#Vyrų meilė

[bukimevieningi]

Kaip iš tikrųjų myli vyrai

Aš esu vyras. Ir dėl to žinau, kaip myliu. Ir žinau, kaip myli kiti vyrai. Aš paprasčiausiai labai gerai pažįstu save, aš save tyrinėju, stebiu savo reakcijas. Ir matau, kad kiti vyrai niekuo nuo manęs nesiskiria. Visi turime tą pačią prigimtį ir gali nusišauti tie psichologai, kurie tvirtins priešingai. Mes visi – viena didelė bendrija, gyvenanti pagal socialinius dėsnius. Ir dauguma kreipia…

[gnavdm23d1]

09-11

Per savaitgalį, pabaigę savo kūrybinius darbus šiandien gavome pirmąją progą juos nufilmuoti su dėstytoju V. Aškiniu. Mano nuostabai, filmavimai truko ilgiau, negu tikėjaus, ar buvo planuota, tačiau diena neprailgo, kadangi buvome pakviesti į kino salę pažiūrėti keletą trumpametražių animacinių filmų iš festivalio "Meilė ir skausmas".

Iš filmų labiausiai įsimintini buvo antrasis "Meilės straipsnis", trečiojo psichodelinė tematika, vyraujanti per visą filmu eigą, ketvirtojo filmo pagrindinė idėja - seksualinis moterų engimas, tuo tarpu šio filmo animacijos stilius nesužavėjo. Penktojo filmo tematika panaši į ketvirtojo – moterų provokatyvumas vyrų atžvilgiu, kuriame iškeliama moterų pasirinkimo laisvė atrodyti taip, kaip jos nori, jog šaižus ar rėkiantis makiažas bei apranga neapsprendžia moters moralinio statuso. Septintas filmas yra apie etines ribas. Čia vaizduojama mergaitė, kuri močiutei miegant suvaidina jos laidotuves kartu su savo žaislais, neįžvelgdama šiame poelgyje nė menkiausio blogio. Filme keliamas klausimas, kodėl seni žmonės yra laikomi paribio žmonėmis, kurie jau praktiškai nebėra šio pasaulio dalis, nes netrukus jį paliks. Toliau močiutė išdėsto, kaip mergaitė galės vėliau, močiutei iš tikrųjų "išėjus anapilin", ją prisiminti, primindama nemažai nutikimų, kuriais dalijasi su anūke. Iš šio filmo įstrigo citata: "How about we make a new memory for us" (Kodėl nepatyrus dar vieno nutikimo kartu, kurį vėliau galėtume prisiminti).

[chauvinisme]

juokingiausia lietuviška frazė vis dar yra „tikra meilė – tik tarp vyrų“

[portlandlac]

Kasmetinė Kalėdinė labdaros akcija, šiemet siūlome paremti liaudiškų dainų ir tautosakos populiarintoją Algirdą Svidinską.

Brangūs Portlando Lietuvių Bendruomenės nariai ir svečiai,

Jau tapo gražia tradicija, kad baigiantis metams, o būtent - artėjant ypatingam laikui, šventoms Kalėdoms, vietos Lietuvių bendruomenė yra pasirengusi paremti savo labdaringomis aukomis mūsų tėvynainius Lietuvoje. Esame ne kartą parėmę mažas pajamas turinčias šeimas ir pavienius asmenis, kurie dėl finansinių sunkumų neįperka būtiniausių buitinių priemonių ar taip reikalingų, užklupus klastingai ligai, vaistų.Šiandien norėčiau pristatyti dar vieną kandidatą Labdaringos Paramos Fondui,- nuostabų, talentingą žmogų, kurį gerai pažįstu daugelį metų,- dar nuo tų laikų, kai kartu mokėmės anuometiniame VISI (Vilniaus Inžineriniame Statybos Institute), dabar - Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas,- Algirdą Svidinską.Su Algirdu susipažinome, kartu dainuodami akademiniame VISI chore "Gabija". Pamenu, visi su nuostaba klausydavomės jo žemo, sodraus baritono, kuris ryškiai išsiskirdavo choro vyriškų balsų tarpe, o kai skambėdavo Algirdo vedama vyrų partija "Krantai Nemunėlio, kaip rūtų daržai!..." iš Ksavero-Sakalausko Vanagėlio dainos "Kur giria žaliuoja", tiesiog šiurpuliukai per kūną nueidavo,- tokia pakili nuotaika apimdavo, o visų širdis užliedavo begalinė meilė savo Tėvynei Lietuvai...Algirdas buvo nepamainomas it kito žanro,- linksmų, šmaikščių liaudiškų dainų, atlikėjas: be jo vedamų "Šešios bačkos ant stalo...", "Jojau per lauka, nuo kumelės dribt...", "Šalia kelio karčiama...", “Užėjau karčemėlėn žalio vyno išgert…” ir daugybės kitų dainų nebūtų buvę tokių smagių pasidainavimų choro "Gabija" koncertinių kelionių metu. Bet labiausiai užburdavo Algirdo Svidinsko atliekamos lyriškos, melodingos baladės apie Lietuvos kareivėlį, apraudojamą mergelės, palydinčios jį į didį karą, motulę, laukiančią sūnelių, grįžtančių iš svetimos šalelės... Tos dainos sugraudindavo ne vieną širdį, jos žadino ilgesį, pažadindavo slapčiausius jausmus motinai, tėvynei Lietuvai...Toks jis ir išlieka visą gyvenimą,- Dainius, Lietuviškas Bardas, tikras Lietuvos patriotas, kurio be jo numylėtos gitaros arba kanklių niekas kitaip ir neįsivaizduoja... Kas suskaičiuos, kiek koncertų, įvairiausių renginių Algirdo Svidinsko pastangų dėka buvo suorganizuota ir tuo pačiu - jo paties dalyvauta Lietuvos Atgimimo laikotarpiu, kai patriotinės dainos apie Tėvynę Lietuvą buvo ypatingai svarbios...O ir vėliau, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Algirdo dainos netilo, jos skambėjo ir džiugino liaudiskų, autentiškų dainų mylėtojų širdis ir didmiesčiuose, ir mažuose miesteliuose,- visoj Lietuvoj, o ypač - jo gimtajame Zarasų krašte.Deja, prieš keletą metų klastinga liga pakirto jį, tarsi tą lietuvišką berželį, žaliuojantį šalia kelio...Persirgus sunkia Laimo ligos forma, Algirdo sveikata ėmė kasmet blogėti, ilgą laiką jis buvo prikaustytas prie lovos, negalėjo vaikščioti ir dainuoti,- buvo sunku išlikti optimistu, kai negalėjo dirbti savo mėgiamo darbo: skleisti Meilę per Dainą...Vėliau Algirdo sveikata šiek tiek pagerėjo, jis ėmėsi dainų įrašinėjimo iš namų, skubėjo įamžinti savo neįkainojamą dainų palikimą video įrašuose, kompaktiniuose diskuose, bet pastaruoju metu jo jėgos tolydžio silpsta, jau ir tai tapo per didele našta... Manau kiekvienas supras, kad ilgus metus trukęs gydymas pareikalavo nemažai finansinių išlaidų, kurios sunkiu akmeniu užgulė Algirdo šeimos pečius. Lietuvoje pagal galimybes jam suteikiama visa reikalinga pagalba, tačiau to neužtenka, šeimos pajamos, Algirdui netekus darbo mokykloje ir kitose visuomeninėse organizacijose, yra labai kuklios, o vaistų ir kitų būtiniausių priemonių, kurių reikia žmogui su negalia, kainos, deja yra labai didelės.Algirdui ypatingai reikia specialaus lifto, kurio dėka būtų žymiai lengviau patekti į antrąjį namo, kuriame jis gyvena, aukštą. Deja, tokio lifto įrengimas kainuotų apie $10,000 ir tokios sumos, deja, nei Algirdo Svidinsko šeima, nei vietinis Socialinės Globos ir Rūpybos skyrius neturi...Vien dėl to šio šviesaus, kadaise tokio aktyvaus žmogaus gyvenimas tapo labai uždaru, jo visos dienos slenka tarp keturių sienų..Todėl kreipiuosi į visus geros valios Portlando Lietuvių Bendruomenės narius: padėkime,

kas kiek galime Algirdui ir jo šeimai, paaukokime nors nedidelę sumą į Algirdo Svidinsko Labdaringos Paramos Fondą,-  tegul kiekvieno mūsų įnašas palengvins jo sunkią dalią, tegul šis šviesus Žmogus, tiek meilės ir energijos atidavęs Lietuviškos liaudies dainos populiarinimui ir skleidimui, nesijaučia vienišas ir visų pamirštas.Ačiū Jums iš anksto ir lenkiu žemai galvą tiems, kas nuspręsite padėti Algirdui. Su pagarba, Gražina Kazilienė, Portlando Lietuvių Bendruomenės atstovė spaudai ir ryšiams su visuomene

P.S. Kam įdomu daugiau sužinoti apie Algirdo nuopelnus, populiarinant liaudiškas, autentiškas Lietuviškas dainas, tarmes, tautosaką, galite pasiklausyti jo  atliekamų dainų, kurių tikrai nemažai rasite įėję į  www.youtube.com nuorodą.

https://www.youtube.com/watch?v=mOYhR2mtEJY

https://www.youtube.com/watch?v=TU7_dhTOOY8

Taip pat siūlome jūsų dėmesiui keleta Lietuviškoje spaudoje publikuotų straipsnių apie Algirdą Svidinską:15min.lt  Klaudijus Driskius. “Rasos šventės prie Sartų ežero” https://www.15min.lt/media-pasakojimai/klaudijus-driskius-rasos-sventes-prie-sartu-ezero-1272

Rokiškio krašto kultūros žurnalas “Prie Nemunėlio”, Nr.1 (46) 2021. Algirdo Svidinsko porinimai “Vardan ko aš gyvenu”, “Buvau ir būsiu”https://www.keliuociucentras.rvb.lt/lt/zurnalas-prie-nemunelio

“Rokiškiečių Sidabro Ženklas - Algirdui Svidinskui”, 05/2021 https://www.grokiskis.lt/langas/sidabro-zenklas-uz-nuopelnus-rokiskio-krasto-kulturai-siemet-bus-iteiktas-algirdui-svidinskui

Dear Portland lithuanian community member,

As we all still face and going through such difficult times, we want to continue our community's yearly charity tradition. This year we would like to ask our community members to support Algirdas Svidinkas, a popular Lithuanian folk singer who made it his life’s work to make the Lithuanian folk heritage known and treasured. (Donations will be accepted until mid December).After contracting Lymes disease he experienced a lot of complications and gradual health decline. He is currently bound to a wheelchair and needs a lift to enable him to to leave his apartment which is on the second floor of an apartment building. Because of his health he is no longer able to work and the cost of  $10 000 is way too much for his family to be able to afford. All collected donations will go toward lift instalation expenses.For those who are interested in learning more about Algirdas' merits in popularizing folk, authentic Lithuanian songs, dialects and folklore, you can listen to the songs he performs on youtube, click links above.

Aukas siųsti galite į Portlando LB paypal, spauskite nuorodą/You can send your donations via Paypal (use the link below) :https://www.paypal.com/donate?token=LDPL2hWRls-KOKK9Nuk59nPmfOrgPLKuDCAVu5mGakI9xyxloI7cHWpa-CSg7nPAHh2xoRF4bVfw7sGn

[dedraschnaars1-blog]

9 labiausiai paplitusių riebalų nusiurbimo sričių šiandien

Pilvas Tiek vyrai, tiek moterys dažnai siekia riebalų nusiurbimas, kad padėtų išlyginti skrandžius. Tai yra bendras riebalų laikymo kūno plotas.

Nėštumas, amžius ir svorio svyravimai taip pat gali padidinti riebalų atsargas regione. Daugeliui žmonių riebalų nusiurbimas padeda pašalinti savo meilės rankenas, keptuvines virpesius ir puokštės dėmes. Nors riebalų nusiurbimas nėra svorio kritimas, tai puikus būdas pašalinti užsispyrusias riebalų vietas. Priekinės šlaunys Kitas bendras riebalų laikymo kūno plotas yra priekinė šlauniena (šlaunų priekinė dalis). Jei pacientai negali kontūruoti ir sumažinti riebalų kiekį šioje kūno vietoje, riebalų nusiurbimo gydymas gali būti puiki alternatyva ar papildymas įprastai mitybai ir fiziniam pratimui. Moterys dažniau kreipiasi dėl šios kūno vietos gydymo dažniau nei vyrai. Išorinės šlaunys Kitas populiarus riebalų nusiurbimas gydymo būdas, ypač tarp moterų, yra išorinės šlaunys. Daug moterų perneša riebalų per išorinę šlaunų viršutinę dalį. Tai gali sukelti tai, ką daug moterų vadina "balniu kelnais". Vykstant šios srities riebalų nusiurbimo, chirurgai dažnai atlieka procedūrą dviejose plastimeda srityse: apatinės sėdynės ir viršutinė šlaunų dalis. Šis metodas padeda pasiekti geresnį galutinį rezultatą, kuris yra plonesnis, stipresnes klubus. Vidinės šlaunys Moterys dažnai atrodo, kad jų vidinės šlaunys gydomos riebalų nusiurbimosukacija. Tai yra įprasta procedūra, kuri turi būti atliekama, kai kitos kojų dalys praeina riebalų nusiurbimas. Atsižvelgiant į tai, kad vidinės šlaunys gerėja greičiau nei kitose kūno dalyse, tai daro visišką gijimo procesą lengvesnį. Sėdmenų sritis Tiek vyrai, tiek moterys gali laikyti perteklinius riebalus sėdmenų regione. riebalų nusiurbimas gydymas šioje srityje gali padėti pašalinti riebalus iš šios srities ir sukurti labiau kontūrus išvaizdą. Kojos / kojos Tie žmonės, kurie, ką daugelis žmonių vadina "kaukėmis", taip pat gali atlikti riebalų nusiurbimosukozės gydymą, kad būtų pasiekta lankstesnė apatinės kojų dalis. Kelių galinė pusė yra apie vienintelę kojų dalį, kurią chirurgai nenori gydyti riebalų nusiurbimo. Tai yra dėl to, kad gali pakenkti gyvybiškai svarbiems nervams ir kraujagysliams, esantiems šiame regione. Ginklai Viršūnės yra dar viena bendra gydymo sritis, ypač tarp moterų. Su amžiumi moterys linkę laikyti daugiau riebalų viršutiniame gale. Tai gali sukelti silpną išvaizdą.

riebalų nusiurbimas gydymas šioje srityje gali padėti suteikti daugiau jaunatviško ir lieknas išvaizdą. Veidas ir kaklas Dažniausiai prašoma gydymo vietose vis dažniau kreipiamasi į veidą ir kaklą, įskaitant smakrą, žandikaulį ir skruostus. Naujoji įranga ir metodai, atliekantys veido odos veido riebalų nusiurbimas, yra daug lengviau nei ankstesni metodai. riebalų nusiurbimas iš šių sričių gali padėti pašalinti pilkšvus skruostus, dvigubus smakrus ir droopy jowls. Vyriškos krūtys Kai kurie vyrai kenčia nuo to, kas žinoma kaip ginekomastija. Tai yra būklė, sukelianti vyrų riebalų perteklių savo krūtinėse. Tai gali sukelti padidėjusių krūtų atsiradimą vyrams. Dažnai vienintelis būdas pašalinti riebalų parduotuves šioje srityje yra riebalų nusiurbimas gydymas. Tai efektyvi riebalų išsiplėtimo iš riešo paruošimo ir pašalinimo procedūra. Tiek vyrams, tiek moterims riebalų nusiurbimo poreikis tampa vis populiaresnis kiekvieną dieną, ir tikimasi, kad jo populiarumas sustiprės ateityje.

[bukimevieningi]

Kaip iš tikrųjų myli vyrai

Kaip iš tikrųjų myli vyrai

Aš esu vyras. Ir dėl to žinau, kaip myliu. Ir žinau, kaip myli kiti vyrai. Aš paprasčiausiai labai gerai pažįstu save, aš save tyrinėju, stebiu savo reakcijas. Ir matau, kad kiti vyrai niekuo nuo manęs nesiskiria. Visi turime tą pačią prigimtį ir gali nusišauti tie psichologai, kurie tvirtins priešingai. Mes visi – viena didelė bendrija, gyvenanti pagal socialinius dėsnius. Ir dauguma kreipia…

[nesapnuota]

Šiandien labai keistas vakaras ir aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl man pavyksta pajausti tiek daug jausmų: kartkartėmis kur kas daugiau nei norima perduoti ir pasakyti, tačiau man nuostabiai sekasi juos sugerti į save, kaip kempinei vandenį, bet man reikia kažkam pasipasakoti... tikriausiai niekas neskaitys, bet bent aš pati perskaitysiu darkart redaguodama tekstą, todėl eilinį kartą pasikalbėsiu su savimi, bet jeigu visgi atsiras sielų, kurios permes tai akimi, o gal dar daugiau - pabandys suvokti šį dalyką ir mane - aš būsiu labai dėkinga, parašykite man žinutę, atsiųsiu jums paštu laišką, kaimiškų sausainių ir puokštę džiovintų gėlių. Visai neseniai baigiau žiūrėti filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“, tačiau negaliu pasakyti, kokia mano nuomonė apie jį ką tik pamačius, kadangi stebiu šią ekranizaciją jau antrąkart. Pirmasis kartas buvo, kai buvau ganėtinai mažytė, galbūt aštuonerių, tada šį filmą žiūrėjo mano mama, tačiau sakė man nusisukti, eiti miegoti, nes tai ne man... tačiau tai buvo mano viena iš pirmųjų pažinčių su lietuviškuoju kinu ir jau iš anksčiau jis man taip patiko. Nėra ganėtinai lengva paaiškinti, kodėl aš mieliau renkuosi žiūrėti savo šalies filmus nei kad holivudo ar kitų populiarių gamintojų, tačiau savastis ir visa, kas šalia manęs, visada labiau prikausto; kaip ir kiti, šis filmas parodė realybę, skaudžią, trapią, bet kartu sunkiai išnykstančią realybę ir dabar suvokiu mamos žodžius. Aš puikiai suprantu, kodėl ji sakė, kad nusiskukčiau ir nežiūrėčiau, nes tai yra žiauru ir dabar aš kiek gailiuosi, jog žiūrėjau, nes man liūdna ir aš vėl nueisiu miegoti su begale klausimų ir neatrastų atsakymų, nes nesuprantu, kodėl pasaulis toks žiaurus.  Šiame filme atradau daugiau žiūrint antrą kartą: kai veizėjau pirmąsyk, nieko nepamačiau, tik vis dar prisiminiau tas prostitutes, tačiau dabar matau merginas. Matau labai daug skausmo, labai daug vyrų viršenybės, labai daug mirusių emocijų, net nežinau, ką daugiau, bet kai filmas baigiasi, darosi liūdna. Rodos, artėju prie gyvenimo etapo, kai kažkas keičiasi, o juk ir sakoma, kad žmogus keičiasi kas septynerius metus, o aš artėju link dvidešimt vienerių; rodos, pradedu suvokti dalykus ir kodėl taip būna.  Šiame filme rodoma personažė geneologė Monika, kuri gyvena padorų bei patogų gyvenimą: turi jaunesnį vyrą, jai netrūksta finansinio bei socialinio statuso, yra atpažįstama gatvėje sutiktų praeivių, tačiau staiga kartu su tuo savo vyru netyčia automobiliu ganėtinai stipriai užkliudo moterį. Ta moteris lieka gyva, neturi jokių pretenzijų - na, tik cigaretės būtų toji pretenzija - ir yra Monikos ir jos vyro nuvežama į ligoninę, jog būtų apžiūrima, kad jai nieko nenutiko fizine prasme, tačiau po dienos kitos Monika sugalvoja ją aplankyti. Pasirodo ta moteris gyveno sunkų gyvenimą ir paprasčiausiai pati palindo po ratais, nes jai nusibodo gyventi. Monika norėjo jai padėti kažkuo, kažką suteikti: man bent jau atrodė, jog duodama tuos pinigus, Monika labiau norėjo parodyti, kad ta moteris kažkam rūpi. Juk kartais būna, kad einu gatve ir pamatau kažkokį žmogų, o tada pagalvoju: „įdomu, ar jis jaučiasi mylimas, ar turi kam pasikalbėti, ar jis nesijaučia vienišas, o galbūt aš galėčiau jį širdimi priglausti ir padėti jam kuo nors.“ Kažkodėl man atrodo, kad Monikai panašiai, bet nors ji bandė išgelbėti, priglausti širdimi, jai nepavyko, nes vos tik Monika išėjo pro ligoninės duris, moteris, kurios vardas buvo Larisa, iškart nusižudė, apie ką buvo sakiusi Monikai tąsyk. Žinoma, kai apie tai sužinojo teisėsauga, Monika buvo pakviesta į komisariatą, kad papasakotų viską, ką žino, nes buvo paskutinis asmuo matęs moterį. Po pokalbio jos laukė socialinė darbuotoja, kuri pasakojo apie Larisą. Ji sakė, kad laidotuvėmis bus pasirūpinta, tačiau Larisai reikia suknelės, kurią pasisiūlė padovanoti pati Monika iš savo turimų, todėl su darbuotoja vyko kartu į namus... jos abi kalbėjosi, kalbėjosi ir darbuotoja papasakojo, jog iš Vokietijos į Lietuvą parvyksta trys merginos, kurios užsienyje užsiiminėjo prostitucija: kai kurios savo, kai kurios ne savo noru. Monika, šiek tiek pagalvojusi, tarė, kad jos galėtų kelias savaites pagyventi pas ją dvare... Atrodo, Monika yra kur kas vyresnė už jas, tačiau tos trys merginos atrodė tokios pavargusios nuo gyvenimo, nuo to, kaip kiti su jomis elgėsi, kad patirtimi jos yra kur kas aukščiau.  Pirmoji mergina - Gitana, pati iškalbingiausia iš visų, kaip buvo galima pastebėti. Žiūrint į ją tiek dabar, tiek anksčiau kilo šioks toks šleikštulys, nes aš nesupratau, kaip galima džiaugtis dėl to, ką ji daro. Labai sunku suvokti, kodėl tokia jauna mergina nori dovanoti save seniems vyrams, tačiau vienąsyk, besikalbėdama su Monika ji pasakė tokį dalyką: „Mona, mirsiu - neužmiršiu, ką tu dėl manęs padarei, bet suprask ir mane, čia turiu aš savo verslą, aš nieko dirbti nemoku ir nenoriu, tai mano profesija. Aš Vokietijoje dar padarysiu karjerą, aš <...> Hamburge dariau viską teisingai. Aš dariau tai, ko kitos nedarė. Mona, aš aptarnavau neįgaliuosius klientus, juk su tais vyrais reikia elgtis ypatingai švelniai. Pavyzdžiui, vyras, kuris yra nudegęs aštuoniasdešimt procentų kūno, tu kai lieti jo odą, tu negali jausti gailesčio arba su juo mylintis tai visiškai nauja patirtis, arba su vyru, kuriam nupjautos kojos, tu jį bučiuoji ir tu neišsigąsti, kad jo kūnas baigiasi ten, kur neturėtų baigtis. <...> Taip, Monika, manęs merginos irgi to klausdavo, kaip tu gali tai daryti, bet aš toks žmogus, o jie irgi žmonės, jiem irgi reikia švelnumo, visko. Supranti, aš juos bučiuoju, tarsi nupiešiu iš naujo. Bučiuoju kaktą, antakius, ausis... Man atrodo, mano bučiniai jiems padeda pajausti pilnatvę.“ Po tokių žodžių pamažu pradėjau suprasti gyvenimą, kad kartais tame žiaurume galima atrasi krislelį meilės, tačiau tai tik man atrodo žiaurumas, nes aš taip padaryti negalėčiau, tačiau... ar kada nors mes pagalvojame, kaip jaučiasi visi tie žmonės, kurie milijonus kartų buvo mėtyti ir vėtyti gyvenimo? Tie, kurie neturi namų, draugų, maisto; tie, kurie neturi savęs, o juk jiems taip norisi pabūti vaikais, nes tokiais jiems būti nebuvo galima, jie neturėjo laiko ir galimybių, jiems taip pat reikia švelnumo ir būtent šia citata Gitana parodė, kad ji nėra tik pasileidusi moteris, jos sieloje kažkas slypi, kažkas daugiau.  Mergina, vardu Kristina, ji man tokia nuostabi... jos akyse mačiau daug liūdesio, ji buvo paprasčiausiai parduota savo tėvo į sekso vergiją, tačiau jos žvilgsnis sakė, kad jai reikia daugiau. Ji svajojo vaidinti kine, rengdavosi gražiausiomis Monikos suknelėmis ir skrajodavo galvodama, kad ją stebi tiek daug žmonių, tačiau net jai mirus, jos broliai, mama, sesuo nejautė didelio liūdesio, greitai ją pamiršo, tačiau Kristinos siela negalėjo to paties padaryti. Ji skraidė tokia vieniša ir tai matant darosi be proto liūdna. Juk Kristina net namo negalėdavo grįžti be pinigų... kodėl popierėliai tokie svarbūs, kodėl mes nevertiname žmogaus, kodėl mergina yra toks niekingas daiktas kitų akyse, kodėl ji negali siekti kažko daugiau, kodėl ją galima mušti ir skriausti, kodėl ji nėra verta kažko daugiau? Tiek daug kodėl ir jos akyse, rodos, matosi žlugusi viltis atsakyti į šiuos klausimus, tačiau matėsi, jog ji vis tiek kažkuo tikėjo; galbūt, kad viskas bus gerai galų gale, kad ji dar suvaidins lemiamą vaidmenį, tačiau ne žmonėms, bet sau. Paskutinė mergina - Eglė. Rodos, kad ji tikrai buvo paskutinė kai kuriems žmonėms, o galbūt net neverta paskutiniosios vardo. Ji kartkartėms būdavo tokia ironiška, tačiau jos akyse matėsi agonija, stipri, baisi ir nesibaigianti. Daug kartų ji bandė nusižudyti tabletėmis, tačiau labai nuostabiai piešė natiurmortus. Atrodo, kad negalėjai nuspėti, kas jai nutiko, kodėl ji tokia liūdna, tačiau Eglė papasakojo, kad vienąsyk keli vyrai ją laistė be perstojo šlanga šaltu vandeniu ir po to prievartavo. Kodėl kai kuriems leidžiama patirti tiek daug skausmo? Juk jie nenusipelnė, tokie žmonės yra verti jausti šiek tiek daugiau meilės ir džiaugsmo nei kiti, tačiau kartais atrodo, kad tik mirtis juos išlaisvins.  Nežinau, šis filmas sujaukė jausmus, supratau, kad meilė įvairi. Kartais tai neatrodo kaip meilė, tačiau kai negauni jos pakankamai ir esi minusinėje temperatūroje, tinka visokia, kad tik trupinėlį jos gautum, kad tik pamirštum visa, kas bloga. Aš nenoriu tikėti, kad šiame pasaulyje vis dar yra tokių žmonių, kurie žmonėmis nelaikomi. Man labai sunku įsivaizduoti, kad kažkur miesto centre arba šaltuose laukuose guli panelė, kurios niekas negerbia, kuri vyrams yra tik prakeiktas sekso mechanizmas. Aš nesu feministė ir niekada nebūsiu, šiais laikais galbūt net ir su vyrais taip elgiamasi, todėl kalbu apskritai apie žmones, tik galbūt šis filmas verčia sustoti ties konkrečios lyties. Man labai baisu ir liūdna, bet išsikalbėjau ir geriau pasidarė širdyje. Norėčiau, kad visi jaustų meilę ir jos tiek pat gautų. 

Man atrodo, kad mes visi esame miegantys drugeliai, o pasaulis - mūsų tvirtovė, tačiau kartais ji griūna ir mes užmiegame, užšaldome savo jausmus vienai dienai, mirštame, tačiau jie pabunda ir mes bandome gyventi ir jausti, bet kuo daugiau bandai įkvėpti oro, tuo labiau skauda krūtinę... kažkas prašo mūsų papasakoti, kas spaudžia širdį, bet taip sunku, baisiai sunku, o papasakoję tiek daug verkiame, baisiai ir ašaros baigiasi, dar labiau skauda ir mes nusuprantame... ką blogo, ką tokio blogo padarėme, kodėl taip su mumis elgiasi ar mes neturime teisių. Linkiu niekada neužmigti, neleisti numirti. 

[ligitelem]

0202

Galvoju kada paskutinį kartą verkiau. Taip iš širdies. Iki virpulio. Kai nebegali įkvėpt. Emocionaliai. Man kartais atrodo, kad aš viską taip laukau savy, nors visada buvau ta ekstravertė, kuri atvira širdim ateina, pasakoja, neslepia. Tai man darosi panašu į apatiškumą. Ir mano mintyse, jausmuose - net velnias nusilaužtų koją. Ten tokia netvarka. Niekada nesupratau savęs - kaip TAIP sugebu vieną dieną mylėt iki šiurpulio, o kitą dieną ramia širdim atsisveikint. Ne su visais, žinoma. Ko labiausiai bijojau - išdalint save dalimis. Kad ir mažytėmis. Kartais taip jaučiuos. Bijojau, kad išdalinsiu save netinkamiems žmonėms. Staigmena staigmena, bet jų mano gyvenime buvo daugiau nei tų išrinktųjų. Natūralu? Dabar man reikia laiko pagalvot ar šis žmogus vertas kažkokios didesnės/didelės/milžiniškos dalies mano gyvenime. Aš nebejaučiu, intuityviai nebenuspredžiu to, kaip anksčiau. Ar tapau atsargesnė? Tu man buvai puiki pamoka. Puiki pamoka Meilės. Tos, kurios man nereikėjo. What a shame..  Ir visgi tamsiausiuose laikotarpiuose aš atsimenu Tave. Galvoju ką darytum, kaip išspręstum vieną ar kitą situaciją. Neslėpsiu, bet... Vis dar vertinu juos pagal Tave. Juk kiekvienoje situacijoje, kad ją palygintum - reikia kažkokio rodiklio. Idealo. Siekiamybės. Paradoksalu, bet kaip Tu - būdamas kitų vyrų atsvaros tašku mano mintyse - neradai vietos manyje. Meluoju. Radai, bet trumpam.

Niekad nežinosiu kaip labai Tave įskaudinau. Ir kartais norėčiau atsiprašyti už tai. Dar ir dar kartą. Nepyk, nenorėčiau grįžti ten kur buvau. Visgi, labai sunku būti ta, kuri myli mažiau. Aš net kartais klausiu savęs - ar Tu apskritai mane Mylėjai ar tiesiog būvai tas sergėtojas, tas mokytojas, įtikinęs save, kad galiu jai padėti, ją kurti... Kad ir kokia užsispyrus ji kartais bebūtų.  Aš neturėjau nieko. Net savęs. Aš nežinojau kas esu, ko noriu.

Staigmena, staigmena... Ir dabar nežinau. VĖL.