#televizorius

[birutebi]

tv pagalba

View this post on Instagram

A post shared by Birute Bikelyte (@birutebi)

[skausmas]

Lietingas ruduo, mes gulim kartu. Mūsų kambarys apstatytas senais baldais - tais rudais, su vertikaliomis juostelėmis ir auksinėm rankenėlėm. Ant sekcijos krašto stovi mūsų puodeliai - tavo tas sovietinis, su dideliais baltais žirneliais, o mano - su užrašu "Lipton". Prie lango stovi komoda, ant jos yra nertinė staltiesė, ant jos - kartais mirkčiojantis senas sunkus televizorius, kurį kartais reikia patrankyti. Bet nuo trankymo man paskausta ranka, todėl visad prašau tavęs. Ant sekcijos stovi senas kinietiškas "Thompsonic" kasetinis magas. Tiesą sakant, sekcija, einanti per visą sieną yra prikimšta įvairių dalykų: mano sąsiuvinių, mudviejų fotoalbumų, ir kasečių, tavo marškinių, ir įvairių knygų. Dviejuose kambario kampuose stovi dvi didelės tavo kolonėlės. Jos tokios didelės, kad man užtenka tepasistiebti kad galėčiau ant jų atsisėsti. Skardinę palangę lauke tingiai barbena sunkūs lašai. O kartais, užėjus gūsiui, lašai smarkiai papurškia į langą. Už lango stovi tavo tėčio baltas Mitsubishi, priešais kiemo vartus - raudona kaip mano nagai kaimyno Toyota. Prie kaimyno tvoros matosi aukštas beržynėlis. O prie mano kiemo tvoros auga krumynai, vos aukštesni už mane. Šiandien visas namas mūsų. Aš raudonai nusilakavus nagus, pasidarius cheminį, tu su mulletu ir gyslotom rankom. Mes gulim lovoje ir žiūrim Tvin Pyksą. Aš padėjus galvą ant tavo krūtinės svajoju apie mus. Ir žinau, kad tu galvoji apie tą patį. Negalim nustoti šypsotis... Noriu kad amžinai būtų ruduo. Amžinai lytų. Amžinai skaudėtų. Amžinai verkčiau.

[resentfuljustice]

한국 pt. 8 - viešai skalbiu savo apatinius

Instinktyviai griebiausi už automobilio durelių rankenos, kai neleistinu greičiu perskridome per dar vieną Jeju salos gulintį policininką. Jų čia buvo daugiau negu DAUG – kartais atrodydavo, kad Jeju kelininkai juos sudėjo reguliariai kas kelis šimtus metrų. Mašinos GPS eilinį kartą išleido nusivylimą ar net nepasitenkinimą išreiškiantį gongą – tokios technologijos dar nebuvau iki tol sutikusi. Kiekvieną kartą nesilaikant eismo taisyklių, pavyzdžiui, viršijant greitį, automobilis pradėdavo piktai (bet korėjietiškai) šnekėti, ekranas įkyriai raudonai mirksėti – ir nenustodavo to daryti, kol vairuotojas "nenusiramindavo". Buvo neįtikėtina, bet šitos funkcijos nebuvo galima išjungti – aišku, visos mūsų pastangos surasti tinkamą nustatymą buvo paremtos Papago programėlės vertimo tikslumu, bet kažkodėl nenustebčiau sužinojusi, jog tai nebuvo nuomos įmonės "išmislas", o tiesiog eilinė korėjietiška mandagumo technologija. Prasukę keletą ratų aplink salą supratome, kad čia visiškai normalu važinėti netgi žemiau greičio limito – tik sunku taip greitai išmesti iš galvos savo lietuviškus vairavimo įpročius, kur +10 km/h mieste yra labiau taisyklė negu išimtis.

Kol Karolis stoviniavo man už nugaros, paskui pradėjo vaikščioti pirmyn atgal ant takelio, tuo pat metu su kažkuo telefonu ginčydamasis dėl hibridinės saulės elektrinės plėtros leidimų, žvelgiau į juodą pakrantės smėlį skalaujančią Rytų Kinijos jūrą. Vėl bandžiau mintyse palyginti tą akimirką matomus vaizdus su kažkur jau lankytais – tamsus paplūdimio žvyras ir aplink linguojančios palmės priminė Havajus, bet tarp tų pačių palmių, šakas atkakliai tiesė ir plačiai išsikerojusios, ošiančios pušys, kurios iškart mane nukėlė į rudenėjančią Kuršių Neriją. Mano supratimu, vienas dalykas nederėjo prie kito – bet ar galėjau dar kažkuo stebėtis šalyje, kurioje bandelėms kaip saldų įdarą naudoja paprasčiausias trintas pupeles, kurias sugalvoja pasaldinti medumi.

Nusipirkus kažką iš vietinės kepyklėlės jausdavausi taip, lyg būčiau tuo pačiu įsigijusi ir nutrinamą momentinį bilietą. Po kelių dienų nustojau versti kiekvieną korėjietišką užrašą, ir savo pasirinkimus patikėdavau atsitiktinumui ir vietiniams dievukams – tai ir kiekvienas pirmas kąsnis šiek tiek pakeldavo adrenalino kiekį mano kūne. Šį kartą kramčiau iš išorės saldžiai atrodančią spurgą, tačiau viduje radau kopūstų, morkų, grybų ir dešrelių įdarą. Kartu nusipirktas mažas geriamo persikinio pieno buteliukas turėjo kantriai laukti rytojaus kepyklėlių loterijos.

Kai pirmą rytą Jeju saloje apsivilkau paskutinę savo švarią palaidinę, supratau, kad ilgo vakaro skalbykloje nebeišvengsime. Bet dėl to jaučiausi visai smagiai, gal net ir truputį laukiau – įsivaizdavau save kaip kokią Rachel iš serialo "Friends", tik vietoj agresyvios Niujorko skalbyklos aplinkos mėgausiuosi korėjietiška ramybe dvelkiančia Jeju. Airbnb savininkė maloniai papasakojo, kad visos skalbyklos čia veikia 24/7, dažniausiai turi net kompiuterinių žaidimų, televizorius, internetą ir knygų. Susikrovę visą kalną kojinių ir marškinėlių, už 15-os minučių kelio jau parkavome automobilį arčiausiai skalbyklos įėjimo.

Ji buvo visiškai tuščia – gal ir nieko keisto atsižvelgiant į tai, kad buvo beveik 11-ta valanda vakaro. Buvau įsitikinusi, kad su švara kvepiančiais skalbiniais pajudėsime atgal link nakvynės vietos tikrai dar prieš 1-ą valandą nakties. Iš senoviško automato nusipirkome skysto skalbiklio, ir į pramoninio dydžio skalbimo mašiną sukrovėme visą savo turtą. Prieš įjungiant skalbyklę, išsivertėme skalbiklio instrukciją – ten buvo pažymėta, kad visos skysto skalbiklio pakuotės užtenka 10 kg skalbinių. Tiek mes tikrai nebuvome užgyvenę, tad nusprendėme supilti tik pusę, o likutį išmesti. Pasirenkant skalbimo programą ilgai svarsčiau, ką paspausti – nes angliškai išversta vietinė instrukcija rodė, kad yra tik du temperatūros pasirinkimai – "hot" arba "cold", bet nei viena man iš jų netiko. "Hot" sutrauks mano marškinėlius iki vaikiškų dydžių, o "cold" neišplaus jau įsisenėjusių oranžinių sultinio dėmių. Ties apatine mygtukų eile buvo užklijuoti korėjietiški įspėjimai "neliesti", bet po jais slėpėsi man pažįstami angliški žodžiai – pavyzdžiui, mano pageidaujama "warm" programa. Įžūliai neklausydama vietinių instrukcijų, paspaudžiau tą uždraustą mygtuką. Buvau nustebusi, kad sumoje "warm" skalbimas tapo brangesnis negu "hot". 

Įsitaisiusi ant baltos taburetės, išsilanksčiau savo chromebooką ir pradėjau archyvuoti praėjusios dienos nuotykius. Parašiusi vos vieną sakinį, išgirdau už savęs atsidarančias skalbyklos įėjimo duris, ir pamačiau su patalynės maišu link manęs artėjantį vietinį gyventoją. Jis nerūpestingai išpurtė visą turinį į kaimyninę skalbyklę, įpylė savo asmeninio, atsineštinio skalbiklio, greitai suspaudė mygtukus (pabrėžiu, kad jis nelietė tų "uždraustųjų") ir atsisėdo žaisti kompiuterinių žaidimų. 

Kas keletą minučių vis pakeldavau žvilgsnį, ir labai greitai pastebėjau didelį skirtumą tarp mano ir jo mašinų turinio. Jo skalbiniai sukosi tarp riebaus, teisingo kiekio skalbiklio putų, o maniškiai vartaliojosi tiesiog drumzliname vandenyje. Su liūdesiu stebėdama trumpėjantį skalbimo laiką, bet nei kiek nešvarėjančius skalbinius, pradėjau ant pirštų skaičiuoti, kiek valandų miego šiąnakt išspausiu, jeigu vis dėlto reikės viską paleisti iš naujo. 

Skalbdama antrą kartą jau neberizikavau su nelegaliomis skalbimo programom, o su baime (net šiek tiek prisimerkusi) paleidau "hot" programą. Iš šiukšliadėžės išsižvejojome skalbiklio likutį, tada nusipirkom dar vieną, ir viską drąsiai supylėm. Šio skalbimo ciklo metu paranojiškai stebėjau labai staigiai būgną užpildančią putų masę, ir buvau praktiškai garantuota, kad po keletos minučių turėsim stumti per skalbyklės dureles besiveržiančias putas į lauką. Karolis stebėdamas, kaip aš jau nervingai pradedu kramtyti nagų galiukus, pakabino juodus marškinėlius ant mūsų skalbyklės durelių – kad nebegalėčiau matyti augančio putų Everesto. 

Sutiksėjus laikui, atsirakinus skalbyklei, ir man ištraukus labiausiai suteptus rūbus supratau, kad niekas nepasikeitė. Dėmės taip ir iki galo neišsiskalbė, bet bent jau spėjome, kad bėda, greičiausiai, buvo skalbiklyje, o ne uždraustose programose. Palengva traukiau visus šlapius rūbus iš skalbyklės, o Karolis nuėjo iki pinigų keitimo aparato – į skalbyklą atvykome su optimistišku kiekiu monetų, pasiruošę ne daugiau kaip vienam plovimui ir vienam džiovinimui.

Sukrovusi visus varvančius rūbus į krepšį ant ratukų, išgirdau besikeikiantį Karolį. Priėjusi pamačiau, kad pinigų keitimo aparatas arba galutinai sugedo, arba mažų mažiausiai užstrigo – žinoma, prieš tai sėkmingai "suvalgęs" mūsų sukištus popierinius grynuosius. Kol Karolis išėjo iki artimiausios parduotuvės pabandyti išsikeisti pinigus, aš rymojau šalia aprasojusios skalbimo mašinos durelių – akimis sekiau iš lauko atbėgusį pusės sprindžio dydžio tarakoną, kuris apsukęs keletą kilpų ant grindų, paskubom užlindo už džiovyklės nugarėlės. Jam tipenant po patalpą, nejučiomis susikėliau kojas ant skalbyklos taburetės. Nupurtė šiurpas iki pat pirštų galiukų – buvau nuogomis pėdomis, tik įsispyrusi į Airbnb rastas, šiek tiek per mažas Adido šlepetes.

Karolis grįžo gerokai užtrukęs – 7-11 pardavėjas atsisakė jam pakeisti popierinius pinigus į monetas. Nežinau, ar buvo kaltas kalbos barjeras, ar galimai pervargęs ir papiktėjęs mūsų balsas, bet pradėjome ieškoti kitos artimiausios skalbyklos su pinigų keitimo aparatu – mūsų laimei, ji buvo praktiškai kitapus gatvės. Dar niekada taip nesidžiaugiau žvangančiomis kišenėmis, pilnomis praktiškai beverčių monetų. 

Kai ant milžiniško skalbyklos stalo lanksčiau visiškai sausus, dar karštus skalbinius, laikrodis rodė netoli 3 valandos nakties. Net nežinau, ką geriau būčiau pasirinkusi – ar šį, rodos, amžinai trukusį skalbimą, po kurio vis tiek mūvėsiu savo mėgstamiausius džinsus su tik šiek tiek pablukusiomis oranžinėmis dėmelėmis, ar Rachel iš "Friends" nesėkmę su viena raudona kojine tarp baltų skalbinių. 

Gal Korėjoje ir visai gerai pritapčiau apsirengusi kaip didelis rožinis zefyras.

[unhonestlymirror]

I realised something was wrong with my emotional stability when I cried while listening to "Geras daiktas yra televizorius"

[asapiemane]

Kai nieko nenoriu. Geriausia visa diena iš lovos neišlipt. Tokiomis dienomis galvoju, kaip būtų praleist diena su tavim. Lovoj. Ant kampo. Televizorius. Maistas. Tu ir aš.

Tuo metu net šiurpuliukai pereina per visa kuna. Pagalvojant kaip tavo pirštai glosto mane.

Ir ašaros bega.

[bukimevieningi]

Pasitikrinkite: jūs - žmogus ar gyvas robotas?

Miegantys žmonės panašūs į vaikščiojančius televizorius arba radijo imtuvus, veikiančius tik vienai pusei – transliuojamai laidai. Gyvas kontaktas su jais nėra įmanomas. Jie transliuoja svetimas idėjas, priskiriant jas prie savo pačių minčių. Parikrinti ar tai gyvas žmogus arba biorobotas labai lengva: išklausykite jo užprogramuotą nuomonę ir užduokite bet kokį prieštaraujantį jo nuomonei…

[veikimas2019]

M. Dūda „Juodas Ofortas“, J. Čepas „Braukinys“

Matas Dūda

„Juodas Ofortas“  2019 12 20

Dažai, anglis, atliekos, televizorius

266 cm x 380 cm.  H 245 cm

Balžio g. 41 (patalpa 1)

M. Dūda

M. Dūda

M. Dūda

M. Dūda

M. Dūda

M. Dūda

....................................................................................

Jonas Čepas

„Braižinys“   dažai, anglis, atliekos

Balžio g. 41 (patalpa 2)

266 cm x 387 cm H 256 cm

 Tai buvo neaiškus veiksmas. Reikalingumas išbraižyto vaizdo augo atlikimo metu. Ir galbūt veiksmas yra apie gyvulių susitrenkimus. Tad dviejų susidūrimas galop susiliejo į vieną ištampytą masę. Norėta pabėgti nuo savo blogio jungo į kandžiojimus, braukymus. Įtempimas gal veda į smeigimą sienoms, į žvėriškų kūnų kūrimą. Poros jėgų susipriešinimas susilieja į sutaršytą išnarą. Veikimas kaip apibėgimas aplink kampus, priešo-savęs susitikimas, suplėšymas jo kūno ir tolyn ėjimas. Atminty liks veiksmo garas.

J. Čepas 

J. Čepas

j. Čepas

J. Čepas

J. Čepas

[zizirskiene]

Memas |  Apolionija Zizirskienė: Facebook : YouTube : BandCamp

[genderplanet]

Duality of man

[nounarts]

siaubo istorijos, exzorcizmas

Garbė Jėzui Kristui,

Norėčiau pasiteirauti, kur galėčiau Vilniuje kreiptis pas kunigą egzorcista - pokalbiui? Labai bijau, kad nebūčiau apsėsta. Tokia baimė manęs nepalieka jau keletą savaičių. Vieną dieną, kai tvarkiausi namuose, o mano tėvai žiūrėjo kažkokį serialą per televizoriu, nugirdau tokią frazę, kurią pasakė aktorė, kad ji už kažką savo sielą ir velniui atiduotu. Ir nuo tos minutės kai išgirdau šitą frazę mane apėmė baimė, nes toks jausmas, kad šita frazė įsirežė mano atmintyje ir nuolat sukasi mano galvoje. Nors bandau apie tai negalvoti ir tiesiog sau tvirtinu, kad tai ne mano žodžiai, kad aš taip negalvoju, bet kas kartą šitą mintis tiesiog savaime ateina man į galvą ir lyg kartoju ją. Tada labai išsigąstu ir tvirtinu sau, kad esu tikinti, kad tikiu Dievą, kad niekam savo sielos neaukoju. Bet kur tik nugirstu panašius žodžius: "Viską paaukočiau, kad tik ...." iš karto vėl sukasi galvoje mintys apie velnią. Anksčiau kai kažkas sakydavo frazę: "Viską paaukočiau, kad tik (jis pasveiktų, aš pasveikčiau, ar kažkas išsipildytų)" - niekada nesureikšmindavau šių žodžių, o dabar kas kartą mane apima baimė. Bijau, kad jau galiu būti apsėsta ar dar kas blogiau, nes su tokiomis mintimis "prisižaidžiau". Negaliu pilnavertiškai džiaugtis gyvenimu, nuolatos supa tas baimės jausmas. Ačiū už atsakymą.

[birutebi]

balandžio 8 #orai #televizorius #žiema https://www.instagram.com/p/CNZZ-P7jstT/?igshid=174n0i8oxklcv

[vytisuza-flying]

Draugai man septynguba durchata buvo del MTV ziurejimo per KGB televizoriu as nemeluoju ir nejuokauju man uzrase jie psichliga del pomegio ziureti MTV

[keltuvas]

“Kas kad neaiškaus ilgesio valandėlėmis paverkiame įsispraudę į nuošalią kertę, juk kaipmat ir pamirštame tą maudulį: sintetinė rankovė nubraukė ašarą, televizorius palinksmino, radiatorius sušildė.”

[snowqueensincedragon]

I FINALLY got tagged by @koncepcija in that thing where you post 8 photos you have on your phonographer that describe you !!

I nominate @accidentally-approximately @televizorius @pseudo-visions

[kuklusnarcizas]

tag whoever the fuck you wanna

i got tagged by @kefyrasvalgomas pls stop.

Name: Rimantė

Nickname: Rima, Rimka (but pls don’t call me that)

Star sign: Taurus

Height: 170 cm

House:  smol flat

Favorite Color: burgundy, moss green, dark grey

Favorite animal: all of ‘em

Time right now: 9:10

Cat or dog person: i’m a dog whisperer, cats don’t like me as much as i’d like ‘em to

Favorite fictional character: Ron Swanson

Favorite singer/band: Archie Marshall

Dream job: writing dumb stories and actually making a living off of it

When was this blog created: 2013 october

What made you decide to make a tumblr? wanted kool pics for my desktop and lock screen. Still do

Why did you pick your url: Atsiminiau, kad nenuvaliau dulkių nuo saldaininės

Imma tag @kaktusai and @televizorius i’m sorry

[bukimevieningi]

Beveik 60 proc. apklaustų lietuvių savo namuose turi daugiau nei dvi "durnadėžes"

Beveik 60 proc. apklaustų lietuvių savo namuose turi daugiau nei dvi “durnadėžes”

„Samsung Electronics Baltics“ kartu su „Norstat“ atliko internetinę apklausą, kuri buvo vykdoma 2019 metų rugsėjo mėnesį. Apklausti 18-64 metų Lietuvos gyventojai. 

Apklausa parodė, kad Lietuvos gyventojams televizorius yra svarbus namų atributas, galima daryti išvadą remiantis naujausiu  tyrimu, atliktu Baltijos šalyse. Jo rezultatai rodo, kad beveik 60 proc. apklaustų lietuvių savo namuose turi…