#virtuvė

[birutebi]

stipruolė.

View this post on Instagram

A post shared by Birute Bikelyte (@birutebi)

[resentfuljustice]

Kolorado vabalai ir antaniniai obuoliai

2008-03-10 17.37 Čekiškė

– Nežinau, ar šiandien ką nors parašysiu. Gal nerašyt?

– Nerašyk.

– Bet man reikia kažką parašyti.

– O apie ką rašysi?

– Nežinau. Neįsivaizduoju.

Dažniausiai prisėdusi neturiu žalio supratimo apie ką rašysiu. Turiu pilnus draft’us neužbaigtų eilėraščių (nes stabtelėjus prie raudono šviesoforo daug neprirašysi nesukėlus avarinės situacijos – o kur kitur smogs įkvėpimas, jeigu ne vairuojant?) ir prisiminimų nuotrupų, kurių didelė dalis niekada niekur garbingai nenuguls.

Nežinau net kodėl rašau.

Paleidžiu viską į atvirą kosmosą ir nueinu į lovą.

Bet gal kitaip neužmigčiau?

***

Su aliuminiu šaukštu tingiai kabinau leistinukus iš sriubos dubenėlio. Nuo šilumos įrankis pasidarė toks minkštas, kad minutėlę įsivaizdavau esanti ne ką silpnesnė už Hulk’ą – lanksčiau šaukšto kotelį pirmyn ir atgal iki tol, kol mane sustabdė veriantis močiutės žvilgsnis. Trumpai paniurzgėjusi po nosimi, pradėjau skaičiuoti į užuolaidas įsipainiojusias riebias muses. Lauko virtuvės stalas buvo užklotas klijonke, kuri – neaišku, ar nuo nuolat ore pakibusių garų, ar nuo amžinybe ištįsusios vasaros – spėjo užsidengti neperregima plastikine šarma. Medinis suolas, ant kurio iš lėto supausi, buvo dar neseniai padengtas nauju, tamsiai mėlynu sluoksniu – iki galo neišnaudota dažų skardinė dar stovėjo atremta į geltonas garažo duris. Aptrupėjusių laiptų pašonėje, vėjo gūsiai vis judino tuščius pieno bidonus – galiu prisiekti, kad jiems bebarškant vis retkarčiais išgirsdavau kažką panašaus į pelėdos ūkavimą. Bet išbėgusi į kiemo vidurį neužklupdavau jokio retai matomo paukščio – dažniausiai tiesiog tai būdavo dusliai besikeikiantis diedukas, eilinį kartą suvokęs, kad išrinkus variklį greičiausiai jį teks ir surinkti atgal. 

Ypač jeigu planuoji įkelti savo projektą į Autoplius’ą pardavimui.

Mama, vis pro šalį gastroliuojanti maršrutu ”Tėvų rūsio gėrybės” – “Šeimos bagažinė”, net ir apsikrovusi maišais sugebėjo pamatyti kaip išsidirbinėju su meile ruoštu patiekalu.

– Nežaisk su maistu, valgyk.

– Bet karšta.

– Turi vėją po nosim, pasipūsk.

Stebėjau, kaip pieniškos sriubos kraštai pradėjo trauktis gelsvos spalvos plėvele. Švelniai pasipurčiusi, iškrapščiau visus tešlos gabalėlius iš skysčio, ir skubiai juos sulesusi, patraukiau su emaliuotu puodeliu link dviejų kibirų virtuvės kampe. Prieš pasisemdama gurkšnį, stabtelėjau ir nužvelgiau savo pačios atspindį virpuliuojančiame lediniame vandenyje iš šulinio – ir vos judindama lūpas sau pažadėjau, kad “kai turėsiu vaikų, niekada neversiu juos valgyti pienišką sriubą”. Tada iš lėto pasisukau į po virtuvę šokinėjančią močiutę. Ji savo varno tamsumo plaukus buvo suguldžiusi po šviesia skarele – bet net kruopščiai po kaklu surištas mazgas negalėjo sutramdyti pro medžiagos kraštelius į laisvę besiveržiančių garbanų. Ant šoninės spintelės, šalia senų putplasčio lėkštučių nuo sausainių, mačiau padėtą naują plaukų dažų dėžutę – juodžiausio įmanomo atspalvio, kokį tik mano mama galėjo rasti Vitebsko IKI parduotuvėje. Laukiau nesulaukiau, kada galėsiu viską išpakuoti ir paskaityti instrukcijas. Tuo metu aš skaičiau viską, kas tik man pakliūdavo po ranka – senas laikraščių iškarpas, plaukų dažų instrukcijas, tualeto oro gaiviklio sudėtį. 

Dar gal spėsiu net pasimatuoti prie dažų pridėtas vienkartines pirštines, prieš atiduodant jas mamai. Tiksliai žinojau, ką ji garsiai atsidusus pasakys.

– Nu ir kam jie visad tokias dideles pirštines pripakuoja! Kaip aš tau šaknis gražiai nutepsiu jų nepametus?

Po keleto valandų mes visos sėdėsim viduryje kiemo, lyg kokios trys vaidilutės apeigom ratu pasistačiusios aplūžusias taburetes, ir su senom šukom ir dantų šepetėliais bandysim dažų koše tolygiai padengti žilstelėjusias Onutės plaukų šaknis. Kai dabar pagalvoju, nesu tikra, ar tuo metu ji buvo labiau pražilusi negu aš dabar. 

Mums švelniai bešukuojant močiutės kasas, į kiemą vis reguliariai įsukdavo diedukas, įžūliai manevruodamas savo senolį GAZ sunkvežimį. Paskutinių dienos saulės spindulių pagauta, ant kiekvieno posūkio vis sužvilgėdavo priekaboje banguojanti jūra kviečių. Antanas iš lėto atbuline eiga įvažiuodavo į tam tikslui iš garažo į klojimą perkvalifikuotą pastatą – ir išversdavo visą atgabentą derlių. Kaip užhipnotizuota stebėdavau kviečių krioklį, kol mane pažadindavo griežtas dieduko balsas. 

– Juste, pažiūrėk ar niekur pelių nepamatysi! 

Be žodžių jam linktelėdavau, tą pačią minutę sau už nugaros sukryžiuodama dešinės rankos smilių su viduriniu pirštu. Jokiam gyvenime, jokiomis aplinkybėmis manęs niekas neprivers kažkam išduoti netyčia kluone neapdairiai išlindusių graužikų ir pasmerkti juos netikėtai mirčiai pelėkautuose – labiau vyliausi kažkokiu stebuklingu būdu juos pagauti nesužalojant ir priglausti kaip naminius gyvūnėlius. 

Galbūt užsiauginti kažką tokio meilaus, kokia man buvo šunytė Mirta. 

Vėliau iš sandėliuko išsitraukiau kastuvą su akivaizdžiai savadarbe medine rankena, ir patraukiau link geltonųjų serbentų krūmo. Jis buvo išsikerojęs šalia lauko virtuvės krašto – prie pat mėsos rūkyklos durų, kur jau dabar užuodžiau iš Profesoriaus kumpių suraitytas šviežias dešras. Iš visų jėgų besistengdama iš atminties ištrinti meilų jo kriuksėjimą kiekvieną kartą man nunešus vakarinį pašarą į tvartą, su koja skubiai primyniau ir įsmeigiau kastuvą į drėgną žemę. Jaučiau, kad mano pradinukiškos rankos šiek tiek virpėjo kiekvieną kartą kilstelnant kastuvą su žemių svoriu – tad pakartojusi tai lygiai du kartus, lengviau atsikvėpiau ir padėjau įrankį į šoną. Pritūpusi suleidau pirštus į dirvožemį. Iš lėto ardydama žemės grumstus, į šoną atsidėjau tai dienai visai dėkingą grobį – šalia manęs nervingai raitėsi dvi geros dešimtys riebių sliekų, kuriais norėjau palepinti mylimiausias vištas. Ypatingai savo Rožę – kuri šiandien teikėsi padėti pirmąjį kiaušinį.

– Pažiūrėkit ką radau pas Rožę!

– Iš kur tu jį ištraukei?

– Radau pas ją lizdelyje! Koks keistas kiaušinis – toks mažas, truputį žalsvas, su minkštesniu lukštu.

– Negali būti, kad čia ji padėjo. Jai dar per anksti. Kažką sumaišei.

Per kelias sekundes pajutau, kad mano delne kažkas tyliai trakštelėjo. Nesugebėjau sutramdyti mane netikėtai užklupusio pykčio – tad susigėdusi apverčiau ranką ir išpurčiau kiaušinio likučius su visais lukštais į katinėlių maisto dubenėlius. Kiaušinio trynys kapsėjo tiesiai ant vakarykštės žuvies likučių. Įraudusiais skruostais staigiai pasisukau į močiutę.

– O kodėl tu visad tik su sijonais vaikštai?

– Man taip patogiau sėdėti karves melžiant.

– Žinai, aš tau iš pirmos algos kelnes nupirksiu!

Močiutė net minutėlei nustojo skusti bulves – ir pradėjo atsilošus garsiai juoktis.

– Gerai, Justute, kaip tu tik nori…

Gretimais naujausią “Ūkininko patarėjo” leidinį skaitantis diedukas į mus nekreipė nė menkiausio dėmesio. Retkarčiais garsiai atsikrenkšdamas, jis vis nedideliais gabaliukais pjaustė šaltieną, ir prieš įsidėdamas kiekvieną kąsnį į burną, jį dosniai išmirkydavo puodelyje acto. Vis svarsčiau, ar jis tiesiog nuoširdžiai negirdi mūsų pokalbio – ar sąmoningai pasirenka jį ignoruoti.

– Ona, gal Justė visai ir teisingai sako. Nes kartais kaip kokia karikatūra atrodai.

– Eik tu, Antanai… Nenusišnekėk, nes vakarienei galėsi tik lupenas ir valgyt.

Baugščiai laukiau, kol priešais mane pradės skraidyti nuluptos bulvės. Bet viskas toliau skendėjo taikioje ramybėje – tik ant krosnies kunkuliavo milžiniškas puodas su verdančia vakariene. Pasukusi veidą į lauko virtuvės duris, mačiau palei paskutinį laiptelį tekantį nedidelį ryškiai raudonos spalvos upelį. Pasekusi žvilgsniu link jo ištakų, mačiau plunksnomis aplipusį stalą, ant kurio diedukas kapodavo vištoms galvas. 

Atsistojusi iš maišo pasėmiau gerą saują saulėgrąžų, ir patraukiau tvarto link.

– Suleisiu vištas jau miegui.

Susijaudinusi žvilgsniu ieškojau savo Rožės.

 ***

Užsliuogusi siauromis kopėčiomis ant aukšto, varčiau senas knygas. Daugumai iš jų trūko kažkiek puslapių – spėjau, kad didelė dalis jų buvo išklota ant grindų. Radusi “Pepės ilgakojinės” versiją be viršelių, įsitaisiau ant senų, kandžių pragraužtų paltų paskaityti, bet niekaip negalėjau susikaupti. Vis nerimastingai žvilgčiojau į rytinę patalpos pusę, kur palubėje kabojo milžiniškas širšių lizdas – nors buvau keletą kartų užtikrinta, kad jis tikrai tuščias, viena ausimi girdėjau kažkokį tylų zvimbimą. Į glėbį susirinkusi visus skaitalus, kuriuos norėjau per šią viešnagę besaikingai suvartoti, per pakabintų česnakų ir svogūnų užuolaidas broviausi link išėjimo. Vos išvydusi ant durų kampučio besiilsinčią vienišą širšę, sviedžiau visą makulatūrą laiptais į apačią – ir tada lyg kokia vaikų aikštelės čiuožykla pasileidau ant pilvo pakopomis žemyn.

– Eik uždaryk ant aukšto dangtį!

– Ką?

– Ten yra širšių, aš bijau!

– Oi, ir palikai taip atidarytą? Taigi jos pajus šilumą, paskui tave iki kambario atseks…

– KĄ?

– Negi nežinojai?

Žiūrėjau išplėstomis akimis į savo brolį, kuris abejingai pasirėmęs į durų staktą kasėsi smilkinius. Tuo metu dar galvoje neturėjau pakankamai košės perprasti – ar jis mane tiesiog erzina, ar nuoširdžiai bando įspėti ir apsaugoti savo jaunėlę sesę (o, šventas naivume…). Bet turint omenyje faktą, kad tais pačiais metais jis man be jokių didelių abejonių leido vienai peržiūrėti pirmą Skambučio dalį – po kurio dar ir sugalvojo su manimi nesitaręs užmesti kompiuterio screensaver’į ta pačia tematika (po viso šito renginio aš metus negalėjau miegoti be šviesos kambaryje, tad tėtis turėjo prikabinti silpną kaitrinę lemputę prie sieninio laikrodžio) – ar tikrai čia buvo erdvės svarstymams?

– Nueik ir uždaryk, būk geras, labai prašau.

– Kas man už tai?

Kodėl visiems reikėjo “kažko” už “kažką”? Ir apskritai – kai ryte jis vis mėtė kamuolį į krepšį, o aš už jį kantriai skyniau agurkus ir paprikas iš šiltnamio, kur buvo mano “kažkas” už “kažką”?

– Neversiu žaisti su manim prieš miegą barbėm.

Tomas teatrališkai pavartė akis, bet girdėjau, kaip po sekundėlės truputį vilkdamas kojas nuėjo į koridorių ir patraukė kopėčiomis į viršų. Dungstelėjus palėpės durims, truputį lengviau atsikvėpiau. Nuėjau į mūsų kambarį, kur įkritusi į nepaklotą lovą pradėjau toliau nagu krapštinėti baltų tapetų raštą. 

– O ką tu ten vis rašalioji savo dienoraštyje?

Šyptelėjau tiesiai į sieną, bet neskubėjau su atsakymu. 

Kiek čia turėčiau jam pasakoti?

Rašiau ten apie pirmą gyvenime suvalgytą picą.

Apie klasioką Simoną, kuris man žiauriai patinka – bet jis patinka ir Martynai, o ji už mane ir gražesnė, ir fainesnė, ir šiaip visokeriopai -esnė – tai kaip ir turiu jai nusileisti?

Apie keistą Brigitos mamą, kuri vis bando mus įtraukti į sektą.

Buvau prirašiusi ir maldų – aišku, ne kokių sveikų marijų, bet savos kūrybos.

Su savais prašymais ir savom baimėm – kurios, dabar žvelgiant atgal, dar neturėjo manęs kamuoti.

– Tau nebūtų įdomu. Apie bažnyčios choro pasirodymą Šiluvoj ir Britney Spears lipdukų kolekciją.

***

Šiandien grįžusi po virtų kiaušinių maratono vos pastovėjau ant kojų. Jaučiau, kad po truputį slystu į savo tradicinę “pošventinę” neviltį – bešveisdama šašlykų marinato prisigėrusius nagus kaltinau save esant nedėkinga. Stengiausi kaip su kokia švitrine kempine zulinti savo minčių užkaborius, kad neužmigčiau prieš akis vis matydama kaip lėtai, pasiremdama su lazdele, dabar sulinkusi vaikšto ta pati mano močiutė. Kaip aš blizginu jos vestuvių proga gautas krištolines taures, o ji man pasakoja, kaip vis jaudinasi dėl mano kelionių į Vilnių. Kol dėlioju išplautus peilius ir šakutes į stalčius, ji vis siūlo man atvažiuoti pas ją pabūti su nakvyne – o aš tik šypsausi ir priėjusi paglostau jos garbanas.

[languagelovelearning]

Random Vocab List of My Target Languages

Note: I am still learning so if anyone has any corrections please say

English Korean French German Lithuanian

To forget 잊다 oublier vergessen Pamivšti

Kitchen 부엌 la cuisine die Küche Virtuvė

To go 가다 aller gehen Eiti

To sleep 자다 dormir schlafen Miegoti

To eat 먹다 manger essen Valgyti

To walk 걷다 marcher gehen/wandern Vaikščioti

To write 쓰다 écrire schreiben Rašyti

To read 읽다 lire lesen Skaityti

To give 주다 donner geben Suteikti

To call 전화하다 appeler rufen Skambinti

[mamagrizknamo]

Cukinijų, varškės ir lapinių kopūstų apkepas

Namai susitraukė, sumažėjo ir realiai nebėr kaip ir kur juose apsisukt ar prasisukt. Kalta, žinoma, aš, atgalios, į miestą, susivežusi viską, ko vasarą reikėjo sode. Negana to, kad su manimi grįžo rankšluosčiai, patalynė, kai kurie rūbai, visi vonios reikmenys ir mielos smulkmenos, į virtuvę sugužėjo ir daržovės. Su konservuotomis aišku - į rūsį jas! Bet ką su tomis, kurios ne stiklainiuose? Todėl sėdžiu, žiūriu ir nosį raukau - kalnas cukinijų ir moliūgų, nors ir labai gražių, tikrai nėra tai, per ką norėčiau laipioti su kuo norėčiau gyventi visą žiemą ir pavasarį. Tai po truputį, progai, t. y., savaitgaliui, pasitaikius, naikinu laisvai ir padoriai praeiti neduodančias kliūtis - virtuvė, kad ir pamažėl, laisvėja, skrandžiai pilnėja, o derliaus gausos džiaugsmas, ėmus jį virti, kepti ir troškinti, tik didėja.

Apkepas, žinoma, skirtas vegetarams ir visiems kitiems daržų fanams, nes nieko mėsiško ir net žuviško jame nėra. Be abejo, jis skirtas ir tiems, kuriems žūtbūt reikia sunaikinti krepšiuose, paloviuose, pastalėse ar tiesiog ant grindų įsitaisiusius tikrai nemenkus žalius, geltonus ir visaip kaip dryžuotus grožius.

Šį kartą moliūgus, savo didžiąją meilę, paliksiu nuošaly. Ir tikrai ne todėl, kad jųjų soti. Ne, tiesiog ši diena skirta ne oranžinei spalvai - ja vaišinsiu kitą kartą. Bet va lapinių kopūstų, kurie, bent jau mano manymu, dera beveik prie visko, neatsisakysiu - visą vasarą savo nuostabia lapija puošę ne tik daržą, bet ir gėlyną, dabar prašyte prašosi būti panaudoti pagal pirminę savo paskirtį.

O apkepas, jei jau tokį kepsite, tikrai įtiks net įnoringiems - kvapnus, labai purus ir minkštas - patiekite jį pietums ar vakarienei.

Reikės:

-800 g burokine tarka smulkintų cukinijų;

-300 g varškės (9 proc. riebumo);

-3 kiaušinių;

-2 svogūnų;

-2 česnako skiltelių;

-150 g smulkintų lapinių kopūstų (be stiebų ir jungiamųjų siūlių);

-aliejaus kepimui;

-100 g kvietinių miltų;

-malto 5 pipirų mišinio (pagal skonį);

-druskos (pagal skonį);

-2 a. š. prieskonių varškei (česnako granulės, peletrūnas, mėta, petražolės);

-100 g tarkuoto kietojo sūrio.

Gaminimas:

1.Įkaitintame aliejuje apkepti smulkintus svogūnus ir česnakus. Sudėti labai smulkiai pjaustytus lapinius kopūstus ir troškinti, kol šie suglebs, apie 5 minutes (troškinant galima įpilti šiek tiek vandens ar daržovių sultinio).

2.Tarkuotas cukinijas pabarstyti druskos žiupsniuku, o po 10-15 minučių nuspausti atsiradusį skystį.

3.Kiaušinius suplakti šakute. Varškę sutrinti ir sumaišyti su kiaušinių mase, cukinijomis ir atvėsusiu keptuvės turiniu.

4.Suberti sūrį (saujelę pasilikti apkepo viršui), prieskonius, druską - viską gerai išmaišyti, sudėti į kepimo formą ir pašauti į orkaitę.

5.Kepti 180* karštyje 30 minučių. Apkepą ištraukti, apiberti likusiu sūriu ir kepti dar 10 minučių.

Patiekti su naturaliu, patinkančiomis žolelėmis gardintu jogurtu ar grietine.

Apkepas puikus karštas, bet ne ką prastesnis būna ir tada, kai atvėsta.

[msnbrothers]

ANPsprendimai is an open, honest and fair pricing furniture manufacturing company with many years of experience in implementing different cabinet furniture solutions throughout Europe.

[safstudio]

Virtuvė, 8 m²

[armenas]

Nacionalinės boomerių virtuvės ypatumai.

Epizodai be apribojimų: https://contribee.com/armenas https://www.patreon.com/armenas https://armenoradijas.substack.com/

💙 https://donate.1kfund.org/ 💛

Visas Armėnas čia: https://linktr.ee/armenas

[kleckas]

tu padarei mano vaikystę tokią gerą. kiekvienų metų vasarą auginai mane, džiuginai mane. dar ir dabar prisimenu kaip tėvų prašiau kad tik nuvežtų mane pas tave ir kad praleistume dienas kartu.

prisimenu kaip vėlyvus vakarus leisdavome kartu prie virtuvės stalo - abi savo priimtinose kėdėse - darydavom kryžiažodžius, kalbėdavom apie gyvenimą, kaip man buvo įdomu klausyti tavo praeities, vartyti nuotraukas ir juoktis.

liūdžiu dabar kad užaugus nelinkau tau skambinti, tik dėl to nes užimdavo nerimas. prižadu kad visada buvo gera girdėti tavo balsą, linksma pasakyti kad atvažiuosiu ir girdėti tavo šypseną per telefono ragelį. visas savo vaikystės dienas tavo kaimelyje prisimenu lyg pro švelnių šviesų prisotintą rėmelį, džiaugsmo pripildytas dienas. va tas ir gniaužia mano širdį. jau neteks man to patirti, pakartoti iš naujo. šita nostalgija sunki. tavo mirtis man sunki.

prisimenu kaip po ilgų dvejonių pagaliau nuvažiavau tavęs aplankyti. tas pirmas žvilgsnis į tave, į tavo sunkią būklę sudaužė mano širdį. ir kai mūsų akys susitiko ir aš nepamačiau jokios šviesos už jų, tik tuštumą. vos tramdžiau ašaras, nenorėjau kad matytum kad verkiu. ir kai į kambarį įėjęs daktaras pasakė, kad “tau blogai”, supratau kad tai paskutinės tavo dienos.

bet vistiek tikėjau. tikėjau kad pagerės ir galvojau kad išties taip ir bus kai kitus kartus tave lankydama galvojau kad tau geriau. tikriausiai, tas tikėjimas mane apakino. tik žinok kad aš tau visada linkėjau ko geriausio. ir dabar linkiu. tikiuosi kad ten kur tu esi, esi ramybėje. labai tave myliu ir ačiū tau už viską.

[vegetariniaivalgiai]

Vegetariniai valgiai

Rengdami šį turinį, mes stengėmės, kad ji būtų praktiška, padėtų jums namuose pasigaminti autentiškų indiškų patiekalų,supažindintų su garsiosios indų vegetarinės virtuvės tradicijomis. Turinyje pateikiami vedišk, arba klasikiniai indų vegetarinių valgių receptai, bet vien tuo neapsiribojama. Iš jos skaitytojas sužinos ir apie Vedų mitybos meną – apie tai , kaip pasotinti ne tiktai kūną, bet ir protą bei sielą. Pirmuose keturiuose skyriuose, remiantis šiolaikinio mokslo faktais, religija, bei etika, aptariamos Vedų filosofijos idėjos ir vegetarizmas. Vegetariniai valgiai

[resentfuljustice]

한국 pt. 3 - KFC stands for Korean Fried Chicken

Įbėgau į patį pirmą pasitaikiusį skersgatvį ir dairiausi per petį atgal – šalia manęs pagyvenusi moteris į kanalizaciją pylė panaudotą aliejų, o gretimais ant dujinės viryklės, kuri buvo tiesiog pastatyta ant gatvės, čirškė man nepažįstama žuvis. Akimirką pamąsčiau, ar aš tiesiog atsidūriau ties restoranų gatvės galiniais išėjimais, kuriuos naudoja darbuotojai, bet kai kitas senolis į milžinišką puodą pradėjo leisti makaronus supratau, kad čia ir yra tų restoranų "virtuvė". Tiesiog gatvėje. Pasislėpusi už verdančios vištos garų užuolaidos stebėjau, kaip Karolis labai akivaizdžiai fotografuoja pensininkus (nes aš to padaryti neišdrįsau), žaidžiančius Korėjos šachmatų versiją – Janggi. Neįsivaizdavau kokios čia vyrauja kultūrinės normos, bet nė už ką nenorėjau atsidurti situacijoje, kur ant manęs besispjaudydamas, nesuprantama kalba šaukia mano pečių nesiekiantis korėjietis, o aš nuleidus galvą žiūriu į jį ir negaliu nustoti šypsotis galvodama, kad ko gero imtynėse jį nesunkiai nugalėčiau.

Greitai išsiaiškinome, kad neįprastai ramaus Seoulo priežastis buvo ta, jog į Korėją atvykome pačiame Chuseok kalendorinės šventės įkarštyje – dauguma gyventojų per ilgąjį savaitgalį derliaus šventės išvyko švęsti į savo gimtuosius miestelius, o likusieji naudojosi proga aplankyti visas žymiausias Seoulo vietas nemokamai. Nuoširdžiai tuo džiaugiausi – nors ir nemaža dalis restoranų bei parduotuvių buvo uždaryti, svarbiausios lankytinos vietos laukė turistų išskėstomis rankomis, o ir buvo labai įdomu matyti pačius korėjiečius besigrožint bei besimėgaujant savo šalies siūlomomis linksmybėmis. 

Tik manęs vis neapleido jausmas, kad vaikštau ne po tikras istorines vietas, o po kokį teminį atrakcionų parką. Dalis žmonių po senus rajonėlius, rūmus ir muziejus klajojo pasipuošę tradicine korėjiečių apranga Hanbok – jie atrodė taip mielai, kad negalėjau nuo jų nuleisti akių, ir vėliau labai nustebau paskaičius, kad Hanbok mielai nuomojami ir turistams – o juo apsivilkus, įėjimas į visus rūmus tampa nemokamas. Rezgu mintį, kad sugrįžus atgal į Seoulą (dabar šiuos žodžius tarškinu klaviatūra įsitaisius lovoje mažam Airbnb Jeju saloje – čia miegamojo kambario duris praktiškai ramstau su savo viršugalviu) aprangą pabandysiu išsinuomoti ir aš. Tik neįsivaizduoju, ar jie apskritai turi moteriškų sijonų pasirinkimą klientūrai nuo 180 cm ūgio – blogiausiu atveju turbūt man bandys įpiršti vyriškas kelnes? Nežinau ar Karolis tam pasiruošęs, bet tuomet jis turės rimtą varžovą dėl stilingiausio europiečio titulo Deoksugung rūmuose.

Beklajojant po miestą, mus užklupo išpranašautoji liūtis – bėgant į artimiausią parduotuvę nusipirkti skėčio (ne man, žinoma – aš buvau apsišarvavusi savo nepamainomu violetiniu lietpalčiu. Beje, pasirodo, kad mūsų kortelės veikia VISUR, apart to vienintelio, širdies ritmo sutrikimus keliančio kiosko Seoulo centrinėje stotyje) pastebėjau šaligatviuose pastatytas nedideles palapines, kuriuose moterys buria Taro kortomis ir sudarinėja horoskopus. Pagalvojau kokie gali būti šansai, kad tos būrėjos moka anglų kalbą – bet numojau ranka į tokias savo paikas mintis. Norint nusipirkti pakelį čipsų, net su studentais, stovinčiais kitapus 7-Eleven prekystalio, dažniausiai reikia susišnekėti ženklais.

Korėjiečiai vištienos ir alaus sąjungai turi net atskirą žodį – Chimaek. Kai vakare stovėjome eilėje prie populiarios vietos pavalgyti (ji tiesiog privalėjo būti gera – kokio velnio visos kitos vietos aplink buvo pustuštės, o ties šita eilė vingiavosi iki pat akligatvio pabaigos?), nesėkmingai bandžiau perprasti jų staliukų rezervavimo sistemą. Darbuotojai kas keletą minučių vis kažką šūktelėdavo, ir būrelis klegančių draugų patraukdavo paskui padavėjus link atsilaisvinusio staliuko – tad į apžvalgos misiją pasiunčiau Karolį. Mačiau, kaip jis iš pradžių su kažkuo pasikalbėjo prie baro, vėliau dar pirštais baksnojo į artimiausios padavėjos užrašinę, kol ji jam greitai suraitė kažką ant popiergalio ir padavė į rankas. Karolis grįžo su lapeliu, ant kurio puikavosi skaičius 69-2. Kadangi niekas nieko dorai angliškai nepaaiškino, spėliojom, kad esam 69-ti eilėje, o staliukas dviems žmonėms. Tada suglaudę ausis klausėmės per Google translate kaip turėtų skambėti šaukiamas skaičius 69 korėjietiškai. "YESUN AHOB". Supratom, kad nieko nesuprantam, todėl tą lapelį tiesiog laikėm priekyje savęs, lyg kokie limuzino vairuotojai oro uoste, laukiantys VIP keleivio. 

Po gerų 20 minučių išgirdom garsų SIXTY NIIIIINE. Buvom vieninteliai žmonės tą vakarą, kurių skaičius buvo garsiai pašauktas angliškai.

[birutebi]

online treniruotės update #karantinas #online #virtuvė #sportas https://www.instagram.com/p/CKovwmigNnf/?igshid=1e9zyo77ct2c

[mamagrizknamo]

Raugo tešlos grissini su chia sėklomis ir saldžiaja paprika

Duoną minkau vos ne verkdama - trūkusios sausgyslės aimanos prasideda ties alkūne, keliauja dilbiu ir pasibaigia pirštų galiukuose - tie, nutirpę, nesugrabalioja nei šaukšto, nei minkštos, bet pakankamai tvirtos tešlos kūno. Nors retai kada prašau pagalbos, o virtuvės reikaluose jos neprašau niekada, kreipiuosi į jį. Paskui pasigailiu - tešla jo neklauso lygiai tiek, kiek ir manęs. Faktas, mano žmogus sutvertas kitiems dalykams, kurie nėra tešlos minkymas. Susigrąžinu dubenį ir vaitodama baigiu darbą.

Paskui bus dar ne vienas kepalas ir ne viena, rankomis minkoma tešla, bet prieš tai saujomis į kūną keliaus vaistai. Bet o nieko čia tokio - gražios piliulės visai nebloga alternatyva sotiems pusryčiams.

Paskui, bla, bla, bla, visa puokštė kasdieninių procedūrų, kurios, nors ir sužadins viltį, deja, jokių išgijimo garantijų neduos. Tai kartosis, - pasakė visi keturi mano aplankyti medikai. Dar pasakė, kad dešinę ranką, nors vizualiai esančią, turiu palaidoti. Na, simboline prasme - medikai, nors patys ir neneigia savo ciniškumo, vis tik, reikalui esant, sugeba būti korektiški.

Bet piliulės ir užsispyrimas, turiu pasakyti, veikia labiau už bet kokias baltus chalatus vilkinčių žmonių prognozes - tikiu, kad duoną maišysiu taip, kaip maišiau iki šiol. Juk jei išmoksiu dirbti kaire, mano kepiniai nepasidarys šleivesni ar neskanesni? Būtent.

Jei jums dėl kažkokių priežasčių (pvz., tikėjimo, kad rankos duotos ne tešlos minkymui, o vinies į sieną kalimui) iki šiol nepavyko iškepti kepalo gardžios naminės duonos, visada galima pradėti nuo ko nors mažo, pvz., duonos lazdelių - procesas bus smagus, o traškų rezultatą, ypač, jei pataupysit, valgysit bent kelias dienas.

Lazdelių išsikepti reikia dar ir todėl, kad tokių, kokias sukursite jūs, nerasite jokiame prekybos centre - taip, grissini ten yra, bet nei jų išvaizda, nei skonis neturi nieko bendro su naminiais šedevrais. Originalios Turino lazdelės, skirtingai nei dabar eilinėje parduotuvėje perkamos, yra ištempiamos rankomis lygiai taip pat, kaip ir gaminant namuose. Va čia ir yra arkliukas - išsikrtinis dėmesys kiekvienai duonelei, kuri, be abejonės, pasieks ne tik kiekvieno valgančiojo skonio, bet ir širdies receptorius.

Itališkos duonos lazdelės grissini, savaime suprantama, gimė Italijoje, XVII a. pabaigoje, Pjemonto regione ir iki pat dabar išliko vienu prezentatyviausiu šio regiono virtuvės elementu.

Grissini atsiradimas siejamas su Savojos kunigaikščio Vittorio Amadeo II (1666-1732) vaikyste, tiksliau, su vaikystėje jį persekiojusiais negalavimais, kuriems galą padarė kepėjas Antonio Brunero, sugalvojęs sausos, traškios ir lengvai virškinamos duonos idėją. 

Įdomumo dėlei reikia užsiminti apie tai, kad kai jaunasis kunigaikštis sustiprėjo (ir arkliui aišku, duonos lazdelių dėka), stojo į karą su Prancūzija ir tą karą laimėjo.

Bet čia, aišku, tik viena duonos lazdelių atsiradimo istorijos pusė. Kai kurie šaltiniai teigia, kad jų gimimą įtakojo ne berniuko ligotumas, o Vittorio tėvo, Carlo Emanuelle II susirūpinimas plintančiomis epidemijomis, galą kurioms galėjo padaryti tik ilgai negendantis maistas - įsakyti (o gal gražiai paprašyti) vietiniai duonos kepėjai ėmėsi darbo, kurio rezultatais džiaugiamės iki šiol.

Bet visai gali būti, kad nė viena šių teorijų nėra teisinga, mat Florencijos abatas Vincenzo Rucellai, XVII a. pradžioje keliavęs į šalia Turino esantį miestelį, savo dienoraštyje užsiminė apie nematytą ir labai jau ekstravagantiškai atrodančią duoną, kurią apibūdino kaip labai ploną ir ilgą ranką. Jei mudviejų keliai būtų susikirę, būčiau pabandžiusi gerb. abatui atverti akis ir įrodyti, kad ta duona greičiau ne į ranką, o į ilgą ir baisiai ploną raganos pirštą panaši. Na bet tiek to - pasilikim prie savo įžvalgų, kad ir kaip keistai jos atrodytų.

Tikra yra tai, kad 1801 m. Turiną užkariavęs Napoleonas taip susižavėjo grissini, kad „les petits bâtons de Turin“ (liet. mažos lazdelės iš Turino) parsivežė į Paryžių ir kasdien mėgavosi jų išskirtiniu traškumu.

Tikra yra ir tai, kad šiandien duonos lazdelės puikiai žinomos ne tik Italijoje ar Europoje, bet ir visame pasaulyje - jų, tiek eiliniuose eilinių piliečių namuose, tiek Michelin apdovanojimų vertuose restoranuose patiekiama prieš pietus.

Lazdeles, kaip kokius saldainius, galima kramsnoti kad ir einant gatve, jos puikiai žiūrisi prie vyno taurės ar bokalo šalto alaus, gardžios sriubos ar salotų sklidinos lėkštės.

Reikės:

-100 g aktyvaus raugo (naudoju universalų arba kvietinį);

-80 g drungno vandens;

-5 g druskos;

-10 g cukraus;

-15 g alyvuogių aliejaus;

-200 g kvietinių miltų (550 D tipo).

Papildomai :

Chia sėklų, saldžiosios paprikos miltelių ir šiek tiek druskos.

Gaminimas:

1.Gerai tešlai pagaminti reikia gero raugo - jis turi būti aktyvus, todėl iš vakaro savaitę šaldytuve buvusį maitinam, pvz., tokiu santykiu: 50g raugo + 50 g kambario temperatūros vandens + 25g ruginių (arba kvietinių) viso grūdo miltų ir + 25g kvietinių miltų (550 D tipo).

Ryte raugą rasite labai pakilusį - 100 g. panaudosime tešlai, o likutį ir vėl dėsime į šaldytuvą, kur jis galės praleisti dar savaitę (ar kokias 3-5 dienas, jei kvietinis).

2.Drungname vandenyje ištirpinti druską ir cukrų, įdėti raugą, supilti aliejų ir gerai išmaišyti. Palengviukais pilti miltus ir pradėti minkyti. Minkau aš 8 - 10 minučių.

3.Tešlą dėti atgal į dubenį, uždengti maistine plėvele ir palikti kilti - tai gali užtrukti 2-3 valandas, bet pvz., paskutinį kartą jos didenybės laukiau visas 4 valandas ir dar 30 minučių.

4.Stalviršį reiktų pabarstyti miltais, bet aš barstau chia sėklomis - tešla prie stalo nelips, o va sėklos prie tešlos lips kaip didelės. Šiek tiek miltų, kad kočėlas neliptų, užberiu ant tešlos viršaus.

Ant stalo tiesti pakilusią tešlą, iškočioti (nereikia labai plonai - tebus ji 0,5-1 cm. storio). Aptepti aliejumi, pabarstyti druska, saldžiosios paprikos milteliais ir picos peiliu supjaustyti 1 cm pločio juostelėmis.

5.O dabar, kas be ko, smagioji dalis - imti po vieną juostelę, rankose ją pratampyti (galima, kad būtų dar smagiau, ore sukti lyg šokdynę), o paskui, lyg kokią virvelę, dar ir susukti. Tešlos juosteles, paliekant tarp jų nedidelius tarpelius, išdėlioti skardose ir palikti dar valandai.

Orkaitę įkaitinti iki 230* C. Grissini lazdeles kepti 6, na, gal 7 minutes (kepimo laiką koreguokite pagal savo orkaitės ypatumus). Ko gero, nustebsite pamatę, kad pirmąją kepimo minutę grissini padidės.

Jei neperkepsite, grissini turės beveik visus svarbiausius kvietinės raugo duonos požymius, t. y., traškų paviršių ir minkštą vidų. Vėliau liks tik traškumas.

Kai atvės, pažadu, ragausite gerų emocijų pilni.

Skanaus!

Šaltiniai čia, čia ir čia

[msnbrothers]

Furniture Fashion is a modern style and design of custom furniture. We are constantly updating and expanding our range of materials for furniture. Our specialists will always offer and find the solution you are looking for for your interior. Furniture production, with the help of our skilled staff, will help you to realise your plans for furnishing your apartment, cottage, office, home.

[safstudio]

Virtuvė, 4,5 m²

[interjeras]

Beautiful and naturals materials kitchens interior with natural colors

@Alona Gross

See more interior design.

[insidematters]

When I think about the kitchen my mind suddenly brings the image of action, conversation, movement, food, many people buzzing around and food making. Kitchen is usually one of the most expensive furniture at your home and you should probably not save on this investment as here you will spend ar least 10% of your daily time if not more and it should fulfill all your needs. Not to mention the fact that you would not probably want to change your kitchen after 1 or 2 years and it might live with you for the following 5 years. As kitchen style and design is something that hierarchically goes in the second part (do not get me wrong, it is still very very important, as kitchen’s design can also serve for your easier day-to-day life), I want to share with you the main interior design trick for kitchen functionality which will definitely serve you daily: Stick to food-flow path. Each food making process must go one after another in your kitchen and should not be mixed up between itself. This way you will enjoy the comfort of your kitchen flow: 1. Bringing food home place 2. Food storage places 3. Food preparation for dishes (washing, ect.) 4. Food cooking place 5. Food portioning 6. Food serving 7. Dish washing place 8. Dish storing place #virtuve #virtuvesbaldai #virtuves #virtuvė #namai #dizainas #interjerodizainas #madeinvilnius #madeinlithuania #kitchenfurniture #kitchendesigner #kitchensofinsta #houseinterior #paintitwhite #mystylishhome #lightandbright #functionalfurniture #finefurniture #functionality #functionaldesign #wisely #serving #wiser #kitchener #customkitchen #furnitureartist #comfortandstyle #reliable #durable #custommadefurniture https://www.instagram.com/p/CTQ_CRvCJ-D/?utm_medium=tumblr