#iš visų

[saldziakrauje]

after the coming collapse of the united states, the comprador bourgeoisie of the baltics will no longer have the power to continue their terrorism against the baltic people

something's gotta give. within our lifetimes we will witness the baltics liberated of nato-sponsored neonazism, im sure of it

[skausmas]

Noriu tokios meilės, kokią turėjo Mačernis ir Vildžiūnaitė. Ji laukė net aštuoniasdešimt metų, kol jiedu pagaliau susitiks amžinybėje. Aštuoniasdešimt metų skausmo, vienatvės, gėlos. Gėlos meilės. Noriu tiek pat kankintis. Turėti tiek pat valios ir ryžto. Niekam nepasakoti apie nelaimingą meilę - laikyti ją tik tarp mūsų. Turėti tavo asmeninius daiktus, kurie man primins apie tave amžinai. Mintinai mokėti tavo laiškus. Mokėti tavo rašyseną. Persirašinėti tavo laiškus tokiu pačiu dailyraščiu, kokiu tu rašydavai. Ir vėliau turėti šimtus perrašytų tavo laiškų kopijų, visų beveik taip pat vienodai nutrintų nuo begalinio ir nuolatinio skaitymo. Noriu gerti tavo kvepalus, kad bent kažkokia tavo dalis būtų manyje. Noriu išverkti akis, kad jos taptų it juodos dėmės. Turėčiau ne tik tą vieną juodą dėmę krūtinėje. Kuo daugiau tokių skausmo dėmių turėčiau, tuo mažiau manęs būtų. Tuo labiau aš artėčiau prie tavęs... Žodį "širdis" girdėčiau tik iš gydytojų. Pati jau būčiau seniai pamiršus, kas tai per mėsos gabalas. Bet kada galėčiau pasilengvinti sau dalią ir ateiti pas tave greičiau, bet bijočiau. O jei po mirties aš būsiu toliau nuo tavęs, nei esu dabar? Prašau, atleisk, kad neateičiau pas tave anksčiau laiko. Maldauju, atleisk man. Man mūsų prisiminimai ir vietos, kurias lankėm, gėlės, kurias skynėm, tavo tėvų namai, į kuriuos tu mane pirmąkart atsivedei, tavo kambarys juose, mano tėvų namai, ir mano kambrays, yra per daug brangūs. Laikui bėgant liktų tik mažytės nuotrupos tų vietų - namai nugriauti ir pasiglemžti laiko - kurias vis dar galėčiau lankyti. Tu jų niekada nelankytum, bet aš lankyčiau!!! Visada eičiau tomis pačiomis vietomis, pro kurias mes kartu vaikščiojome, ir vis slapčia, giliai giliai širdy tikėčiausi išvysti tave. Vis tikėčiausi, kad tai nesusipratimas, kad tai kažkieno pokštas. Viską atleisčiau, kad ir kas būtų dėl to kaltas. Jei tik tave pamatyčiau. Ar gali isivaizduoti, kaip aš suspigčiau, jei eilinį kartą vaikščiodama mūsų takeliu ar pamatyčiau tave? Nuo mūsų išsiskyrimo būtų praėję dešimtys metų, ir eilinį, kažkeli tūkstančiai, kažkeli šimtai, kažkeliasdešimt kažkelintą kartą einant mūsų takais aš tave pamatyčiau? Turbūt man prasidėtų isterija. Pati laimingiausia isterija!!! Tokia, kurios pabaigos aš vengčiau visa savo esybe. Bet žinau, kad to niekada nebus. Aš tave amžinai nešiočiau širdyje. Nors ir man siūlytų susirasti kitą, klaustų "Kiek tu gali taip gyventi?" ar kas bandytų įsiprašyti į mano širdį, aš išdidžiai pakelta galva spjaučiau visiems i veidus. Todėl, kad tie gaivalai nežino, kas yra meilė. Todėl, kad tie gaivalai nežino, kad meilė nepraeina, kai žmogus dingsta, savo ar ne savo noru, iš tavo gyvenimo. Todėl, kad tik tokia meilė turi būti. Tai ne ta parodija, meile vadinama, kurią matai, kai žmonės tuokiasi su skirtingais žmonėmis. Tai ne ta meilė, kuomet sakai "Aš tave myliu" skirtingiems žmonėms. Kaip žmogus gali mylėti antrąkart? Tikra meilė tebūna vienąkart. Bet žmonėms to nesuprasti. Kaip ir nesuprsti, kaip galima mylėti žmogų, kurio tavo gyvenime nėra dešimt, dvidešimt, aštuoniasdešimt metų!!! Meilė privalo teikti skausmą, meilė yra skaumo sesė, meilė yra skausmo šaltinis. Bet šis skausmas sveikas ir būtinas. Kitaip būtume lyg gyvuliai. Aš tave myliu

[nezinaukamsitaspuslapis]

mielai dabar iš visų jėgų pisčiau galvą į sieną

[nenuobodiistorike]

Pagiriamasis žodis Žemaitei

Prieš kelias dienas vienas diedas* rašė: "...O ne mokytis apie metaforas, litotes ir metonimijas, ir juo labiau ne skaityti autorę Žemaitę, kurios kūryba yra visiškai be pasekmių, ji nedavė lietuviams nė vienos naujos idėjos, nė vienos geros citatos, nė vieno one-liner, nė vieno punchline, nė vieno paradokso, ir negali būti išversta į jokią kalbą, nes yra labiau beprasmė, negu moteriškumo mokyklėlė Šventojoje arba lietuviškas kinas." Tiesiog varčiau akimis skaitydama šią citatą (laimei, buvo kas išnarstė tekstą gabaliukais anksčiau, ir pačiai su juo vargti nereikėjo): kaip galima būti tokiu neišprususiu, ir turėti tiek drąsos (nusi)kalbėti?

Atsispiriant nuo kitų minimo teksto elementų, pvz. kad mokantis svarbiau ne patys atskiri dalykai, o skirtingos žinios plačiame kontekste (su kuo sutinku), norėčiau tarti pagiriamąjį žodį taip niekuo dėtai ir nuvertintai Žemaitei.

Pirma, mūsuose yra susiklosčiusi gan įdomi situacija, jog apie kai kurias svarbias (ar bent jau įdomias) istorines asmenybes moksleiviai sužino ne istorijos, o literatūros pamokose. Jei istorijos pamokos skiria ribotą dėmesį moterų emancipacijai bei moterų istorijai apskritai, literatūros pamokose diskutuojant apie Žemaitės, Šatrijos Raganos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir kitų kūrybą bei jos kontekstus, sužinoti galima tikrai daugiau.

Tad kuo ypatinga toji Žemaitė, moterėlė su skarele (be to, jog kadaise buvo vienintelė moterimi, "papuošusia" Lietuvos nacionalinę valiutą)?

Visų pirma, galbūt verta pradėti nuo kelių biografinių faktų:

1. Ne itin laiminga santuoka, 6 vaikai, finansiniai sunkumai ir apskritai visi vargai, būnant žmona ir mama XIX-XX a. sandūroje, kai realiai reikėjo valstietėms moterims visus keturis namų kampus laikyti. Ir visame tame, jau būdama "vyresnio" amžiaus, Žemaitė pradeda rašyti. Ir rašo pati iš savęs, iš savo aplinkos ir neprivilegijuotos pozicijos, ir būtent dėl to jos kūryba buvo labai tikra ir puikiai atskleidė to meto ir tos visuomenės grupės realijas. Mėgstant pažangias istorijos tyrimų ir rašymo idėjas, kad ir history from below, ar herstory, Žemaitė ir jos kūryba yra lobis.

2. Žinant 1, bei įvertinant Žemaitės gyvenamuosius "paskenduoliškus" laikus su stipria "moralės policija", bažnyčios įtaka ir kt., labai įdomu žinoti ir apie jos, šešiasdešimtmetės močiutės meilės keturkampį, kuriame būta ir jos dukros, anūkės bei perpus už Žemaitę jaunesnio vyro.

3. Mane turbūt labiausiai žavi tai, kad įžengus į septintą dešimtį, Žemaitė vis dar turėjo sočiai parako, kad galėtų laivu keliauti (patikėkite, kelionė tikraaaai nebuvo lengva) į JAV, kur susitikinėtų su išeiviais ir rinktų lėšas Lietuvos atstatymui bei statymui po Pirmojo pasaulinio karo. Kelionės atsiminimus ji suguldė į knygą "Apie Ameriką" - labai rekomenduoju pasiskaityti!

Na, ir antra, jei ieškoti beprasmybės literatūros pamokose, tuomet galėčiau pirštu besti nebent į visokias radviliadas bei giesmes apie stumbrus - kad ir pirmieji tai kūriniai, bet ir lydimi to egzistencinio skausmo, kad neturime nieko geriau, bei neturime savo tautinio epo kaip kaimynų Lačpliesis ar Kalevala. Tad anksčiau minimus kūrinius moksleiviai skaito ne dėl to, kad jie būtų kažkoks literatūros istorijos pasididžiavimas, o dėl to, kad nieko geriau tiesiog nėra, bet negi su tuo susitaikysi, jog mes ne kokie islandai, kurių dalis egzistencijos turbūt vien sagomis ir pagrįsta? Tik va kitaip nei su moterų istorijos temomis, istorijos pamokose LDK istorijai skiriama daugiau nei puslapis ar du, tad kontekstų svarba čia jau nebežaidžia.

*diedas - kai kuriems vyrams būdinga mąstysenos kategorija, kuriai būdinga "visažinystė", įsitikinimas, jog paties nuomonė yra geriausia ir teisingiausia, o visi kiti aplink (ypač moterys) yra durni. Diedai dažniausiai nepasivargina paieškoti daugiau info ar patikrinti faktų, nes buvimas diedu pats savaime suteikia neginčyjamą autoritetą žinių visuomenėje.

Daugiau apie Žemaitę pasiskaityti galima čia, čia ir čia.

#moterųistorija #moterys #emancipacija

[poulnorton]

"OZO 32"- here's the piece I ran the contest for in all it's glory. I absolutelly love the architecture of these appartment blocks in Šeškinė. With this piece I wanted to do a bit of a social commentary on the age of adds and commercials that we live in. I used over 80 adds collected from a just a few news outlet websites to create this piece. It is absolutelly astonoshing the ammount of commercials and adds we are constantly being exposed to. We've almost become blind to it. I imagined a futute where corps can use your living space or even buy out your entire appartment just to instal screens and banners on the walls. George Carlin and Banksy are some of my idols and I was very ispired by them when making this piece. ... Konkursas baigesi! Laimėtojas išrinktas! Sveikinimai @martinookas ! Didžiausias įmanomas AČIŪ visiems kurie laikinot komentavot ir dalinotės! Iš 150 komentarų, 39 iš jūsų atsakė teisingai. Daugiabutis yra Ozo gatvėje 32 Šeškinė. Iškart už sankryžos prie Akropolio. Daugiabučių turim daugybe ir nerealių bet mažai jų yra neapsupti medžių ar kitų daugiabučių. Šį gražuolį galima nufotografuot praktiškai iš visų pusių be didelių trukdžių. Šeškinės monolitams beje taip pat esu paruošęs idėja kitam editui, bet tokius atsakymus taip pat užskaičiau nes prašiau tik rajono 😁 ... Tikrai planuoju daugiau tokų konkursų ateityje. Nors šiuo darbu komentuojų reklamos absurdiškuma, turbūt nėra geresnės reklamos nei konkursas 😄 Šlovė drakonui žodžiu... Linksmų švenčių visiems! 🤗🤗🤗 #vilnius #vilniusofficial #vilniuslithuania #šeškinė #vilniusgram #lithuaniahq #lithuania_pics #lietuva🇱🇹 #lietuva #digitalartists #photoshoper #cyberpunk #cyberpunkedits #cyberfuture #cybervilnius #surrealistic #dystopian #brutalistarchitecture (at Vilnius, Lithuania) https://www.instagram.com/p/CmjRKnutUK0/?igshid=NGJjMDIxMWI=

[resentfuljustice]

Sodoma ir Gomora

2016-06-14 23.25 Escondido, CA, USA

Jų bute balkono nebuvo. Kiekvieną kartą užsimanius parūkyti – o proporcingai didėjant ant stalo išstatytų tuščių butelių kiekiui tą vakarą mes rūkėm atitinkamai per daug – vis tryniau pavasarinės striukės šonus į svetimos laiptinės sienas. Jaučiausi apsvaigusi, bet nenorėjau stabdyti. Lėtai siūbuodama klubais leidausi, atrodo, su kiekviena pakopa vis labiau siaurėjančiais laiptais – kurie žinojau, kad neveda prie nieko gero. Beieškodama pustuščio cigarečių pakelio savo kišenėje radau seniai pamirštą lūpų balzamą – viena ranka besilaikydama už nelygių turėklų, tepiau savo išsausėjusius lūpų kampučius kramtoma guma kvepiančiu Snow Fairy iš Lush. Priekyje manęs lipusi Dorotėja staiga atsisuko ir vėl pažiūrėjo į mane tuo nepaaiškinamo pykčio ir seksualinės frustracijos pilnu žvilgsniu – ar ji kaip koks medžioklinis šuo iškart kažką užuodė? Nesupratau, ką ji norėjo man pasakyti. Ar ji išvis man norėjo kažką pasakyti. Gal tik padaryti.

Maldauju kad nepavytų, niekas nepamatytų

O gal visas vakaras vyniojosi taip, kaip ir turėjo. Kas sakė, kad kelionės tikslas negali būti aiškiai nepažymėtas griovys ant staigaus posūkio? Arnas pridegė mano cigaretę, nes aš jau nebenulaikiau net žiebtuvėlio. Stovėjom keturiese ir patyliukais rūkėm. Pirmas prasižiojo Vilius – nebuvau tikra, kiek dar ištversiu nepakomentavusi kiekvienos iš jo burnos krentančios nesąmonės – manyje pradėjo kunkuliuoti vaikišką maištą primenantis noras, kur jo žodžius sprogdinau kaip kokius muilo burbulus. Jo laimei, jis buvo gražus. Gerai, labai gražus – toks lazdos neperlenkęs hipsteris su tvarkingu manbun’u, barzda ir stilingu megztuku – tai kartkartėmis galėdavau praleisti pro ausis jo marozišku balsu skleidžiamus kliedesius, nes į Vilių buvo tiesiog malonu žiūrėti. Kai pagalvoji, mes abu gyvenom tam tikrame savo fantazijų pasaulio versijoje – saviškėje bandžiau save įtikinti, kad nenumanau Dorotėjos ir Arno kėslų, o Vilius, greičiausiai, įsivaizdavo dar niekada nebuvęs psichuškėje. 

Matyt mano viduje užvirusi durnumo košė pradėjo verstis per viršų, nes išgirdusi Viliaus pagyrų monologo nuotrupas apie tai, kad jis “jau tiek daug laiko nebegeria”, nebegalėjau sustabdyti pro dantis iškošiamų žodžių.

– Tu nebegeri? Galvojau, kad tu dabar jau girtas…

– Žinai ką? Eik tu nachui. 

Kol aš toliau kreivai šypsojausi puse lūpų, Vilius numetė ir sumindžiojo pusiau surūkytą cigaretę, tada iškart pareiškė, kad išeina namo, o prie jo staigiai prisišlieję Arnas su Dorotėja pabandė dar jį perkalbėti.

– Davai dar pasilik.

– Ne. Nėra vaibo tarp mūsų, niekas čia mums nesiriša.

Nesigilindama į jų beviltiškas pastangas, toliau susimąsčiusi nužiūrinėjau Dorotėją. Ji, intensyviai bandydama paneigti kažkokį Viliaus teiginį, pradėjo purtyti galvą – mačiau iš po platininio baltumo sruogų lendančias tamsiai rudas šaknis, o jos neįtikėtinai kaulėti pečiai badė akis net per naminį, nunešiotą juodą treningo viršų. Iš kitų bendrų draugių pasakojimų girdėjau, kad ji visą gyvenimą kovojo su valgymo sutrikimais – ne taip lengva tą paslėpti, kai turi kambariokę ir daliniesi vienu vonios kambariu. Dorotėją pažinojau turbūt nuo penkiolikos metų – nors nebuvom itin artimos, kurios savo noru organizuotų pasimatymus ir leistų laiką tik dviese, susitikusios bendrų draugų grupelėje rasdavom iš ko kartu pasijuokti. Kadangi truputį paklajojome po pasaulį, abi tuo pačiu metu atsidūrusios tame pačiame mieste išnaudojome progą susidraugauti artimiau. 

Su Arnu ji susipažino keliaudama – nebuvau tikra, kiek laiko jie jau buvo įsipareigoję vienas kitam, bet tikrai ne metus ir ne du. Jis be jokių sunkumų įsipaišė į mūsų grupelę, kurios absoliučią daugumą sudarė merginos – gal dėl to, kad Arnas buvo toks visų draugelis, mėgstantis be atokvėpio su visomis flirtuoti – žinojau, kad ne man vienai buvo net sunku suprasti, kada jis tik prikolina, o kada gal visai rimtai kabina. Nueidama užgesinti cigaretę mačiau, kaip Arnas, beglostydamas barzdą, akivaizdžiai daugiau dėmesio skyrė mano rūkalo filtro baksnojimui į seną skardinę, o ne mūsų Jėzaus Kristaus prisikėlimo vakarėlį paliekančiam draugui.

Kantriai laukdama, kol Dorotėja pasiduos ir pripažins, kad aš kažkaip vienu sakiniu sugebėjau neatšaukiamai įžeisti Vilių, pakėlusi galvą žiūrėjau į trijų aukštų daugiabutį, kuriame sugalvojau šiemet valgyti farširuotus kiaušinius. Vieta buvo graži, netgi pavydėtina – šalia miškingo parko, tik pats pastatas visumoje man atrodė ganėtinai juokingai, gal truputį iškritęs iš konteksto. Apsuptas naujesnės statybos kūrinių, net atrenovuotas atrodė kaip koks senis, nesėkmingai norintis apsimesti jaunuoliu. 

Po gero pusvalandžio nevaisingų įkalbinėjimų, pagaliau trise kopėme laiptais aukštyn. Viršuje jaučiausi uždususi – bet vos tik Arnas už nugaros užtrenkė buto duris, ir mes vėl visi juokėmės iš kažkokio durno bairio, o Dorotėja atsukinėjo kažkelintą butelį raudonų devynerių – staiga atsišviežinau. Lyg nuo akių kas būtų nutraukęs pageltusią marlę, per kurią kažkas spaudė cepelinų masę. Arba tarsi būčiau išmokusi dar vieną papildomą užsienio kalbą – atsisukusi į Dorotėją, neįtikėtinai aiškiai mačiau jos negeras intencijas slepiančią šypseną. Arba anksčiau nepastebėjau, arba ji pradėjo kaip kokia sirena mano pusėn siųsti visus įmanomus ženklus. Taip, jos veidas ir taip įprastai būdavo toks truputį chytras – o per vakarą susileidus tiek alkoholio, jos savotiškas sataniškumas atsiskleisdavo vis ryškesnėm spalvom kiekvieną kartą užsivertus stiklinę.

Dorotėjai dosniai vis pildant mano gėrimą, netikėtai sudrebėjo jos ranka, ir raudonas skystis išsiliejo ant stalo. Ji lėtai pakėlė akis ir įsmeigė žvilgsnį tiesiai man į tarpuakį. Jeigu manęs kažkas būtų paklausęs iki šio vakaro, kiek skirtingų Dorotėjos kaukių pažinojau – būčiau nė sekundei nesudvejojus ir atsakius, kad dvi – viena papuošta apgaulinga šypsena, o kita padabinta pykčio persunktomis akimis. O tą vakarą susipažinau su dar viena, kurios negaliu pamiršti – jos lūpas skrodė keista užuomina, o primerktame žvilgsnyje spragsėjo neatskleistas pažadas. 

– Nepamiršai, kad visi trys turėsim vienoje lovoje miegoti?

Nieko jai neatsakiau, tik paėmiau už lipnių stiklinės kraštų ir užsiverčiau. Telefone šviečiantis laikrodis patvirtino, kad vakaro valandų ribos iš lėto tirpo ir liejosi su paryčiais, o mes laiką leidome bute su vienu miegamuoju. Visas patalpas jungė vienas ilgas koridorius, kuris šakojosi į virtuvę, svetainę, vonią ir miegamąjį – bet taip, visoje erdvėje buvo tik viena oficiali lova. Dorotėja toliau žiūrėjo į mane, lyg laukdama bet kokio ženklo – žodžio ar nebylaus linktelėjimo, o aš, norėdama laimėti laiko, dairiausi aplink. Pagavau Arno žvilgsnį, bet po sekundės nusisukau, tyrinėdama baltas namų sienas. Visas interjeras buvo paprastas – mus supo tarpusavyje nederantys ir netvirtai atrodantys baldai, kuriuos savarankiškai surinko šita pora klibančiuose santykiuose. Namai buvo nuobodžiai, net steriliai tvarkingi, norėjosi rasti kažką padėtą ne vietoje – vien iš sportinio intereso. Bet visa gyvybė slėpėsi už buto durų – Arnas kaip bet kuris eilinis vyras turėjo obsesyviai domėtis kokiu nors testosteronu kvepiančiu hobiu – jo atveju, tai buvo dviračiai. Bet visos ratuotos transporto priemonės su šalmų komplektais stovėjo laiptinėje. “Kad būtų tvarkinga, gražu ir akiai malonu” – pagal Dorotėją. 

Žinau, galėtum pagalvoti, kad tam tikra prasme Arnas buvo po Dorotėjos padu – gal ir neklystum. Bet ar kiekvienas ilgalaikių santykių pridusintas vyras gali pasigirti vienu metu miegojęs su dviem panom?

Ant silpnybių paslydau, atsakyk ar tu evil

Visi trys neišleidom nė menkiausio garso, bet lyg perskaitę vieni kitų mintis, vienu metu pakilom nuo nešvariais indais nukrauto stalo ir patraukėm koridoriaus link. Nusprendę, kad laikas pradėti varžytis su bepatekančia saule, iš šaldytuvo išsitraukėm paskutinį laipsnių turintį butelį – atkimšusi ledinį Prosecco, nuoga klūpėjau svetimos poros kvapo prisigėrusioje patalynėje. Po minutės milžiniški miegamojo langai garavo nuo ūmine alkoholine intoksikacija pasižyminčių siluetų dažno kvėpavimo, o mane prie išgulėto čiužinio prispaudė keturios nepažįstamos rankos. 

Tada jau sugebėjau sau pripažinti, kad neverbalinius ženklus supratau teisingai – tai buvo jų planas nuo pat pradžių. Nežinojau – bet ir nenorėjau žinoti – kurio galvoje šita idėja užgimė pirmiau. Jie buvo pora, jie vienas su kitu mylėjosi tūkstančius kartų, bet šį kartą į seansą sugalvojo pasikviesti ir svečią. Kodėl? 

Nuobodu? 

Taip sugalvojo gelbėti santykius?

Trūksta adrenalino? 

Ar tiesiog prieš išsiskiriant reikėjo išpildyti kažkurio neįgyvendintas fantazijas? 

Jaučiausi patekusi į spąstus, bet nesipriešinau. Buvau pasirodymo dėmesio centre – publika būtų mane pasveikinusi ovacijomis atsistojus net tuomet, jeigu nebūčiau nė piršto pajudinusi. Buvau to vakaro iš rankų į rankas perduodamas naujas, jaudinantis žaislas. Nors Dorotėja mane užpuolė kaip koks plėšrūnas, joks alkoholis negalėjo į komą paguldyti iš mano vidaus kylančio nesmagumo jausmo, kai tavo mokyklos laikų draugė tau per kelius iš lėto numauna kelnaites. Jaučiausi mažų mažiausiai keistai, kai Dorotėja man skyrė daugiau dėmesio negu Arnui.

Nes man smagiausia nakties dalis buvo dalintis Arnu.

Labai, labai retai, bet taip, kartais mane traukia moterys. Jeigu reikėtų įvardinti būtent šios akimirkos idealą, iškart prieš akis matau grupinių užsiėmimų trenerę – mano akimis tobula moteris, kas kartą pro mane iš lėto praplaukianti ir nusišypsanti kaip koks angelas – tokia švelni, moteriška, kvepianti. Maloniu balsu, šviesiais plaukais, neįtikėtinai mielu veidu – bet negaliu atitraukti nuo jos kūno akių, kai ji salėje daro prisitraukimus. OK, tarkim būtent su ja nueitume į pasimatymą – galvočiau kaip noriu prie jos prisiliesti, ją pabučiuoti, bet ne kaip nuplėšti jai sportines timpas. Neturiu tam pašaukimo.

O čia mano kojas lyg kokiais vėžio gnybtais buvo suspaudusi Dorotėja – kuri niekada nebuvo nė trupučio man patraukli. Kol liemenį pasukusi į šoną bučiavausi su Arnu, galvojau apie vidinėje šlaunų pusėje garantuotai po šios nakties liksiančias mėlynes. Šiąnakt naiviai nusiteikusi sėdau į nekaltai atrodančią karuselę – tarkim tuos ratu besisukančius arkliukus – o atsidūriau kažkokioje ekstremalioje amerikietiškų kalnelių versijoje, kur mane be įspėjimo paleido į stratosferą. Dar nesibaigus pasivažinėjimui, gailėjausi nusipirkus bilietą.

***

Saulės spinduliams pradėjus svilinti mano užmerktus akių vokus, pradėjau budintis iš pačio keisčiausio, bet beprotiškai neblaivaus Velykinio sapno. Suakmenėjau supratusi, kad guliu vis dar toje pačioje lovoje, per vidurį tarp savo dviejų draugų – kad viskas, kas vakar įvyko, buvo tikra. Prie mano krūtinės meiliai prisiglaudusi miegojo Dorotėja, o mano riešą švelniai glostė Arnas – bet neįstengiau galvoti apie nieką kitą, tik kaip žmonės gali miegoti neužsitraukę užuolaidų. Tiek šviesos ryte, kad net koktu.

Jaučiausi viskuo nusivylusi. Savimi, jais, išaušusia nauja diena. Vis mąsčiau apie tai, kad Dorotėja su Arnu skyrėsi ir taikėsi šimtus kartų, ir kiekvieną kartą man paklausus kam ji pas jį vis grįžta – ji vis pasakodavo tą pačią istoriją kaip “jie tobulai fiziškai suderinami, tokio sekso su bet kuo nepatirsi”. O man viskas pasirodė taip netikėtai vidutiniška – glamonės vidutiniškos, seksas vidutiniškas, kotas… irgi vidutiniškas. Vienintelis jaudinantis faktas iš tos nakties buvo tiesiog pats threesome įvykis.

Tada pajutau, kaip Arnas paėmė mano ranką ir pradėjo su ja iš lėto vedžioti po savo kūną. Atsisukau veidu tiesiai į jį. Po kelių minučių žiūrėjau į lubas ir svarsčiau, ar būtent tai, kas dabar ką tik įvyko, visoje šitoje painiavoje bus laikoma neištikimybe? 

Nes Dorotėja vis dar miegojo šalia. 

Pili į ugnį alyvą, auksas, bet nesilydau

Drebėdama pro kojūgalį iššliaužiau iš lovos ir nuėjau į virtuvę ieškoti vandens. Visi paviršiai buvo nukrauti nešvariom taurėm, stikliukais, stiklinėm ir buteliais – iškrausčiusi spinteles neradau nei vienos švarios taros, nebent būčiau norėjusi lakti vandenį kaip koks Reksas iš dubenėlio. Tada stabtelėjau ir svarstydama žiūrėjau į pagarbioje virtuvės vietoje laikomą Arno blenderį.

Arnas nemokėjo elgtis su pinigais. Nuolat juos švaistė ant visokių nesąmonių – arba sugalvodavo suinvestuoti į kokį akivaizdų scam’ą. Paskutinė jo geniali mintis buvo pasiimti paskolą ir už ją prisipirkti bitcoin’ų. Ir su tuo blenderiu buvo kažkas panašaus – jis kaip koks benziniu aplaistytas degtukas užsidega, kad primygtinai čia ir DABAR jam reikia kažkokio GERO daikto – ir šį kartą jam po akimis pasimaišė tas blenderis. Už jį sumokėjo beveik 700 – ir su nuoširdžiu pasididžiavimu man ir Dorotėjai pasakojo, kad visam rinkinyje buvo gal dešimt skirtingų antgalių, o pats blenderis toks galingas, kad gali net smulkinti riešutus. Jam pasakojant akies kampučiu mačiau besikeikiančią Dorotėją. Likusios vienos pasidalinom praktiškai identiškomis nuomonėmis.

– Nu bl… WTF… Nachui?

– Ką jis ten blenderiuos, koksą su monster energetiniu?

– Nežinau, debilas jis. Tik atsargiai, užmuš tave Arnas, jeigu kažką tam blenderiui padarysi.

Tą rytą įžūliai nuėmiau nuo to stovo Arno pasididžiavimą – prabangųjį blenderį, ir prisipyliau ledinio vandens iš krano. O ką daryt? Iš kur dabar man kažką švaraus ištraukt? Pradėt barškinti stiklinėm, plauti indus, visus pažadinti ir susitikti akis į akį su realybe?

Grįžusi atgal į miegamąjį, pasidėjau blenderį ant šalia esančio Dorotėjos kosmetinio staliuko. Gavusios rytinių saulės spindulių, blenderio sienelės pradėjo rasoti. Atsigėriau tiesiai iš fiber glass ąsočio, ir padėjau jį atgal. Žiūrėdama į iš lėto tekančius vandens lašus pagalvojau, kad blenderis buvo vienintelis protingas per pastarąsias 24 valandas mano priimtas sprendimas.  

***

Po visos šitos pjankės Dorotėja turėjo eiti į darbą. O mes su Arnu nuėjom į miestą papusryčiauti – bet viskas buvo taip keista, kad vos suvalgius vieną bagel'į su tepamu sūriu, nusprendžiau grįžti namo. Tęsiau savo nuodėmių išpirkimo tradiciją – po kokių baisių pasisėdėjimų, arba kai atsibusdavau kokiam šiukšlyne po reivo, nors ir būdavau tikrai toli nuo savo namų, grįždavau pėstute. 

Tyliai valgo pavydas, tyli tyli palyda

Aišku, po tokio Velykų atšventimo niekas nebebuvo kaip seniau. Dorotėja pradėjo į mane nuolat piktai žiūrėti – ir jeigu Arnas išdrįsdavo su manimi atskirai pakalbėti, ji iškeldavo kokią sceną arba pademonstruodavo nekontroliuojamą pykčio priepuolį, lyg aš bandyčiau jį pasisavinti. Matyt laikė kažkokią nuoskaudą – tik nesu tikra dėl kurio įvykio – ar Arnas jai pasakė, kad jam su manimi tą naktį buvo gera? Ar ji tiesiog žino, kas įvyko tarp manęs ir Arno tą rytą?

***

– Žinai, kad ji dabar su merga gyvena?

– Ką?

– Taip. Išsiskyrė su Arnu, tada su kitu susižadėjo, o dabar gyvena su tokia sena, stora lezbiete.

– Tu čia rimtai?

– O tu niekada su ja būdama nesijautei taip, tarsi jos žvilgsnis reiškia tik vieną iš dviejų – arba ji nori iš pykčio į plaukus įsikibt, arba… palaižyt?

– Hmmm…

***

“Žinai juk, kaip su mumis – mergom – mes gi pričiešinamos… Pritravinamos”

[princesepersikas]

Mes gyvename pasaulyje, kuriame jei pamokoje pasakai neteisingą atsakymą iš tavęs juokiasi. Jei apsirengi tam tikrais drabužiais, į tave žiūri kreivai. Jei tavo pažymiai ne tokie geri kaip kitų, tu esi kvailas. Kur žmonės sako ,,reikia valgyti daugiau” arba ,, reikia numesti svorio”. Mes gyvename pasaulyje, kuriame žmonės nežino dalykų, kuriuos išgyvena kiti. Jei nežinai, ką nori daryti su savo gyvenimu, jo neturėsi. Jei susidraugavai su 3 vaikinais, tu esi ,,kekšė”, o jei nė vieno nebučiavai esi ,,išdidi”. Jei nesi ,,minios” dalis, tu nevykėlis. Mes gyvename pasaulyje, kuriame iš mūsų visų tikimasi pateisinti kitų žmonių lūkesčius. Kur vienas žodis gali priversti ką nors baigti savo gyvenimą. Kur mes nuolat teisiname žmones. Mes gyvename pasaulyje, kuriame nepriimtina būti savimi.

[portlandlac]

Visų šventųjų ir Vėlinių pamaldos

Brangūs Portlando Bendruomenės nariai ir svečiai,

Širdingai kviečiame į visų Šventųjų ir Vėlinių pamaldas kurios įvyks Šeštadienį, lapkričio 2 d. 9 val iš ryto. Grotto koplyčioje. Mišias lietuvių kalba praves Kun. Tomas Karanauskas.

Adresas:  8840 NE Skidmore St, Portland, OR 97220

Prašom nevėluoti! Mišios turės prasidėti laiku. 

************

Dear Portland Lithuanian Community's members and guests.

We are happy to announce that we will have a Lithuanian Mass at The Grotto.

Saturday on  November 2, 2024  at 9:00 AM in the Chapel of Mary

Address: 8840 NE Skidmore St, Portland, OR 97220

Please don't be late, as mass will have to start on time!

[nevermindmymeow]

Chemija per budėjimą, chemija po dienos Vilniuj, chemija savaitgalį, kad ir 5 valandas iš eilės.

Va prie ko gali nuvesti vienas spalvingas festivalis liepos mėnesį.

Kartais reikia keistos kombinacijos ir kad nepažįstamasis, kurio gal niekad ir nebesutiksiu, festivalyje gerai atpistų protą, kodėl nedarau savo gyvenime to ko noriu.

Aš per plauką buvau nuo stojimo į buhalteriją. Nes gi ar taip ar taip su finansais dirbu ir būtų naudinga...

Jaučiuosi išgelbėta nuo klaidos padarymo.

Ir kaip gyvenimas kažkur neša, vis neša. Tu jam tik leisk, nepražiopsok galimybių ir leisk.

Aš niekada nemokėjau mokytis. Truputį gabesnės už vidurkį smegenys lėmė, kad mokykloj mokytis taip ir neišmokau. Nes užtekdavo truputį paskaityt kažką paskutinę naktį ir galėdavau gauti gerą pažymį. Su tiksliaisiais taip neveikė. Tai jų tiesiog atsisakiau kiek galimybės leido.

Mama sakė: Bet jei būtum iš karto po mokyklos čia įstojusi, kaip būtų lengviau. Dabar tiek visko reikia spėt.

Et, mama. Ir kaip aš tau galiu paaiškint, kad jokiu kitu metu negalėjau čia atsidurti. Atsidūriau būtent tada, kai esu pasiruošus čia būti. Ir viso kas iki čia vedė, reikėjo tam. Joks žingsnelis negalėjo būti praleistas.

Jaučiau stiprų spaudimą kažkur stoti iškart po mokyklos baigimo. Tam ir pasidaviau, nes tai atrodė greičiausias būdas ištrūkti iš namų.

Aš metai iš metų tikrindavau reikalavimus stoti į veterinariją.

Nes norėjau mokytis Kažką Su Gyvūnais.

Ir ta bjaurybė chemija niekaip nedingdavo iš privalomų laikyti egzaminų sąrašo.

(Dabar galiu matyt, ką davė visi metai, nes dabar, griebiu Bjaurybę Chemiją už ragų ir perprasiu aš ją, perprasiu, kad ir kiek valandų man tam reikėtų, tai yra motyvacija, tai yra ženklas, kad esi savo vietoj, kai padarysi bet ką, kad čia ir liktum)

Ir tada. Likus geram pusmečiui, jei ne mažiau, iki egzaminų. Bam. Pasidarė reikalingas arba chemijos, arba matematikos egzaminas, kuris mums ir šiaip jau tapo privalomu.

Atrodė kaip ženklas iš kažkur aukščiau. Ir su B lygio biologija nedrąsiai pasakiau mokytojai, kad norėčiau laikyti biologijos egzaminą. Ir aš minėsiu geru žodžiu šitą mokytoj�� iki gyvenimo galo, kiek ji man nemokamai laiko skyrė ir į simbolinę padėką sureagavo tik pasakymu, kad tai jos darbas ir nieko nereikėjo.

Kaunas, kaunas kaunas... Dėl nesuprantamų priežasčių niekad nemėgau Kauno. Visada kiek save pamenu. Atvažiuot gyvent į slabotkę irgi nebuvo labai optimistiškai nuteikianti patirtis. Aš prisimenu tas siauras duobėtas gatves ir aptriušusius namus. O, kaip niūru visa tai atrodė.

Barakas. Pirmi santykiai. Nešiojimas ant rankų į balkoną ir šaltis, nes būt išneštai su pižama lapkritį į balkoną yra šalta.

Kiek daug man reikėjo išmokt. Bet išmokt reikėjo gyventi. Išmokt reikėjo gyventi savo galvoje. Ir aš negalėjau dar mokytis ir anatomijos ir Dar Didesnės Nei Chemija Bjaurybės Histologijos. Ir visų kitų dalykų.

Dalis manęs mėgavosi buvimu tarp žmonių, kurie visi kaip vienas išsilydo univero koridoriuje sutikę šunį. Bet tuo pačiu ir žinojau, kad ne savo vietoj esu, manęs nedomina medicina, jokia medicina. Aš nenoriu nieko gydyti, tai ne mano. Tiesiog ne mano. Ir kankinti 5,5 metus vien tam, kad turėtum diplomą, su kuriuo Galbūt Galėtum dirbti Kažką Su Gyvūnais... Atrodė nesąmonė.

Dar dirbau, norėjau kuo greičiau galėt save išsilaikyt.

Ir tie nevykę santykiai, kurių niekaip taip ir neužbaigiau dar tiek metų, nors nuo pat pradžių žinojau, kad turėčiau.

Viskas baigėsi burnoutu. Ir aišku studijos po metų buvo nutrauktos. (Spaudimas iš tėvų dėl to. Kaip nesuprantama dabar tai atrodo. Bet ir jie paaugo, labai labai paaugo per tą laiką).

Ir tada dalykai dėliojosi toliau. Skandinavų kalbos skamba kaip lojimas, paukščių kalba... Aha. Spėkit kas savo žodžius ragavo.

Nunešė viskas į švedų kalbą. Ir kaip bebūtų keista, va dabar pagaliau truputį po truputį išmokau mokytis. Nes mokytis irgi reikia mokėt.

Nežinau ar pavyks pagyvent Švedijoj, nors labai norėčiau, jei manifestacijos veikia, išsimanifestuot magistrą ten. Bet jau šitos studijos davė bent tai, kad mokytis pagaliau išmokau.

Buvo likę labai labai nedaug laiko, gal savaitė, pakeist savo stojimo sąrašą lamoj. Neįsivaizdavau kaip reikės sumokėt už mokslus. Kaip reikės viską suderint. Viskas atrodė neįmanoma.

Bet pasakiau sau. Aš visada galiu pabandyti. Jeigu įstoju, nereiškia, kad turiu ir studijuot. Ir kai mokėjau stojimo mokestį pasirašant sutartį, sakiau sau: kad pasirašau sutartį dar nieko nereiškia, visada galiu ją nutraukt. Ir kai ėjau į pirmą paskaitą sakiau sau: kad nueisiu į vieną paskaitą dar nieko nereiškia, gal į kitas nepavyks. Bet kol kas praėjo mėnesis. Nors vis dar nežinau kas bus toliau, bet žiūriu viena diena, viena savaite į priekį.

Ir tas laiškas apie galimybę gauti universiteto skiriamą stipendiją. Pabandysiu, sakiau sau, blogiau nebus. Mintyse galvojau kaip būtų gerai, jei bent vieną pusmetį padengtų. Bet gavau pusę visų studijų kainos. Tai geriau, nei galėjau bet kuriam sapne sapnuot. Aš nežinau ar esu gyvenime jautusis laimingesne, nei perskaičius laišką, kad gavau tą stipendiją. Ir tai dar vienas ženklas, kad esu ten, kur turiu būt.

Vis kas nors periodiškai paklausia kodėl.

Nes aš kvėpuoju tuo nuo tada, kai mąstyt pradėjau.

Nes dar nemokėjau kalbėt, bet animal planet jau įsijungdavau.

Ir turbūt visi ryškiausi atsiminimai iš vaikystės, tai kaip bandžiau kokį gyvį namo parsitempt, kaip auginau skruzdeles kaime stiklinėse ir žiūrėjau kaip juodosios kovoja su rudosiom, kaip parsinešiau "sloike" moliuską ir stebėjau kaip jis tai prasidaro, tai užsidaro, parsivežiau iš kaimo karkvabalį namo ir jis pabėgo ir reikėjo už lovų ieškot ir vos neįkalbėjau, kad tikrai noriu vežt namo tą dėdės sugautą žalčiuką. Ir tai nepraėjo su vaikyste. Ir dabar aš nejaučiu didesnio džiaugsmo, nei sutikt dar nematytą gyvį, atrast dar nematytą grybą, o saulašarės pažintiniame take per parką visą maršrutą man teikė ekstazę. Aš kvėpuoju gamta.

Tai yra tai, kam galiu skirti valandų valandas. Apie ką domėtis nepavargau visą gyvenimą ir net sakyčiau priešingai, tai tik auga, tik didėja.

Tikiu, kad kiekvienas į gyvenimą atsinešam kažką savo. Tik ne visi sugebam atrast, nes aplinkinis triukšmas labai stengiasi tą užgožt. Ir jaučiu didžiulią baimę, šitą prarast, galimybę būti čia, kur atrodo labai labai mano. Ir nežinau kas bus rytoj, kas bus po savaitės, po metų. Bet šiuo metu šitai daro mane laimingą ir aš matau kaip viskas po truputį dėjosi ir nešė mane į šią akimirką, tad viskas kas dabar man belieka, daryt geriausia ką galiu ir žiūrėt kur toliau mane viskas nuneš.

[bukimevieningi]

Byra Eduardo Vaitkaus komanda: iš sąrašo metami aktyvūs žmonės (video)

Eduardas Vaitkus be jokio paaiškinimo iš kandidatų į LR Seimą sąrašo išmetė Virginijų Sankauską (nr.22), šiam net to  nežinant. Apie tai socialiniuose tinkluose pranešė pats Virginijus: Ar kada nors Rusija puls Lietuvą? Manau, kad Rusija nėra visiškai necivilizuota kokių nors vandalų valstybė, kuri pultų be jokios priežasties. Visų pirma, prieš įsiveržiant būtų įvykdytas pilietinis supriešinimas,…

[gpspartneris]

Kaip 3D skenavimas pakeitė statybų sektorių?

Kiekviena pramonės šaka dėl technologinės pažangos gavo nemažai nenuginčijamos naudos.

Pažangūs ir funkcionalūs 3D skeneriai jau daugelį metų palengvina įvairią geodezijos ir statybų veiklą. Naujausių prietaisų panaudojimas padeda įvairių sektorių organizacijoms įvairioms reikmėms racionalizuoti sudėtingus procesus.

Dar prieš kelis dešimtmečius statybos pramonėje buvo intensyviai naudojami tradiciniai matavimo metodai. Buvo įprasta kurti brėžinius, matuoti juostomis ir tikrinti objektus statybvietėse rankiniu būdu. Šie metodai niekada neatitiko savo paskirties efektyviai ir nepriekaištingai. Dėl šių metodų statybos projektų vadovai ir inžinieriai visada susidurdavo su neefektyvumu, brangiai kainuojančiomis klaidomis bei pakartotiniais darbais.

Didėjantis trimačių skenerių naudojimas statybos projektuose

Šiuolaikinis 3D skenavimas gerokai pakeitė statybos specialistų darbų planavimą, jų vykdymą ar

pastatų valdymą. Šis metodas, naudojantis lazerinių technologijų potencialą, padeda sukurti itin tikslų realios erdvės virtualų atvaizdą, užfiksuoja milijonus įvairių objektų paviršiaus taškų. 

Naudodami taškų debesis inžinieriai gali sukurti esamų pastatų, įvairių konstrukcijų elementų

ar visos statybvietės trimačius modelius. Dauguma statybų sektoriaus atstovų sutinka, kad 3D skenavimas turi išties revoliucinį poveikį. Ši galinga skenavimo technologija ne tik supaprastina darbų eigą, bet ir duoda apčiuopiamos naudos per visą projekto gyvavimo ciklą.

Kaip šiuolaikinės skenavimo technologijos padeda projektuoti ir planuoti?

Naujausios skenavimo technologijos gali padėti architektams ir inžinieriams geriau planuoti ir projektuoti įvairius statybos projektų etapus. Anksčiau šie specialistai rėmėsi tik dvimačiais brėžiniais, todėl dažnai atsirasdavo neatitikimų ir klaidingų interpretacijų. 3D skenavimas padeda gauti tikslų ir

tikrovišką skaitmeninį numatomos statybvietės atvaizdą. 

Tikslus statybvietės įvertinimas - trimačiuose modeliuose aiškiai matomi esami statybvietės matmenys ir kitos sąlygos. Dėl trimatės informacijos tampa lengviau kurti tikroviškesnius ir tikslesnius pastato statybos planus. Be to, pašalinama išlaidų viršijimo ar nenumatytų vėlavimų rizika. 

Palengvinamas bendradarbiavimas - aukščiausios kokybės 3D skeneriai gali padėti sukurti tikslesnius 3D modelius, todėl pagerėja inžinierių, architektų ir projekto rangovų bendradarbiavimas. Apsikeitimas tiksliais 3D modelio duomenimis palengvina visų statybos projekto suinteresuotų šalių bendradarbiavimą. Be to, 3D modelis leidžia aptikti ir išspręsti galimas problemas dar prieš pradedant statybas. Bendradarbiavimas, susijęs su pastato projektavimu, padeda sumažinti brangiai kainuojančių perdarymų poreikį.

Sklandi integracija su BIM - pažangi skenavimo technologija sklandžiai integruojama į BIM. Ji palengvina išmaniųjų 3D modelių su papildomais vertingais duomenimis, įskaitant elementų savybes, medžiagų specifikacijas ir techninės priežiūros terminus, kūrimą. 

Yra įmanomas tiesioginis 3D skenavimo duomenų importavimas į BIM platformas. Architektai ir inžinieriai, naudojantys realaus pasaulio duomenis, gali patobulinti 3D modelį ir priimti geresnius projekto planavimo sprendimus. Protingas sprendimas - įsigyti ir naudoti 3D skenerį iš žinomo gamintojo.

Kaip 3D skenavimas didina našumą ir efektyvumą?

3D skenavimas padeda pagreitinti ir pagerinti statybos darbų eigą, jų efektyvumą ir našumą. Būtent tokia šiuolaikinio skenavimo nauda ir ne tik planavimo etapuose:

Kokybės kontrolės gerinimas - 3D skenavimas puikiai tinka statybos darbų tikslumui, pagal faktinius projekto planus, patvirtinti. Todėl galima kontroliuoti darbų kokybę realiuoju laiku. Architektai, inžinieriai ir technikai gali greitai aptikti ir pašalinti bet kokius nukrypimus nuo pradinio projekto plano. Toks neatidėliotinas požiūris padeda sumažinti brangiai kainuojančius statybos darbų pakeitimus.

Tikslus medžiagų kiekių apskaičiavimas - 3D modeliai padeda statybų komandai apskaičiuoti tikslų statybinių medžiagų kiekį. Taigi, medžiagų švaistymo rizika yra mažesnė, o išteklių paskirstymas tampa efektyvesnis. Protinga rinktis pažangiųjų technologijų 3D skenerius iš patikimo gamintojo ar jį šalyje atstovaujančios įmonės.

Idealiai tinka surenkamiems gaminiams - 3D skenavimo duomenys padeda sukurti itin tikslius surenkamų statybinių komponentų brėžinius. Todėl architektai ir inžinieriai gali gaminti elementus ne tik statybvietėje, bet ir tinkamai kontroliuojamoje aplinkoje. Galiausiai konstrukcijų ir jų elementų kokybę pagerinti galima mažinant išlaidas darbo vietoje ar paspartinti statybų projekto įgyvendinimą.

Artimiausiais metais priklausomybė nuo 3D skenavimo statybų sektoriuje ir toliau didės, nes plėsis ir šių technologijų galimybės. Vis naujesnės pramonės šakos pradės naudoti šiuos skenerius, kad gautų papildomos naudos. Per porą metų, visų dydžių statybų bendrovėms, 3D skenavimas turėtų tapti būtinybė. 

Šios išskirtinės technologijos integracija su robotika ir automatizavimu tampa akivaizdi. Dėl 3D skenavimo duomenų statybos darbų eigos stebėjimas netrukus taps mažiau sudėtingas. Pagrindinės priežastys - sparčiai tobulėjantys realaus laiko informacijos apdorojimo metodai ir debesų kompiuterijos platformų prieinamumas.

Užsukite pas mus:- https://gpspartneris.lt/prekes/3d-skeneriai/

[nezinaukamsitaspuslapis]

bandau nupiešti žemėlapį visų sukeltų nesklandumų mano vaizduotė per daug laki o tavo priešas – saugumas kokios žaidimo taisyklės? tu keiti eigą kaip vaikas nauja diena – naujas ciklas ir nieko negydantis laikas bandau nutraukti šią tylą bet žodžiai tave tik išblaško mano ilgatvė tau kyla nors vargu ar tai kažką reiškia kartą paliečiau tavo sielą bet tavo mintys iš karto atšalo tądien supratau vieną – aš tau, o tu man, bet niekada iki galo.

[derybu-taktikos]

Derybų meistriškumo technikos: Sėkmingų sandorių raktai

Derybos yra esminis įgūdis tiek asmeninėje, tiek profesinėje aplinkoje, būtinas siekiant abipusiai naudingų susitarimų. Štai keletas veiksmingų Derybų technikos, kurios padės jums tobulinti savo derybų įgūdžius:

1. Pasirengimas ir tyrimai Visų pirma, reikėtų pažymėti, kad išankstinis pasirengimas yra labai svarbus bet kokioms deryboms. Nustatykite kitos šalies poreikius, interesus ir galimus prieštaravimus. Tai paprasčiausiai reiškia, kad asmuo ar šalis turi aiškiai žinoti savo tikslus ir ego poreikius. Šios žinios sukuria pagrindą, kuriuo remiasi veiksminga įtikinėjimo taktika derybų metu, taip pat kontrargumentai, naudojami prieš derybininką.

2. Aktyvus klausymasis Sėkmingos derybos apima gebėjimą klausytis, siekiant suprasti kitos pusės rūpesčius ir nuomones. Tai apima ne tik tai, kas sakoma, bet ir tai, kas lieka nepasakyta, bei svarbius motyvus, kurie gali būti nepripažinti net pačiam kalbėtojui. Galiausiai, jei esate empatiškas, lengviau užmegzti gerus santykius su kita puse, todėl lengviau pasiekti tinkamą bendradarbiavimą ir susitarimą.

3. Lankstumas ir kūrybiškumas Tarp sėkmingų strategijų lankstumas yra vienas svarbiausių, atsižvelgiant į įvykių neapibrėžtumą. Visada būkite pasirengę kompromisams ir ieškokite sprendimų, kurie būtų naudingi abiem pusėms. Taigi, kuo mažiau įprasti pasiūlymai, tuo dažniau rezultatai bus novatoriški susitarimai, kurie patenkins visas šalis.

4. Tvirtumas su pagarba Lyderystė apima tvirtumą, siekiant skatinti savo nuomonę, tuo pačiu atsižvelgiant į kitos pusės nuomones derybų metu. Laiku paaiškinkite savo požiūrį ir sprendimo priežastis, tačiau nenaudokite griežto elgesio, kuris būtų laikomas konfrontaciniu. Bendradarbiavimas užtikrina netrukdomą komunikaciją ir padidina galimybę rasti bendrą sprendimą.

5. Siekite abipusiai naudingų sprendimų Integracinės derybos siekia sprendimų, kuriuose abu dalyviai išeina kaip laimėtojai. Tai reiškia, kad reikia atidžiai klausytis ir kurti vertę, naudojant tik strategijas, kurias priima abi pusės, ir sutelkiant dėmesį į pagrindinių abiejų šalių poreikių ir siekių tenkinimą. Taip šis požiūris padeda ne tik ugdyti santykius, bet ir padidina būsimų bendradarbiavimo ir sėkmės tikimybę.

Išvada 

Derybų technikos yra nuolatinis studijų objektas, kuris reikalauja pasirengimo iš anksto ir derybų metu, klausymosi į kitą šalį, gebėjimo prisitaikyti, tvirtumo ir noro ieškoti abipusiai naudingų sprendimų. Derybose, nesvarbu, ar tai būtų verslas, ar asmeninis atlyginimo klausimas, ar bet kuri kita sritis, šių technikų taikymas duoda teigiamų rezultatų ir skatina teigiamus santykius. Naudojant šias technikas tinkamai, galima užtikrintai valdyti sudėtingas derybas ir pasiekti norimus tikslus teisingu būdu.

[vienuolis]

Vaikystėje mėgdavome apžiūrinėti kurmių kūrybą, pečialindų (tokių urvinių kregždučių) urvus stačiuose smėlėtuose pakrantės šlaituose, ypač stebėjomės lapių darbštumu ir sumanumu, išsirausiant sau uolas ir tokius klaidžius urvus iki uolų, kad niekaip nepavykdavo atsekti, nesugriaunant jų būsto.

Bet pradėję lankyti mokyklą apsišvietėme, kad lietuviškai taisyklingai urvą reikia vadinti tuneliu, o uolą — ola. Teko ugdytis ir lavintis, nors niekaip nesivertė liežiuvis uolą tarti ola. Ir kas ta tikra uola? Niekur nesu susitikęs, nematęs, niekada nepritrūko tokio žodžio. Matyt, ne šiame mūsų užkampyje, o civilizuotame pasaulyje — vadovėliuose būna nupieštas kaip nuskilęs beformis akmuo akmeniniuose kalnuose, dažniausiai bibliniuose vaizdeliuose. O gimtojoje kalboje panašių giminiškų tokiai uolai žodžių neradau jos reikšmei suprasti. Nieko, viską juk galima iškalti, norint apsišviesti ir civilizuotis.

Dabar, aprašinėjant uosinių dvibalsių naikos dėsnį, tenka vertinti uolią, uolį, aulą, urvą, avilį ir daug kitų bendros kilmės žodžių, aiškiai susijusių su uola kaip landa, dreve, ertme žemėje arba medyje, kitur, vėliau ir dirbtinai suręstą kambarį, užeigą, būstą, būdą, rakandą, aulinį apavą. Bet tai vis olos, o kur tos taisyklingos uolos?

Atsiverčiame Didįjį lietuvių kalbos žodyną. Uolos paaiškinimui sakinių daug, bet keli iš jų pasakyti nutautėlių miesčionių (kokių žodyne išvis neturėtų būti), o visi kiti — tai mūsų inteligentų sakiniai, tačiau šviečiant apie tolimus vaizdus pasaulyje, ne tėvynėje. Nesunku pastebėti, kad visų jų kilmė — biblinė.

Saulė temo, žemė drebėjo, mirę gijo, uola skeldėjo. Ana (Marija) už saulę kantresnė, ana už uolą stipresnė. [BM425]

Netenka abejoti, kad tokiai uolos sampratai pradžią davęs Kristaus žodžių „Tu būsi akmuo, ant kurio aš pastatysiu šventovę!“ profesionalus vertimas lietuviškai:

Tu esi Petrus, tatai yra uolà: ir teip ant Petro kaip ant uolõs pastatė bažnyčią savą. [DP468]

Graikiškai πέτρα yra lauko akmuo. Nes kultūrinis akmuo ten λίθος, o pats ἄκμων, άκμονας seniau vadintas plaktukas, kūjis, priekalas. Natūralūs akmeniniai luitai, akmeniniai kalnai vadinami tuo pat žodžiu, kaip ir lauko akmuo, tik kuopine galūne: senovėje πέτρη, dabar πέτρωμα.

Jėzus (Juozas) savo ginklanešiui, sekėjų būrio karininkui Simonui suteikė tokį apaštališką garbės vardą „Akmuo“ vyrišku pavidalu Πετρος kaip jo tvirtybės įvertinimą. Apaštalas Petras buvo galių žvejys, tikrasis jo vardas  — Jono sūnus Simonas (Juonių Simonis) iš Kafelnaumo Galilėjoje. Tiesa, netrukus pats Jėzus jį bjauriai iškeikė, išvadino juoduoju Šėtono angelu.

[resentfuljustice]

한국 pt. 7 - tangerine serendipity

Prieš vidurnaktį stovėjau prie judrios sankryžos esančio kiosko, kur mažyčiame ekranėlyje išsinešimui rinkausi karštą sumuštinį. Jį buvo galima valgyti ir vietoje – bet atidžiau įsižiūrėjus pamačiau, kad kėdė klientams buvo ne kas kita, o kaip apversta plastikinė dėžė tuštiems alaus buteliams sudėti. Nors ir ant viršaus buvo pritvirtintas kažkoks odinis paminkštinimas, nutariau nerizikuoti ir naktipiečiauti viešbučio lovoje. Paskutinį kartą ant tokios taros dėžės sėdėjau prieš nepilną mėnesį – perrinkinėdama bulves kaime, ir tie plastikiniai raštai liko įsispaudę ant mano sėdynės turbūt geras tris dienas.

Kioskelio pardavėja / sumuštinių šefė / užsislėpusi profesionali dovanų pakuotoja vyniojo sumuštinį į du papildomus popierius, tada apvilko plastikiniu maišeliu ir viską užlankstė taip, kad galėčiau tą sumuštinį be gėdos įteikti premjerei kaip lauktuves iš tolimųjų rytų. Žingsniuodama atgal iki viešbučio išvyniojau savo sumuštinį (nuoširdžiai nesitikėjau tarp kumpio ir sūrio rasti kukurūzų) ir stebėjau vos paeinančius, absoliučiai išsitaškiusius korėjiečius, iš lėto plaukiančius link netoliese išsimėčiusių metro stotelių. Tokį vaizdą šioje kelionėje mačiau pirmą kartą – trys vyriškiai susikibę per pečius bandė išsilaikyti ant šaligatvio, vienas vaikinas vartėsi viduryje gatvės ir niekaip negalėjo atsikelti, o dvi draugės tvirtai laikėsi už šviesoforo stulpo, nes vos pabandžiusios jį paleisti, tuoj pat nešdavosi į šoną. Buvo paskutinioji ilgojo savaitgalio diena – niekas nenorėjo grįžti atgal į realybę, ir tą akimirką aš jaučiausi kaip niekad gerai juos suprantanti.

Ryte turėjome iš Gimpo oro uosto išskristi į Jeju salą – dar kartą pasidžiaugę, kad susipakuoti daiktus atgal užtruko ne ilgiau kaip 10 minučių, išsiregistravome iš viešbučio ir palikome savo rankinius lagaminus pasaugojimui. Klaidžiojome po Ikseondong kaimelį, kurio tradiciniai korėjietiški namai buvo paversti mažomis, jaukiomis parduotuvėmis, vienas už kitą keistesniais restoranais ir teminėmis kavinėmis. Tikrai nežinau to kaimelio priešistorės – ar ten gyvenę žmonės išmirė? Ar juos iš ten išstūmė? Kaip atsirado galimybė visą kaimelį paversti tokiu rajonu? Bet visa tradicinė išorė buvo išsaugota taip skoningai ir su protu, kad pamiršdavau bevaikščiojanti po parduotuves, o ne po gatvę tarp muziejų.

Dar nebuvo nei 11 valandos ryto, o aš jau gėriau margaritą, ir pro restorano langą nužiūrinėjau vietinius gyventojus, kurie žingsniavo apsirengę kaip rudens-žiemos 2024 kolekcijos podiumu. Pirmomis dienomis galvojau, jog tai tiesiog atsitiktinumas – negali visi korėjiečiai VISADA taip gražiai atrodyti, bet paaiškėjo, kad gali. Ir atrodo! Po kelių sekundžių jau būčiau galėjusi lažintis, kuris praeivis yra turistas, o kuris korėjietis.

Šilti viršutiniai rūbai prie +25 laipsnių lauke (striukės, paltai, megztiniai) – korėjiečiai

Aptempti rūbai (siauri džinsai, pilvus išryškinantys marškinėliai) – turistai

Akinių rėmeliai priderinti prie batų ir rankinės (greičiausiai dar ir vardiniai) – korėjiečiai

Moterys, apsirengusios atvirus drabužius (suknelės virš kelių, nuogi pečiai, iškirptės) – turistės

Žmogus su Crocsais (bus išpuošti visokiais teminiais animacinių herojų "segtukais") – korėjietis 

Žmogus su šortais (Karolis) – turistas

Į oro uostą nuriedėjome su vienu metro be persėdimų – ir vėl buvau apžavėta jo patogumu, greitumu, švarumu ir kaina – žinoma, nereikėtų tikėtis, kad viešasis transportas valstybei atneš pelno, bet radusi informaciją, jog 2021 metais Seoulas dėl jo patyrė 680 milijonų eurų nuostolių, likau šiek tiek šokiruota. Gerdama turbūt iš litrinio puodelio ledinę kavą, žiūrėjau į už lango besikaupiančius juodus audros debesis ir tikėjausi, kad lėktuvas pakils ir skris su tokia pačia ramybe, kokia mus sutiko Gimpo oro uosto darbuotojai. Taip, nesu mačiusi VISŲ pasaulio oro uostų, bet mačiau jų daug ir tikrai skirtingų – ir dar niekur kitur neturėjau tokios pačios patirties. Darbuotojai patikroje net neleido man pačiai susikrauti daiktų į dėžės – jie iš lėto laukė, kol visas mano šlamštas privažiuos arčiau jų konvejeriu, tada pagarbiai viską sudėjo į krepšelius, neleido man nusiimti nei batų (OK, didesniuose oro uostuose irgi nereikia, jeigu eini per tą besisukančią x-ray patikros kabiną, bet čia buvo tie paprasti "vartai"), nei saulės akinių (???), nei diržo. Ir viskas vyko tokioje tyloje ir ramybėje, kad net pamiršau nerimauti dėl savo baigiančio praplyšti skysčių maišelio.

Automobilių nuomos punkte atsidūrėme jau sutemus, kaip kokiam banke išsimušėme numerėlį, paspaudę vieną vienintelį suprantamą mygtuką – FOREIGNER. Darbuotoja iškart paprašė tarptautinio leidimo vairuoti (ne, paprastos mūsų teisės netinka – Korėjoje mašinos neišnuomos be keisto popieriuko su štampu iš Regitros už 8 eurus). Buvome išsirinkę SsangYong Torres – mergina greitai spaudinėdama klaviatūros mygtukus informavo, kad mūsų automobilyje nebus angliško GPS – linktelėjome ir patikinome, kad tai nebus bėda, nes vis tiek viskam naudojame GPS programėlę telefone. Padavusi popieriukus pasirašyti, ji mostelėjo ranka į aikštelę ir pasakė, kad mūsų mašina priparkuota vietoje 4-F, rakteliai bus salono viduje. 

Išėję į lauką supratome, kad absoliučiai visos nuomojamos mašinos buvo atrakintos, atidarytas langais ir su rakteliais viduje. Aikštelė net nebuvo kažkaip ypatingai saugiai aptverta nuo išorinių gyvybe dūzgiančių gatvių. Apėmė keistas jausmas – sunku suvokti, kaip čia visi vieni kitais besąlygiškai pasitiki, bet tuo pačiu ir buvo malonu bent porą savaičių pasijausti esant tokios visuomenės dalimi. 

Savo pirmajame Jeju salos Airbnb atsidūrėme per valandą, iš lėto vingiuodami kaimo keliukais. Greitai iškrovę lagaminus ir apsižvalgę po nakvynės vietą – pro virtuvės langus matėsi ranka pasiekiamas mandarinų sodas – patraukėme link artimiausio miestelio paslampinėti mieguistomis gatvėmis, o atsiradus progai, gal kažkur ir pavakarieniauti. Kadangi jau buvo vėlu, daug vietų buvo užsidariusios. Bet mūsų abiejų žvilgsnius patraukė jūrinį konteinerį primenantis pastatas, kurioje viduje degė šviesa. Priėję arčiau pastebėjome antrame aukšte įsikūrusi biliardą, o pirmame aukšte įsikūrusi maitinimo įstaiga net neturėjo durų – tik stumdomus tinklelius, kurie švelniai plevėsavo, kiekvieną kartą į juos atsisukus visu pajėgumu įjungtam ventiliatoriui. Viduje buvo gal keturi staliukai, o prie vieno vakarieniavo pora, kas kelias minutes vis susidauždama sklidinais stikliukais soju gėrimo.

Spėju, jog mus prie kasos iškart pasitiko vietos savininkė – ji šiek tiek kalbėjo angliškai, ir kai pasakėme, kad neimsime išsinešimui, o valgysime viduje – labai nustebo, ir puolė valyti patį didžiausią stalą. Užsisakėme jos firminės vištienos ir alaus, o tuo tarpu aš per priešais esantį veidrodį stebėjau virtuvėje vykstantį veiksmą. Kai per dešimt minučių užsuko trys skirtingos šeimos atsiimti telefonu pateiktų užsakymų išsinešimui, supratau, kad pataikėme į visai neblogą vietą. Paskutinieji užsakymo atsiimti atvyko tėvas su sūnumi – abu apsirengę pižamomis, ir apsiavę tik šlepetes, tyliai lūkuriavo ant vienišos baro kėdės, pastatytos arčiausiai išėjimo.

Savininkė neilgai trukus atšuoliavo link mūsų stalo su viena didele lėkšte vištienos, ir keletu mažyčių, kuriose gulėjo neaiškūs garnyrai. Mudu su Karoliu jau tiesėme rankas link pirštinių ir ruošėmės kibti į vakarienę, kai ji staigiau už mus jau užsimovė pirštinę ir pradėjo plėšyti vištieną nuo kaulo. Klausiamai susižvalgėm, ir pakėlėm akis į ją. Ji pradėjo juoktis.

– I will show you how to eat it the TASTIEST way.

Mes net vištienos išlaikyti rankose negalėjom ilgiau negu dvi sekundes, ji buvo dar tokia karšta, kad iškart padėjome atgal, o savininkė be jokių neigiamų emocijų ramiai ją plėšė ir dėliojo kažką panašaus į vištienos sumuštinį. Į delną įsidėjusi gabaliuką vištienos, ant jo uždėjo kepto česnako, tada šiek tiek kimchi, ir galiausiai pasėmė iš indelio rutuliuką lipnių, žalsvų ryžių, ir jį užkrovė ant viršaus. Gavosi toks nedidelis, gardžiai atrodantis bokštelis, su kuriuo ji pradėjo žaisti keistą žaidimą – sukinėti tai link Karolio, tai link mano burnos, lyg laukdama, kol kuris nors prasižios kaip koks paukštelio jauniklis. Karolis drąsiai priėmė šitą iššūkį, ir jau po sekundėlės čiaumojo savininkės firminiu metodu sukonstruotą vakarienę. 

Vėliau atėjusi išnešti mūsų praktiškai išlaižytas lėkštes, savininkė besišypsodama, bet be žodžių padėjo ant stalo du vietinius Jeju mandarinus. Aš dar gurkšnojau alų, žiūrėdama į palubėje kabantį medinį kryžių, ir negalėjau nusipurtyti minties, jog valgau vakarienę pas savo korėjietišką močiutę – lyg trumpai valandėlei būčiau gavusi šansą pažiūrėti į vieną savo paralelinių gyvenimų.

[princesepersikas]

Ir be žodžių kartais reikia suprasti

- Ji niekada man nesakė, kad serga depresija. Ji pasakojo, kad ją apėmė depresija, kai senos taurės užpildė tuščią jos kambario erdvę. Kai nešvarūs skalbiniai dengė kiekvieną jos grindų centimetrą. Ji praktiškai rėkė ant manęs, kai atsiskyrė nuo pasaulio, o jos liūdesys galiausiai virto pykčiu...

- Bet tada ji buvo tiesiog išprotėjusi ir jai reikėjo pagalbos, tiesa? Ji tau pasakojo, kai miegojo kelias dienas ir kažkaip sugebėjo vis dar būti pavargusi. Sakoma, kad veiksmai kalba garsiau nei žodžiai...

- Bet galbūt jei būčiau turėjęs daugiau drąsos rėkti iš visų jėgų, kažkas būtų galėjęs mane išgelbėti anksčiau nei buvo likimas... Ji niekada nesakė man, kad serga depresija...

- Bet ji tau parodė...