#Realybė

[bukimevieningi]

Vaidas Žemaitis. Kas geriau: saldus melas ar karti tiesa? (video)

Saldus melas dažnai būna patogesnis už karčią tiesą, todėl žmonės renkasi melą. Taip yra tiesiog patogiau gyventi. Pažvelgti tiesai į akis dauguma nenori, nes tuomet rizikuosite netekti patogaus melo. Tiesa dažniausia nebūna tokia patogi, o ją priimti ir suprasti reikalinga drąsa. Tad, nustokime apgaudinėti save ir pažvelkime tiesai į akis, nebijodami sugriauti savo iliuzinio pasaulio ir pažinti…

[princesepersikas]

Žmogus miršta, kai jį pamiršta...🥀

[nezinaukamsitaspuslapis]

gali nupirkt 14 mečiui vaikuj(man) iš kauno weed? plsplsplspls :3

kas tokio vyksta tavo gyvenime, kad 14-os metų tau reikia bėgti nuo realybės?

[resentfuljustice]

Trapecija pt. 2 - "juk esu ant riedlentės stovėjus, neturėtų būti taip blogai?"

2024-01-28 13.44 Kauno Marios

Nuleidusi akis žiūrėjau į mano pėdas surakinusią snieglentę. Jaučiausi savotiškai įkalinta – nors ir žinojau, kad bet kada galiu ją nusisegti, mesti kur nors į kalno pašonę ir eiti suvalgyti kokios keptos duonos į itin užimtą Liepkalnio barą – viena mano sąmonės dalis mane vis stabdė. Lyg būčiau nepakankamai išragavus galimybių nuo veiklomis nukrauto švediško gyvenimo stalo, gazuotu vandeniu nenumalšinus viduryje nakties pažadinusio troškulio, tarsi varžyčiausi su savo pačios praeities ir ateities versijomis – tad besigrumdama su vidiniais prieštaravimais, su dešine koja pasispyriau lentą ir priartėjau prie kalno pakraščio. Norėdama pritvirtinti savo antrą pėdą prie snieglentės, staigiu judesiu dribtelėjau sėdimąją ant sniego. Pavydžiai nužiūrinėjau net metro nesiekiančius pyplius, kurie nė nemirkteldami atbulomis nusileidinėjo nuo to paties kalno, kuris vienam vakarui buvo pavirtęs mano asmeniniu Everestu. Kol galinėjausi su užsegimais, pajutau kaip kažkas pričiuožė man iš kairės pusės ir iš lėto, grakščiai gretimais prisėdo. Nuo naktinio žiemos šaltuko ir nuolatinio besišypsojimo man jau tempė skruostus, tad visu kūnu pasisukau į galimai patyrusį čiuožėją – ir mane pasitiko švytintis Alisos veidas. Jos jauduliu spinduliuojančios akys buvo įrėmintos balto slidinėjimo kostiumo ir šalmo komplekto, o ant kaktos buvo užkelti slidinėjimo akiniai su rožiniais rėmeliais. Ji skubiu judesiu prisisegė snieglentės batus, ir nei trupučio nesutrikusi atsistojo ant lentos. Jos kūnas kalbėjo man nesuprantama kalba – jaučiausi taip, lyg klausyčiausi su tirštu akcentu kalbančio indo mokymų Youtube – tik šį kartą man niekas automatiškai negeneravo subtitrų. 

– Juste, varom nuo kalno iškart visi trys! Žilvinas atčiuožia link mūsų su kamera, padarysim kokį fainą video.

– Kokį video? Kaip mane su sraigtasparniu nukelia nuo Liepkalnio varlinyko?

Pasidavusi atsiguliau ant sniego, iškėliau snieglentę su abiem kojom link dangaus ir viena ausimi girdėjau Alisos krykštavimą. Kol žvelgdama tiesiai pro savo tarpkojį skaičiavau kylančius lėktuvus, mano regėjimo lauką neprašytai užtemdė barzdotas vyras. Mačiau nuo juoko drebančius skruostus, bet jo akys labai greitai surimtėjo.

– Kaip sekasi?

– Džiaugiuosi išmėginusi.

Jonas link manęs ištiesė storom slidinėjimo pirštinėmis apmautą ranką – vieną trumpą akimirką mes buvome lyg Mikelandželo freskos “Adomo sutvėrimas” herojai – tik šį kartą vietoj jo delne sugniaužto naujo, man paruošto nešiojamojo kompiuterio, jis bandė man įžiebti norą nepasiduoti. Arba bent pabandyti. Pavargusi nuo visą rytą, dieną ir vakarą mano galvoje viršvalandžius dirbančių aksonų, kurie nepailsdami vis pernešinėja bereikšmį nerimą iš vieno neurono į kitą, pasidaviau Jono pasiūlytai malonei. Po sekundėlės abu drebančiomis kinkomis stovėjome prie neįtikėtinai nestataus kalno keteros, kur priekyje mums inirtingai mojavo filmuoti pasiruošęs Žilvinas. Šį kartą joks treneris nelydės manęs besileidžiant kalnu, ir niekas garsiai nekomentuos į kurią pusę turėčiau (ar neturėčiau) virsti. Lėtai išpučiau plaučiuose užsistovėjusį orą, ir perkėlinėdama viso kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, pradėjau čiuožti žemyn. 

Praslydusi maždaug pusę kalno, pradėjau su lenta pjauti sniegą ir nenorėdama nuo keltuvo nunešti niekuo nekaltų slidinėtojų, verčiausi tiesiai veidu į susikristalizavusį vandenį. Gulėdama ant pilvo lyžtelėjau Liepkalnio sniegą – ir suabejojau, ar jis tikras. Jo tekstūra, spalva ir skonis buvo panašesnis į sutarkuotą, papilkėjusį ir šlapią kartoną. Bet iš klajonių apie realybės tikrumą mane pažadino nuo keltuvo sklindantis padrąsinantis balsas.

– Pamatysi, kitą kartą bus lengviau! Visi mes po pirmų nusileidimų namo grįžom su mėlynėm. Praktika, praktika ir dar kartą praktika – paskui be kalnų gyvent nebegalėsi.

Žvelgiau į nepažįstamą veidą, kuris man atlaidžiai šypsojosi. Gal sniegas čia ir nebuvo tikras, bet tų žmonių nebūčiau išsigalvojusi. 

***

Paskubomis kroviau daugkartinius Šilo maišus iš automobilio salono į bagažinę. Mačiau kaip nervingai trenkusi ofiso durimis link stotelės nužingsniavo Ina. Ji buvo apsirengusi man dar nematytą blizgančią striukę, ir ant pečių užsimetusi žalsvą kuprinę. Mąsčiau, ar ji mane pastebėjo – o jeigu ir pastebėjo, ar apsimetė, kad nematė? Prisiminiau kaip per žiemos šventę ji pritūpė prie mano kėdės viduryje mago pasirodymo, ir teiravosi kaip aš planuoju grįžti namo – nežiūrėdama man į akis. Ar ji jautė, kad aš nuo jos slapstausi? Tuomet vangiai jai atsakiau, kad namo šiąnakt negrįšiu – nakvosiu Vilniuje. 

Ji nieko neatsakius iškart atsistojo ir kažkur išgaravo. Patyliukais džiaugiausi, kad su ja nebereikėjo tęsti net mandagiomis malonybėmis paremto dialogo. Aistringai beplodama pasibaigus mago pasirodymui su čirvų tūzu, pagavau Augio žvilgsnį ir pradėjau mąstyti, ar jis matė šitą greitą apsikeitimą informacija tarp manęs ir Inos – ir ar labai šaipysis kitą dieną, kai jam papasakosiu. 

Bet tą vakarą iš po galinės sėdynės baltą šalmą ir pabirusius varžtus rankiojau ne dėl Inos. Paskutinę minutę su manimi į Liepkalnį važiuoti sugalvojo Rugilė ir Jonas – o per visą šlamštą jiems net kur kojos įkišti nebuvo. Nervingai apsidairiau aplink aikštelę, ir greitai nuskanavusi atstumus iki šalia priparkuotų mašinų buferių nusprendžiau, kad kaip nors apsisuksiu. Griebiau savo rožinį VS krepšį su slidinėjimo apranga, ir visa sušilusi įbėgau atgal į Trapeciją. Lifto veidrodyje nužvelginėjau savo atspindį – į mane spoksojo kažkokia surreali mano pačios versija – išsiplėtusiais vyzdžiais, raudonomis dėmėmis išmėtytu kaklu ir vis trukčiojančiu kairės akies viršutiniu voku. Jeigu iki tol ir galvojau, kad sėkmingai save įtikinau nebijoti slidinėjimo, mano kūnas išdavė mane pasitaikius pačiai pirmai progai. Neleidus įsisiūbuoti fantazijoms, kur į ryškiai oranžines slidinėjimo kelnes susisuku savo kumštį ir iš visų jėgų smūgiuoju į veidrodį tol, kol jis visas pabyra ant numindžiotų lifto grindų, susivaldžiusi išlipu antrame aukšte ir pridedu kortelę prie ofiso įėjimo durų. Dieve, kaip greitai praloščiau visus savo pinigus pokeryje.

Visi darbiniai stalai skendi tamsoje, ir sutrikusi sulėtinu žingsnius. Kiek laiko manęs nebuvo ofise? Keliauju toliau koridoriumi, link magnetinės lentos, kur abi su Rugile susėdusios ant tepalu ištepto kilimo, dar sausio pradžioje, pranašaudamos piešėm mūsų Liepkalnio nuotykį – kol ji vedžiojo greitosios autobusiuko kontūrus, aš pakėlusi galvą skaičiau lentos viršuje prikabintą prašymą nepirkti Viči produkcijos. 

– Ar šitas žmogeliukas apsivertęs aukštyn kojom?

– Aha, jo galva įstrigus į pusnį, viršuje tabaluoja tik slidės. 

– Tai čia tikrai ne Žilvinas. Ir ne Marius. Ir ne Pijus. Ir ne Alisa…

– Ne, čia kas nors iš mūsų grupuotei artimesnių.

Rugilė supratingai linktelėjo, ir susikaupus toliau bandė kruopščiai suraityti gyvatę ant greitosios šono. O tuo metu aš bandžiau suprasti, kokio velnio taip entuziastingai pasirašiau šitai slidinėjimo avantiūrai – jeigu ant slidžių stovėjau lygiai du kartus, ir vieną iš jų praleidau ašarodama dėl paniškos aukščio baimės ant keltuvo Šveicarijoje.

Dabar praėjusi magnetinę lentą, pasuku kairėn – link savo stalo. Netoliese pamatau garsiai bediskutuojančius Alisą, Rugilę ir Joną – išgirstu tik pokalbio nuotrupas.

– O už kiek laiko tavo draugas atveš tau aprangą?

– Prieš 10 minučių rašė, kad bus maždaug už 20.

– Jeigu ką, tai aš galiu Rugilę nuvežti – jūs su Juste galit mūsų nelaukti.

– Aš labai noriu picos.

– O tas restoranas tikrai dar veikia? Man atrodo ten jau trys maitinimo įstaigos spėjo bankrutuoti…

Moterų tualete skubiai įsliuogusi į savo neonu klykiančią slidinėjimo aprangą, grįžtu atgal, kur mane pasitinka Alisos pozityvus aiktelėjimas. Ji iš netikėtumo net suploja rankomis.

– Kokia tu ryški!

– Viskas tik dėl jūsų – kad tik patogiau būtų mane surasti ir ištraukti iš pusnies.

– Eik tu, aš irgi nesu nė karto ant snieglentės stovėjus. Tik slidės…

– Bet ne tu ką tik grįžai iš slidinėjimo kelionės po Alpes su draugais?

Alisa šyptelėjo ir lyg atsiprašydama gūžtelėjo pečiais. Tuo tarpu Rugilė mus maloningai informavo, kad jos draugas tikrai užtruks kamščiuose, ir pasiūlė susiruošusiems (t.y. man ir Jonui) lėkti atskirai ir jos nelaukti. Pasisukau į Joną.

– Varom?

Po kelių minučių, lauke, vos sukrovęs savo kuprines ant galinės sėdynės, neiškentęs pakomentavo.

– Mašina tai kaip tikros kaunietės.

– O negi tu kažko kito tikėjaisi?

Tramdžiau juoką, nes iškart prisiminiau Augio komentarą – “Jonui atrodo, kad visi BMW iš Kauno suvažiavo” – ir nusprendžiau išnaudoti progą pakamantinėti savo kolegą. Kai jis pradėjo pasakoti esantis kilęs iš kažkur tarp Utenos ir Anykščių, supratau, kad neturiu žalio supratimo, kur ta Utena. 

– Kaip tai nežinai? Juk Utena vienas iš tų didesnių taškiukų Lietuvos žemėlapyje…

– O tu moki kaip nors tarmiškai šnekėt?

– Ne, Juste, nes ne žemaičiai kokie juk… – tą pačią sekundę dingtelėjo mintis, kad greičiausiai maišau Telšius su Utena.

– Gerai, o kuri čia Lietuvos pusė? Ar kažkur netoli Molėtų?

– Va, dabar jau panašiau.

Laužiau galvą bandydama mintyse nusipiešti didžiausių Lietuvos miestų žemėlapį, kai pastebėjau, kad Jonas labai susirūpinęs žiūri į spidometrą. Žvilgtelėjau į šalimais praskriejančius greičio ribojimo ženklus – jeigu ir viršijau ribas, tai tikrai iki visuotinai priimtino lygio.

– Žinok čia galima ant 90 km/h spausti.

– Kokiu greičiu manai mes dabar važiuojam?

– Oi, pas tave ten mylios. Kažkaip visai nesijautė…

– Niekas juk dėl tiek nestabdys. O jeigu ką – pabandysim liežuviu pamalti ir paverkšlenti, kad nebaustų.

– Tave tikrai ne dėl šnekėjimo paleistų.

Žiojausi prašyti patikslinti, ką jis turėjo omenyje – bet susitvardžiau, ir stovėdama prie raudono šviesoforo signalo perjunginėjau radijo stotis. Jonas nutilęs pasiėmė telefoną, ir pradėjo Google maps ieškoti mūsų posūkio į Liepkalnio parkavimo aikštelę.

***

Jaučiau, kad mano ryškiai oranžinis užpakalis riebiai aplipęs sniegu, bet kol išsivadavau iš snieglentės, nebeturėjau jėgų krapštyti ledo sluoksnio nuo savo sėdimosios. Atsidusus atsirėmiau į medinę tvorelę ir pradėjau šaukti Rugilę. Kai ji prie manęs pričiuožė ir iš arti pamačiau jos veido išraišką, suėmė juokas.

– Tu atrodai LABAI laiminga.

– Kad man tikrai patinka!

– Pameni, kaip bijojai? Dar per pietus rodei koks tavo pulso rekordas buvo užfiksuotas išmaniajam laikrodyje…

– Nenori pasikeisti snieglentės į slides?

– O galima? Ar dar laiko užteks?

– Sakė Marius, kad tikrai galima. Dar pilna to laiko, gera valanda, spėtume kartu pačiuožinėt!

– Nežinau žinok…  Gal pradžiai aš karšto vyno susileisiu. 

Keistai kilnodama kojas, įvilktas į milžiniškus snieglenčių batus, patraukiau link restorano įėjimo. Kadangi slidinėjimo šalmas labai nedėkingai slopino visus aplinkinius garsus – ir nelabai mokėjau jį atsisegti – neabejoju, kad užsisakinėdama karšto vyno prie kasos tikrai viršijau įprastus normalaus pokalbio decibelus. Po kelių minučių jau sėdėjau prie pradinukų kalno, ir kramsnojau iš vyno išsižvejojus raudonai nusidažiusią apelsino skiltelę. Mačiau, kaip prie manęs pradėjo grėsmingai artėti du besišypsantys sniego mylėtojai – Simonas su Pijum. Nujausdama, kas manęs laukia, skubiai užsiverčiau visą vyno likutį.

– Po vyno gal jau užteks drąsos ir nuo to rimtesnio kalno nusileisti bent kartą?

– Su snieglente? Kad aš nugriuvus net atsistot nemoku.

– Kodėl į slides nepasikeiti? Jonas nuėjo jau.

Ryžtingai pradėjau leistis nuo kalno link įrangos nuomos punkto. Krūtinėje maloniai teliuškavo ir po kūną skirstėsi vyno nešiojama šiluma – pagalvojau, kad pabandžiusi atsistoti ant slidžių nieko neprarasiu. Ilgai netrukus lipau atgal į tą patį nepatyrusių slidinėtojų kalną, tik šį kartą buvau apsišarvavusi šviesiai mėlynomis slidėmis – vos užkopusi iškart griebiau Simą už rankovės ir maldavau jo bent kelias minutes pabūti mano treneriu. Turbūt užkabinau kažkokią reikšmingą stygą Simo savimeilėje, nes jis šitą savo vaidmenį priėmė neįtikėtinai rimtai – pradėjo susirūpinęs man dėstyti picos / bulvyčių slidinėjimo teoriją, ir kantriai visus kartus pračiuožė priekyje manęs, stebėdamas ką darau ne taip – ir iškart taisydamas. Po gerų penkiolikos minučių jis garsiai pareiškė, kad esu absoliučiai pasiruošusi nusileisti ne tik nuo varlinyko kalno. O aš su juo ir nesugalvojau ginčytis…

…iki tol, kol nepamačiau apie kokį kalną eina kalba. Pradėjau buksuoti vietoje, bandžiau atrasti metodiką, kaip galėčiau čiuožti atgal neapsisukus ir pabėgti, bet iš nugaros mane iškart sustabdė Lina.

– Juste, jeigu tu čiuoži nuo šito kalno – čiuožiu ir aš! 

– Ne, ne, nenene, tikrai nebandysiu – tu pažiūrėk, koks jis status! Ir dar kokie KELTUVAI po to laukia… – ranka mostelėjau jai į kairiame šone važinėjančius pagalius, kuriuos bus privaloma apžergti, jeigu ir gyva nusileisiu žemyn.

– Juste, visi taip sako pamatę šitą kalną – jis tikrai nėra toks baisus, kaip pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Pažiūrėk, jis vos ne toks pats kaip pradinukų, tik ilgesnis – modamas arčiau pričiuožti, mane raminti bandė Simas. 

Aš inirtingai purčiau galvą, tačiau mano kojos manęs nebeklausė. Iš visų jėgų bandžiau kiek įmanoma plačiau skėsti kojas, ir “gaminti” praktiškai šeimyninės picos gabaliuką, bet vis tiek nesustabdomai judėjau į priekį. Tiesiai į Simą.

– Simai, aš MIRSIU. Ir tave nusinešiu kartu!!! – šaukiau bandydama bent kiek pristabdyti save lazdomis, o Simas laikėsi įsirėmęs kumščiais į mano šonkaulius ir iš juoko negalėjo pratarti nei žodžio, – Kaip man sustooooti?! – bandydama suskersuoti slides kalnui, maldavau savo trenerio patarimų.

– Daryk posūkį kaip mokinau…! – nebegirdėjau tolimesnių Simo instrukcijų, nes pavirtau į didelį rutulį, visu greičiu riedantį nuo kalno – mačiau tik kaip į skirtingas puses nuskrido mano slidės, o viena iš jų pataikė kažkokiam mažamečiui į (mano laimei) šalmu apsaugotą galvą. Sustojau beveik pačioje kalno apačioje, ir išdrįsau atmerkti akis tik tuomet, kai pajutau tirpstantį ant mano nugaros sniegą. Sukaupiau visus orumo trupinius, ir bandžiau su neutralia veido išraiška išsipurtyti visą ledą iš savo striukės ir kelnių. 

Nieko neapgavau, nes po kelių sekundžių prie manęs pričiuožė Simas su Jonu, nuo juoko net žagsėdami – bet jie bent jau surinko ant kalno išsimėčiusias mano slides, ir padėjo man jas vėl prisitvirtinti prie batų. 

– O kodėl negaliu keltuvu pasikelti slides laikydama rankose?

– Su šitu keltuvu taip neišeina, turi užčiuožti.

– Nu bl…

– Tik keltuvo pabaigoje neskubėk nulipti, nes…

– Ką? Kodėl neskubėti? JONAI?

Nebeišgirdau patarimo pabaigos, nes pradėjau kilti tempiama keltuvo. Po minutės supratau, ką turėjo omenyje kolegos sakydami “neskubėk nulipti”, nes… paskubėjau. Tik šį kartą laiku atsiminiau Simo patarimą, kad su slidėmis patartina griūti ant šono.

***

Likus kelioms minutėms iki vienuoliktos valandos vakaro visi draugiškai užvėrėm Liepkalnio restorano duris – kadangi nesupratom (arba nenorėjom suprasti) jokių mandagių darbuotojų užuominų, kad jie užsidaro – “Gal dar kažko norėsite prieš atsiskaitant?” – jie turėjo pradėti akivaizdžiai kelti kėdes ant stalų ir plauti prie mūsų grindis. Visi buvom pasiskirstę ekipažais – maniškiame buvau aš viena, kadangi daugiau į Kauną keliauti norinčių nebuvo – tad patraukėm link savo mašinų. Mane palydėjo Jonas su Žilvinu – nes abu buvo šį bei tą palikę pas mane ant galinės sėdynės. Kai įteikiau paminkštintus slidinėjimo trusikus Žilvinui ir su juo atsisveikinau, savo rūbus rankiotis pradėjo Jonas.

– O tavo mašinos niekas nevadina gulbe?

Krūptelėjau iš netikėtumo. Ne, negali būti…

– Ir kodėl tavo numeriai K-J-Ū-T?

BINGO.

Gerai, gerai, GERAI, gal ir tikrai praeisiu aš tą bandomąjį periodą.

[nerekkale]

Šie metai.. jie tiek daug pakeitė. Tai, kas atrodė stabilu, įgavo nepakeliamą, dvejonėmis užguitą prieskonį. Tai, kas kėlė didžiausią pasitenkinimą - tapo trapia kasidienybe. Tie, kurie buvo geriausi - ėmė ir pasislėpė. Atsivėrė veidai, atsivėre ir vidinis pasaulis - tokiomis spalvomis, kurių dar neaptiko Pantone, bet jau visa savo esybe pajuto mano skrandis. Laimė ir nelaimė. Baimė ir realybė. Ar gyvenimas? Būna, kad susergi. Būna, kad miršti. Būna - ir prisikeli.

Visiems - gyvenimo!

[deaktyvuoti]

sapnų realybės sapnų realybės sapnų realybės sapnų

ar atsibudai iš sapno sapne iki tokio lygio kad tu eini arba ne ir vis atsibundi kitam pasauly

[seoxpertas]

Geriausios moksleivių išleistuvių vietos Vilniuje

Šventę galite surengti Future Live žaidimų kambaryje, kuriame turime laisvų laiko slotų. Čia rasite įvairių interaktyvių ir virtualios realybės pramogų, užduočių bei žaidimų, tinkančių vaikams, mokytojams ir tėvams.

Siūlome jums įvairias pramogas, edukacines programas, diskotekas ir neoninius vakarėlius. Future live žaidimų kambaryje dirbame kasdien ir nuomojame mažesnius bei didesnius kambarius šventėms.

Šioje erdvėje rasite įvairių atrakcijų vaikams, įskaitant "Just Dance" šokius, interaktyvų stalą, smėlio dėžę, atgimstančius piešinius, interaktyvų menininką, sūpynes, kamuoliukus, madingų nuotraukų zoną ir daugiau.

Išleistuvių šventės svarba

Išleistuvės reiškia daugiau nei tiesiog baigiamųjų metų pabaigą - tai ypatinga proga švęsti, džiaugtis ir sukurti nepakartojamą prisiminimą.

Tai yra laikas, kai kiekvienas vaikas gali pasijusti ypatingas ir įvertintas, o bendra šventė leidžia sujungti mokytojus, mokinius ir jų šeimas bendru tikslu. Šventėje atsispindi ne tik pasiekimai, bet ir draugystės, bendradarbiavimo ir augimo procesas.

Svarbiausia, kad išleistuvės yra puiki proga sukurti malonias ir neįkainojamas atsiminimus, kurie lydės visą gyvenimą.

Išleistuvių vietos Vilniuje

Žaidimų kambariai yra puikus pasirinkimas. Tokiose vietose vaikai gali leisti laiką įvairiausiose pramogose, įskaitant virtualią ir papildytą realybę.

"Future Live" žaidimų kambarys siūlo įvairias edukacines ir pramogines veiklas, paremtas naujausiomis technologijomis, tokias kaip projekcinis interaktyvumas, papildyta realybė ir 3D Mapping.

Šventė pramogų erdvėje - tai garantuotas smagumo ir įsimintinų prisiminimų šaltinis!

Lauko šventes. Vasara ir pavasaris Vilniuje atneša nepakartojamą patirtį. Miestas suteikia gausybę parkų ir žaliųjų zonų, kurios idealiai tinka piknikams ir išleistuvėms po atviru dangumi.

Ežerų krantai ir pušynai sukuria nuostabią aplinką neformalioms šventėms, kur vaikai gali nevaržomai žaisti ir mėgautis gamtos grožiu. Tai puiki galimybė sukurti nepakartojamą atmosferą ir patirti neįprastą laiko su šeima ar draugais.

Muziejai ir kultūrinės vietos. Suteikia ypatingą atmosferą ir skatina vaikų pažinimą apie kultūros bei meno vertę.

Vilniaus muziejai ir galerijos dažnai organizuoja edukacines programas, kurios gali tapti puikia išleistuvių šventės dalimi.

Taip pat Vilnius gali pasiūlyti įvairių restoranų ir šventinių erdvių, idealiai tinkančių ikimokyklinukų, pradinukų ar moksleivių išleistuvėms.

Svarbu, kad vieta būtų pasirinkta atsižvelgiant į grupės dydį ir poreikius, taip pat turėtų būti galimybė dekoruoti salę pagal išleistuvių tematiką.

Aspektai, lemiantys šventės įsimintinumą

Asmeniškumas: Individualus dėmesys kiekvienam dalyviui, jų pomėgiams ir interesams, padeda sukurti ypatingą prisiminimų dieną.

Nuotaika ir atmosfera: Teigiama, šilta ir linksma atmosfera suteikia šventei ypatingumo ir prisideda prie neįkainojamų prisiminimų kūrimo.

Įvairialypė veikla: Įvairios pramogos ir užsiėmimai, kurie atitinka skirtingus dalyvių poreikius ir pomėgius, užtikrina, kad kiekvienas gali jaustis įtrauktas ir patenkintas.

Prisiminimų kūrimas: Galimybė kurti prisiminimus, pavyzdžiui, per fotografijas, vaizdo įrašus ar kūrybines veiklas, leidžia dalyviams įsitraukti ir sukurti savo unikalius prisiminimus.

Tematika ir dekoracijos: Teminė šventė su atitinkamomis dekoracijomis ir detalėmis padeda sukurti ypatingą atmosferą ir prisideda prie šventės išskirtinumo bei įsimintinumo.

Apibendrinimas

Išleistuvių šventė Future Live žaidimų kambaryje Vilniuje siūlo neįprastą ir įsimintiną patirtį vaikams. Taip pat galite rinktis šventės vietas atvirame ore, kaip parkus ar ežerų krantus, arba kultūrines įstaigas, tokiu būdu įtraukdami meno ir švietimo elementus.

Svarbiausia, kad šventė būtų praturtinta įvairialyptėmis veiklomis, atitinkančiomis dalyvių poreikius, ir sukurta ypatinga atmosfera, kuri skatintų džiaugsmą ir bendravimą.

Informacijos šaltinis: https://www.futurelive.lt

[apsupta]

tarp savo keturių kambario sienų patyriau daugiausiai skausmo. pykčiai su mama, isteriškas verkimas iki ankstyvaus ryto, savęs žalojimas, miegojimas ant grindų, rūkymas, pirmasis nusivylimas savimi ar aplinkiniais žmonėmis. Sakoma, kad savame kambary jautiesi saugiausiai ir jaukiausiai, bet tai toli gražu nuo realybės. Na, bent jau man. Kažkurį laiką stengiausi nuo šito kambario pabėgti, stengdavaus kuo trumpiau jame būti. Išvažiuodavau su draugėmis vėlai vakare, varydavau į “plotus”, darydavau viską, kad tik jame nebūt. Man mano kambarys yra pati nejaukiausia patalpa pasaulyje. Bet ir ta erdvė, kuri buvo labiausiai familiari, yra jau svetima, o suteikta laimė joje laikina. Kaip ir viskas, ta laimė virsta į neviltį, beprasmybę, kuri tik įskaudina ir nuvyli.

esu įstrigusi tarp savo keturių kambario sienų ir tos erdvės, kuri buvo pati nuostabiausia. Ir tai lyg gili ir tamsi bala, kuri apsemia iki pat krūtinės. jaučiu, kaip nebeturiu jėgų, nebenoriu šitoje baloje plūduruoti, norisi pasiduoti, leisti sau pagaliau paskęsti. viliuosi, kad palikus kūną čia, mano siela ras ramybę kažkur svetur, aukštai. ir galbūt tada savas pasaulis nebebus liūdėsio ir absurdo gniaužtuose

[holly-childs]

Labas everybody! Over the past months I have had the honour of guest-editing an issue of the Lithuanian online art journal Art News on <designer realities/memory politics>, including works by incredible Gediminas Žygus and Milda Januševičiūtė, Stanton Cornish-Ward and Trent Crawford, Tom Smith, and Dr Egle Rindzevičiūtė. It’s all in Lithuanian but use the magic of your mind AI to translate it into whatever language u like (or DM for a link to most things in English). Massive ačiū to Vaida Stepanovaitė for making everything happen behind the scenes. Link in bio. Geros dienos visiems! ♡

Image credits 1 and 2 stills from Visions (2018) by Gediminas Žygus and Milda Januševičiūtė, 3,4,5,10 In a World Full of Angels (2022) by Stanton Cornish-Ward and Trent Crawford, 6 Poison and Cure (2019) by Som Smith, 7 Let’s Not Forget Not to Remember (2021) by Egle Grebliauskaite and Agne Gintalaite (written about by Dr Egle Rindzevičiūtė), 8 and 9 from The Manchurian Candidate (1962), the original “Hydrangea’s Just the Password Though, Right?” media🌸

[pierpen]

“SOS Pagalba”

Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų skrenda TV2 Pagalba į Rokiškį pokštaut.

Kauno žinios pasiklausė praeivių, ką šiandieną paruošė daktaras Dainius?

1. É é é kimba šamas Ukmergėj.

2. É é é dar po bokalą Bavarijos alaus.

3. Nu tu kūr*a prisiprašei.

Skaudi moterų realybė už uždarų durų,

Bet žmonės praeina ir juokiasi iš dūrų.

Ar ji tavo mama?

Netylėk, prašykis pagalbos ir ji tave suras.

Autorė Evelina Katiliūtė ©️

2023 Copenhagen

[bukimevieningi]

„Google Maps“ ir „Waze“ atsinaujino: tyrinėkite miestus su papildytąja realybe, nepasiklyskite daugiabučių kiemuose ir išvenkite baudų

Kol visas pasaulis įdėmiai stebi Olimpines žaidynes, „Google“ tyliai pristatė reikšmingus savo vystomų navigacijos programėlių atnaujinimus. „Google Maps“ nuo šiol leis tyrinėti lankomų vietovių istoriją, pasitelkiant papildytosios realybės (AR) technologiją, o „Waze“ įspės apie naujo tipo eismo kameras bei padės dar anksčiau aplenkti uždarytas gatves. Šias ir kitas populiariausių žemėlapių…

[princesepersikas]

Argi ne keista?

Kaip mes nekęsdavome būti vieni, buvo baisu. Dabar mes ieškome vienatvės, tai saugiau.

Kaip mes keldavomės anksti ryte, nes diena nebuvo pakankamai ilga. Dabar mes net nenorime atmerkti akių, o nakties niekada neužtenka.

Kaip mes nekentėme miego, tėvai turėjo priversti mus miegoti. Dabar mes mėgstame miegoti, nes tai vienintelis būdas pabėgti nuo realybės.

Kaip mums patiko saulė ir negalėjome užmigti, be jokios šviesos. Dabar mums labiau patinka lietus, jis mums suteikia komforto. Yra kažkas, kas verkia su mumis.

[zemeslaume]

Būtis tarp/ant ribos – eksperimentinė dokumentika

Pav. 1 "Acheronas" (2023), režisierius Manuel Muñoz Rivas

Ar kada svarstėte apie tai, į kokio tipo transą įvestų filmas apie persikėlimą keltu? Kokias mintis apie vaiduoklius ir tarp ribų esantį pasaulį galėtų sukelti dokumentinis kinas? Eksperimentuojantys juostų kūrėjai narplioja vaidybinio kino ištyrinėtas temas, suteikdami joms naujų įžvalgų, apmąstymų, erdvės svarstymams ne tik menininkui bet ir žiūrovui.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) siūlo tris eksperimentinio žanro filmus šių metų programoje, iš eilės pradedant nuo „Azijietiška vaiduoklių istorija“ (režisierius Bo Wang, 2023). Trumpametražis 37 minučių trukmės filmas pasineria į gan aštrią temą – per ironijos pripildytą prizmę su vaiduokliškais elementais nagrinėja komunistinės Kinijos įtaką Hong Kongui, aplinkinėms Azijos šalims bei JAV istoriniame kontekste. Filmas pripildytas ne tik įdomios ir šokiruojančios informacijos apie 20-tojo amžiaus vidurio įvykius, bet ir įmantrių garso montažo savybių – persipinantys garsai suteikia pulsą ir ritmą dokumentinei archyvinei medžiagai, kurią papildo režisieriaus užfiksuoti momentai šių laikų kontekste. Šmaikštus režisieriaus požiūris į kūrybą apie politiką suteikia ganėtinai savitą charakteristiką dokumentiniam kinui, atliekantis uždavinį supažindinti su istorine medžiaga.

Kitas filmas vakaro programoje: „Žydėjimas“ (režisieriai Helena Girón ir Samuel M. Delgado, 2023). Per 17 minučių trukmės paieškas paslaptingosios ir mitinės salos pavadinimu San Borodonas kūrėjai supažindina su seniai ispanų kultūroje iš kartos į kartą Kanarų salų regiono gyventojams girdimu mitu. Patys kūrėjai jo paieškos klausimui suteikia kitokią spalvą: tikslas surasti salą yra savanaudiškas, mat tikrasis siekis yra ją pasisavinti. Kokia to prasmė ir kur slypi moraliai teisingas pasirinkimas? Kūrėjų rankomis apdirbta juosta (montaže maišyta su skaitmeniniai apdirbta juosta), kurioje slypi ne tik jų užfiksuoti kadrai iš Kanarų salų regiono bet ir intymumas užkoduotas unikaliame juostos spausdinime, užduos meditatyvią būseną, besitęsiančią iki kito filmo.

Paskutinysis darbas – ginčitinai hibridinis eksperimentinis filmas, esantis kažkur ant ribos tarp dokumentikos ir vaidybos – „Acheronas“ (režisierius Manuel Muñoz Rivas, 2023) geras 26 minutes nagrinės gyvenimo kelionės klausimą. Pats filmo pavadinimas duoda užuominą žiūrovams: Acheronas graikų mitologijoje, tai upė, kuria sielos plaukia į požeminį pasaulį. Taip ir keltu besikeliantys, ribinėje terpėje tarp būties ir nebūties estintys pakeleiviai keliauja link savo tikslo (kuris tikrai nėra pomirtinis pasaulis!). Sudėtingais rakursais papildančiais kasdienius, tačiau tarpusavyje nesusijusius ir žavius dialogus, 16mm juostoje užfiksuota dienos ilgio kelionė raminančiai veikia panašioje liminalioje erdvėje esančius žiūrovus. Kur prasideda matomo filmo realybė ir kur ji susijungia su pačiu žiūrovu?

Programos unikalią dvasią apibendrinant diskusija su trimis minėtų filmų režisieriais („Acherono“ ir „Žydėjimas“) susiguls mintys apie matytą eksperimentinę dokumentiką. VDFF kuratorių atrinkti filmai tarpusavyje sukuria ypatingą žanrinį žaismą – nors filmų istorijos ir temos skirtingos, žiūrint kartu jie prideda savito žavesio vienas kitam, perkeldami žiūrovą į ramius ir gilius apmąstymus. Paskutinis seansas 20-tajį kartą vyksiančio festivalio programoje rytoj 19 valandą „Skalvijos“ kino salėje.

Žemės Laumė | 2023-09-30

[mli3na]

Rugsėjo 7d.

Ši diena skirta V.Aškinio užduočiai. Jos tikslas yra ant knygos puslapių nupiešti iliustracijas susijusias su tema.Kadangi temos susijusios su ekologija, visuomene ir pasauliu, aš planuoju gvildenti “Žmogaus įtaka pasauliui” temą. Iliustracijų sketch’us turiu, tik dar nesu pilnai įsitikinusi ar šios iliustracijos pritrauktų žiūrovus. Teks gerai pasukti galvą, kad kuo papraščiau žiūrovui būtų pajausti prasmę šio stopmotion’o. Na, ir žinoma, tikiuosi kuo geriausio rezultato ir idėjos pripažinimo iš dėstytojo Aškinio. Ir nepamirškime dr.Matijkienės, žinau, kad mano baubukai gali suširdinti, bet dažnai tikrovė neatitinka realybės, o ši tema yra gan niūki, tad tikrovė yra neišvengiama.

( keli įdomūs faktai, kuriuos sužinojau- debiutiniam filmui galima gauti ne daugiau negu 100k finansavimą. Taip pat, pasirodo “Aviukas šonas” serialinė animacija nėra tokia ir pelninga, o “Angry boy” tik ir padeda išlaikyti tokius financiškai silpnesnius projektus)

Išvada tokia,- turi pasirinkti ar dirbi kaip verslininkas dėl išskaičiavimų, ar visgi renkiesi menininko kelią, gal šis nėra toks pelningas, bet nemonotoniškas ir neišvengiama projektų įvairovė.

[advokatasbauza]

Aš nesu išprotėjęs. Tiesiog mano realybė gerokai skiriasi nuo tavosios.

- Lewis Carroll. „Alisa Stebuklų šalyje“ -