#Vanduo

[bukimevieningi]

Lietuvos geologijos tarnyba vertins gėlo požeminio vandens išteklius sulfatų anomalijų zonose

Lietuvos geologijos tarnyba (LGT) pradėjo įgyvendinti projektą, per kurį bus iš naujo vertinami gėlo požeminio vandens ištekliai sulfatų anomalijų zonose. Projektas, apimantis permo–viršutinio devono Lielupės ir Joniškio požeminio vandens baseinus ir truksiantis iki metų pabaigos, bus vykdomas siekiant užtikrinti tvarų ir saugų požeminio vandens naudojimą. Permo ir viršutinio devono geologiniai…

[awesomeeworld]

Dar vienas neblogas bėgimo spot’as.

Prie vandens lengviau bėgasi. Gal žinai kodėl?

[blarthyminion]

vanduo_grub

Hey guys I found another weird grub in my backyard, but I don't understand what it's saying. I think it's speaking Spanish or something? Hey vanduo do you think you can help me here? - 🟠 Support me: patreon.com/BlarthyMinion  

[zortartrix]

Lazy art of Van in the snow

[unhonestlymirror]

MINERALINIS VANDUO VYTAUTAS!!!

[skausmas]

Svaja

Noriu su tavim gyventi kur nors toli toli toli toli toli nuo žmonių. Sename name, neturėti rūpesčių, darbų. Ištisas dienas skaityti poeziją ir prozą. Gyventi tarp Maironio, Šopeno, Sati, Grigo. Klausyčiau, kaip groji noktiurnus pavargusiu ir išklerusiu pianinu. Vasaros naktimis eitume prie ežero. Ar žinai, koks magiškas ir mistiškas yra vanduo naktį? O ar žinai, koks ežeras būna permirkęs rudeninio lietaus? Mes tiesiog stovėtume prie naktį prie ežero tylėtume. Man būtų šiek tiek kraupu ir aš įsikniaubčiau į tavo krūtinę, o tu glostytum mano galvą. Ir man nebebūtų baisu. Per pilnatį gulėtume žolėje ir tiesiog žiūrėtume į dangų, tylėtume, ir grotu "Clair de lune". Ar žinai, kad aš visad verkiu kai groja "Clair de lune"? Kaip tas besiseilėjantis šuo, tik išgirstąs varpelį. Tu mano varpelis. Vien pagalvojus apie tave aš susigraudinu. Kartu būtume sename dvare. Abu būtume it paaugliai, nors baiginėtume savo dešimtemčius. Abu

[drowninnoodles]

How tf did this Parcel-sus guy get the name of this nymph from the word vanduo? THOSE SOUND COMPLETELY DIFFERENT

Did i see

Word

SUS

[resentfuljustice]

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas praneša, kad vėjo gūsiai gali siekti iki 30 m/s

Stovėdama vienoje iš Klaipėdos Maximų, rankose varčiau nuolaidinį butelį putojančio vyno, ant kurio dugno buvo nusėdęs storas sluoksnis auksinių dulkių – jeigu jį supurtydavai kaip kokį Kalėdinį gaublį su trobele viduje, po visą skystį pasklisdavo blizgančios dalelės. Pasibjaurėjusi padėjau jį atgal į lentyną – negalėjau iš galvos išmesti vaizdo, kaip išgėrus bent taurę šito birzgalo, mano širdis amžinai po kūną varinėja tviskančias plastikines šiukšles. 

Tad paskutinį savo praėjusio dešimtmečio vakarą praleidau gerdama rožiniu šampanu perpildytas taures ir žiūrėdama 1996 metų Taip.Ne laidos įrašus. Labai nemėgstu bereikalingų anglicizmų kitų žmonių kalboje – bet nerandu tinkamo atitikmens išsireiškimui guilty pleasure. Kadangi pati neturiu lietuviškos kabelinės televizijos, visuomet apsidžiaugiu, jeigu nuomojamas Airbnb gali juo pasigirti. Šokinėjimas po lietuviškus kanalus yra vienas iš mano tikrų tikriausių guilty pleasures – degustacinę vakarienę pradedu nuo maniakinę depresiją sukeliančių žinių užkandžio, pagrindiniam patiekalui doroju dar karštą ištrauką iš kokio lietuviško serialo, kur didesnę dalį eterio sudaro rėmėjų produktų reklamos, o desertui pasilieku bent keletą minučių iš kokios nors muzikinės laidos, kurioje dalyvauja man jau nepažįstamos vietinės įžymybės. Bet šį kartą man plačiai nusišypsojo fortūna – ekrane keistus klausimus uždavinėjo Atlantos olimpiados marškinėliais pasipuošęs Egidijus Dragūnas, kai tuo tarpu bet kokia kaina tinkama linkme jį bandė nukreipti dar šiek tiek plaukų turintis Arūnas Valinskas. Kimšausi į burną bbq skonio OHO traškučius – pagrindiniais viktorinos prizais buvo ne koks butas Vilniuje ar naujausias Renault Clio, o emaliuotų puodų rinkinys, muzikinis centras net su TRIMIS diskų changer'iais, gėlėtų baldų komplektas arba… automobilio vairo užraktai, kuriais, beje, laimėtoja nuoširdžiai džiaugėsi – nes pasirodo, kad Audi 80 tuo metu buvo itin vogiamas modelis.

***

Paskutinę savo praėjusio dešimtmečio naktį sapnavau kaip su sviestiniu peiliu vedžioju po savo tėvų rūsio duris – jis slydo taip lengvai ir tiksliai, lyg pjaustyčiau dar karštą, gal ne visai iki galo iškepusį meduolį. Atsivėrus pakankamo dydžio angai, įžengiau pro slenkstį – kambarys buvo vis dar truputį užpiltas, ir po mano kojomis žliugsėjo vanduo. Tolimiausiame rūsio kampe, prie plastikinės statinės, pamačiau jau mirusią savo močiutę. Ji mostelėjo ranka man arčiau prie jos prieiti ir pirštu parodė į statinę.

– Šie obuoliai rūgsta jau 15 metų.

Žvilgtelėjau į statinės vidų, kur visas paviršius buvo nuklotais parudavusiais ir susiraukšlėjusiais vaisiais. Pakėliau akis į močiutę – lyg laukčiau tolimesnių instrukcijų. Ji iš kišenės išsitraukė susiglamžiusį tinklinį maišelį, ir jį padavė man – prieš tai pagestikuliavusi, kad prisikraučiau pilną su kaupu. Aš papurčiau galvą ir norėjau įkišti maišelį jai atgal į rankas – bet ji tik piktai susiraukė.

– O kas tau sakė, kad esi verta pačių pirmų pasitaikiusių?

Įkišusi ranką iki alkūnės į statinę, pradėjau sukti ratus iki tol, kol apčiuopiau kažką šalto ir kieto. Lėtai ištraukiau ranką į paviršių, ir nedrąsiai apžiūrėjau sužvejotą laimikį. Mano delne gulėjo veidrodinis obuolys, kuriame atsispindėjo įtarios mano močiutės akys ir patekanti delčia. 

***

Pirmą naujojo dešimtmečio rytą, savo atvaizde ieškojau kažkokių pasikeitimų. Bet kokių – tikėjausi rasti per naktį pagilėjusias rūpesčio raukšles tarp antakių arba atsivėrusią trečiąją akį viduryje kaktos, su kuria žvelgdama į netvarką ant virtuvės stalo, staiga suvesiu palaidus galus ir suprasiu visas visatos paslaptis. Gerai, pradžiai bent jau suvoksiu kaip Boeingai atsiplėšia nuo pakilimo tako, prieš tai savo uodega neperbraukę per asfaltą. 

Bet niekas nebuvo pasikeitę. Į mane žvelgė tas pats gudraujantis žvilgsnis – kairiosios akies rainelėje vis dar matėsi su laiku didėjančios juodos ertmės, o dešinioji išliko menkai, bet vis dar šiek tiek žalesnė už jos kairiąją draugę. Plačiai besišypsant, nosis vis dar išlikdavo praskelta. Lyg kažkas jos galiuką tiesiogine to žodžio prasme būtų sulipdęs iš dviejų asmenybių nosių – pasikišusi veidrodėlį, vis dar kartais stebėdavausi neįtikėtinu savo šnervių skirtingumu. Ir priekinis dantis vis dar buvo nuskilęs – tik jis galėjo atsiminti kaip Naujųjų metų išvakarėse, netoliese Vitebsko turgaus, apsiverkusi sėdėjau daugiabutyje įsikūrusioje odontologijos klinikoje ir meldžiausi, kad gydytoja dar šiandien spėtų užtaisyti Madonnos vertą atsivėrusį švarplį. 

Tarpą suspėjo užlipdyti iki vakare manęs laukusio naujametinio vakarėlio. Tik gaila, kad po poros dienų plomba iškrito, su savimi nulauždama dar didesnį gabalą mano danties – bet dėl to turbūt negalėjau kaltinti odontologės, nes su tokiu pat entuziastingu įniršiu, toliau sėkmingai kramčiau net prilipdytus akrilinius nagus.

***

Paskutinį savo praėjusio dešimtmečio antradienį sėdėjau iki skausmo pažįstamame pintame fotelyje. Tradiciškai pakabinau paltą, padėjau užverstą telefoną ant spintelės už savo nugaros, išspjoviau gumą į nuolat perpildytą šiukšliadėžę kampe – vis pasvarstydavau, ar prieš mane apsilankiusios asmenybės tiek daug kaskart priverkdavo? Gal aš dariau kažką ne taip? Labiau mėgdavau nosinaitę sulankstyti ir sukti aplink savo pirštus kaip kokį žiedą, kurį apsilankymo pabaigoje suplėšydavau. Tą dieną nusprendžiau, kad servetėlės man išvis neprireiks, ir paskendusi mintyse žvelgiau pro ofisines žaliuzes atsivėrusį tarpą į tamsą. Pirmą kartą šį sezoną kabinetas buvo paskendęs dirbtinėje šviesoje, ir jokie retkarčiais pro žaliuzes prasprūstantys saulės spinduliai man nebebadė akių.

– Ar per paskutinį susitikimą turime pašnekėti remiantis kažkokia specialia struktūra?

– Juk žinai, kad šiame kambaryje nėra jokių griežtų, tvarką apibrėžiančių taisyklių.

Žinojau. Puikiai tą žinojau. Ta mintis mane jau pradėdavo kamuoti vos priparkavus automobilį Trakų gatvėje, kai palengva žingsniuodavau link Vytauto prospekto – kur turėdavau susilenkti praktiškai per pusę, kad neatsitrenkčiau į nukarusias medžių šakas, o kojomis vieną po kitos trindavau pabirusias giles. Galvoje kaip kokią sutrūkinėjusią juostelę praleisdavau paskutiniąsias septynias dienas – nors koks konkretus įvykis kas kelias sekundes vis įkyriai kaišiodavo savo nosį į mano mintis, visada tikėdavausi, kad atsiminsiu kažką… prasmingesnio. Vis negalėjau prisijaukinti realybės – tuo labiau kažkam garsiai apie tai pasakoti – kur mane negrįžtamai ir neatšaukiamai iš vėžių gali išmušti kažkam iš lūpų išsprūdęs vienas vienintelis sakinys.

– Dabar žvelgiant atgal į mūsų kartu nueitą kelią, kas tau šiame procese pasirodė sunkiausia?

– Nemeluoti. 

Tingiai krapštinėjau pinto fotelio ranktūrį ir skaičiavau parketo lenteles ant grindų. Kai kalbėdavau apie šeimą, akimis bėgiodavau nuo vieno radiatoriaus krašto iki kito. Jeigu pašnekesys pasisukdavo apie darbą, nužvelginėdavau pakabintas žaliuzes. O kartais ištraukdavom ką nors iš pačios stalčiaus gilumos – ten, kur tikiesi, kad niekada neteks sugrįžti – tada žvilgsnis nukrypdavo į tamsą po stalu. Ir tada žodis po žodžio pradėdavai judinti prisiminimus, lyg stovėtum prie nuvirtusios pušies ir nuo jos kamieno lupinėtum sudžiuvusios žievės gabaliukus – tik šį kartą buvau tikra, kad pro medžio rieves nepradės tekėti jokie sakai. Tuose prisiminimuose nebesijaut�� jokio pulso, jokių gyvybės ženklų – jie buvo mano pačios rankomis sukarpyti, nurėžti, paskubomis užkasti arba be diskusijų perkvalifikuoti į fantazijas. Jie buvo tokie pat tikri, kaip ir paskutinis sapnas prieš nubundant. 

– Žinai, dirbant su tavimi kartais jausdavausi taip, lyg žiūrėčiau į kažką už širmos. Regi šešėlius, retkarčiais pamatai ir išlindusį siluetą šone. Bet dažniau, rodos, bandai perskaityti kažką, kas parašyta lyg šakėmis ant vandens. Ar žinai tokį posakį?

– …teko girdėti.

– Gal galėtum papasakoti, kodėl jis tave taip prajuokino?

Prieš uždarant kabineto duris paskutinį kartą į ją žvilgtelėjau. Ji, kaip visuomet, žiūrėjo į mane tuo pačiu supratingu žvilgsniu, švelniai sunėrusi rankas ant pilvo apačios. Dar kartą atsisveikinau, ir paleidau durų rankeną. Besileisdama laiptais žemyn pradėjau mąstyti, ar kiti klientai ją tądien apkabino. 

[advokatasbauza]

Ąžuolų lapuose ošė praeinantis laikas. - Juozas Aputis. "Erčia, kur gaivus vanduo" -

[bukimevieningi]

Baltijos jūroje tykanti bakterija: kaip apsisaugoti?

Šylantis klimatas sudaro tinkamas sąlygas pavojingoms bakterijoms Baltijos jūros pakrantėse plisti. Viena tokių – Vibrio bakterija. Europoje atliekamo monitoringo duomenimis, užsikrėtimo rizika yra Baltijos regione karštais vasaros mėnesiais, kai jūros vandens temperatūra yra apie 20 °C. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistai primena, kokia tai liga, kokių prevencinių…

[mudvi]

erčia, kur gaivus vanduo

[kormokodranas]

kaip vertinčiau šį nuotykį kitų bibliotekos įvykių kontekste? Ar tai buvo keisčiausias dalykas, kokį man teko patirti per 8-9 metus bibliotekavimo? Nieko panašaus neprisimenu, niekas prieš akis iškart nestoja, tai kol kas įvardinsiu tai kaip keisčiausią dalyką.

Dirbau biblėj. Nuėjau į tualetą. Juose šitam pastate būna dvi kabinos. Šviesą reikia įjungti įėjus į bendrą patalpą. Atsidarius duris buvo tamsu, tai įjungiau šviesą, kažką paniūniavau ir nuvariau sėsti ant klozeto. Ir išgirdau, kad kitoj kabinoj šlama popierius, drabužiai, tada nuleidžiamas vanduo, kažkas išeina iš gretimos kabinos. wtf? paskui ilgai (labai) plovėsi rankas ir pasišalino.

Galvoju, gal žmogui bloga buvo ir tiek ilgai sėdėjo tūlike, kad šviesa savaime išsijungė

[zortartrix]

I did not actually think this would turn out this well

[pirkcia]

Darbo batai BRYES-TO-OB

Darbo batai žieminiai be pirštų apsaugos BRYES-TO-OB

Žieminiai darbo batai be pirštų apsaugos už prieinamą kainą. Lengvi, patogūs ir šilti batai vyrams, skirti darbui šaltomis sąlygomis.

✔️ Lengvi: neturi pirštų apsaugos.

❄️ Šilti: pašiltinti dirbtiniu kailiu.

✔️ Padas atsparus naftos produktams.

✅ Prekė yra sandėlyje.

Bato viršus

Grublėta galvijų oda.

Bato šiltinimas

Dirbtinis kailis. 

Apsauginė noselė

NĖRA.

Pado apsauga nuo pradūrimo

NĖRA.

Vidpadis

Išimamas, antistatinis.

Batų pado medžiaga

Lengvas dviejų sluoksnių poliuretano apsauginis batų padas, atsparus cheminiams veiksniams: alyvoms, naftai, naftos produktams.

Vidinis poliuretano sluoksnis pasižymi smūgius sugeriančiomis savybėmis, sugeria smūgines apkrovas, taip pat batus daro lengvus ir patogius avėti.

Išorinis sluoksnis pagamintas iš dilimui atsparaus poliuretano.

Batų standartas

EN20347: OB E FO SRC. Standarto aprašymas ČIA.

Energijos absorbavimas bato pade.

Pado atsparumas naftos produktams.

Atsparumas slydimui ant: šlapių keraminių plytelių, vanduo su muilo tirpalu; lygaus plieno su glicerinu.

[drowninnoodles]

Wait never mind he didn't get it from vanduo= water he got it from vandene= (? Idk, something to do with water I think) which makes more sense

I read it as Yandere ngl

[resentfuljustice]

한국 pt. 9 - inappropriate but in a good way

Mano telefono ekrane ryškiai švietė pirmojo Airbnb savininkės primygtinai rekomenduojamo restorano meniu nuotraukos. Raudonu lipduku, ant kurio lotyniškomis raidėmis parašyta TOP, buvo pažymėtas perkamiausias patiekalas – tarp ilgų, šaltų, beveik permatomų makaronų įsitaisiusios dvi kiaulės kojos. Užsimerkus, vos po kelių sekundžių, puikiai prisiminiau po namus sklindantį šio delikateso aromatą – mama jas ruošdavo tėčiui specialiomis progomis. Visuomet su tokiais pačiais, tradiciniais garnyrais – žirnių koše ir spirgučiais. Pagalvojau, kad be reikalo stebėjausi korėjiečių noru kiekvieną augalą, daržovę ar gyvulį suvartoti iki pat paskutinio trupinėlio. Mes per daug nuo jų neatsilikom – nors ir mano žiniomis vištos kojų nevalgėm, bet kitų gyvulių galūnės mums nebuvo tabu.

Bet pradėti dieną, kramtant kiaulės (ar bet kokio kito) gyvūno kojas, nenorėjau. Iš lėto slankiojom po prabundančias artimiausio miestelio gatves, kurios dar tokioje ankstybėje (pagal korėjiečius), buvo pustuštės – nors laikrodis rodė jau po 10 valandos. Buvo keista tikrinti visas maitinimo įstaigas savo telefone ir pamatyti, kad praktiškai niekas neatsidaro be 11 valandos ryto. Buvom šviesmečiais nutolę nuo amerikietiškų gastronominių patogumų, kur ne toliau kaip už 15 minučių kelio automobiliu (dūręs į bet kurią vietą žemėlapyje), rasi 24/7 dirbančią užeigą, kurioje vienas galės užsisakyti krauju persisunkusį jautienos kepsnį, o kitas – bulvyčių ir jelapeno prigrūstą pusryčių burrito. 

Korėjietiška valgymo kultūra man labiau priminė pietų Europos šalis – kokį nors Italijos ar Prancūzijos pakraštį, kur diena prasideda prieš pietus, baigiasi prieš vidurnaktį, o dar viduryje dienos užsidaroma trejetai valandų. Tiesiog pailsėti – o kodėl ne? Ta taisyklė galiojo ir paprastoms užkandinėms, kurioje užsakymą subaksi paveiksliukais išmargintame liečiamame ekrane, ir tavo numeriukas išlenda kaip kokiam vietiniam McDonalde, tiek ir prabangiems, autentiškiems korėjietiškiems restoranams, kur stalai užtiesti sunkiomis, išlygintomis staltiesėmis, stalo vanduo pilstomas akių vokų operacijas pasidariusių padavėjų, žinoma, prieš tai jiems pagarbiai nusilenkiant svečiams – o meniu negalėjai rasti nei vieno angliškais rašmenimis apibūdinto patiekalo ar gėrimo – apart Coke. Šitas žodis, matyt, buvo universalus visose pasaulio šalyse, ir net niekada iš Korėjos kojos neiškėlusi močiutė žinojo, ką jis reiškia.

Palypėję į nedidelę įkalnę pamatėme, kad viena už autobusų stotelės pasislėpusi kavinė jau buvo plačiai atvėrusi savo duris. Kilstelėjusi galvą nužvelgiau vietoj kavinės pavadinimo pakabintą paveikslą su ant šluotos skriejančia raganaite. Įžengus į vidų pastebėjau, kad visi langų rėmai buvo nukrauti vaikiškomis figūrėlėmis – iš vieno kampo šypsojosi identiškos korėjietiškų trynukų statulėlės, pasipuošusios rožiniais plaukais, iš kito grasinamai su raudonu lightsaber švaistėsi Darth Vader skulptūrėlė. Kavinės savininkė sukosi virtuvėje, �� kurią galėjai pažvelgti pro mažą horizontalų tarpelį sienoje. Jai išlindus, greitai abu supratome, kad angliškai tikrai nesusišnekėsime – nesėkmingai išbandę keletą frazių, pradėjome fotografuoti ir verstis prie lubų pakabintą meniu. Savininkė taip greitai nepasidavė – pirštu parodžiusi į burną, ir paglosčiusi pilvą, klausiamai pažvelgė į mus. Mes pradėjome entuziastingai linksėti. Ji patenkintu veidu, iš po milžiniškos krūvos popierių ištraukė pusiau angliškai išverstą meniu, ir kantriai laukė, kol mes pradėjome googlinti visus angliškomis raidėmis parašytus korėjietiškų patiekalų pavadinimus. Užsisakėm du "bomžpakius" – Karolis paprastą su vištiena, aš aštrų su jūros gėrybėmis, vieną bibimbap (korėjietiškas "šaldytuvo valymas" – patiekale visada rasi ryžių ir keptą kiaušinį, o visa kita bus daugiau mažiau staigmena), ir vieną kimbap (korėjietiška "sushi" versija – vėl gali tikėtis ryžių, o prie jų gali įsipainioti ir krabo mėsa, ir pieniškos dešrelės, ir morkos, ir omletas…). Mums pirštais baksnojant į pageidaujamus patiekalus, savininkė / šefė visus pavadinimus garsiai skaitė, lyg norėdama patvirtinimo, kad tikrai užsisakinėjam tai, ko norim – o mes išdidžiai ir su begaliniu pasitikėjimu lingavom galvomis, lyg suprasdami bent vieną jos tariamą žodį. 

Maistą atnešė žaibiškai – nespėjau net normaliai pavartyti korėjietiškų komiksų knygelės, kai pusryčiai garavo man po nosimi. Abu begėdiškai siurbėm makaronus, į juos vis pamirkydami kimbap. Širdyje džiūgavau, kad kavinėje nebuvo dar nei vieno žmogaus – galėjau be jokių keistų vietinių žvilgsnių tuos korėjietiškus sušius imti rankomis – nelyginant kaip koks laukinis gyvūnas ar neišauklėtas vaikas. Susigėdau tik keletai sekundžių, kai savininkė paslapčia prisėlindavo prie mūsų, ir korėjietiškai kažko paklausdavo – prieš tai be galo plačiai nusišypsojus. Ji nueidavo tik sulaukusi kažkokio atsakymo – o kadangi burnos nuolat buvo pilnos ryžių, ir nemokėjome nei vieno žodžio korėjietiškai (apie savo ir korėjiečių kalbos santykius dar papasakosiu…), vis iškeldavom abu nykščius į orą, ir jais draugiškai pamojuodavom. Po tokio savininkės / šefės elgesio Karolis labai nerimavo, kad tik nesudaužytų jai širdies palikdamas kelis nesuvalgytus makaronus.

Šiandien turėjome išsikraustyti į kitoje salos pusėje esantį Airbnb, ir aš labai nustebau sulaukusi iš savininko atsiprašymų kupinos žinutės. Ją skaičiau kelis kartus – iš pradžių pagalvojau, kad nutiko kažkokia didelė nelaimė, dėl kurios savininkas nori atšaukti mūsų viešnagę. Vėliau sulaukiau patikslinimo, kad tiesiog mūsų namelyje sugedo karšto vandens boileris, tad savininkas teiraujasi, ar nesugadins mums atostogų, jeigu apsistosime kitame jo nuomojamame namelyje. Greitai peržvelgiau jo siūlomą variantą – siūlomas pakaitinis būstas buvo dviejų aukštų (pirminis buvo tik vieno aukšto), su tokia pat nuostabia bohemiška atmosfera ir dar egzotiškesniais baldais. Nors miegoti reikės antresolėje, pagalvojau, kad gal viskas susiklostė net įdomiau, negu planavom. Kelis kartus patvirtinau antrojo Airbnb savininkui, kad tikrai dėl šio pakeitimo nepykstu, tai nesukėlė mums absoliučiai jokių nepatogumų, ir nekantraujame pas jį apsistoti. Vėliau vis skaičiau tą keistą susirašinėjimą ir galvojau – ar rimtai visi korėjiečiai tokie perdėtai mandagūs, ar čia tik buvo "klientų aptarnavimo" veidas? O gal tiesiog viskas pasiklydo vertime – tarpusavyje bendravome ne angliškai – jis man rašydavo korėjietiškai, o aš gaudavau perskaityti tik automatišką Airbnb vertimą. 

Vieną po kito lankėme Jeju paplūdimius – pasitaikė nuostabi, saulėta diena. Balto smėlio ir žydro vandens kontrastas iškart mane nukėlė į mūsų atostogas Kankūne, Meksikoje – tokį vaizdą buvau mačiusi iki šiol tik ten. Jaučiau nepaaiškinamą pyktį ir pavydą dar vienai šaliai, kuri, mano atžvilgiu, irgi turi viską – pasirodo Korėja gali pasiūlyti ne tik miškais apžėlusius metropolius, kalnais apsuptus ežerus, slidinėjimo kurortus, bet dar ir atvirukus primenančius tropinius paplūdimius. Kaip nesąžininga! Tik buvo labai keista, kad priešingai negu Meksikoje, čia absoliučiai niekas nesimaudė. Lauko temperatūros stulpelis buvo susilyginęs su vandens temperatūros – abu siekė maždaug +24°C laipsnius šilumos, vandenyje nardė tik pilnais vandens kostiumais apsirengę banglentininkai, o kai kurie atostogaujantys korėjiečiai lėtai vaikštinėjo po paplūdimį su "puchavykais". Pagalvojau, kad šios šalies gyventojai ne tik rengiasi, bet ir riboja savo veiklas tiksliai pagal kalendorių, o ne už lango vyraujantį orą.

Prieš važiuodami į savo antrąjį Airbnb, įsitaisėme gerti popietės kavos vietoje vos už kelių žingsnių nuo vandens. Kavinės langai buvo plačiai atverti, Karolis prie baro užsakinėjo mums gėrimus, o aš smalsiai dairiausi po gretimais įsikūrusią papuošalų parduotuvę. Kol naiviai matavausi akivaizdžiai man per mažus sidabrinius žiedus, kurie vis užstrigdavo ties mano piršto sąnariu, girdėjau iki manęs atsklindančio pokalbio nuotrupas – kavinės savininkas spėliojo, iš kokios šalies mes būsime. Jo galutinis spėjimas buvo Šveicarija – patikslinus, kad vis dėlto esame iš Lietuvos, jis nusišypsojo ir padavė mažą, juodą dėžutę, kuri turėjo suskambėti ir suvibruoti tuomet, kai kava bus paruošta atsiėmimui. Įkritę į sofas, abu taip užsiplepėjome apie tai, kaip dar reikėtų sugrįžti į Korėją ir pasidaryti roadtripą aplink visą šalį, kad net neišgirdome po visą stalą nuo vibracijos čiuožinėjančios dėžutės – užsakymas jau buvo paruoštas. Savininkas, supratęs, kad taip paprastai mūsų neprisikvies, ėmėsi neįprastos taktikos.

– Lithuania! LITHUANIA! Your order is ready!

Po minutėlės Karolis jau grįžinėjo su padėklu, pilnu kavos ir korėjietiško sūrio torto.

Sutemus įsukom į vienpusio eismo gatvelę, ir aš greitai pamačiau nuotraukose matytą įvažiavimą į kiemą. Buvau tikra, kad jau pasiekėme savo antrąjį Airbnb – didelėje aikštelėje pastatėme mašiną, o kiemelyje mūsų jau laukė savininkas. Jis šiek tiek kalbėjo angliškai – ko gero daugiausiai iš visų sutiktų korėjiečių, bet vis tiek mažiau už lietuvį pradinuką. Užtat jis vienintelis sugalvojo naudotis speech-to-text funkcija vertėjuose – jeigu kažko nebemokėdavo papasakoti angliškai, kalbėdavo į savo telefoną korėjietiškai, ir parodydavo mums raštišką anglišką vertimą. 

Žingsniavome po išpuoselėtą pievelę, kuri buvo išklota drėgnais, išlygintais lavos akmenimis. Nameliai kažkuo man priminė mūsų Šventosios trobeles – iš išorės jie buvo tokie paprastai žavingi, lauke stovėjo medinis stalas su dviems suolais piknikams, o tolumoje, akies krašteliu mačiau tyvuliuojantį vandenį. Užkopę laiptais, pagaliau pamatėme savo naująją nakvynės vietą, kur viskas buvo įrengta taip rytietiškai – neįsivaizduoju, kiek visame interjere buvo autentikos, bet atmosfera buvo žodžiais nenusakoma. Kiekviena smulkmena, puošmena, paveikslas, kvapas, detalė buvo apgalvota – peržengusi durų slenkstį nieko daugiau nenorėjau, tik atsisėsti ant tokio keisto pakelto suolo su staliuku, ir klausytis už lango svirpiančių milžiniškų naktinių žiogų.

Jau kėliau koją žengti toliau į apartamentų vidų – kadangi dar stovėjau mažame, plytelėmis išklotame kvadratiniame metre prie laukujų durų – kai mane sustabdė griežtas Airbnb savininko balsas.

– NO SHOES!!!

Mačiau jo šokiruotą, pasibaisėjusį žvilgsnį – žinojau, kad jis mane palaikė visiška "amerikonka", ir aš nenorėjau pulti jam aiškintis, kad su laukiniais batais į lovą tikrai nelipsiu. Tad greitai iššokau iš savo sportbačių su nudaužytais priekiais – bet labiausiai jaudinausi dėl to, kad užuodęs mano šios dienos 20 000 tūkstančių žingsnių prakaitu permirkusias kojines, jis paprašys užsimauti batus atgal.