#lietuviai

[tomasyono]

Lietuvių pasaulyje turėtų būti apie 300 milijonų

Yra paskaičiuota, kad šiuolaikiniame pasaulyje gali išgyventi tik tos ekonominės bendrijos, kurių populiacija ne mažesnė kaip 250-300mln žmonių (A.F.). Primenu, kad dabartinė Lietuvos teritorija, (teoriškai skaičiuojant kiek derlingos žemės plotas gali išmaitinti gyventojų) galėtų normaliai sutalpinti ir išmaitinti apie 70mln lietuvių. Oho, neblogai! Kadangi “AšLietuvai” demografinėse…

[kranklys]

Are yra tumbleryje kokių nors lietuvių kuriem patinka troliai mumiai, cold front, tnmn arba kažkas panašaus? Man reikia daugiau lietuvių sekti, pavargstu matyti tik anglų kalbą.

[unhonestlymirror]

I bring sorta "asks too many questions" vibe which other people don't really like

[misfit-among-the-angels]

Bet tai kai nekenčiu patyčių kultūros Lietuvoje. Čia vienas iš tų dalykų, dėl kurių nenoriu tapatintis su lietuviais. Apskritai nelabai turiu ką bendro su lietuviais apart to kad čia gimiau ir kalbu lietuviškai. Neturiu to debiliško mentaliteto ir nenoriu turėti. Gal todėl visada ir jaučiausi misfit nes kai esi kitoks tai niekada ir nepritampi. Bet ir gerai, nenoriu pritapti ten, kur patyčios yra normalu.

[karvetu]

VAROM LIETUVIAI ! ISLAIKOM EGZUS KAIP VYRAI

[raudeliunaite]

Eglė Švedkauskaitė: „Man svarbu padėti žmonėms rasti atsakymus, paguodą ar viltį meno kūrinyje“

Spalio pabaigoje įvyko trečioji režisierės Eglės Švedkauskaitės premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.  Spektaklį „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ji sukūrė pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę, kurioje gedulo, netekties, nesikalbėjimo temos atskleidžiamos pasitelkus humorą ir stand-up komedijos žanrą.

Spektaklyje „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ veikia du vieši, visuomenėje gerai žinomi veikėjai: Mama – garsi laidų vedėja (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) ir Sūnus – sėkmės lydimas stand-up atlikėjas (aktorius Karolis Kasperavičius). Abu jie neieško žodžio kišenėje, tačiau susidūrus su Tėvo savižudybe susikalbėti jiems tampa sudėtinga.

Spektaklio režisierę Eglę Švedkauskaitę kalbinau dar iki premjeros.

Kaip susidūrė jūsų su dramaturge Birute Kapustinskaite keliai ir nusprendėte kurti spektaklį? 

Su Birute Kapustinskaite susipažinau 2019 m. Klaipėdos teatro festivalyje „Jauno teatro dienos“, kuriame kartu dirbome ties eskizo sukūrimu. Dar tada supratau, kad abi turime panašų humoro jausmą, o tai man yra svarbu.

Į Birutę kreipiausi klausdama, ar ji turėtų ką nors pasiūlyti iš pradėtų rašyti ar neseniai sukurtų pjesių. Ji pasiūlė pradėtą rašyti „Stand-up’ą prasmei ir beprasmybei“. Skaitant juodraštinį pjesės variantą, tekstas pasirodė labai gyvas, tad nusprendžiau spektakliui rinktis šią medžiagą.

Papasakokite, kaip vyko aktorių atranka. Spektaklyje vaidmenis kuria Vitalija Mockevičiūtė ir Karolis Kasperavičius. Kas lėmė, kad pasirinkti būtent šie aktoriai? Kodėl organizavote atvirą atranką vyro vaidmeniui?

Su Vitalija Mockevičiūte dirbau spektaklyje „Fossilia“. Ji man tarytum tapo scenine mamos figūra. Kai perskaičiusi pjesę sužinojau, kad joje yra ir motinos personažas, iš karto pagalvojau apie Vitaliją. Ji yra labai darbšti aktorė, netikėta savo pasiūlymais, atvirumu jauniems žmonėms ir pasauliui.

Atvirą atranką sūnaus vaidmeniui darėme dėl stand-up komedijos. Šis žanras yra specifinis. Nenorėjau vadovautis iš anksto turimomis žiniomis apie aktorius, kurie gali atlikti komiškus vaidmenis. Tai nebūtinai reiškia, kad žmogus bus stiprus stand-up žanre. Nusprendžiau nekviesti profesionalių komikų, nes spektaklyje yra draminių dalių, kurioms reikalinga aktorinė patirtis. Pasirinkau aktorių Karolį Kasperavičių, nes geriausiai atsiskleidė jo gebėjimas bendrauti su publika atliekant stand-upnumerį, vaidybinis gylis. Taip pat esu mačiusi jo ankstesnius vaidmenis.

Ar pjesė diktuoja patį spektaklio žanrą?

Pjesė nurodo viską. Birutė yra šios pjesės autorė, o mano užduotis – jos kūriniui sukurti interpretaciją ir perkelti į sceną. Galbūt pastaruoju metu man buvo įprasta statyti spektaklius, kurių dramaturgija yra įkvėpta tam tikro autoriaus kūrinio. Pavyzdžiui, 2023 m. LNDT sukurtas mano spektaklis „Fossilia“ buvo įkvėptas Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“, surinkta daug skirtingos medžiagos ir iš to parašyta dramaturgija.

Ar būtų galima teigti, kad šiuo spektakliu tarytum tęsiate savo ankstesniuose spektakliuose analizuotą kartų ir jų santykių temą? Kodėl svarbu išlaikyti tęstinumą ir kalbėti apie šeimos tarpusavio santykius ir problematiką?

Šiuo metu jaučiu, kad esu tokiame etape, kai mėginu suprasti, kokia linkme einu kaip kūrėja, kokias temas noriu toliau rinktis. Tačiau nėra taip paprasta pamatyti save iš šono, o kūrybiniai ieškojimai yra ilgas procesas. Galbūt šeima ir yra viena pagrindinių mano temų, bet ne vienintelė. Pjesėje mane sudomino tai, kad yra paliečiama sudėtinga ir neretai vengiama savižudybės tema, bei tai, su kuo susiduria tie žmonės, kuriems tenka išgyventi visa tai.

Nebe pirmą kartą renkatės dirbti su scenografe Ona Juciūte, kostiumų dailininke Dovile Gudačiauskaite ir režisieriaus asistente Kotryna Siaurusaityte. Taip pat prie komandos naujai prisijungė ir kompozitorius Ernestas Kaušylas bei šviesos dailininkė Monika Šerstabojevaitė. Kuo jums, kaip režisierei, svarbus šių kūrėjų indėlis spektaklyje?

Turbūt pasąmoningai mėgstu ieškoti specifinių iššūkių kiekviename naujame darbe – šiuo atveju prisiimu tam tikrą riziką dirbdama su naujais komandos nariais. Man tai padeda palaikyti sveiką požiūrį į savo metodus – nauji nariai atneša naują požiūrį, gali komentuoti mano siūlomas idėjas be mūsų bendros kūrybos konteksto. Gal vengiu pasitenkinimo savimi, kuris gali atsirasti, kai nuolat dirbi su tais pačiais kūrėjais ir jums gerai sekasi? Tada lengva užsimiršti ir nurimti.

Su Ona dirbdamos tapome geromis draugėmis, o tai, kad ji ateina iš vizualaus meno srities, yra ir menininkė, ir kuratorė, man nuolat atveria naujų perspektyvų. Su Ona, kaip ir su Dovile bei Kotryna, man saugu. Jaučiu jų pasitikėjimą manimi nepaisant pasitaikančių sudėtingų kūrybinių etapų. Dovilė man iš viso atrodo viena geriausių kostiumų dailininkių Lietuvoje. Tikiu, kad bent keli stabilūs komandos nariai yra svarbus saugiklis.

B. Kapustinskaitės pjesėje kalbama jautria savižudybės tema ir ypač apie tai, ką tenka išgyventi žmonėms netekus artimojo. Kodėl jums, kaip žmogui ir kaip režisierei, yra svarbu apie tai megzti dialogą su žiūrovu?

Ir kaip žmogus, ir kaip kūrėja noriu, kad menas turėtų gilesnę prasmę ir turinį. Turinys gimsta iš sudėtingų ir svarbių temų. Galime stengtis iš savo gyvenimo pašalinti mirtį ir liūdesį, bet šie dalykai egzistuoja labai arti mūsų. Net ir repeticijų metu su šešių žmonių kūrybine komanda diskutuojant savižudybės tema išgirdau, kad keli iš jų yra susidūrę su savižudybėmis gana artimoje aplinkoje. Visa tai sukrečia.

Man, kaip režisierei, svarbu ir įdomu ieškoti būdų, kaip kalbėti apie tai, padėti žmonėms rasti jiems rūpimus atsakymus, paguodą ar viltį meno kūrinyje. Taip pat teatras nuo seno turi galimybę nagrinėti žmogaus egzistenciją, tad ja ir noriu pasinaudoti.

Kaip manote, ar jaunesnės kartos žmonės yra linkę atviriau kalbėti jautriomis psichikos sveikatos temomis? 

Manau, kad mano karta tikrai atvirai kalba apie psichikos sveikatą ir daugelio mūsų kūriniuose tai, galima sakyti, pagrindinė tema. Trauminiai išgyvenimai, jų paliktos žaizdos, netektys reflektuojami tiek kine, tiek teatre. Labai tuo džiaugiuosi, manau, tai gydo, bet visada stebiu, ar pavyko kūrėjams išvengti banalybių ir paviršutiniškumo.

Neturiu galimybės akylai stebėti jaunesnę kartą ir labiau suprasti jų pasaulėvoką, bet tenka girdėti, kad vadinamoji Z karta turi polinkį sau diagnozuoti psichologinius sutrikimus, depresiją arba kad tai yra terapinė karta, kuri nori apvalyti savo gyvenimą, atsikratyti skaudžių patirčių, bet man atrodo, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, lygiai taip pat išgyvena dideles netektis ir gilius jausmus, tik skirtingos gyvenimo aplinkybės ir aplinka lemia tai, kaip šie žmonės elgiasi tokiais gyvenimo momentais.

Nuotrauka: Roko Morkūno

Publikuota: teatras.lt

[maidabazaar]

★ ★ Keista kad Vakaruose niekas nežino. Lietuviai tai žino kad tik nuo Landzbergio priklauso kada baigsis zionistų pedofilija Palestinoje. Vienas Vytuko skambutis Benjaminui ir viskas baigta. Bet ne. Lrt.lt fanai įsitikinę, kad svetimo skausmo nebūna. Nes, na, kas tas tas Betliejus lietuviui? Dvasinis Sąvartynas. Šeip jau.

★

[30parku]

Juodasis (Meilės) akmuo

Kadangi netoliese mėtosi panaudoti prezervatyvai, akivaizdu kad pagonys lietuviai dar vis garbina šitą Meilės akmenį.

[rainiux]

Lietuviai kvailesni už rusus: IQ tyrimai. Advokatas Stanislovas Tomas EŽ...

[vienuolis]

Artėjant Ilgėms, knieti perprasti šio žodžio reikšmę. Vėlinių reikšmė tai lietuviui aiški, nors modernūs etnologai tikina, kad šitą žodį prasimanęs lietuviškai neva nemokėjęs, bet taikliai pritaikęs tautos poetas Adomas Rimvydas (Mickevičius). O „Visų šventųjų“ kanoną sumaniusi bažnyčios kurija, pasibaigus įšventintų krikščionių kankinių vardadienių (mirties datų) kalendoriniams metams, pagal lietuvių amžinosios ugnies paprotį ant likusio neatpažinto, bevardžio tėvynės gynėjo — nežinomo kario kapo.

Betgi lietuvių papročiu, kaip rodo jau patys žodžiai, vėlių atmintis buvusi nuolatinė, šeimai ir tautai nusipelniusių protėvių pagerbimu prasidėdavo kiekvienos šventės iškilmės — nepriklausomai nuo kalendoriaus, jokių vardadienių senuose tautos papročiuose nebuvo.

Spėju, kad Ilgės reiškia ne vėlių ilgesio ir mirusiųjų pagerbimo šventadienį, o ilgą tamsųjį metą nuo pat rudens lygdienio (kai užkuriami kuorai, uždegamos žvakės, kitos ugnys) net iki žiemos saulėgrįžos (Kalėdų) — kai nakties tamsa pagaliau ima trauktis, užleidžia vietą ilgėjančios dienos šviesai, vis aukščiau kylančiai Saulei.

O tomis blausiomis Ilgių dienomis tenka ilgai vakaroti prieblandoje ir visai sutemus, prasimanius lengvų, bet ilgai trunkančių ir vienodai besikartojančių (monotoniškų) darbų, kuriems nereikia gero apšvietimo. Bet to negana: lietuviai turėjo paprotį per Ilges telktis į bendras vakarones, kieminėdami pas susiedus.

Spėju ne tuščioje vietoje: ūkininkų vakarojimo ir kieminėjimo paprotį gerai atsimenu gyvai. Vieną vakarą kelios šeimos susirinkdavo vakaroti vienuose namuose, kitą vakarą — kituose ir taip toliau. Vaikai užsiimdavo savais žaidimais, moterims netrūkdavo joms rūpimų klausimų, dalijantis patyrimu, o vyrai apsvarstydavo opiausius valsčiaus reikalus, tautos įvykius, permainas pasaulyje. Bet tai tik pertraukose tarp giesmių — giedojimas buvo esminis susitelkimo, traukos kieminėti ir vakaroti kartu veiksnys.

O Vėlinės — tai Ilgių šventadienis, kai susirenkama ne namuose, o bendrame valsčiaus šventoriuje. Aplankyti savo artimųjų vėlių, pagerbti nusipelniusių protėvių atminimo, pavaišinti jų midumi ar samane, įžiebti jiems žvakių, pagiedoti apie degantį kuorą.

Deja, išmintingo žmogaus pasisakymo 2010 metais „Init“ televizijoje įrašas buvo pašalintas, nebesuradau, likęs tik atsiliepimas https://on.lt/ilges-velines

TV laidoje pasigedau tik aptariamų papročių loginio paaiškinimo, protėvių pasaulėžiūros pagrindo. Kodėl nebesančius žmones minėti, ko taip garbinti mirusius? Prietaringa baime aš netikiu. Mano galva, pagarbos kilmė ir esmė — dėkojimas už protėvių sukurtą ir mums paliktą labą. Žinias, išradimus, pamokymus. O ir pačias gėrybes, dvasinį ir medžiaginį turtą.

Juk mūsų indėlis į savo gerą gyvenimą niekingai menkas. Be protėvių palikimo nemokėtume šitaip sumaniai verstis, maža kuo skirtumės nuo gyvulių. Kad ir kokie protingi būtume, visko nuo pradžios iki galo nesugalvotume, nepajėgtume. Juolab, kad diplomuoti nesame tokie sumanūs — dažnai nebemokame jokio naudingo amato, nesugebame prasigyventi savarankiškai, iškalę daugybę nepritaikytų žinių, nebesuvokiame kasdienių technikos ir gamtos reiškinių, nebeskiriame mokslo nuo išplitusio pseudomokslo. Nedidelio pasaulinio sukrėtimo užtektų, kad, praradusi žinias, civilizacija sugriūtų, tektų vėl lėtai ir varganai kapstytis iš laukinio būvio.

Gerbti priklauso ne apskritai ir vienodai, o už dorą gyvenimą ir nuopelnus. Bendrai ir vienodai — tai dabartinis socialinis auklėjimas, neva kiekvienas žmogus vertas savaime. Ši teisių ideologija, visuotinė demokratija yra pragaištinga — ugdo paiką parazitinę pasaulėžiūrą. Gyvenimas turi nuolat gerėti, nes pažanga neva savaiminė, visi bemaž vienodai nusipelnę, turim teisę gyventi gerai. Nepriklausomai, ką ir kaip dirbam. Galim niekinti meistrus ir išradėjus, garbinti politikus ir artistus. Vertinti tik pramogas. Tos pramogos tampa paikos, tuščios ir isteriškos. Beprasmės, juokingos ir gėdingos.

Malonu, kad šiemet jau visai nebuvo taip aršiai per visur brukto „helowyno“ apraiškų. Net sunku patikėti, atrodė, jau visi pasidavė, nekritiškai susitaikė, o štai — ne tik neišplito, bet ir išvis nebeliko.

[pierpen]

“Protokuolas”

Šiandienos naujienos is Vokietijos stoties prasideda liūdna žinia, nes

Caffé Antanas pradangino karutį su visa avimi viduje.

Avimi?

Nu taip, skandinavai gi tapo ubagais.

…..

Rusas juokiasi ir ploja, nes oponentai papuolė į rusų rojų, ooooO

Oooo iš rūsio dar daug kobrų išlįsti nori.

SOS signalo negirdėjo senoliai, oooO

Oooo skolų neatidavė jaunuoliai, nes

Caffé kapų gėlė yra tiktai ceremonija, ooooO

Oooo lavonai dyla, kaip sarkofagai po vaiko oda.

…..

Bėgu basa per bedugnę, nes

Caffé pasmerkti veidų neturi tik kaukes.

Sugrįšk, prašau, man sako draugė,

Bet keršto kvapas skaniau kvepia ir nesmaugia.

…..

Karmėlavos garažiuke apsigyveno Valodia, nes

Caffé babuška pabėgo iš Kulautuvos į Belgiją pas draugelį Zosią,

Bet Valodią įtakojęs kaimynas uždėjo jam sijoną.

…..

Arabijoje prasidėjo mišios, nes

Caffé verslininkai sumažino varžtų prekybą ir nupirko bendrą kryžių, oooO

Ooo Baltarusijos garažuose atsirado sriegių trūkumas dėl trumpo sujungimo įvykusio Astravo elektrinėje, nes

Lietuvos kanalizacijos žiurkės maudosi Skandinavijos dušuose.

…..

Apie ką čia tas Antanas rašo?

Devinto forto stotelėje ganosi lama iš Afganistano.

Ant kalno mūrai joja lietuviai

Ant kalno mūrai joja lietuviai

Joja joja lietuvaičiai

Neša neša vainikaitį.

Kas ištekėjo pajodinėjusi ant ūkininko koto?

Aaa, nesupratau, kad penkios šokėjos nujojo atgal pas arabus į puodus.

Žinių pabaiga.

Autorė Evelina Katiliūtė ©️

2023 Copenhagen

[bukimevieningi]

Airijos lietuviai rinkosi į vasaros stovyklą

Rugpjūčio 5-7 dienomis Stradbalio (Stradbally) miestelyje (Airija) vyko lietuvių organizuojama vasaros savaitgalio stovykla, kurios tikslas – vienyti po Airiją išsibarsčiusius tautiečius, prisiminti lietuviškas tradicijas, pasidalinti ateities planais. Stovyklos dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos ambasadorius Airijoje Marijus Gudynas.  „Manau, kad kiekvienas lietuvis, kad ir kur jis…

[unhonestlymirror]

Putin told his version of the history of the GDL and said that Zelensky's father fought against fascism, although he was born after the war

In an interview with American journalist Tucker Carlson, russian president Vladimir Putin said that he considers the Grand Duchy of Lithuania to be a russian state, as "russians made up a significant part of this state." According to him, after the unification of the Grand Duchy and the Kingdom of Poland, the Poles began to annex the lands of modern Ukraine.

.

Laughing my ass off. Grand Duchy of Lithuania consisted mostly of Lithuanians. Lithuanians back then were: Lietuviai, Lićviny, Samogitians, and Ruthenians (people of Kyivan Rus'). Well, and a bit of Tatars. Lietuviai are modern Lithuanians, Lićviny are modern Belaruthians, Ruthenians (rusy) are modern Ukrainians. And Ruthenians made about 1/3 of GDL, not "most of them". There were no russians in Grand Duchy of Lithuania because russians were called muscovites back then, who eventually occupied Belaruthian Smalensk. Vytautas tried to make a friend out of moscow Duchy, but since russia has always been sick in the head, he didn't succeed, sadly.

And GDL wasn't also called "Lithuanian-russian". It was called "Lithuanian-Ruthenian-Samogitian" because Ukrainians are pretty independent.

[zemeslaume]

jau rudenėja

kaip gražiai šoka medžiai

Perkūno užduotam ritmui,

jo aidintiems karinio būgno garsams,

kol Saulė bergždžiai bando atsiimti dieną.

jau rudenėja,

oras aštresnis ir gaivesnis,

Vėlinas po mažėle gesina savo laužus

prie kurių linksmindavosi su Gabija.

Žemyna ruošiasi miegoti -

jau tuoj jos numylėti žali žemės lopinėliai

nusidažys kraujo ir aukso spalvomis,

taip atsiduodami žiemos Ladai.

o tada po ledo karalystę,

vaikščios vilkės ir lietuviai:

karaliaus jie net vienatvėje,

laiką stingdinančio sniego platybėse.

ir Vėjas ir Lietus jau traukiasi

nors Perkūnas dar būgnyja -

karo nebus,- taip jie byloja,

įskridus Deivei Paukštei į namus.

2023 09 01

Žemės Laumė

[karvetu]

Na ką Lietuviai. Garbinam tėvynę, lietuvių pasiaukojimą ir laisvę 🫡 su sausio 13

[apsupta]

dažnai mes, kaip lietuviai, neįvertinam savo krašto grožio, pastoviai lyginam su “superinėmis” valstybėmis, kur alkoholis pigesnis, kur moderni pastatai pastatyti, kur medeliai iškirsti ir pastatyti verslai, kur žmonės vaikšto ir pasitaško, kur girdi roleksą tiksinti. Nuvažiavę į užsienį, aplankius sostinę, mes stebimės jos grožiu, tų namų modernumu, o už kampo prasigėrusių ubagų šaikelė, mes stebimės prekybcentrių dydžiu, o už kampo vienišas, nuvytęs krūmas, mes stebimės, kokiais drabužiais čia vaikšto žmonės - gucci, prada, tiksantys roleksai ant rankos, o už kampo skurdi, vos išgyvenanti šeima. Ir nesakau, kad pas mus Lietuvoje taip nėra, bet mes mėgėjai smerkti savus, o svetimais žavėtis. Bet aš to stengiuosi nebedaryti, o man pati Lietuva - mano kraštas, mano šalis - arčiausia širdies. Ir pati gyvenu miestely ir gal, gal kartais atrodo, kad mažas miestas, nėra kur eiti, viskas nuobodu, net atsibodę, įprasta, bet jame slypi tiek daug, vien ta paslaptinga gamtos didybė, ta žaluma. Taip, stebėdamas gamta gali daug ką išvysti. Pavyzdžiui, kiek vabaliukų skraido aplink tave, kiek drugeliukų praskrenda, o ir prisimeni, kaip vaikystėje juos gaudydavai.. Žiūri į pūšis, renki kaštonus, renki baravykus, skini medžių lapus ir prisimeni, kaip maža laipiojai medžiais ir statei namelį medy. Skaičiuoji gėlytes, skini jas, o ir prisimeni, kaip lakstydavai palaidomis kudlomis pievose, kaip jose šokinėdavai, vartydavais, kaip galų gale su šienu žaisdavai. Visgi, sava gamta leidžia mums viska pergyventi, prisiminti, nors ir testebėjom mieste augančias tulpes ir pastebėjom praskridusį drugelį. Gamta leidžia mums būti ir primena tą, kas buvo užmiršta. Ji kartu su mumis auga.