#Vytautas Mačernis
Explore tagged Tumblr posts
Text
Ateina rudenys per pievų žiedus, Per žalio miško lapelius, Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus.
Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios Kas vakarą graudina mus. Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės Berašant rudenio žodžius.
Netrukus kris ant tako snaigės Ir nebebus jau taip jauku – Viskas pasauly vieną kartą baigias. Kartu neamžinas ir tu – žmogus.
- Vytautas Mačernis. "Rudens žodžiai" -
1 note
·
View note
Text
Gal dar pameni
Sėdėjom, gal dar pameni, tada prie miško Ir kramtėm eglių ir pušų skujas. Buvai tu taip gražiai pablyškus - Įsmeigus į mane akis melsvas. Kai mudu taip ilgai tylėjom, Save užmiršę ir visus, "Žiūrėk, - tariau, - tenai, kur medžiai praretėję, Ten matos mėlynas dangus. Toli toli, už tūkstančio, daugiau gal, mylių, Kur horizontas susiliejęs su žeme, Banguoja marios plačios, gilios... Ir šniokščia jūra mėlyna..." Tu padavei man ranką lengvą, šviesią, Nusišypsojai ir tarei: "Eime į ten!" - ir mes nuėjom dviese Nerūpestingi lyg vaikai. Dainavo žolėse tada maži žiogeliai, Dainavo danguje linksmieji vyturiai, Dainavo... ir daina, atrodė, auga, kelias, Ir nuo dainų, regėjos, plyš dangaus skliautai. Gal tik todėl balsu džiaugsmingu ir giliu Tarei: "Tavęs taip niekas nemylės", Kai vabalą skarelės kampuku Krapštei man iš akies. Paskui, dvi dideles dangaus spalvos akis Įsmeigęs į gilias erdves, Aš nuėjau ieškot ir klyst, Bet... tuokart vienas, be tavęs. Kažkoks likimas didis, aš tikiu, Prie marių vienąsyk atves mane, Ir aš suvilgysiu ištroškusias ir karštas lūpas... ir jau bus ramu Didžiųjų vandenų ir sielos gelmėje.
Vytautas Mačernis
4 notes
·
View notes
Text
Extract from Visions by Vytautas Mačernis
IV
1
Today I remembered an event from the years of my awakening childhood, — That quiet summer Sunday drifting past us. — When grandmother and I — the two of us — Had stayed to tend the house.
In the big room, at the table, adorned with flowers from meadows, lakes, and swamps, Grandmother prayed from big prayerbooks, secretly sighing, And, I, sitting in the rocking chair, Long dwelled on the sun's window in the floor.
In the fields I heard the breathing of a summer's midday, — Felt it come to me through open doors, And with the fingers of a princess seen in dreams Touch softly on my face, lips, and eyes...
But suddenly into my window fell the shadow of a bird's outspread wings, Veiling for me bright joy and reveries. I trembled, rushed to grandmother And crying fell into her open arms.
Catching my sorrow, she asked me not to cry, Wiped away my tears, and promised to defend me From that bird who, flying from a distant land, severed the bundles of rays, Forming for me a bright window of sun in the floor.
She told me we can dream, believe, be joyous: In the world there is only youth, and sun, and home... While the wanderers from distant unknown lands, those birds astray in space, Visit this earth rarely.
2
Many years passed. And grandmother died. Neither flowers nor old prayerbooks remained in the room, And in my heart, of the pure faith of those days Not a trace remained.
Though sometimes in my heart the window of sun flashes And, like a tree in freedom, each day taller, broader; From distant, unknown lands strays the bird, that wanderer in space, And throws the shadow of huge wings into the center of my happiness.
And when in hopelessness there is no place to hide the face, With eyes dilated by pain I see, How the midday withdraws from me, how it slides into the lands of the evening, Its steps, which used to ring with joy, weaken, Withered grasses whisper in the heat: It will never return here, never.
And I see how evening awakes from its hiding in the shadows of the forest's edge, I see how it crawls over broad plains And with the cold, bony hands of a mother — death, Embraces my days of work and torment.
Kaunas, 1940.
0 notes
Text
Ir iš viso man labai trošku. Aš pasidariau per daug rimtas savo metams. Manęs niekas nebestebina. Ir todėl aš kaskart daraus vis liūdnesnis ir liūdnesnis.
Vytautas Mačernis
1 note
·
View note
Text
Vytautas Mačernis
Jis yra mano širdies karalius.
Mėgstamiausias eilėraštis - “Kvaila istorija”
Mėgstamiausia citata - “Vienumos, kaip paukštis erdvės, noriu. Kažkaip tuščias darausi su visais gyvendamas. Jaučiu, kad pilkėju ir visiems lygus, nepalyginamai žemesnis kasdien vis daraus. O taip ilgai juk negali tęstis”
arba
“10 sekundžių aš nusikelsiu į tokias sferas, kuriose tik arai teskraido, kita 10 sekundžių aš krentu tiek žemai, kur jau nė šliužai nerėplioja. Tas amžinasis dualizmas kankina ir smaugia žmogų ir mėto jį lyg laivelį vandenyno viduryj. Kompromiso ir vidurio aš nemėgstu. Arba visa, arba niekas, arba tamsa, arba saulė, arba beprotis, arba išrinktasis, arba viršukalnė, arba bedugnė.”
Širdį spaudžia ir ironiška jo mirtis. Visą gyvenimą kviestas į užsienį miršta nuo skeveldros, bandydamas palikti Lietuvą.
Tavo tema yra Balta drobulė @asmuo
2 notes
·
View notes
Quote
Dvi akys žvelgia tolin žvilgsniu beprasmiu
“Poetas” Vytautas Mačernis
#poezija#kita poezija#lietuvių poezija#lietuviski zodziai#lietuviški žodžiai#lietuviškai#žodžiai#akys#eilės#ištrauka
10 notes
·
View notes
Text
Tal día como hoy, 5 de junio mostramos los natalicios y fallecimientos de los escritores más destacados:
1640 Nace Pu Songling, escritor chino 1884 Nace Ivy Compton-Burnett, escritora británica 1898 Nace Federico García Lorca, poeta y dramaturgo español 1900 Muere Stephen Crane, escritor y periodista estadounidense 1910 Muere William Sydney Porter (O. Henry) escritor estadounidense 1921 Nace Vytautas Mačernis, poeta lituano 1921 Muere Georges Feydeau, comediógrafo francés 1937 Nace Hélène Cixous, escritora francesa 1939 Nace Margaret Drabble, novelista inglesa 1949 Nace Ken Follett, novelista británico 1975 Muere Gabriel Aresti, escritor y poeta vasco 2000 Muere Houshang Golshiri, escritor y editor iraní 2008 Muere Eugenio Montejo, poeta y ensayista venezolano 2012 Muere Ray Bradbury, escritor estadounidense
0 notes
Photo
Vis dėlto kaime gerai gyventi. Miegi, valgai, vaikštai po laukus ir nieko neveiki. Iki šiol dar nė piršto nepajudinau ir nemanau pajudinti. Nebent kada iš pasileidimo ar iš pramogos padirbėsiu. Užtat esu nuostabiai vienas. Aš tik dabar įsižiūrėjau, kas yra vienkiemis. Per dieną vaikštai po laukus ir nieko nesutinki. Visą dieną išbuvau laukuose, miegojau padirvėj, pabudau visas apsvaigęs ir nuo saulės nukepusia nugara. Dabar vos pasijudinti begaliu. Netikėjau, kad staigus nudegimas tiek skaudėtų, atrodai lyg nuluptas. Pabudęs vaikščiojau pelkynuose ir prisirankiojau įvairiausių gėlių. Parnešiau ir sudėjau į astronomijos vadovėlį. Tegu sau kalbasi žvaigždės su gėlėmis: nes juk jos visos žydi: vienos aukštai, kitos čia, žemėje. Aš jaučiu, kaip širdyje kažkas auga, plečiasi: plečiasi mano vienišumas (mama sako, jog aš esu vienuolis, ji pyksta, kam aš tiek daug skaitau ir dirbu), plečiasi ir stiprėja įvairios mintys, ir aš imu svaigti nuo jų sunkumo, o širdis apsvaigusi nuo laukų, vėjų, kvepiančių kalvų ir vakarais garuojančių balų. Ir man kažkaip neįprastai gera, ir aš jaučiu turįs kažką daryti, ir mano siela kažko belaukdama virpa. Ji taip pamažėl auga ir auga… Šįvakar turbūt lis. Aš ilgai gulėjau paežy ir žiurėjau į dangų. Jo viduriu rinkosi mažučiai, garbanoti debesys. Aš kažkur esu juos matęs, rodos, kada tai pajūry. Ir man todėl prisiminė jūra ir vasara, ir ašen kažko baisiai išsiilgau. - Vytautas Mačernis. "Laiškai Bronei Vildžiūnaitei. 1942.V.27" -
0 notes
Quote
Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose Aš taip skubėjau jau visada kažkur, bet kartą… pavargau. Atrodė, lyg laimėjimui pasaulin būsiu aš atėjęs - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - Dar saulėn akys žvelgs ne kartą, Tačiau ir ten jos ras dėmių… Todėl norėtųsi visai Be pėdsako išnykt, pražūt. Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas Sukaustė protą ir jausmus. Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose, Pasauli, man prasmingas ir gražus.
Vytautas Mačernis, Pavargimas
4 notes
·
View notes
Text
Vytautas Mačernis
Aš laimingas esu, Laimingesnio pasauly nėra. Netikėkite mano skausmu, Aš laimingas esu Tarp nakties valandų Svaigulingos kančios ugnyje... Aš laimingas esu, Laimingesnio pasauly nėra. Šarnelė, 1943.XII.17
#poetry#vytautas macernis#vytautas mačernis#aš laimingas esu#happiness#suffering#lietuviu#lietuvių kalba
65 notes
·
View notes
Text
I want to translate...
poems of Krzysztof Kamil Baczyński or Vytautas Mačernis. But night is here and I need sleep. Why????
0 notes
Photo
Po žemu ir pilku dangumi Aš einu palenkęs galvą Ir mąstau, kaip sielai artimi Tie tušti laukai ir kalvos Rudenio mieguistam nykume. - Vytautas Mačernis -
0 notes
Photo
Gyveno duobkasys kapuos Ir kasė mirusiems duobes, Dainuodamas žodžius dainos: Gyveno duobkasys kapuos Ir negalvojo niekados, Kas mirus duobę jam iškas. Gyveno duobkasys kapuos Ir kasė mirusiems duobes. Bet vieną kartą vakare Išvargęs griuvo ant duobės. Nutilo lūpose daina... Bet vieną kartą vakare Palaidojo jis pats save, Papuoštas įkapėm nakties. Bet vieną kartą vakare Išvargęs griuvo ant duobės. - Vytautas Mačernis. "Trioletai" 1-2 (1943.XII.6) -
0 notes
Photo
Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. - Vytautas Mačernis -
0 notes
Photo
Aš laimingas esu, Laimingesnio pasauly nėra. Netikėkite mano skausmu, Aš laimingas esu Tarp nakties valandų Svaigulingos kančios ugnyje... Aš laimingas esu, Laimingesnio pasauly nėra. - Vytautas Mačernis (Šarnelė, 1943.XII.17) -
0 notes
Photo
Ateina rudenys per pievų žiedus, Per žalio miško lapelius, Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus. Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios Kas vakarą graudina mus. Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės Berašant rudenio žodžius. Netrukus kris ant tako snaigės Ir nebebus jau taip jauku – Viskas pasauly vieną kartą baigias. Kartu neamžinas ir tu – žmogus. - Vytautas Mačernis. "Rudens žodžiai" -
0 notes