#peti toki

[byrdierose]

jan ale li ken sona e toki pona?

mi sin ken e toki pona!

... wile o kama jan pona anu seme?

[vienuolis]

Negirdžiu sveiko proto nei iš vekselių, nei iš ąvekselių: čiepijamės juk ne nuo ligos, o dėl ligos — vildamiesi, užsikrėtę ir tada užkrėtę kitus, greičiau išplatinsią „brandos atsparumą“. O dabar visi argumentuoja atbulai. Čiepas gi ne vaistas, o priešingai — ligos užkratas. Jei karantinuoti, tai karantinuoti reikia čiepytus ir sergančius, o ne sveikus.

Antras kliedesys: „petys už laisvę“, kad „greičiau grįžtume į normalų gyvenimą“ — mulki! Mūsų tikslas yra nebegrįžti į buvusį gyvenimą, o Great Reset perversmu sugriauti sovietinę ir kapitalistinę pramonę, sukelti kultūrinę revoliuciją, nepaliekant jokių senų papročių, tautų nei šeimų, išvalyti baltųjų žmonių perteklių, atšviežinti pasaulį Afrikos jaunuolių genais, sukurti dirbtinio intelekto tvaraus skaitmeninio AI konclagerio šviesią ateitį. Kur vietoj nuosavybės ir laisvės — tarnybinis darbas, valdiškas aprūpinimas ir centralizuotos pramogos. Tai kas per valdžia, jei to nežino, koks polit. švietimas, jei net vedliai tokie besmegeniai?

[ladiscribus]

Na açai pogon do prvog nacionalnog parka i pljeskavica sa sirom - Priče iz Brazila 2. dio

Na putu prema Riu zaustavio sam se u malenom gradiću Resende, koji je negdje otprilike na pola puta između Sao Paula i Ria de Janeira, ali ipak malo bliže Riu, pošto se zapravo i administrativno nalazi u saveznoj državi Rio de Janeiro. Resende je gradić od 120 000 stanovnika poznat po tome da je tu smještena vojna akademija Academia Militar das Agulhas Negras, skraćeno AMAN, i u centru grada možete vidjeti njihov vojni muzej. Resende je od nacionalnog značaja i u njemu se nalazi kompleks tvornice nuklearnog goriva „Indústrias Nucleares“. Ovdje je također velika tvornica vozila Volkswagen, no nažalost ne golfova, i općenito ne automobila, već kamiona i autobusa, podružnica MAN SE. Tako da otpada mogućnost da nađem neke dijelove za mog vječnog Golfa dvojku. 

Grad je smješten je na rijeci Paraiba do Sul koja prolazi kroz sami centar grada, a lijeva i desna strana rijeke povezane su s nekoliko mostova, od kojih je najinteresantniji i najupečatljiviji pješački most Nilo Peçanha, kako se danas službeno zove po istoimenom političaru koje je bio 7. predsjednik Brazila i guverner države Rio de Janeiro početkom 20. stoljeća. Zanimljivo je da je bio mulat i ujedno najmlađi predsjednik Brazila s 41 godinom. Kao dijete odrastao je u siromaštvu i uvijek je sakrivao svoje porijeklo. Oženio je Anitu (njezino ime i prezime ima u sebi 7 riječi pa je predugo da ga napišem), koja je pobjegla od kuće i svojih roditelja radi tamnoputog talentiranog političara-šarmera.. Anita je došla iz jedne od najbogatijih obitelji i naravno da su njezini roditelji bili protiv braka s Nilom. Tada je to bio ogroman skandal da djevojka iz tako imućne i privilegirane obitelji završi s jednim muškarcem slabog imućnog statusa i k tome još tamnije boje kože.. Most ćete lako prepoznati jer je obojen žarko crvenom bojom. Taj most zapravo nitko tako ne zove, nego ga zovu njegovim starim imenom Ponte Velha po prvoj brazilskoj republici, Republica Velha, koja je trajala 1889-1930. Resende je jedan tipičan manji brazilski gradić. U centru su smještene sve bitne javne građevine i tu je njegov administrativni i kulturni centar. Ovdje su brojne male trgovine i lokali, prodavači hladnih pića na ulicama. Kako ovdje uglavnom nema turista, i na svu sreću time ni agresivnih i upornih prodavača, uvaljivača i žicara, osjetio sam određeno olakšanje i opuštenost.

Šetajući gradskim korzom otkrio sam jedan fenomenalan hladan osvježavajući desert koji se zove açai.. Amazonsko voće, ljubičaste boje, okruglih bobica, koje veličinom, bojom i oblikom užasno podsjeća na naše borovnice. Da bi dobili finalni proizvod koji se prodaje kao leden desert sličan sladoledu diljem Brazila, pa i ovdje u Resendeu, voće se bere u Amazoni, pasira se, dodaju se zaslađivači i vjerojatno još neki aditivi kako se voće ne bi pokvarilo te kako bi se na taj način produljila njegova trajnost. Inače açai je u svom sirovom stanju poprilično gorkog okusa i imao sam ga prilike probati nekoliko tjedana kasnije u Manausu, i moram vam reći da sam stavio hrpu šećera kako bih neutralizirao gorčinu tog visoko kaloričnog voća. U većini slučajeva prodaje se u nekim malim lokalima, kao što je to slučaj ovdje u Resendeu, najčešće u plastičnom čašicama različitih mjerica i možete ga jesti čistog (već obrađenog) ili posipati po njemu raznorazne sitne slatkiše u svim bojama i varijacijama okusa. Meni osobno je najbolji kada ga se ne miješa s ničime i naprosto sam se zaljubio u njegov osebujan osvježavajući okus.. Čak ga možete kupiti inkognito u nekim privatnim kućama u lokalnim kvartovima, no za točne lokacije morate se dobro raspitati kod domaćeg stanovništva. Vraćajući se kroz korzo ponovio sam radnju i naručio još jedan açai samo u većoj čašici. Nadam se da neću dobit grčeve u želucu od prežderavanja tim božanstvenim desertom, ali ću u svakom slučaju biti prepun snage i vitamina kako bih sutradan bio spreman za pješačenje u nacionalni park Itatiaia..

Moja prijateljica Luciana ponudila se da mi bude vodič u nacionalnom parku Itatiaia i tako krenuli ujutro na put kako bi iskoristili što više vremena. NP Itatiaia je proglašen prvim nacionalnim parkom u Brazilu još davne 1937. godine. Nalazi se na Itatiaia masivu u Mantiquiera planinama, području između država Rio de Janeiro i Minas Gerais. Park je zaštićeno područje ostatka atlantske šume Biome. Da bi se obišao cijeli ovaj poprilično velik nacionalni park, trebalo bi za to spojiti više dana, no odlučio sam se provesti u njemu samo jedan dan pa ako bi eventualno bilo vremena i mogućnosti, možda bih se vratio još koji put. Kada nemate svoj auto onda nije baš ni jednostavno kretati se po relativno perifernim dijelovima Brazila i ovisiti o javnom transportu. Prvi zadatak je doći do malog mjesta Itatiaia iz kojeg ide lokalni bus do ulaza u nacionalni park. Uz dosta poteškoća i puno izgubljenog vremena zbog netočnosti voznog reda autobusa te njegove slabe frekvencije, ja i moja prijateljica vodič koja je zadnji put bila tamo u osnovnoj školi, uspjeli smo nekako stići do ulaza u NP. Ja sam platio punu cijenu R$ 34, a ona samo par novčića jer ima popust kao stanovnik s lokalnim prebivalištem. Pitam čovjeka na ulazu za neku brošuru s općim informacijama i mapom s ucrtanim točkama znamenitosti parka. Kaže lik da nema ništa tome sličnom ali ipak nakon malo nećkanja daje mi nekakvu ofucanu plastificiranu malu mapu, koju obavezno moram vratiti ljubaznom gospodinu na porti kada se budemo vraćali. Turizam a la Brazil.. :)

Lijepa šetnja po asfaltiranoj cesti uzbrdo usred podneva jer ne postoji nikakav služben i siguran pješački put kroz šumu, ali uživao sam.. No duže vrijeme nije se pružao nikakav bolji i opsežniji pogled dok nismo došli do vidikovca Mirante do Ultimo Adeus. Ovo je fantastično.. Lagani vjetrić suši mi znoj na licu, pogled seže daleko koliko god zdravo ljudsko oko može.. Zelena prostranstva, atlantska gusta šuma, brda, doline, uski kanjoni s potocima.. Poželio sam biti bjeloglavi sup ili bjeloglavi orao da vidim što jasnije i detaljnije ovu ljepotu prirode. Par gutljaja vode, kratki foto sejšn i nastavljamo dalje. Dolazimo do centra za posjetitelje i tu bi trebao kretati bus za nazad u neko određeno vrijeme. U ovom objektu nalazi se Muzej faune i flore koji je uključen u ulaznicu. Kroz nekoliko prostorija možete vidjeti poneke preparirane životinje ovog podneblja kao jaguara, lisicu, ljenivca, sovu i još mnoštvo ostalih manjih sisavaca, ptica, pauka, manjih gmazova itd.. Također se mogu vidjeti fotografije flore i faune u boji te u crno bijeloj verziji, mapa s najvišim vrhovima i informacije o parku.

Nakon razgleda muzeja natočili smo vode u plastične boce i krećemo dalje pješačkim putem do nekog vodopada. Ima ih više no kako smo već izgubili dosta vremena, odlazimo do onog koji je relativno najbliži, Cachoeira do Pitu. I tu je navika da pozdravljaš ljude koje susrećeš po putu, tako da sam imao dojam da se penjem na Sljeme, samo što ne kažeš dobar dan nego kažeš boa tarde, što je zapravo jedno te isto :).. Dolazimo do vodopada, bistra voda s tom laganom ljubičastom nijansom u sebi. Izgleda kao mali raj na Zemlji, ali nažalost ipak već otkriveni raj pošto je bilo dosta kupača i onih koji su samo malo sa strane močili nožice jer je voda onako baš pravo muški hladna. Ipak je to voda koja dolazi s planina pa je i logično da bude hladna.. Najviši vrh NP Itatiaia je Pico das Agulhas Negras s visinom od 2791 m. Poprilično visoko za uglavnom nizinski Brazil, no to je tek peti najviši vrh u cijelom Brazilu. Par sati uživanja, kupanja, upoznavanja s ostalom ekipom turista i već je bilo vrijeme za polazak natrag do Centra za posjetitelje odakle kreće bus za natrag dole do izlaza iz parka i svakako ga nismo smjeli propustiti da ne bi morali prenoćiti u šumi s jaguarima i paucima.

Dok smo čekali bus, nešto se čudno počelo događati, rendžeri su se uzvrpoljili, zovu jedan drugoga na voki-toki, trče nekud, frka i panika.. Mislim si što je sad odjednom, požar, poplava, pao meteor, jaguar napao turiste.. Kad ono dolaze dva mamlaza s dugim štapovima, očigledno zaposlenici parka, i pokušavaju skinuti skurenog malog majmuna s električnog stupa. Jadan majmunčić se nehotice spojio na dvije električne žice istodobno te ga stepla struja pa ostao tako zaglavljen i pokojan gore na nebu među žicama. Nekih dobrih 20 minuta pokušavali su ga skinuti dole s popratnim šalama i pošalicama jer nikako im nije uspijevalo odhaklati sfriganog dlakavog sisavca.. Ne znam zapravo tko je veći majmun ovdje? Ova dva zgubidana Lolek i Bolek ili skureni majmunčić. Kada su napokon uspješno obavili zadaću, okinuli su par selfija s pravim (mrtvim) majmunom i izrugivali se njegovoj nesretnoj majmunskoj sudbini.. 

Stiže bus, a pozdrav šaljemo Loleku i Boleku te Skurenome. Odlazim s nadom da ću se opet vratiti te obići ostale vodopade i planinske vrhove.. Nakon što smo izašli iz nacionalnog parka i uredno vratili ofucanu mapu, prolazili smo cestom kroz mjesto Itatiaia koja vodi pored rijeke koje ovdje zovu Conora (srećom nije Corona). Ovaj dio uz rijeku Conora, nazivaju Paraiso Perdido, u prijevodu Izgubljeni raj. Razlog tome je da stvarno izgleda rajski i ima bezbroj malih vodopada i zanimljivih mjesta za kupanje, hedonizam i relaksaciju.. Ne bi bilo loše živjeti ovdje par mjeseci u godini, pogotovo kad je kod nas u Hrvatskoj zima pa ju zamijeniti s brazilskim ljetom i rajskim vodopadima :)..

Sljedeći dan bio sam pozvan na roštilj gdje je moj doprinos bio pravljenje pljeskavica sa sirom i participacija s nešto para za pive i neka druga alkoholna pića. Usprkos početnom pesimizmu da nitko neće jesti moje pljeskavice, jer u Brazilu nisu vjerojatno nikada tako nešto probali, upravo su baš pljeske prve planule na opće zadovoljstvo svih prisutnih te se na kraju tražio komad pljeske više.. Popilo se, plesalo se, pjevalo se, susjedi, stari i mladi, prava kvartovska fešta.. Kad bolje razmislim nema neke velike razlike između brazilskih i hrvatskih tuluma :)

[mamagrizknamo]

Sezamo ir medaus krekeriai

Iš pradžių sakiau, kad niekada jo nepirksiu. Po kurio laiko persigalvojau ir pradėjau domėtis. Kai užtektinai prisidomėjau, priėjau išvados, kad makaronus greičiau nusipirkti, nei pasidaryti, todėl padėjau tašką. O kai padėjau, po nosimi pasipainiojo jis ir aš, neatsispyrusi metalu žvilgančiam žavesiui, jau nė nemąsčiusi, ėmiau ir nusipirkau.

Oi, aš gi jūsų nesupažindinau, nepristačiau ir nepasakiau kas tas mano išrinktasis, kuris galvą susuko per nepilnas 2 minutes. Ką ten per minutes - sekundžių reikalas. Ir pasakyk dabar tu man, kad meilė iš pirmo žvilgsnio neegzistuoja. 

O galvą susuko ponas makaronų gaminimo aparatas. Ne koks ten prašmatnus ir ne šimtus kainuojantis. Objektas, nors ir labai žvilgantis, bet paprastas, rankomis, o ne elektra varomas. Pagalvojau, ir gerai, nes mudviejų prisilietimų viens prie kito nuo to bus tik daugiau. Vadinasi, padaugės šilumos, kas išeis į naudą visiems, kurie sės prie pietums, vakarienei ar užkandžiams padengto stalo. Pasirodo, net mano asmeniniai susižavėjimai tik iš dalies priklauso man.

Gal skambės keistai, bet makaronų darymo mašiną pirmą jos darbo dieną įdarbinau visai ne makaronų pjaustyti - prisiminiau krekerius, kuriuos lapnoju taip, kad nespėju pati sau kepti. Tik kad kepu retokai, nes reikalų su jais daug. Ne, tešlos minkymais manęs neįbauginsi - kočiojimo purtausi. Čia gi ne sausainiai ar koks pyrago lakštas - čia reikia ypatingai plonos, veik perregimos tešlos, o kad ji būtų tokia, darbuotis tenka iš peties ir tai šiek tiek erzina. Bet dabar dirbs jis, o aš tik šiek tiek padėsiu, pareguliuosiu ir pakreipsiu eigą taip, kad man būtų patogiau. Štai ką daro protingos moterys - įdarbina savo mylimuosius.

Reikės:

- 1 a. š. sausų mielių;

- 250 ml šilto vandens;

- 1 v. š. medaus;

- 1 a. š. druskos;

- 2 v. š. alyvuogių aliejaus;

- 50 g kvietinių viso grūdo miltų;

- 300 g kvietinių miltų;

- 5 v. š. sezamo sėklų (dėjau baltų ir šiek tiek juodų).

Papildomai miltų kočiojimui.

Gaminimas:

Į dubenį pilti šiltą vandenį, dėti medų, mieles ir pamaišyti kol medus ištirps. Mišinį palikti 10-15 minučių šiltoje vietoje.

Kai paviršiuje atsiras burbuliukų, sudėti druską, miltus (neberkite visų iškart, nes gal tiek neprireiks), aliejų ir sezamo sėklytes. Užminkius tešlą dubenį uždengti ir palikti kokiai valandžiukei šilčiausioje namų kertelėje.

Pakilusią tešlą padalinti į 5 ar 6 dalis, ant miltuotos lentos padėjus rankomis suploti blyną ir kišti jį į tą makaronų gaminimo aparatą. Krekerius dariau plonus, o jei tiksliau, 1 mm storio. Plonesnių gaminti neverta, nes sezamo sėklytės trūksta, ima draskyti tešlą ir nebūna tada gražu.  

Lakštus supjaustyti norimos formos ir dydžio lakšteliais. Aš dariau stačiakampiukus, bet gal jums labiau patinka kvadračiukai ar trikampiukai? Nestabdykit savo norų ir fantazijos - šiaip ar taip, skonio tai neįtakos.

Krekerius dėti į skardą. Tarpelių tarp jų palikti nereikia - nors tešla mielinė, bet į šonus tikrai nesipūs. Kildyti krekerių taip, kaip elgiamasi su mielinėmis bandelėmis, duonomis ar pyragais, irgi nereikia - padarot ir iškart šaunat į karštį. Kepti 180*C apie 10 minučių. Kepančius stebėti, nes jie gi labai ploni ir neapsižiūrėjus gali perkepti. Tada bus rudi ir visai neskanūs. O turi būti kitokie - traškūs, lengvai įdegę, šiek tiek saldūs ir tiek pat sūrūs, žodžiu, tokie, be kurių nė dienos išbūti negali. 

Kramsnoti juos galima vienus ir tam progos jokios nereikia. Bet galima į kokį mėgiamą šaltą padažą įmerkti arba užtepėle pagardinti. Kartais jais pakeičiu duoną prie sriubos arba užkandu salotas. Bet ką čia aš aiškinu - tiesiog iškepkite, o padėti tikrai rasite kur.

O kas liečia meilę iš pirmo žvilgsnio, nors nesu ir niekada nebuvau to reikalo ekspertė, savo nuomonę turiu. Man rodos, iš pirmo žvilgsnio įmanoma susižavėti ir gal net šiek tiek įsimylėti, o tikroji meilė gims gal tik po kokio 10 akių, žodžių ir rankų kontakto. Tai todėl savo gražuolį aparatą pasistačiau labai jau matomoje vietoje žinodama, kad makaronus, krekerius ir raviolius man, kol ta meilė ateis, gamins jis, o ne parduotuvė. 

P. s. o krekerius, jei likimas neapdovanojo galimybe įsimylėti to, kuris padeda virtuvėje suktis, iškočiosite ir paprastu kočėlu - senos meilės, žinokit, nerūdija :) 

Visada Jūsų,

laiminga įsimylėjėlė :) 

[blevyzga]

ištrauka iš apysakos/romano/bybisžino

Kai važiuoju ilgus atstumus, man visada nutirpsta kairė koja. Kai išlipu ji ima zvimbti ir kratytis elektra. Gabija sako, kad trūksta magnio, Austėja sako, kad trūksta fizinės veiklos. Nesutinku su nei viena ir ribotame plote pamankštinu koją. Už kelių šimtų kilometrų autobusas sustos pamyžt ir parūkyt. Norėčiau atsistoti prieš vėją ir profilaktiškai išsivėdinti galvą, bet laukiu tinkamo gūsio, kurį randu tik Vilniuje. Gabija pyksta, kai vaikausi rudeninį vėją be kepurės, nes atseit į ausis pripustys cigarečių nuorūkų ir prasidės ausies uždegimas nuo smilkstančios žarijos. Ji mane labai domina, nors ir šnekamės tik kelis kartus per metus. Ant dešinės rankos, žemiau peties ji turi horizontalų randą ir niekad nepasako,  kaip tokį tobulą ir simetrišką įsitaisė. Vieną kartą paklausta sakė, kad norėjo išsipjauti kišenėlę lūpdažiui, kitą kartą skiedė kažką apie nepavykusią depiliaciją. Kai paprašau pasakyti tiesą ji tik juokiasi ir gūžčioja pečiais. Autobusas nusipurto, suprunkščia ir vėl prisimenu apie nemalonų jausmą kairės kojos raumenyse. Grįžau į pradinę stadiją, kuri apsiriboja mano penkiomis juslėmis ir kokiomis nors nereikšmingomis išvadomis, grindžiamomis vėjo gūsiu ant veido ar alkio susukto skrandžio. Man vėsu ir noriu valgyt, artikuliuoju mintyse. Tokie reikalai nei kiek manęs nestimuliuoja, todėl vėl neriu ten, kur visi man sako nerti nereikia. Ir aš su jais visiškai sutinku, bet ryju tą savo mazochistinę fejeriją kaip davatkos ryja corpus Cristi Teresės bažnyčioje, kuri taip dažnai išbudina mane iš popietės miego. Ryju laiko sumindytus atsiminimus, kurie žiūri į mane nebeatpažįstamais, perkreiptais veidais, veidais, kurie su savimi atsineša ne šleikštulį, o iškrypėlišką familiarumo jausmą. Praeitį aš žinau, o ateities ne, ir dėl to man taip patinka murkdytis po tas pačias vietas po keliolika kartų. Neatsargiai pajudinu kairę koją ir net suskausta, kaip smarkiai ji nutirpo. Dilgčiojimas mane išlupa iš atsiminimų nagrinėjimo ir aš paklausiu savęs: “Ką tai turėtų simbolizuoti?” Atsakymo nesugalvoju, tai galėtų simbolizuoti bet ką, ir dėl to tai nesimbolizuoja nieko. 

Mintys apsilanko pas Motiną. Jos namuose, mano vaikystės namuose, būdavo tamsu, kai buvau mažas. Atsimenu tamsą, kilimais nuklotas grindis ir Luką. Lukas buvo didžiulis šuo, panašus į vokiečių aviganį, bet visas juodas. Jis mokėjo atsidaryti šaldytuvą ir suėsti visą sviestą. Vienas pirmų gyvenimo epizodų, kurį prisimenu, buvo visiška tamsa, aš gulintis lovoje ir žiūrintis į mėlyną ugnį ant viryklės. Verda kažkoks puodas, mamos nėra. Daugiau neatsimenu nieko, bet žinau, kad buvo po to. Man šitą istoriją papasakojo mamos kaimynė, kuri vėliau išprotėjo ir grasino man ir kiemo draugui, kad nupjaus mums ausis. Ji papasakojo, kad iš tos mėlynos ugnelės kilo gaisras. Aš, būdamas mažas berniukas, verkiau ugniagesiams, kad sudegė Lukas. Kilo didžiulė panika, dešimtys vyrų su uniformomis ieškojo tuose trisdešimtyje kvadratų mano, turbūt, brolio lavono. Po to grįžo Motina ir paaiškino, kad Lukas yra tas juodas šuo, kuris visą laiką lojo ant brigados. Persikraustėme. Lukas ir toliau rijo sviestą, todėl Motina parišo jį miške. Luką atsimenu tik iš nuotraukų ir pasakojimų. Jei ne anie du, aš net nebūčiau žinojęs, kad toks šuva kažkada buvo mano geriausias draugas, mano brolis. Nutikimus, kurių atminimo neturiu, priimu kaip tiesą, ir pats nežinau kodėl. Visi pasakojimai ir atpasakojimai yra tam tikra prasme fiktyvūs, bet aš naiviai linksiu galvą tiems perkreiptiems veidams, kurie į mane žiūri praeities akimis ir rodo savo pasakas nuotraukose, vaizdiniuose ir žodinėje plotmėje. Taip, mano brolis Lukas sudegė gaisre, taip, mano šuo Lukas lojo ant ugniagesių, taip mano šuns Luko lavoną anksčiau ar vėliau kažkas rado. Tais metais praradau šunį arba brolį, gaisre arba miške, priklausomai nuo to, kas pasakoja istoriją. 

[masatours]

Kohti ylävuoristoa /Jiaming Lake Hike

Lauantai-aamuna oli lähtö kello 9.30 kahden päivän vaellukselle. Porukkamme oli 7 henkeä, meidän suomalaisten lisäksi Vicky, XingKong ja Fallen. Ostimme lounasboksit matkalta ja ajelimme kiemuraista vuoristotietä kohti reitin alkua. Perillä oli paljon autoja ja likaiset vessat. Vicky juoksi lupien kanssa toimistoissa ja puoli yhden aikaan lähdimme nousemaan kohti ensimmäistä majaa. Olimme pilvien yläpuolella ja puhelin kertoi äänimerkein, milloin viestit meni läpi ja milloin oli vielä kenttää jäljellä.

Nousimme pari tuntia majalle. Majoituimme peteihimme ja odottelimme illallista. Olimme tilanneet paketin, jossa oli ruoat ja makuupussit. Pussit olivat todella hyvät, mutta peti kova. Minulla oli mukana lentotyyny, joka helpotti jonkin verran asentoa. Maja sisältä muistutti alppimajoja, mutta ilman patjoja. Jokainen peti oli leveä ja verhoilla erotettavissa kolmeen suuntaan.

Porukka meni ajoissa nukkumaan, koska nämä hullut lähtevät vuorille aamulla kolmen aikaan. Meidän aikataulu tulisi olemaan että aamiainen neljältä ja liikkeelle viideltä. Kokit laittoivat ruokaa ja meidän lisäksemme meidän kokki valmisti toisen ryhmän safkat myös. Keittiössä olisi saanut myös itse valmistaa ruokaa. Inkivääriteetä sai juoda rajattomasti. Hyvä meininki. Menimme kaikki peteihimme ajoissa.

Neljältä heräsin aamiaiselle ja vettä satoi kaatamalla. Oli satanut jo monta tuntia. Korvatulpat toimivat hyvin ja vaikka heräilin ja kääntyilin kovalla alustalla, olin täysin tietämätön sateesta.

Söimme aamiaisen ja vetäydyimme takaisin odottamaan sateen loppumista. Suunitelmamme oli nousta ylös vuorella noin kolme tuntia, tehdä 6-8 tunnin järvilenkki ja yöpyä majassa 3400 metrin korkeudessa. Odotimme sateen loppumista yhdeksään asti ja päätimme lähteä takaisin alas. Pettymys oli suuri, mutta sää esti meitä toteuttamasta suunnitelmaamme. Olisimme toki voineet viettää toisen yön samassa majassa, mutta sekään ei tuntunut houkuttelevalta. Osa ryhmistä laskeutui myös pois vuorilta, jotkut lähtivät ylöspäin. Mitään ei nähnyt, sillä pilviverho oli sakea.

Tulimme sitten takaisin Yuliin, söimme matkalla nuudelit ja lepäsimme muutaman tunnin. Lohdutukseksi peruuntuneesta vaelluksesta meidät kutsuttiin karaokeen. Sinne sitten kuuden jälkeen mentiinkin. Taiwanissa, kuten koko Aasiassa karaoke on todella suosittua. Mutta vähän eri konseptilla kuin Suomessa. Menimme hotellin näköiseen rakennukseen, jossa vastaanotossa valitsimme karaokepaketin; neljä tuntia yksityishuoneessa. Huh HUH. Pakettiin kuului kaljakeissi eli 24 olutta.

Alku oli nihkeää...istuimme vaivautuneina huoneessamme ja hörpimme olutta. Fallen avasi illan upealla tulkinnalla aasialaisesta hitistä, pikku hiljaa tunnelma nousi ennennäkemättömiin sfääreihin. Neljän tunnin aikana kaikki suomalaiset lauloivat ja tanssivat. Minulla oli vasemmassa korvassa korvatulppa ja lauloin todella kovaa. Huvittavaa oli, että kaikki länsimaisten kappaleiden videot oli 20 vuoden takaa ja kaikki biisit myös covereita. Abbaa, Michael Jacksonia jne. Kuulimme myös vähän räppäystä, kun Leo pääsi vauhtiin. Kaiken keskellä söimme myös illallisen, jonka tarjoilijat toivat huoneeseemme.

[kormokodranas]

spit.. it out! kaip sako slipknotai

okei, dabar išnaudosiu tumbleri kaip vietą pasiskųst ir šiaip pavapėti apie personal laif. 

žodžiu, vakar kokias porą valandų konkrečiai žliumbiau, o gal net galima sakyt isterikavau, nes kai šiaip žliumbi tai tiesiog sėdi ir ašaros rieda, ten pasikūkčioji ar panašiai ir tiek. Būna tiesiog liūdna dėl gyvenimo. Ir tada yra isterija kažkokia, kai atrodo, kad spazmuoja smegenys, viskas užsipildo tokia pilka šviesa ir kelias sekundes fiziškai skauda, nori klykt ir rėkt, bet apsikabini pagalvę ir įsikandi dar, kad nesugraužtum liežuvio ar lūpos nenusikąstum. Žodžiu, tokie priepuoliai. Tęsiasi kokias 20 sekundžių, tada biški pakvėpuoji, pakvėpuoji ir jeigu netyčia pagalvoji vėl apie triggerį, užeina iš naujo. Ir taip verki, verki, verki, kol išsenki visiškai arba sugalvoji ką nors raminančio. 

Tai va, vakar užsiisterikavau dėl berno. Aš pradedu nesuprast, kas ten su juo vyksta, nes jis ne viską man papasakoja. Tipo, išsiskyrė su pana prieš daug metų, prieš tai su ja draugavęs rimtai daug metų, ir uždepresavo žoskai. Man patinka, kad jis moka verkt ir kartais verkia man ant peties. Tiesą sakant, man tai net labiau patinka, negu kad kai jis būna su manim laimingas (nors tas irgi patinka, aišku). Tai va. Nu, gyvenimas, sakysit. Aš irgi taip sakau, nu, gyvenimas. Nėra ko norėt, kai pradedi draugaut šešiolikos. Mano brolis išgyveno vos ne tą patį, tik be depresijos - o gal, aš šiaip net ir nežinau. Žodžiu, jis po kokių ketverių metų nuo tų skyrybų vis dar užsiparina dėl jos, vis dar liūdi kai klauso liūdnų dainų, o svarbiausia tai kad nešiojasi pakabuką su kažkokiu ten jos žiedu. Visą laiką nešiojasi. Sako, net pats nejaučia, kad nešioja ir jaučiasi keistai be jo. Nu, gerai. 

Tai mane ta mintis nervina. Dėl dviejų dalykų: pirmiausia, kodėl jis negali jos pamiršt; antra, jaučiuosi antrarūšė.  Kodėl jis negali jos pamiršt? Tipo, praėjo, sakykim, dafiga metų, tai truputį nesveika man atrodo vis dar galvot apie tą žmogų. Jei taip rūpi, tai kodėl nebando jos susigrąžint? Kodėl ant jos nesupyksta? Kas verčia taip ją dievint? Kas per nesąmonė nešiotis žmogaus, su kuriuo išsiskyrei, atminimą su savim tiek laiko, kad tai tampa kūno dalim? Aš net buvau pagalvojus, kad gali ji numirė - tai būtų vos ne vienintelis logiškas paaiškinimas. Bet net ir tokiu atveju, man atrodo labai nesveika taip ilgai galvot apie žmogų, kurio nebėra tavo gyvenime.  Ir aš jaučiuosi antrarūšė, nes kas per velnias aš tada esu? Tipo, jis sako, kad aš jam patinku ir kad jis jaučiasi dešimt metų jaunesnis su manim, rašo muziką man ir kažką ten sakė, kad I’m falling in love for the second time. Bet su tokia neigiama potekste, net nesupratau, ką ten norėjo pasakyt. Žodžiu, esu visiškai sutrikus, sumišus, liūdna ir pikta. Nes užpisa..! Būt tik priemone pasijaust biški laimingesniu, kažkuo užsiimt. Tipo, tu man svarbi, bet šita pana, kurios net blet nėra, yra svarbesnė. 

Tai mane užtriggerina kai jis atsiunčia fotkę su tuo pakabuku. Nenoriu pyktis, bet negaliu sau leist taip isterikuot kiekvieną kartą, nes tai yra labai nesveika. Net keliais atžvilgiais nesveika: pradeda ir galvą skaudėt, ir prarandu nemažai valandų miego, treniruoju tuos blogų emocijų neuronų tinklus, tai ir įpratinu smegenis jaustis blogai, puoselėju neracionalias, pasąmoningas mintis, kad esu šūdo gabalas. Aš nenoriu taip jaustis ir, blet, renkuosi nesijausti. Užtenka, kad ta boba sukniso vieną gyvenimą, bet kad suknistų dar ir mano? Nu ačiū. Aš jos net nepažįstu. Eina tegul ji velniop, o tas bičas tegul irgi pasirenka, ar nori miegot apsikabinęs bižuteriją ar mane. hahahaha, gerą čia skėliau :D

[kodittomat]

POMO Itsevarma, ystävällinen ja avoin Pomo omaa kotia vailla. Pomo on kesäkuussa 2 vuotta täyttänyt leikkisä miehenalku. Pomo on kastroitu ja painoa löytyy tällä hetkellä noin 30kg. Rotuina Pomosta löytyy amerikanbulldoggia, dogo argentinoa ja huskya. Sen korvat ovat hyvin persoonalliset, sillä toinen korva on pystykorva, toinen lurpattaa. Pomo tuntee myös nimen Capo. Pomo on aivan mahtavaa perhekoira. Se tulee loistavasti toimeen kaiken ikäisten lasten kanssa, ihan vauvasta isompiin lapsiin. Se ei hypi lapsia vasten ja osaa olla muutenki rauhallinen. Lasten leikkien tarkkailu vieressä istuen, sekä leikkeihin osallistuminen esimerkiksi makaamalla lasten keskellä hoidettavana, on Pomon mielestä ihan parasta. Pomo todella hellyydenkipeä. Välillä löydät Pomon jopa istumasta päältäsi tai makaamasta sylistäsi. Jos et huomioi sitä, pyytää se rapsutuksia örisemällä, tuijottamalla tai tassullaan vaativasti tönien. Pomo on peruskoulutettu ja osaakin kaikki peruskäskyt hyvin. Toki hihnassa se innostuu välillä vetämään ja muutenkin unohtaa korvansa välillä muualle. Pomo ei juurikaan hauku, mutta se on todella innokas juttelemaan. Tämä juttelu on lähinnä vinkumista ja muuta juttelun kaltaista örinää. Venytteleminen ja kyljen kääntäminenkin pitää tehdä ääneen huokaisten. Amerikanbulldoggi ja Dogo argentino eivät juurikaan näy Pomon ulkonäöstä, mutta luonteesta sitäkin enemmän. Pomo on ihana, ystävällinen ja kiltti, mutta voimakasta päätä löytyy. Pomo tarvitsee itselleen kokeneen johtajan, koska se yrittää dominoida ja kokeilee uusia ihmisiä. Kun se tietää paikkansa laumassa, menee kaikki mukavasti. Vahtiviettiä siltä löytyy jonkin verran ja se puolustaa herkästi kotia ja omaa perhettä. Tähänkin tarpeeksi selkeä ja johdonmukainen kuri auttaa. Kun sillä on hyvä ja luottavainen olo, ei tarvitse niin paljon vahtia. Pomo on energinen ja ketterä. Se touhaa, leikkii, liikkuu ja tekee mielellään. Siitä saa itselleen loistavan harrastuskaverin esimerkiksi agilityyn, valjakkoon tai taakanvetoon. Pomo tarvitseekin itselleen ihmisen, joka on valmis harrastamaan sen kanssa ja antamaan sille paljon aikaa, kuria ja rakkautta. Pomo myös rakastaa uimista. Sisällä Pomo on kuitenkin suhteellisen rauhallinen ja osaa ottaa rennosti. Sisällä sen lempipuuhiin kuuluu sohvalla makoilu ja ikkunasta pihalle katsominen. Pomo on sisäsiisti ja osaa myös pyytää pihalle. Tämän se tekee omaan tyyliinsä kulkien ympäriinsä ja samalla jutellen. Hoitotoimet sujuvat Pomon kanssa mallikkaasti. Yksin jäädessään Pomo tuhoaa helposti, mikä ei toki tämän rotuisille koirille ole lainkaan harvinaista. Sijaiskodissa Pomo on yksin ollessaan ollut pienemmässä rajatussa tilassa. Siellä ollessaan se ei ole tuhonnut mitään, jopa sen peti on saanut olla rauhassa. Se ei myöskään yksin ollessaan hauku, raavi ovia tai vaikuta stressaantuneelta. Luulemme tuhoamisen olevan sille siis enemmänkin ajanvietettä kun eroahdistusta. Kun sijaiskodin ihmiset ovat pihalla, on Pomokin ollut mukana kettingissä. Siinä se viihtyy hyvin ja makoilee tyytyväisenä. Toki välillä täytyy hieman vinkuen pyytää mukaan leikkeihin. Toisten koirien kanssa Pomo tulee toimeen loistavasti ja tykkää leikkiä. Kissoja Pomo ei siedä laisinkaan. Kaikenkaikkiaan Pomo on helppo ja mukava koira, kun vaan perusasiat ovat kunnossa. Pomo on sirutettu, rokotettu ja madotettu. Pomo palautui valitettavasti yhdistykselle ihmisten muuttuneen elämäntilanteen takia, ja siitä syystä on nyt uudelleen kotia etsimässä. Etelä-Pohjanmaa, Seinäjoen seudun Eläinsuojeluyhdistys tassulliset@gmail.com 040-8325041 Soita