#kupolės | Explore Tumblr Posts and Blogs

portlandlac · 3 years

Text

Joninės

Paparčio Žiedo Pavilioti...

Senolėj girioj, už raisto,

gyvena augalas keistas —

žaliom vėduoklėm lapoja.

žaliom vėduoklėm lapoja

ir žiedą padovanoja

vasaros nakčiai šviesiausiai.

Vasaros nakčiai šviesiausiai,

kai dega laužai, kol išaušta,

kai laumė lelijom prausias

ir šnabžda tyliai į ausį

mažiems, dideliems — visiems:

“Atsigerk iš miško versmės

ir būsi vaikas žvaigždės.

Ir būsi vaikas žvaigždės.

Ir papartis tau pražydės,

ir papartis tau pražydės”..(Janina Degutyte)

Saulei smagiai ridinėjantis žeme, Birželio 19-sios pavakary Portand’o Lietuvių bendruomenės lietuvaičiai ir jų svečiai sugužėjo į šalia Kolumbijos upės įsikūrusį Captain William Clark parką tradiciškai atšvęsti gražiausios vasaros šventės – Joninių. Smagu buvo ir vėl visiems susitikti,- juk ne taip dažnai pastaruoju metu susiburiam į platesnį ratą, nes vis dar gąsdina epidemijos laikotarpio suvaržymai ir apribojimai.Bendruomenės nariai Vilmantas Babarskas ir Ingrida Misevičienė jau nuo ankstyvo ryto užėmė vietą visiems susirinkti,- tik jų dėka turėjome erdvią pavėsinę su keturiais stalais, vietą griliui ir elektrai pasijungti bei vandens prieigą. Jie padengė ir papuošė tautiškomis vėliavėlėmis stalus, o netrukus susirinko ir pirmieji pagalbininkai: Valdybos narės Ernesta ir Gražina, iš Sietlo atvykę švęsti Joninių Inga su Rimu, Gregory Žalpys bei buvęs ilgametis Valdybos Pirmininkas Vilius Žalpys su žmona Luana, nešina glėbiu įvairiaspalvių lauko gėlių, skirtų merginų vainikams pinti…Per Jonines nuo seno žolynais būdavo puošiami vartai – medinis karkasas, per saulėgrįžos šventę statomas aukščiausioje apylinkės vietoje. Šie vartai simboliškai skyrė du pasaulius – kasdieniškąjį ir sakralinį. Pro šiuos vartus įeidavo šventės dalyviai, siekdami tarsi apsivalyti, atsikratyti visko, kas bloga, negera, kas slegia jų sielas. Viliaus Žalpio iniciatyva ir vėl, kaip kiekvienais metais, buvo pastatyti tokie simboliški apeiginiai Joninių vartai, kuriuos vyrai apipynė ąžuolo šakelėmis, o taip pat buvo sumontuota vadinama Kupolė, aukštas žolynais papuoštas medinis stulpas su ąžuolo lapų vainiku jo viršūnėje.Kupolėmis buvo vadinamos surinktų žolynų puokštės – tikėta, kad jos turi gydomąją ir magišką galią. Į šias puokštes rinkdavo jonažoles, geltonai ir mėlynai žydinčius augalus, ramunes. Kupolėje turėjo būti devyni žolynai, surinkti iš trijų vietų. Didelė puokštė buvo tvirtinama ant karties ir iškeliama aukštai kaip šventės simbolis.Pasak kai kurių tyrinėtojų, kupolė yra savotiškas pasaulio medžio simbolis. Nors kupoliavimo – žolynų rinkimo – tradicija atsirado gerokai iki krikščionybės, pats kupolės pavadinimas susijęs su slavišku Ivano Kupalos (lietuviškai – Jono Krikštytojo) vardu.Iš devynių žolių buvo pinami ir vainikai. Tai paprastai būdavo merginų darbas. Pinti reikėdavo tylomis, nenaudoti siūlo. Vainikai simbolizavo amžinybę ir meilę. Ant galvos dedamas vainikas reiškė nemirtingumą, į vandenį leidžiamų vainikų buvo tikimasi prisikviesti meilę, tai buvo merginos brandos simbolis. Vainiką ir degindavo – tai simbolizavo prabėgančias jaunas dienas.Kad Joninių šventės metu netruktų smagios muzikos, šiemet pasikvietėme ilgametį Portlando Lietuvių Bendruomenės draugą, muzikantą is Colorado valstijos, Romą Zablecką: jo dėka skambėjo ne tik tradicinės, tautiškos, bet ir visų mėgiamos populiarios, Joninių bei kitos dainos. Neilgai trukus, jau kojos pačios kilnojosi ir visi smagiai sukomės ratu, skambant smagiai pasiutpolkei ar rokenrolui.Negaliu nepaminėti ir gausaus vaišių stalo, šventės metu išragavome daugybę tradicinių vasaros patiekalų: Giedrės paruoštų šaltibarščių su bulvėmis, Luanos kepto kugelio, Gražinos keptų bulvinių blynų, skaniosios Ingos mišrainės, Ramutės varškės spurgyčių ir gardžios silkutės, kitos Gražinos skrudintos duonelės su česnaku, Vilmano paties sugauto ir šviežiai išrūkyto upėtakio ir dar daug kitų skanumynų, už kuriuos esam labai dėkingi mūsų šauniosioms šeimininkėms. Sočiai pasivaišinę, ėjome žaisti tradicinių Joninių ratelių ir žaidimų, šokom, dainavom, tiesiog smagiai leidome laiką ir džiaugėmės galimybe pabūti kartu,- vėl pasijutome tarsi gausi, draugiška lietuvių šeima, kur vyresnieji gali pasidalinti turima patirtim ir išsaugotomis tradicijomis su jaunąja karta, įskiepyti jiems meilę žolynams ir Žemei Motinėlei, kuri ir yra pradžių pradžia visų iš pagonybės laikų išlikusių Joninių apeigų…Pats magiškiausias su žolynais susijęs paprotys – paparčio žiedo ieškojimas. Tikėta, kad šis niekada nežydintis, sporomis besidauginantis augalas pražysta pačią trumpiausią metų naktį. Ieškoti šio žiedo buvo einama jau sudegus Joninių laužui ir išplukdžius vainikus.Tikėta, kad papartis žydi tik akimirką, tačiau tas, kas jį ras (arba kuriam pats žiedas užkris už apavo ar į kišenę), bus apdovanotas visažinystės dovana, matys paslėptus lobius, skaitys žmonių mintis, supras gyvulių kalbą. Egzistavo net instrukcija, kaip tą žiedą rasti: radus miške papartį reikėjo patiesti po juo švarią nosinę ar savo švarką, apsibrėžti aplink save ir papartį ratą šermukšnio lazda, pastatyti indą su švęstu vandeniu, uždegti žvakę ir melstis. Tada paparčio žiedas turėtų tvykstelėti ryškia šviesa ir pats įkristi į patiestą nosinę ar švarką.Tiesa, šiemet Joninių laužų nedeginom, bet žolynų vainikus plukdėme – o kaipgi be jų?Juk visai šalia teka plati Kolumbijos upė…Na, o išplukdę gražiuosius vainikėlius, pasileidome į pievas Paparčio Žiedo ieškoti. Ir ką jūs manot – aišku suradome jį, sumaniai sukomponuotą darbščiosios. Bendruomenės pirmininkės Giedrės Babarskienės rankomis bei meistriškai paslėptą irgi jos dėka.Pasidžiaugę laimingojo Paparčio Žiedo radėjo sėkme ir palinkėję vieni kitiems sveikatos, laimės ir gerovės bei derlingos vasaros, skirstėmės namo, išsinešdami širdyje dalelę to džiaugsmo ir šilumos, kuri subūrė visus šiai gražiai tautiškai vasaros šventei – Joninėms…Norime nuoširdžiai padėkoti Portland’o Lietuvių Bendruomenės nariams bei svečiams, padėjusiems surengti šią šventę. Taip pat norime asmeniškai padėkoti Viliui Žalpiui už kultūrinę programą, nes be jo žinių ir pagalbos šventė nebūtų tokia ypatinga.

Nuoširdžiai,

Gražina Kazilienė,

Bendruomenės atstovė spaudai ir ryšiams su visuomene.

0 notes

tipsycad147 · 5 years

Text

Cancer June Feast of the Dews

By shirleytwofeathers

From ancient times people marked the time of the return of the sun, the shortest and longest night. In olden times it was called the Feast of the Dews- Rasos. When Christianity was established in Lithuania, the name was changed to Feast of St. John, according to agrarian folk calendar, the start of haying.

The rituals of the longest day were closely related to agrarian ideas and notions. The main aim was to protect the harvest from natural calamities, evil souls, witches and mid summer visitors like drought, hail, downpours of rain and thunder.

In the 15th century, visitors to Lithuania wrote that in Vilnius, the celebrations took place in the eastern section of the city, the place of the present day “Rasos” cemetery. Fires were lit on hills and in dales. People danced, sang, ate and drank. On the Feast of St John a special role was granted to the sun. The sun is constantly mentioned in songs sung on the longest day of the year.

On this ritual day, farmers paid special attention to water’s special powers in reviving soil and making it productive. Witching on this day were carried out near and with water, people washed themselves and their animals. Special attention was paid to the dew because it revives plants at night. At sunrise farmers made their way around the fields, pulling a branch which brushed the dew to fall into the soil and cause a good harvest.

Maidens tried to get up before sunrise, collect the dew and wash their faces with it to make them bright and beautiful. They would also get up at night, go outside to wet their faces in the dew and returned to bed without wiping their faces dry. If that night they dreamt of a young man bringing them a towel, they hoped that he would be the one they would marry.

Flourishing plants were worshipped because it was believed that plants collected on the eve of the Feast of St. John posses magic powers to heal, bring luck and foretell the future. This is an ancient ritual practised mainly by women. Roses, common daisies, especially the herb St. John’s worth and numerous grasses were some of the main plants collected at this time.

A festival pole, decorated with flowers and greenery was called “Kupolė”. Folklore shows that “Kupolė” was the Goddess of plants, living in aromatic plants, blossoms or in buds in summer and in snowdrifts in winter.

In Lithuania Minor, even in winter before the Feast of St. John, women made haste to collect medicinal herbs, with the belief that after June 24th all herbs lose their healing powers.

Girls returned to the village after picking flowers and singing, wreathed the festival post, “Kupolė”, and added colourful fluttering ribbons to it. This festival post was set at the far end of the village, near the grain fields. It had to be defended during two days and nights from young men who tried to steal it.

After saving the post, the girls removed the decorative herbs and grasses and divided them amongst themselves because these herbs had special protective powers against evil spirits and illnesses.

In some regions bunches containing nine plants were gathered by women on the eve of the Feast of St. John. Some of the plants were fed to animals before midnight, so they would be protected from evil eyes. Bunches of St. John’s worth were placed behind pictures of saints. If this bunch did not wilt fast, it was believed that it will be a lucky year.

It was believed that wreaths concentrate perpetual life’s forces and are symbols of immortality and life. There were many rites and witching’s associated with wreaths during this longest summer’s night.

Walk around three fields and gather bunches of nine flowers, twine a wreath and place it under your pillow. You will marry the man, who in your dream comes to take away the wreath. At midnight, twelve wreaths were dropped into a river and observed if they were pairing off. If no pairing off occurred, there was to be no marriage that year.

Near the river Nemunas, wreaths were dropped in the water, only when the river was calm and observed to which direction they drifted. Matchmakers would come from that direction. Releasing the wreath with the current, it will be caught by a young man, the maiden will be his. Should the wreath float away without being caught, the maiden will keep that wreath all year in her dowry chest, as a symbol of luck and health.

In the seacoast region, all during the night, young men and women twined wreaths from ferns, placed candles and set them in streams. Should both their wreaths swim together, they believed that they would marry that year.

In some regions wreaths twined during the night of the Feast of St. John were placed at crossroads with the belief that ones future will be seen in a dream.

The rites of this day continued till sunrise around bonfires. The site selected for ritual bonfires was always in the most beautiful area, on hills, on river shores and near lakes. In some regions bonfires were lit on future grain fields and under linden trees.

Those who are not fond of socialising on the eve, hurry and gather along lake shores, light bonfires, place burning poles, covered with tar into trees, so that there would be light all night long until sunrise. Special decorated wheels were lit and were rolled down hillsides, this symbolised the sun’s moving away from the earth and at the same time a request for her return.

In ancient times, the ritual fires were lit by senior priests, “vaidilos”. That fire was started with sparks coming from rubbing dried roots of medicinal herbs or from flying sparks when striking flint stones. Such fires would protect from epidemics, illnesses, poor harvests, hail and lightning.

Eggs were thrown into the fires and animals sacrificed. Later straw dolls were sacrificed in place of animals.

The ritual fires were built up to throw their light over a large area of fields, to assure a big autumn harvest. On the eve of this feast day, home fires were put out and new fires were lit using glowing coals from the ritual fires of that day.

It was believed that these ritual fires had special powers, which would protect from misfortunes, bring health and harmony to the family. It was important for newlyweds to light the fire in their hearth with the coals of the miraculous ritual fire. Such a family would be blessed, live well and in total harmony.

Jumping over fires or around it had magic meaning. Ritual bonfires cleansed both physically and psychologically. Sick adults and children were brought to the ritual fires and were pulled through the fire, with the belief that they would be healed. Jumping over the fire was carried out with the belief of making better health, increasing body strength for hard summer labours and assuring better growth of grain and flax.

Ritual fires’ ashes, smouldering coals had special powers to increase the harvest and protect it from natural calamities. The coals were dug under in fields; ashes were sprinkled on crops to assure good crop yields. To keep weeds from growing in grain fields, ritual fires’ wood splinter remains were tied to the plough share when ploughing the fields.

The feast of St. John is connected with summer weddings and their rituals which were bound to affect family living and population increases. Should a pair become friends this night, there will definitely be a wedding.

The night of June 24th is the shortest night of the year, filled with bird sounds and luxuriant vegetation. Darkness substitutes light unnoticeably, night is full of miracles due to fire reflections and shadows. It was believed that activity during this night of supernatural creatures or female witches was ill disposed towards men, animals and plants. To keep animals from their malevolent actions, animals were put in barns before sunset and were fed bread with salt for protection. Mountain ash branches and wheat sprays were hung on door posts for protection against evil spirits

In some regions clogs were placed in front of a mirror. Witches would step into the clogs and run away upset by their frightful image in the mirror.

“Šatrija” was the most famous witches’ hill, where during the night of the Feast of St. John, witches party and rage all night and invent all kinds of enchanting. This is why one could not do without “witches’ burnings”. Young people tied a barrel filled with tar and sawdust to a high pole, sprinkled it with salt so that the witches would crackle. The barrel was set on fire while the young people sang and danced merrily. Next morning the cow herd was driven through the remaining ashes, with the belief that witching’s will no longer be harmful.

During the night of the Feast of St. John, the miraculous fern bursts into bloom. It is difficult to catch sight of this bloom; however this difficulty can be overcome by going to the forest the day before, cutting down a mountain ash, pruning the branches and cutting off the top. Then pulling the tree backwards, walk about one hundred steps without looking back, toward the side to which the cut tree fell.

Look back after the hundred steps and then you will see the devil sitting stuck in the ash tree. The devil will ask for your help to get off the tree and for your help will tell you where to find the blooming fern. When you locate the blooming fern, ghosts will attack with butting horns whirlwinds will howl and cats will cry. Then take a cane made of mountain ash, draw a circle around you with it, spread a linen cloth and stop being afraid. The fern blossom will fall on the cloth. Some say that the fern bloom is like birch dust, others describe it as round and white like carp’s scale.

Prepared by: http://ausis.gf.vu.lt/eka/ Photos by: Gintaras Jaronis, Vytautas Darasevičius, Leonardas Šidlauskas and A. Kiričenko.

https://shirleytwofeathers.com/The_Blog/pagancalendar/category/june-holidays/page/4/

0 notes

vienuolis · 8 years

Video

vimeo

miecys-ltv from Vladas Palubinskas on Vimeo.

Vasario šešioliktosios išvakarėse „Kupolė“ ir Mečys Palšauskas pagerbia Kalniškės mūšio didvyrius per LTV 2017-02-10.

0 notes

bukimevieningi · 1 year

Text

Vaidas Žemaitis. Kodėl jie mūsų negerbia? (video)

Kai kurie, turbūt, pagalvos, kad šis vaizdo įrašas yra pavydo scena, jog birželio 23 d. švenčiamos Joninės, o ne “Vaidinės”, nes birželio 23 dieną yra ir Vaido vardo diena. Tikrai šis vaizdo įrašas yra ne apie tai ir nejaučiu jokio pavydo. Man tiesiog yra apmaudu ir liūdna, kai žmonės švenčia svetimas šventes, deda svetimus vardus savo vaikams, atsisako savo kultūros, papročių, valiutos,…

View On WordPress

#Joninės #Kupolės #Papročiai #Rasos #Vaidas Žemaitis #Vaidinės #Vasaros saulėgrįža #Šventės

0 notes

aromaterraeu-blog · 6 years

Photo

Mielos Rasos, Janinos ir Jonai - gražios Rasos šventės, Kupolės, smagių Joninių! Stebuklingų žiedų ir rasos lašų! ☔☔☔ Happy St. John's Day! And the days start to get shorter again... #rasos #kupolės #joninės #paparčiožiedas #šventė #aromaterra #papartis #tyrumas #gyvybingumas #vaisingumas #rasoslašai #stjohns #stjohnsday #purity #vitality #fertility #wellness #festival #dew #dewdrops #balticfestival #fern #lookingforfernflower #searchingforfernbloosom #midsummer #midsommar #ligo #jaanipäev #summertime #equation

0 notes

aromaterraeu-blog · 6 years

Photo

0 notes

fluffyjuju · 6 years

Photo

Dar vienos #Joninės, dar vienos #kupolės... 😍 #StJohn #WildFlowers #LaukinėsGėlės (at Mazeikiai)

#joninės #wildflowers #kupolės #stjohn #laukinėsgėlės

0 notes

thekalevatar · 6 years

Photo

From Kalendorinės Šventės: Velykos, Kupolės, Rasos... (Lithuanian Folk Traditions) Imu jūsų duoną

#nature #GIF #forest #mist #light #Lithuania #queue #folk #traditions #trees #magic #summer #midsummer #Juhannus #sunlight #hippieshit #nature child

5 notes · View notes

portlandlac · 5 years

Photo

Joninių/Rasos Šventė Portland‘o Lietuvių Bendruomenėje

...Buvo naktys švento Jono, Laužai degė paupy...

Birželio 22-sios popietę, Portland‘o/Vancouver‘io Lietuvaičiai rinkosi į tradicinę Joninių, arba Rasos Šventę. Joninės nuo seno yra viena mėgiamiausių tautinių Lietuviškų švenčių, turinti gilias tradicijas, siekiančias Pagonybės laikus, apgaubtos magiškais burtais ir garsėjančios paslaptingo Paparčio Žiedo ieškojimu...

Jau tapo gražia tradicija Portland‘o Lietuvių Bendruomenėje šią Saulėgrižos, arba Vasaros pradžios šventę švęsti vaizdingame Rooster Rock Parke (Corbett,OR) šalia Columbia upės.

Tad ir šiemet, Farmer‘s Insurance kompanijos atstovo, nenuilstančio visų renginių dalyvio, Lauryno Misevičiaus dėka gavome nemažą alučio bačką, kurią paaukojo Widmer alaus darykla, rinkomės švęsti Joninių...Pirmieji, kaip visada į šventę atskubėjo Valdybos Pirmininkė Giedrė su vyru Vilmantu, Laurynas, Gregory, Kantas, Gražina ir kiti savanoriai.

Merginos ir Moterys skubėjo iš įvairiaspalvių pievos gėlių bei žolynų pinti vainikus, vyrai rikiavo stalus, rūpinosi, kur pastatyti alučio bačką, kaip sumontuoti pavėsinę, pajungti muziką.

Senovėje Lietuvos merginos eidavo į mišką ir rinkdavo įvairias gėles, kurias vėliau naudojo spalvingiems vainikėliams. Pagal tradiciją merginos vainiką turėjo sudaryti bent devynios skirtingos gėlės. Tuo tarpu vaikinai pindavo vainiką iš ąžuolo šakų, kurios simbolizavo galią ir brandą. Kai ateidavo naktis, vienišiai žmonės paleisdavo savo vainikus plaukti upe. Jei šalia gėlių vainiko plūduriuos ąžuolo vainikas, tai reiškia, kad šie du žmonės iki metų pabaigos susituoks. Joninių vidurnaktį merginos į upę mesdavo vainikėlius: jei jis nuplaukia toli – greitai ir toli išvažiuos, o jei sukasi vietoje – liks netekėjusi…

Netrukus, ilgamečio vietos Lietuvių bendruomenės pirmininko Viliaus Žalpio vadovaujami, ėmėmės svarbiausių tradicinių Joninių elementų – Kupolės ir Simbolinių Apeiginių Apsivalymo Vartų montavimo. Juos vyrai gražiai apipynė ąžuolo lapais ir tujų šakelėmis ir papuošė ąžuolo lapų vainiku. Veliau, išklausę mūsų skaitovų - Viliaus ir Eugenijaus – pasakojimo apie Joninių ritualus ir tradicijas, visi drauge ėjome pro Apsivalymo vartus, dainuodami liaudišką sutartinę „Oi, ta-ta, Kupolė graži!..“

Nuo seno merginos Joninių rytą prausdavosi rasa – tai turėjo padaryti veidą skaistesnį, gražesnį. Upėse, ežeruose buvo maudomasi, norint apsivalyti nuo nuodėmių ir visus ateinančius metus apsisaugoti nuo ligų. Vanduo šią naktį suteikia gyvasties, žvalumo ir stiprybės. Norinčioms sužinoti apie savo ateitį – reikia Joninių naktį iškasti velėną ir apversti, o kitą rytą žiūrėti, ką randa ant velėnos. Jei kirminas – tai vaikas, šakelė – kapas, vabalas – jaunikis, pilkas vabalas – vyras bus prasčiokas, margas – valdininkas, žalias – ūkininkas“.

Eisena sustojo prie laukymėje augančio šermukšnio. Čia Vilius dar kartą priminė keletą populiariausių Joninių žaidimų, magiškų spėjimų, kurie buvo neatsiejama junimo linksmybių dalis: pavyzdžiui, išsivolioti ankstų rytą nuogam rasotoj pievoj,- kad būtum stiprus ir drūtas ir jokios „kvarabos“ prie tavęs nekibtų...O tada visi sustojome ratu ir merginos bei moterys turėjo mesti kuo aukščiau į orą savo vainikus, stengiantis kad jie užsikabintų ant šermukšnio šakos ir nenukristų...Jei pavyko – laimingoji traukdavo iš pintinės gerą „burtą“ arba palinkėjimą ateičiai, jei ne – nelabai gerą, dažniausiai kokį šmaikštų, pamokantį arba nepiktai pašiepiantį posakį...

Žaidimui pasibaigus, ėjome ratu, skambant tradicinėms Joninių dainoms - „Pjoviau šieną per visą dieną...“ ir „Panedėlės dieną pjovė Jonas šieną“, vėliau smagiai užtraukėme : „Švento Jono vakarėlį susitikt tave norėjau“...

Na, o po šių linksmybių, kurios praskaidrino mūsų sielas, atėjo laikas duoti peno ir kūnui,- visi skubėjome prie vaišių stalo, kur mūsų laukė tradiciniai Lietuviški patiekalai: Šaltibarščiai su bulvėm, bulviniai blynai, silkutė, mėsos suktinukai, virta karka ir žirniai su spirgučiais, kepta duonelė su česnaku, įvairūs kepsneliai, salotos ir daugybė kitų skanumynų...tiesiog tikra puota!..

Jaunimas nusprendė išmėginti jėgas futbolo aikštėje, kiti tiesiog šnekučiavosi, gėrėjosi nuostabia Oregono gamta bei mėgavosi šiltais pro debesų virtinę vis pasirodančios saulutės spinduliais…Netrukus visi patraukėme link Columbijos upės, kur merginos plukdė vainikus ir dainavo Joninių bei kitas tradicines lietuvių liaudies dainas, kurios nuvilnijo, nuaidėjo upės pakrante toli toli…Gal būt ne vienas, užliūliuotas pažįstamos melodijos garsų, prisiminė Lietuvą, tuos laikus, kai švęsdavome Joninių arba Rasos šventę gimtojoje šaly…Buvo ir graudu, ir gera, kad nepamiršome gražiausių lietuviškų švenčių ir tradiciju, kad puoselėjame jas svetur, toli nuo savo tėvynės Lietuvos…

Senovės lietuviai tikėjo, kad po ilgiausios vasaros dienos ateinančios trumpiausios nakties metu piktosios dvasios užkariauja miškus…Tačiau drąsiausieji kasmet vistiek brisdavo gilyn į mišką, ieškodami Paparčio žiedo. Pasak legendos, tas, kuris suras Paparčio žiedą, taps išminčiumi ir sužinos visas pasaulio paslaptis…Net ir dabar, po daugelio metų, nors žmonės puikiai supranta, kad Paparčio žiedas neegzistuoja, jo ieškojimas yra neatskiriama magiško Joninių ritualo dalis.

Todėl ir mūsų šventės kulminacija tapo Paparčio Žiedo ieškojimas…o kas jį surado – paslaptis!..Nes jei išplepėsi – neišsipildys burtai...Taigi - paparčio žiedas - kaip neišsipildžiusios svajonės simbolis. Svajonės turėti neįprastų galių, viršijančių kitų žmonių gebėjimus…

Na, o tiems, kas jo šiemet nerado, nusiminti manau tikrai neverta: susirinkome į draugišką būrį, pabuvome kartu, dar kartą prisilietėme prie mūsų senovės Baltų mitologijos ir tradicijų – vien tai savaime jau yra didelis džiaugsmas!..

Esame labai dėkingi savo bendruomenės nariams, susirinkusiems į tokį gausų būrį šią nuostabią vasaros dieną, o mūsų bendruomenės valdybai ir ypač - jos pirmininkei Giedrei Babarskienei - už šaunų darbą, organizuojant Joninių šventę – Valio!..

Gražina Kazilienė,

Valdybos atstovė spaudai

0 notes