučiuos tikrai geriau. Neskauda, bet tema dar kažkiek sunki. Vakar pasveikinau vieną paauglystės drauge su gimtadieniu, paklausė, ar turiu vaikiną. Atrašiau, kad išsiskyriau. Kažkas paklausė, kodėl kraustaus aš iš praeitų savo namų. Pasakiau, kad išsiskyriau. Man atsakė – tai šitą visas pasaulis žino, bet kodėl kraustais? Kažkaip per šitus dalykus pradėjau jausti, kad aš jau nenoriu apie tai kalbėt. Jau nėra ką kalbėt. Jau galiu sakyt „neturiu vaikino“ ar „noriu kitur gyvent“, o ne „išsiskyriau“. Aplink šitą įvykį nesisuka pasaulis. Aplink šitą įvykį nesisuka mano gyvenimas.

Supratau, ant kiek seksualus esu žmogus. Mano prigimtinį sekso norą dangsto sentimentai ir emocijos. Aš noriu kokybiškų santykių tam, kad kuo dažniau mylėčiaus, o ne dulkinčiaus. Viskas remiasi į tai ir tame nėra nieko blogo. Nes seksas nėra kažkas purvino, vulgaraus tol, kol mes patys jo nepaverčiame tokiu. Aš pasiruošus daugiau to nedaryti.

Kodėl apie tai šneku? Todėl, kad kažkaip šie praėję santykiai, praleidus laiką „oficialiai“ atskirai, atsiskleidė visame savo gražume ir susidūriau su tiesa, kurią kažkada seniau, parūkius kelis jointo dūmus, supratau, stebėdama, kaip jis elgias. Mes čia tik tam, kad pasidulkint. Turėt kažką pastovaus šiai veiklai yra labai patogu. Ir kol dar veikia apžavai, kol viens kito charizma netapo visiška rutina, tol to pakankamai užtenka. Tačiau kažkada to pasidaro negana. Ateina akimirka, kai jau norisi ir bendros veiklos ir judėti kažkur toliau dviese, atrast kažko naujo, kas patrauktų varikliuko virvelę ir šis vėl burzgėtų. Vien kalbėti apie tai, kas mes per žmonės, jau negana. Taip atsitiko ir mudviems. Aš jutau nerimą, nes jaučiau, kad esu strigus, jis tuo tarpu padėjo savo akis kitur. Taip dalykai vyksta. Ir niekas čia nekaltas. Ir abu mes čia kalti. Abu iš tikrųjų nedėjome pastangų, negaliu prisiimti laurų už tai, kad manyje kirbėjo ši idėja, kad reik įdėt pastangų į dviejų žmonių darinį, kurį vadinau „mes“, reik eksperimentuoti ir bandyti gyvenimą dviese, kad nesmuktume žemyn. Ir kad kiekvienas orgazmas būtų geresnis, lūpos neprarastų savo saldumo, o kiekviena kūno ląstelė dar labiau jaustų jo šilumą šalia.

Mums atsisveikinant, pasiūliau abiems pagalvoti apie tris dalykus: ar mums reikia viens kito? Kur mūsų klaidos, bendraujant su žmonėmis. Iš viso – kaip mūsų gyvenimuose išsidėstę prioritetai? Galiu pasakyt, kad tikrai daviau sau laiko pamąstyt taip ir po truputį viskas aiškėja ir dedasi į savo vietas. Pradėsiu nuo paskutinio klausimo.

Suprantu, kad prioritetai kinta ir keičiasi, vienas peršoka kitą ir tai yra toks pats kintamasis kaip ir pats gyvenimas. Tačiau galiu pasakyt, koks dalykų prioritizavimas šiandien mane verčia jaustis geriausiai:

1)      Aš: sveikata, sugebėjimai.

2)      Šeima: mama, katinas.

3)      Draugai

4)      Vaikinai

5)      Visa kita.

Kai dalykų svarba gyvenime išsidėsčius tokia svarba, aš jaučiuos geriausiai, manęs negraužia sąžinė ir galiu būt rami. Tačiau vietoj to, mano makaulėje buvo lietuviška mišrainė: į pirmą vietą vis kišdavau santykius, dėl to jausdavaus blogai prieš kitus artimuosius ir pati su savimi, nes savo poreikius palikdavau nuošalėje.

Pradėsiu nuo puikiai žinomų dalykų, kuriuos vis reikia sau priminti. Kai pasirūpinu savo poreikiais ir atsakomybes, galiu telkti nuoširdų dėmesį ir savo aplinkai. Kai džiaugiuos asmeniniu progresu, kai kūno nespaudžia skausmai , o akių – nemiga, santykių su kitais netemdo liguistas pavydas, nepasitikėjimas savimi ir kitais. Lengviau džiaugtis kitų pergalėmis ir liūdėti dėl kitų vargų, nes gale dienos tu saugus savo paties kailyje, dėl to nereikia jaustis kaltu dėl to, kad užsisedėjai vietoj ar piktdžiugai papekšnoti sau per petį, kad bent tau sekasi geriau. Lengviau žiūrėti ir matyti tikrąją dalykų vertę, o ne ieškoti priekabių ir priežasčių išsigąsti, supykti ir pradėt dar vieną seriją galvoje besisukančio negatyvo.

Be to, tikrai toli buvau nugrūdus šeimą. Kad ir šiuo laikotarpiu, aš supratau, kad reikėjo iš karto kalbėtis apie savo savijauta su mama. Ji yra artimiausia, ką aš noriu, o tokio nuostabaus žmogaus savo gyvenime gali pavydėt kiekvienas vaikas – ji pakankamai šališka, kad nebrukti savo nuomonių ties draugais, vaikinais, atsargi tam, kad pati daryčiau savo klaidas, bet viskas, ką ji sako, yra taiklu ir turi pagrindą – praeities klaidų ir laimėjimų, papildomų trisdešimties metų patirties ir refleksijos. Jos patarimai svaresni negu mano bendraamžių, tiesiog jie tokie pat švieži šitam pasaulyje, tai gal dėl to ir norisi pirma bėgti pas juos, susidūrus su problema, o gal tai noras neapkrauti mamos. Nežinau, bet tikrai geriau jaučiuos, kai mamai duodu daugiau svarbos. Ir kai įdedu daugiau pastangų į ją.

Tačiau draugai vis vien yra svarbus aspektas. Tai yra mano palaikymo komanda, mano ramstis ir mano gelbėjimosi plaustas. Dėl to kalta jaučiuos, kad kiekvieną kartą, radusi naują auką  savo seksualumui išreikšti, pametu viską, kad tik žaisti myliu – nemyliu žaidimą. Tam, kad turėčiau tą pastiprinimą, reikia juo pasirūpinti, kelti moralę ir būti ta pačia atrama ir užuoveja jiems. Stebinti, atrasti ir džiaugtis reikia ir bičiuliais, supančiais tave. Bendrumo jausmas labai svarbus kiekvienas jausmas, nuo to nepabėgsi. O vietą sau po šia saulę pasidarai pats, savomis rankomis.

Ketvirtas punktas, žinoma, laipioja per šitas kategorijas – vaikinas, kuriuo esu susižavėjus, gali po truputį tapti mano draugu, o tada kilti ir aukščiau. Aš norėjau, kad mano buvęs vaikinas pakiltų į tą draugų kartelę. Jaustis jaukiau ir nesigėdyt savęs tiek pat, kiek su artimais draugais. Manau tai gana racionalus noras.

Man atrodo dažnai gyvenu kažkokioje suirutėje. Niekada aiškiai neišsirašiau, kas man svarbu. Išsigryninus šiuos dalykus lengviau. Lengviau stebėti save, žiūrėti, dėl ko darai dalykus, ar ko nepamiršti. Taip dažnai gyvenu suirutėje ir nė nepagalvoju, kad viską labai lengva atstatyti į savo vietas pradėjus prioritezuot.

Nuo to galima prieiti prie kito klausimo – klaidų, bendraujant su kitais. Viskas kyla iš susijaukusių prioritetų. Dažnai nutyliu, kai man netinka dalykai, nes vertinu draugystes labiau nei pačią savo, dažnai pamirštu žmones, nes vaikaus naujos avantiūros, dažnai nepakalbu su mama, nes noriu spoksot į šlamštą ragely ar pamirštu atskambint, nes kalbėjau su drauge. Viskas iš to paties- po kojomis nėra pagrindo ir nesuprantu, ką pasirinkus, nors į ausį dažnai šnabžda paslaptingas balselis, priverčiantis širdį skaudžiau stuktelti, kai nukrypstu nuo kelio.

Galop, ar man reikia jo? Iš tikrųjų negaliu pasakyt, kad labai reikia. Jis tiesiog atsitiko ir dažnai elgiausi, lyg šis atsitiktinumas būtų kertinė mano gyvenimo dalis. Bet iš ties - man to nereikia dabar. Aš turiu daug dalykų, kuriuos reikia man susitvarkyt su savimi: mokslai, artėjantis vizitas pas psichologę, miego  ritmas, fizinė būklė, įkurtuvės. Čia gan didelis sąrašas, kuris, jei rimtai tuo užsiimčiau, nepaliktų laiko mąstyti apie aną galą ar apie pirštus, susipynusius tarpusavyje. Aš tik žinau, kad noriu susitikti po peržiūrų. Pažiūrėt, kaip jis laikos. Pažiūrėt, kaip aš laikysiuos, su juo susitikus. Aš įsivaizduoju galimą revanšą, vykstantį lėtai, vėl bandant prisijaukinti vienas kitą ir pelnyti viens kito pasitikėjimą. Norėčiau pabūt be sekso, pažiūrėt, kas bus. Jei matyčiau interesą iš jo pusės, pabandyčiau nueit į kelis pasimatymus, pažiūrėt, kas bus. Norėčiau tiesiog pabandyti eiti į santykį lėtai, nepamirštant prioritizuoti savęs, šeimos ir draugų. Bet iš tiesų nėra labai svarbu, ar tai bus su juo, ar ne. Ar tai bus dabar ar ne. Šiuo mano gyvenimo metu man tam didelio poreikio nėra. Yra tik noras nenustot bandyt, tik ateinantį kartą, tikiuos, išeis rankose išlaikyt vadeles.

Tai va – „neturiu daug laiko“. Reikėjo tai išrašyt, kadangi visgi apgalvojau tai, ką norėjau. Ir apgalvojus šiuos dalykus, jaučiuos, kad lengviau paleist. Lengviau leist jam gyvent savo gyvenimą ir mažiau mąstyt apie jį. Būtis kinta, bėga ir niekada nestovi vietoj, tai geriau ištiest delnus, priimt tai, ką duoda, pasidžiaugt ir nesugniaužt. Gal jei nesilaikysiu, žengsim koja kojon su gyvenimu į naujus nuotykius ir nesėdėsime dusindami ar tempdami viens kitą į skirtingas puses.