#motoriko | Explore Tumblr posts and blogs

vykimind · 5 years ago

Text

Kodėl išsikalbėjimas padeda

Šiuo metu, kad pasikalbėtum su geru psichologu tenka laukti eilėje ir sumokėti nemažus pinigus. Pokalbis su psichologu laikomas veiksmingu įrankiu sprendžiant problemas, o jei ir nėra galimybės psichoterapijai vis vien siūloma išsikalbėti artimam žmogui. Kodėl tai padeda? Kas mūsų smegenyse yra tokio, kad savo patirčių verbalizavimas padeda joms subalansuoti veiklą ir atsikratyti nerimo, depresijos ar tiesiog blogos nuotaikos?

Mūsų smegenys kalbą apdoroja specializuotose srityse, kairėje (daugumai žmonių; kai kurių kairiarankių šios sritys yra dešinėje pusėje) temporalinėjė žievėje, vadinamomis Broca ir Wernicke sritimis. Broca sritis labiau atsakinga už naudojimąsi kalbos padargais, artikuliuojant, tariant žodžius. Tuo tarpu Wernicke sritis svarbi suvokimui.

Tačiau šios sritys neveikia kaip atskiri suverenūs funkciniai vienetai, jos turi abipuses neuronines projekcijas su kitais smegenų regionais. Pirmiausia jutiminėmis, pvz. klausos, regos, motorikos (kalba dažnai yra ne tik akustinis garsas, bet ir kūno judesiai), o tai pat ir su asociacine žieve, kuri sensorine informacija apjungia, tai pat frontaline, kuri analizuoja gautą informaciją ir priima sprendimus, bei emociniais centrais.

Kalbant apie žmogaus smegenis, svarbus aspektas yra tai, kaip jis yra apmokomas gyvenimo eigoje. Žmogus nuo mažens apsuptas kalbos ir didžiausia dalis informacijos perduodama kitaip nei gyvūnų pasaulyje - ne vaizdais (pvz. dantų, ragų atstatymu), ne kvapais (feromonais), ir ne somatosensoriškai (pvz., plunksnų kutenimu). Tad jei patikrintumėte, kaip veikia gyvūnų smegenys, pamatytumėte, kad nors fundamentalios sritys tokios pat, neurocheminiai moduliatoriai tie patys (ir žiurkės smegenys išskiria dopaminą, serotoniną ar estrogeną), bet neuroninių ryšių aktyvumas ir fiziologiniai parametrai skiriasi. Mokantis vyksta sinapsinis plastiškumas, kuris keičia smegenis apjungiančius ryšius. Jeigu svarbus ir dažnai pasikartojantis stimulas - vaizdinis, tai smegenų tinklai siejantys įvairias sritis su regos žievę ilgainiui taps stipresni, lengviau aktyvuojami. Kadangi žmogui kalba yra svarbus dažnai pasikartojantis stimulas, supęs jį nuo pat gimimo, tai ir ryšiai su kalbos sritimis jautriau aktyvuojami, ir nuosekliai aktyvuojamos kitos smegenų sritys su kuriomis kalbos sritys turi ryšius.

Ar gali būti, kad nuotaikų sutrikimai atsiranda tai pat dėl kalbos? Na žodis ne žvirblis, ir visi žinome, kad užgauti žodžiu galima net paveikiau nei fiziškai. Smegenims tai tikras iššūkis, nes stimulas abstraktus - informacija, ne smūgis, į kurį sureaguoja somatosensorinė žievė ir kur smegenys automatiškai be didelės latencijos aktyvuoja simpatinę nervų sistemą, kurią dar galėtume vadinti “pulk arba bėk”. Smegenims prireikia laiko apdoroti abstrakčią informaciją. Todėl kartais atsakas, arba greičiau suvokimas ateina pavėluotai. Tai ypač sudėtinga jei patyčios, kritika, buvo įvyniota į manipuliacinį blizgų popierėlį - tai buvo išsakyta švelniu tonu, parenkant šiltesnius žodžius. Pakeltas tonas vien dėl savo grėsmingo garso stipriai ir masiškai aktyvuoja klausos sraigėje esančias plaukuotąsias ląsteles, ir automatiškai stipresnis impulsas siunčiamas toliau. Kadangi stipresnis nei įprastai automatiškai aktyvuojami emociniai centrai, pvz. migdolinis kūnas atsakingas už pyktį. O nesant grėsmę signalizuojančių sensorinių signalų. Manipuliacija gali būti tikri spąstai. Ypač to nepatyrusiam, nes neturint prognozių, kurios tik ir atsiranda iš patirties, už pyktį atsakingos sritys nesiaktyvuoja. Greičiau jaučiamas nesaugumas ir nusivylimas, nes smegenis prasmę visgi priskiria, ir priskirs dažniausiai “aš kažką darau ne taip”. Kas labai logiška, turint galvoje, kad žmogus žodį “aš” naudoja dažnai, ir visa smegenų veikla pagrįsta į to “aš” funkcionavimą.

Taigi, kalba mus gan stipriai valdo. Žmogui kaip organizmui tarpusavio ryšis reiškia saugumą: kadangi aš su tavimi bendrauju, vadinasi tavęs galbūt dabar nepulsiu todėl esi saugus. Kai šis ryšys nutrūksta, užsidarant savyje, įsižiebia pasąmoninga pavojaus lemputė - neturiu sąjungininkų, esu vienas, o aplink mane daug mane užgauti galinčių subjektų. Automatiškai organizmas tampa pasiruošęs kovai. Žmonės patiriantys nerimą dažnai negali užmigti, jų raumenys būna įsitempę, dėl nuovargio ir fizinės įtampos atsiranda ir skausmai, silpnėja imuninė sistema, keičiasi neutransmiterių ir homonų metabolizmas. Dėl pastarųjų, neurocheminių ir hormoninių pokyčių, stresą patiriant ilgą laiką, organizmo homeostazė keičiasi, jis adaptuojasi, prisitaiko, įpranta - produkuoja to ko reikia pagal informaciją gaunamą iš smegenų. Šiuo atveju informacija tai pavojus. Taip keičiasi jungtys smegenyse ir atsiranda įpročiai gyventi tik tokioje būklėje net jei nerimą sukeliančios priežasties nebėra. Taigi, kalba gali padėti jaustis suprastam, t.y. saugiam, tačiau jei nerimas tęsėsi ilgą laiką, rezultatas gali būti negreitas. Tai svarbu turėti galvoje, ir nuolat nuoširdžiai stengsis palaikyti ryšį, kalbėtis, net jei iš pradžių tai atrodo neveiksminga. Pamažu atsiras nauji įpročiai, naujos savijautos, nes smegenys nesustoja mokytis ir čia.

Kalbėti dar yra svarbu dar dėl to, kad smegenys mėgsta tvarkingą suprantamą aprėpiamą informaciją. Verbalizuojant išgyvenimus juos dėliojame chronologiškai, išskaidome į gabalėlius, taip randame logiką ir smegenys paeiliui nuosekliai gali tą informaciją apdoroti nuosekliai. Kai informacijos daug, ji abstrakti, yra tik jausmas, kad kažkas negerai - kas nelabai aišku, racionali analizė aktyvuoja už sprendimus atsakingas sritis, o šios beje savo ruoštu slopina požievines sritis sukeliančias pyktį, liūdesį. Dėl to blogai jaučiantis labai padeda ir emocijos įvardinimas, pvz. “dabar jaučiu baimę”. Tai tampa nebe abstraktu, veikėjo vardas aiškus (”baimė”), ir dar pasidaro aišku kad tai ne “aš”, o jausmas.

Be išgyvenimų analizės, svarbu kalbėtis ir apie malonius dalykus, nes jie aktyvuoja motyvacinę dopaminerginę sistemą. Vien prisiminimas aktyvuoja, O išskirtas dopaminas padeda imtis ir darbų. Kita maža gudrybė, - jei nesiseka savęs motyvuoti konsultacijai, prieš pokalbį ar jo metu pravartu prisigaminti dopamino nuveikiant tai kas teikia džiugesį. Tai gali būti toks elementarus dalykas, kaip kava ar saldainis, ar po konsultacijos smagi sportinė veikla. Beje, judant dar išsiskiria endorfinai, kurie veikia tarsi nuskausminamieji. Tad pokalbis vaikštinėjant po parką dažnai būna lengvesnis net kalbant apie nemalonias patirtis.

Ieškant pašnekovo svarbu atminti, kad šis irgi mokosi kalbėti ir suprasti. Jeigu klausantysis atrodo paviršutiniškai reaguoja, tai dažnai dėl to, kad jis ir pats dar negali apie tai kalbėti. Galiausiai, ne visi žmonės yra neurotipiški (pvz. kai paprastai kairėje pusėje esančios sritys kai kuriems būna dešinėje). O kalbant apie kalbą, kai kurie žmonės turi afaziją, kai sutrinka kalbos gebėjimai. Tai pat dalis žmonių turi kognityvinių sutrikimų, ir ne visada aiškiai pastebimi. Be to, kaip jau aptarėme ir patirtis, išgyvenimai, nerimas keičia smegenų tinklus ir informacijos apdorojimą. Taigi, nors ryšys kartais neužsimezga, tai tikrai ne dėl to, kad tavo istorija neįprasta žmogaus būklei. Tai nesusiję su tavimi apskritai. Tokiu atveju, verta pabandyti paaiškinti daugiau, kitaip, arba paieškoti kito pašnekovo.

Bet kuriuo atveju - nepasiduoti. Pokalbiai svarbūs savęs supratimui, saugumo jausmui, na ir... laimingoms smegenims ;).

nuotr. iš https://www.1stdibs.com/art/photography/black-white-photography/larry-barbier-clint-eastwood-talking-on-phone-wife-at-home-fine-art-print/id-a_3626562/

0 notes