#skubėjimas

[lauradamulyte-blog]

Kultūra ir menas / Refleksija

FILMAS “BARAKA”

Pirmą kartą gyvenime žiūrėjau tokį ilgą filmą, kuris neturėjo nei vieno žodžio. Taigi, pirma, į ką atkreipiau dėmesį, buvo tai, kad filmui įpusėjus video medžiaga pradėjo greit kaitaliotis (pagal nuotaiką). Manau, kadangi tikslaus siužeto filme nebuvo, tai buvo būdas išlaikyti žiūrovo dėmesį. Filme pastebėjau daug dalykų, kurių mokėmės Kompozicijos paskaitose - vos ne kiekviename kadre pastebėdavau aukso pjūvio panaudojimą, taip pat, buvo labai įmantriai ir gausiai sužaista stipriais kontrastais. Planų montažas šiame filme itin nustebino savo subtilybėmis ir natūralumu.

Įsigilinus į patį filmo scenarijų - jame buvo daug paslėptų minčių ir prasmių. Aš atradau šias:

Religija yra jungiamasis taškas - per tikėjimą žmonės susijungia ir pabėga nuo kasdienio įtampos pilno, vartotojiško gyvenimo.

Dievas yra gamta - visų mūsų pradas, vienintelis reiškinys, kurio niekaip negali pakeisti milžiniški dabartiniai miestai ar technologijos.

Karas kyla dėl subirėjusios kultūros - kai nėra kultūros, nėra ir racionalaus mąstymo.

Žmonių skubėjimas tobulėti, pabėgti nuo gamtos (urbanizacija) veda ne tik į gerą, bet ir į ganėtinai blogą pusę.

Buvo paminėtas holokaustas - manau tuo norėta pasakyti, jog nykstant visuomenei nyksta ir kultūra. Be visuomenės nėra kultūros. 

Vienoje scenų mačiau vištų fabrike vykstantį darbą, kaip nieko nesuprantantys viščiukai yra visaip mėtomi didelių rankų, jie neturi jėgų pasipriešinti, jie “teka pasroviui”. Tai scenai pasibaigus, pasirodė žmonių, laukiančių metro vaizdas. Manau tai buvo lyg metaforiškas palyginimas - jog žmonės, kaip ir tie viščiukai, valdomi kažkokių mistiškų gigantiškų rankų, susiliejantys su minia, vieno prado ir vieno likimo.

Tiesą pasakius, filmą žiūrėti buvo gana nuobodoka - tai tikriausiai dėl žini�� stygiaus ir jauno amžiaus. Mano kartai tokie filmai išties nuobodūs. Tačiau, likau sužavėta, ne tik nuostabių vaizdų, kurie kartais privertė net aiktelėti, bet ir dėl perteikiamų minčių. Tiek vizualine, tiek filosofine prasme - šiame filme įkrauta begalė informacijos, kurią suprasti iš vienos peržiūros ganėtinai sunku. Filmas buvo lyg padalintas į “ramias” ir “neramias” scenas. Taip pat, filme dažnai pasirodydavo kadrai su žvelgiančiais tiesiai į kamerą žmonėmis - gyvenančių pagal senuosius jų tautos papročius ir puoselėjantys juos. Taip, manau, buvo pabrėžta jog žmogus - kiekvienas individas - yra savos kultūros kūrėjas ir puoselėtojas. Tačiau, atsirandančios masinių apeigų scenos duodavo suprasti autoriaus mintį, jog kultūra ar religija yra jungiantis žmones aspektas - kiekvienas individas kultūroje ar religijoje randa jungiančią grandį su kitu. Filme ypatingai atskleidžiamas gamtos vaizdų grožis - šalių įvairovė palieka įspūdį. 

Apibendrinus, manau filmas išties vertas dėmesio studijuojant bet kurią meno sritį. Filme buvo tiek įspūdingų spalvinių kompozicijų, tiek intrigos, jaudulio ir ramybės, taip pat ir nuostabios muzikos, kuri rodos hipnotizavo ir lyg buvo gamtos priskirta visiems vaizdams.

[jole555]

Kartais kasdienis skubėjimas virsta maratonu. Tada mane gelbsti mielos poilsio stotelės. Štai kad ir pietų pertrauka mažoje kavinukėje su knyga. Na ir ta knyga tarsi pyragėlis - mažutė, bet su mielom iliustracijom ir išmintingom ese eilėmis. Tai Nijolės Oželytės "Nuotrupos"

[gallerypaveikslailt]

New painting! #art #original #originalart #unique #uniqueart #artforyou #artforthehome #artforhome #artforyourhome #nobarewalls #wallart #wallcoverings #interior #interiordesign #homeiswheretheartis #buyoriginalart #buyart #makeartwork #handmade #handcrafted #artforinstagram #artistsofinstagram #instaart Skubėjimas - 204,00 € https://www.paveikslai.lt/lt/svetainei/22066-rima-sadauskiene-parduodamas-paveikslas-skubejimas.html

[apvalutes-blog]

Kur mes skubame?

Atsikeli ryte, vos pramerki akis, ir galvą užpildo milijonai minčių, ką dar reik padaryti ir kiek visko suspėti. Tada greitai šoki iš lovos: kava, pusryčiai (jei spėji), tualeto ritualai, vaikų ir savęs paruošimas... Ir taip toliau. Net nežiūrint į tai, turi vaikų ar ne, vis vien ryte nuolat leki leki leki, kad tik nepavėluoti. Nuleki į darbą ir čia visiškas chaosas: visi spaudžia „greičiau greičiau“, nebespėji net pagalvoti apie savo norus/poreikius. Turbūt net ir pavalgyt ar vandens atsigerti nėra kada. Ir taip iki vakaro. Tada skubi namo... kad nepapulti į kamščius, arba dirbi kol kamščiai baigiasi. Tada daugybė visokių kitokių reikalų. Ir vakare atsiguli į lovą, o mintys vis dar sukasi ir sukasi. Chaosas... kas ką spėjo ar nespėjo. Turbūt dažniausiai nespėjo. Gerai jei pavyksta užmigta. Daugumai turbūt nepavyksta... ir taip tos mintys kankina dar ir naktį. O rytą... rytą viskas prasideda iš naujo. Mus nuolat kažkas spaudžia: pareigos, atsakomybės, reikalai, darbai, žmonės... o kartais atrodo, kad visam pasauliui esam kažką skolingi. Ir mes vis lekiam ir lekiam, tik dažnai patys nežinom kur ir kuria kryptimi. O kai staiga gyvenimas mus priverčia sustoti (kartais tai būna priverstinis sustojimas dėl ligų ar pan.), pradedam save griaužti: juk tiek daug reikia padaryti, o tu čia tinginiauji. Turbūt pažįstamas jausmas. Tikrai yra ir tokių žmonių, kurie net savaitgalį negali sau leisti ilgiau pamiegoti ar tiesiog patinginiauti. Juk reikia tiek daug visko padaryti. Tik... ar nenuplauti indai tikrai sugriautų gyvenimą? O pavėlavimas 10 min. ar tikrai pakenktų darbui? Argi savaitgalis su savimi ar mylimaisiais tikrai pakenktų jūsų tikslams? Greičiausiai net ir padėtų. Nes juk visi žino, kad reikalai daug greičiau juda tada, kai esame pailsėj�� ir pozityviai nusiteikę. Šiandien trečiadienis, ir labai tikiuosi, kad vakare sugrįžę namo, bent pusvalandį praleisite su savimi ar mylimaisiais tiesiog nieko neveikdami.

Pabaigai noriu jums parekomenduoti filmą “Laiko tiltas”, kuris galbūt pakeistų požiūrį į amžiną lekimą nežinia kur ir į kurią pusę http://www.filmai.in/22792-laiko-tiltas-about-time-2013.html

[nomoredramalove]