#Konstitucija

[bukimevieningi]

Eduardas Vaitkus visiškai pagrįstai ”mūsų” valdžią vadina išdavikais (nuomonė ir argumentai)

Lietuvoje gyvena labai įvairios žmonių grupės, kurios turi labai skirtingas nuomones ir pažiūras. Tam, kad šių skirtingų pažiūrų žmonių grupės galėtų taikiai ir darniai tarpusavyje sugyventi, buvo priimti ir įteisinti mums visiems bendri susitarimai – Konstitucija, kuri kiekvienai grupei mūsų šalyje užtikrina jos lygias teises ir pareigas. Jei Konstitucija yra pažeidžiama, neišvengiamai bus…

[sigitasbruzgulis]

Lietuva su Šveicarijos valdymo principais | Lietuva artimiausiu laiku

Lietuvoje subrendo būtinybė atnaujinti politinį modelį Lietuvoje subrendo būtinybė atnaujinti politinį modelį ir šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip Lietuvos Respublikos Konstitucija nepilnai užtikrina valdžių atskyrimo principą, atskleidžiant politinių partijų įtakos problemas ir jų poveikį valstybės valdymui. Aptariama, kaip šalies orientacija į Šveicarijos modelį, įskaitant tiesioginę…

[ltblogeris]

Inovacijų ministerijos sumąstytas ir skambiai pavadintas 'galimybių pasas' prieštarauja Lietuvos Konstitucijai todėl yra NETEISĖTAS. Kas ir kada prisiims atsak

[naujienos]

LIETUVOS MENTAI DAUŽO SAVO DARBDAVĮ LIETUVOS PILIETĮ SUVERENĄ. O TAI REI...

[prispru]

Новая конституция Туниса

Новая конституция Туниса вступила в силу http://vybor-naroda.org/lentanovostey/224642-novaja-konstitucija-tunisa-vstupila-v-silu.html

[nato-ua-alen]

LR konstitucija 139 straipsnis Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. DABAR ✅Tam, kad susipažintum su ginklu nereikia jokio leidimo. Visoje Lietuvoje veikia šaudyklos lauke ir patalpose. ✅Šaudykloje gali praktikuotis vyrai, moterys ir net vaikai su suaugusiojo priežiūra. Kiekvienas gali organizuoti gimines, draugus ar bendradarbius. Pirmyn. ✅Geriausi instruktoriai yra ex-kariškiai ir aukšto meistriškumo treneriai. Negaiškite laiko su profanais, šaudyklos- visų pirma yra verslas. ✅ Kaip ir kiekviena veikla, šaudymas kainauja pinigus, bet ta kaina su gyvybės kaina nepalyginsi. Būk pasiruošęs dienai X. ✅ Kaip kariškiai sako, svarbu, kad būtų kuo mažiau pirmų kartų, o net ir kelios treniruotės - labai svarbi patirtis, kuri gali išsaugoti jūsų ir artimųjų gyvybę. ✅ Kovinis šaudymas kaip kiekviena "sportiška" veikla reikalauja daugybės valandų ir pastangų įgūdžiams išlavinti. Pradėkite dabar. Nuo 2015 m. su bendraminčiais organizavime įvairaus formato šaudymo renginius, per kuriuos šimtai žmonių paėmė ginklą į rankas pirmą kart. Visi su šypsena sakė Ačiū ir dalis tapo šauliais ar tęsia sportinį šaudymą. Žodis ginklas yra nuo žodžio liet. kalboje gyntis. Išmok apsiginti pats ir jausies ramiau. Šaudyklas rasi visoje Lietuvoje. (at Lithuania) https://www.instagram.com/p/Cbe9W6LAZ8Z/?utm_medium=tumblr

[ourdonbass-ru]

Конституция ДНР составлялась на основании пожеланий всех жителей Донбасса – Бидёвка Донецк, 14 мая – ДАН. Конституция Донецкой Народной Республики была написана с учетом пожеланий всех жителей Донбасса, которые на весь мир объявили о приверженности своим принципам. Об этом сегодня, в День Конституции ДНР, заявил председатель Народного Совета Республики Владимир Бидёвка. #объявления #Новороссия #instadonetsk #донецк

[bukimevieningi]

Vaidas ir Edmundas. Kodėl nesusikalbame? (video)

Manipuliacija su žodžiais, kurių mes tiksliai nesuprantame Ne paslaptis, jog mūsų šnekamojoje kalboje yra labai daug svetimybių, atkeliavusių iš kitų kraštų. Vienos svetimybės yra leistinos ir vartotinos mūsų bendrinėje (valstybinėje) kalboje, o kitos yra uždraustos. Tarptautiniai žodžiai Leistinas svetimybes mes vadiname tarptautiniais žodžiais. Pavyzdžiui, labai daug tarptautinių žodžių yra…

[sigitasbruzgulis]

Lietuva – Be partijų | Lietuva turi atsisakyti partinės sistemos, kad užtikrinti konstitucingumą!

Konstitucija garantuoja valdžių atskyrimo principą o partijos monopolizuoja valdžią Straipsnis detaliai nagrinėja, kaip Lietuvos Respublikos Konstitucija nepakankamai užtikrina valdžių atskyrimo principą, kuris yra būtinas monopolijų valstybės valdyme išvengimui. Akcentuojama, kad politinių partijų atstovų integracija ne tik į vykdomąją ir įstatymų leidžiamąją valdžias, bet ir į Prezidento…

[hisakulturepivka]

Lela B. Njatin: Zdaj je človeštvu dovoljeno čakati 6. marec – 22. maj 2020 otvoritev: 6. marec ob 19. uri Kustosinja razstave: Mojca Grmek Lela B. Njatin je v slovenskem umetnostnem prostoru prisotna že več kot 40 let. Na splošno bi jo lahko opredelili kot konceptualno umetnico, ki izhaja iz misli in skozi njeno manifestacijo v umetniškem delu ter gledalčevo percepcijo in refleksijo odpira pot k smislu. Njeno vodilo pri ustvarjanju je neomajna vera v univerzalno bistvo umetnosti, ki je v tem, da krepi človeškost človeka, se pravi njegovo zmožnost, da producira (s)misel. Spričo te predpostavke njeno ustvarjanje ni zavezano materialnemu in zlahka prehaja med različnimi področji in praksami. Njena umetniška dela so tako večinoma interdisciplinarna; na formalni ravni največkrat privzamejo oblike, kot so instalacija, urbana intervencija, performans..., na vsebinski pa pogosto odpirajo teme, kot so kolektivni spomin, kulturna identiteta, konstitucija skupnosti, (dis)kontinuiteta prostora in časa, razmerje med umetnostjo in kulturnimi institucijami... Na tokratni razstavi umetnica predstavlja svoja novejša dela, ki izrazito zastopajo njen primarni konceptualizem. To so Nevidne skulpture (2016), Past besed (2017), Mentalni ambient Kočevje (2017) in interaktivni performans Nevidna skupnost (2020), ki ga bo izvedla na otvoritvi. V njih predstavlja umetnost kot idejo, ki je z materialnim zgolj posredovana, način posredovanja pa je takšen, da se od vsakdanjih situacij komaj kaj razlikuje. Dela povezuje naslov Zdaj je človeštvu dovoljeno čakati, s katerim se umetnica navezuje na misel nemškega filozofa Friedricha Nietzscheja (1844–1900), ki pravi, da je človeku v trenutku, ko opusti vero v nesmrtnost duše, dovoljeno čakati na (spo)znanje. Ko znanje ni več razumljeno kot vozovnica za posmrtno življenje, postane vrednota sama po sebi, človek pa lahko živi življenje, v katerem sam ustvarja lastno znanje, do mere, ki mu jo to življenje pač dopusti. Razstavljena dela Lele B. Njatin terjajo čas za premislek, ne da bi pričakovala hitropotezne odločitve, ki v predkataklizmičnem vzdušju usmerjajo naš vsakdan. Kakor da bi z miselnim premikanjem skozi večplastnost njenih konceptov dodajali čas življenju. ──────────── Lela Angela Mršek Bajda (1963), ki ustvarja pod psevdonimom Lela B. Njatin, je diplomirala iz primerjalne književnosti in filozofije na Filozofski fakulteti Univerze v Ljubljani. V prvem obdobju umetniškega delovanja, med leti 1977 in 1984, je ustvarjala samostojno in kot članica kolektiva Westeast na različnih področjih (literatura, film, gledališče, fotografija, instalacija, urbana intervencija idr.). V drugem obdobju, ki se je začelo leta 2010, se posveča predvsem področju vizualne umetnosti. V tem času je svoje delo predstavila na številnih samostojnih in skupinskih razstavah v Sloveniji in v tujini, med katerimi je najpomembnejšja pregledna razstava v Muzeju suvremene umjetnosti v Zagrebu leta 2016. Živi in dela med Ljubljano in Kočevjem.

[weareherewearenow]

Vilnius: Litauens hippe Hauptstadt

Vilnius, der G-Punkt Europas

‘Vilnius, der G-Punkt Europas: Keiner weiß, wo er liegt, aber wenn man ihn findet, ist es großartig’ - dieser Spruch, der von zwei Studenten entwickelt wurde, hat es auf eine Touristen Anzeige geschafft und damit weltweit für Aufsehen gesorgt. Und tatsächlich bringt er es im wahrsten Sinne des Wortes auf den Punkt: Die wenigsten wissen über die litauische Hauptstadt im Norden Europas Bescheid, wie sollten sie da wissen, was sie verpassen. 

Top 5 der europäischen Hauptstädte

Wir hinken mit unseren Reiseberichten ein wenig hinterher, weil wir uns eine kleine Auszeit gegönnt haben. Das Vanlife ist aufregend und herausfordernd zugleich und bereits in anderen Beiträgen haben wir darüber geschrieben, warum gerade dieser kleine Raum zu einem Katalysator für persönliches Wachstum wird. Trotzdem wollen wir euch unsere Tipps zu einem Kurztrip nach Vilnius mit dem Van nicht vorenthalten, denn Vilnius hat uns auf ganzer Linie überzeugt. Wir würden sogar soweit gehen und die charmante und lebendige litauische Hauptstadt in die Top 5 unserer europäischen Hauptstädte aufnehmen. 

Eine Stadt mit Geschichte

1323 von einem Herzog gegründet, der Jüdische und Deutsche Geschäftsleute anzog, wurde die Stadt schnell ein Ort für Menschen, die vor religiöser Verfolgung flohen. Noch heute spiegelt sich dies in den unterschiedlichen Vierteln der verschiedenen Religionen wieder. Ab 1569 war die litauische Hauptstadt über zwei Jahrzehnte Co-Hauptstadt des damaligen größten europäischen Reichs, des polnisch-litauischen Staatenbundes. Später hielt die historische Stadt der russischen und der sowjetischen Besetzung stand und erst 1991 wurde sie als unabhängig erklärt.

Gesamtpaket

Vilnius hat alles, was zumindest wir uns von einer Stadt wünschen. Eine wunderschöne Altstadt mit historischen Bauten, die zum UNESCO Weltkulturerbe erklärt wurde, kleine, aber feine Restaurants, Geschäfte, die zum Stöbern einladen und das unabhängige Künstlerviertel Užupis. Mit nur knapp 600 000 Einwohnern ist die Stadt überschaubar und lässt sich wunderbar zu Fuß erkunden. Wer Lust auf ein bisschen Action hat, kann sich über die City Bee App ganz leicht einen der vielen elektrischen City Roller leihen. 

Kostenlos parken in Vilnius

Wir haben eine Nacht in Vilnius verbracht und auf einem kleinen kostenlosen Parkplatz in der Nähe der Festung gestanden, den wir unten verlinken. Zu Fuß konnten wir die Stadt von dort in 20 Minuten erreichen und der Spaziergang hat uns durch einen schönen Park geführt. Auch mit den elektrischen Oberleitungsbussen, die noch aus der Zeit der sowjetischen Besetzung stammen, kann man sich gut fortbewegen, eine Fahrt kostet 1 Euro. 

unsere 5 Highlights

Eineinhalb Tage haben wir in der vielfältigen Hauptstadt verbracht und dabei lange nicht alles gesehen. Gelohnt hat es sich auf jeden Fall und wir haben unser 5 Highlights für dich aufgeschrieben.

1. Republik Užupis

Am 1. April 1997 hat die Republik Užupis sich als separate Republik mit allem drum und dran erklärt, Präsident, Minister, Konstitution. Das Datum ist dabei wohl ein kleines Augenzwinkern und jedes Jahr wird der Tag ausgiebig gefeiert. In dem Viertel, dessen Name “über den Fluss” bedeutet, weil es durch einen kleinen Fluss von der Altstadt getrennt ist, haben sich Künstler nieder gelassen. Neben Galerien, hippen Cafés und einem Wochenmarkt findet man hier auch das Sweet Root, ein Zero Waste Restaurant und andere kulinarische Highlights. In Litauen, wie auch in den anderen baltischen Ländern gibt es viele Kekse und Süßigkeiten offen zu kaufen, ein bisschen à la Original Unverpackt, aber in altmodisch. Die Bäckerei Birzu Duona Kepykla hat uns mit ihrem Duft gelockt und wir sind mit Tüten voller Kekse und knusprigen Knoblauchbrotkräckern wieder raus gekommen. 

2. Die Altstadt: UNESCO Weltkulturerbe

Die Altstadt zieht Touristen an und das spürt man direkt, trotzdem findet man hier idyllische Spots, abseits des Trubels. Wir können es den vielen Menschen nicht verdenken, die es hierher verschlägt, denn die schönen Gebäude und engen Gassen laden zum Bummeln ein. Von litauischen Delikatessen bis hinzu Pizza und Pub Food ist hier für jeden etwas dabei und wir sind überrascht über den modernen Touch. Craft Beer wird hier großgeschrieben und fast jede Bar braut ihr eigenes Bier. Wir geraten zufällig in eine kleine Straße am Rande der Altstadt und genießen unser erstes Bier in der Bromas Baras auf rustikalen Holzhöckern auf dem schmalen Bordstein. Später essen wir im La Storia gegenüber die traditionelle kalte Rote Beete Suppe Saltibarsciai, die mit Joghurt gemacht wird und uns ein genussvolles Seufzen entlockt. Zu spät beobachten wir, dass die Einheimischen hier in einem der vielen Lokale Platz nehmen, um die Abendsonne zu genießen, und sich dann ihr Essen auch aus anderen Restaurants bestellen. Immer wieder eilen Kellner mit dampfenden Tellern und suchenden Blicken an uns vorbei. Preis-Leistung ist absolut in Ordnung, für eine Vorspeise, zwei Hauptgerichte, einen Nachtisch und zwei Gläser Wein zahlen wir knapp 50 Euro. 

Auch die Kirchen sollen innen toll sein, wir konnten sie leider nur von außen bewundern, da wir zu spät dran waren, doch auch das hat sich gelohnt.

3. Apoteka bar

Nach einem Besuch auf dem Blumenmarkt, der 24/7 offen hat, uns aber nicht wirklich begeistern kann, gehen wir auf einen Absacker in die Cocktailbar Apoteka. Bei unserem Spaziergang entdecken wir immer wieder schöne Hauseingänge und gemütliche Bars, in denen die Locals sich wohl zum After Work Drink treffen. Die Stadt hat etwas von Berlin und ist dabei vielleicht sogar noch ein wenig unaufgeregter und authentischer. In der Apoteka Bar werden wir sofort persönlich in Empfang genommen und bekommen Wasser aus kleinen Emaille Tassen. Der Raum ist klein und sehr gemütlich eingerichtet, alle Tische sind belegt und wir können uns vorstellen, dass es am Wochenende voll wird. Wir kommen gerade aus dem Wald und merken, dass uns ein Stadttag sehr fordert. Umso dankbarer sind wir über die entspannte Atmosphäre und die Empfehlungen des Bartenders. Beide Cocktails sind hervorragend und ein Besuch lohnt sich. 

4. Markthalle ‘Halės Turgus’

Genussmenschen, die wir sind, können wir uns die Markthalle natürlich nicht entgehen lassen und wir sind begeistert. Die Produkte sind frisch und regional. Die Auswahl reicht von den geliebten Fleisch- und Wurstwaren der Litauer, über Honig, Käse und Gemüse, bis hinzu Trockenobst, Nüssen und den beliebten eingelegten Gurken. Wir besuchen den Markt vormittags unter der Woche und können ganz in Ruhe alles aufsaugen und uns entscheiden. Die Pfifferlinge, die 100 Prozent direkt vom Pflücken in den Verkauf gegangen sind, kosten 3.50 Euro für 500 g. Auch hier fällt uns wieder auf, dass die Litauer es unverpackt mögen. Wir kaufen frisches Leinöl und lassen uns Fenchel-Anis-Kümmel-Tee mischen. Die meisten Verkäufer*innen sind etwas älter und sprechen kein Englisch. Wir verständigen uns mit Händen und Füßen, was zu herzhaften Lachern auf beiden Seiten führt.

5. Boulangerie Vilnius

Wer in der Markthalle noch nicht fündig geworden ist oder, so wie wir, Zeit überbrücken möchte und einfach nur Bock hat, auf ein richtig gutes Croissant, ist hier genau richtig. Wir haben schon viele Croissants an allen möglichen Orten getestet und diese selbst gebackenen Köstlichkeiten rangieren ganz oben auf der imaginären Liste. Für alle Vanlifer befindet sich in der Nähe ein kleiner Laundromat mit einem Parkplatz direkt davor. 

Unser Fazit

Eineinhalb Tage reichen für einen Besuch der litauischen Hauptstadt, die so viele Überraschungen bereit hält, kaum aus. Aber auch mit wenig Zeit lohnt es sich in jedem Fall und bietet eine schöne Abwechslung zur wilden Natur des Ostens. So gerne wir uns im Wald und an Seen aufhalten, ist es auch immer wieder schön, sich in einer lebhaften Stadt wie Vilnius etwas Abwechslung und Inspiration zu holen. 

Josefine & Stefan ♥

+ Unsere Tipps

Kostenloser Parkplatz

Koordinaten

54.96889

25.2978*

Kleiner Parkplatz mit sauberem Dixi Klo, oberhalb eines kostenpflichtigen Parkplatzes. Bushaltestelle und Leihfahrräder in der Nähe.

Elektrische City Roller

City Bee App

Republik Užupis

Užupio konstitucija

Paupio g.

Vilnius 01201

Künsterviertel mit schönen Galerien und Cafés.

Bäckerei Birzu Duona Kepykla

Užupio g. 38 Vilnius 01203

Kleine Bäckerei mit riesiger Keksauswahl und frischen Säften.

Bromas Baras

Savičiaus g. 10 Vilnius 01127

Hier gibt es hausgemachtes Craft Beer und das Pub Food hätten wir zu gerne probiert.

La Storia

Savičiaus g. 6 Vilnius 01127

Hier haben wir schön draußen gesessen, die Weinauswahl war gut und das Essen lecker. Die kalte Rote Beete Suppe, die hier traditionell im Sommer gereicht wird, können wir sehr empfehlen.

Apoteca Bar

Visų Šventųjų g. 5 Vilnius 01306

Tolle Cocktailbar mit Bartendern, die etwas von ihrem Handwerk verstehen. Entspanntes Ambiente, auch ohne uns herauszuputzen, haben wir uns hier wohlgefühlt.

Markthalle 'Halės Turgus'

Pylimo g. 58 Vilnius 01136

Tolle, frische und regionale Auswahl an frischem Gemüse und anderen Produkten.

Boulangerie Vilnius

Gėlių g. 3 Vilnius 01137

Fantastische Croissants!

Laundromat

Savitarnos skalbykla LONDRIS (LIGONINĖS g.)

Ligoninės g. 9 Vilnius 01134

Alles ist sauber geworden! Im frisch gewaschenen Bett schläft es sich halt doch am besten.

Fotos © Stefan Weichand

[prispru]

Франция, де Голль,

Франция, де Голль, Конституция: эволюция демократии http://vybor-naroda.org/stovyborah/183828-francija-de-goll-konstitucija-jevoljucija-demokratii.html

[rutelasblog]

Fundamentalizmo fazė

https://www.goodreads.com/book/show/7214.Blue_Like_Jazz

Labai patiko Donaldo Milerio knyga “Blue Like Jazz”. Tai knyga, kurioje dėstomos nereliginės mintys apie krikščionišką dvasingumą. Patiko skyrius apie fundamentalizmą ir tai, kaip žmonės, besistengdami krikščioniškas vertybes įgyvendinti savo jėgomis, perlenkia lazdą. Ir ką tada daryti? Donas pasakoja savo istoriją: “ Kadaise buvau krikščionis-fundamentalistas. Ta fazė truko vieną vasarą. Stengiausi išmuštruoti save elgtis taip, lyg mylėčiau šviesą, ir nesielgti taip, lyg mylėčiau tamsą. Mane baisiausiai nervindavo pamokslininkai, kurie užsivesdavo apie malonę, nes jų pamokslai gundydavo nebesilaikyti užsibrėžtos disciplinos. Vis manydavau, kad jei ko žmonėms ir reikia, tai nebent tik gero spyrio į pasturgalį. O jei pats susimaudavau, jei man nepavykdavo išlaikyti dievotumo, tai tik todėl, kad aplinkiniai per daug irgi nesistengdavo. Buvau šventai įtikėjęs, kad jei nuo sakyklos bus paleistas bent vienas žodelis apie malonę, visa bažnyčia pavirs bordeliu. Sakyčiau, buvau tikras avinas.

Aukščiausią tašką mano teisuoliškumas pasiekė, kai vieną vasarą įsidarbinau fundamentalios pakraipos krikščionių stovykloje Kolorade. Apsigyvenau trobelėje Uoliniuose kalnuose kartu su kitais septyniais vyrukais. Visas mūsų būrys kovingai pasišovė laikytis krikščionybės krypties. Apsisprendėme gyventi dėl Jėzaus panašiai kaip karo laivyno „ruoniai“. Dabar man tą žiauriai gėda pripažinti.

Be paliovos pasninkaudavome, dukart dienoj visi kartu melsdavomės, atmintinai mokydavomės Šv. Rašto eilutes, dažnai plekšnodavome viens kitam per nugarą ir panašiai. Vasarai einant į pabaigą, jau ir visai užrietėme nosis. Labai didžiavomės savimi, kad sugebėjome perskaityti tiek daug šventraščio ir nė vienai panai neužtaisėme vaiko. Tik štai ėmė nerimas, kaip bus toliau, kai išsiskirsime. Baiminomės, kad be grupės palaikymo pakriksime. (O jei be budrios bendražygių akies, neduokdie, imsime pardavinėti kvaišalus vaikams?) Vienas iš mūsų (greičiausiai aš) nusprendė surašyti tokį paktą, kuriame bus išvardyti visi dalykai, kurių nedarysime kiaurus metus. Sutarėme visai nežiūrėti telio, netraukti dūmo ir nesiklausyti muzikos. Tokia buvo mūsų teisuoliškumu alsuojančio individualizmo konstitucija. Sutartyje buvo nurodyta kiekvieną mielą dieną skaityti Bibliją, melstis ir atmintinai išmokti ilgas šventraščio ištraukas. Vieną vakarą susėdę ratu su rašikliu ir popieriaus lapu rankose mes atnašavome savo aukas, kiekvienas stengdamasis „perspjauti“ kitą ir „paskersti“ po įspūdingesnį „ėriuką“. Buvome visiška studentų brolijos priešingybė. Užuot savo testosterono perteklių nukreipę į išgertuves ar šėliones vakarėliuose, nutarėme susiimti dėl Jėzaus. Vaizdavomės susidaužią su Juo krūtinėmis. Tikriausiai atrodėme lyg kokie steroidų “prisipumpavę” Biblijų pardavėjai.

Vasarai pasibaigus, grįžau į Oregoną ir apsigyvenau bute priemiestyje, kur nepažinojau nė vienos dūšios, ir niekas nepažinojo manęs. Ant kaklo nešiojau tokį pakabuką – tiksliau karoliukų vėrinį. Kiekvienas karoliukas simbolizavo mano bendražygius, su kuriais siejo paktas, o per vidurį kabėjo kryželis. Tas pakabukas buvo priminimas, ką visi sutarėme daryti. Buvome pasiryžę gyventi kaip vienuoliai kiaurus metus. Iš pradžių viskas ėjo kaip per sviestą. Buvo visai lengva, nes įsikūriau naujoje vietoje, naujame mieste. Bet po kurio laiko tas pakabukas pradėjo gerokai veržti man gerklę. Man pradėjo trūkti oro.  

Pirmas įsipareigojimas, kurį užmečiau, buvo Biblija. Nesakau, kad nenorėdavau jos skaityti ar kad būčiau nesutikęs su tuo, ką ji skelbia. Ji tiesiog iškrisdavo man iš galvos. Gulėjo kažkur užmesta šalia neklotos lovos, po šūsnimi nešvarių skalbinių. Nematai ir nereikia, taip sakant. Šitaip pamiršęs ją buvau ištisą mėnesį ir prisiminiau tik tada, kai ėmiausi tvarkytis kambarį. Knaisiodamas kalną nešvarių drabužių, po juo netikėtai aptikau ir savo Bibliją. Ji mėtėsi ten lyg priekaištas, lyg koks nugaišęs augintinis.

Vieną vakarą, man vaikštinėjant po Portlando senamiestį, akys staiga užkliuvo už kitoje gatvės pusėje įsikūrusios tabako ir pypkių krautuvėlės. Nutariau užeiti pasižvalgyti. Išėjau nešinas nauja pypke, nors prisiekiau dūmelio neužsitraukti iki  naujų metų. Supraskit, kaina buvo patraukli, akcija... tik penkiolika dolerių ar panašiai. Neatsispyriau pagundai nusipirkti ir tabako, nors puikiausiai žinojau, kad pakto terminui pasibaigus, jis bus netinkamas naudoti. Išėjęs iš krautuvėlės, prisėdau ant suoliuko aikštėje, kur aplink zujo riedlentininkai, buvo pilna muzikantų, šachmatininkų ir kavos mėgėjų. Atsargiai išsipakavau pypkę, norėjau tiesiog pačiupinėti ją rankomis, pajausti. Tada įsikišau burnon, norėdamas prisiminti, koks jausmas sukąsti dantimis pypkę. Paskui prisidegiau. Ir surūkiau.

Po Biblijos ir pypkės jau ir visai atleidau vadžias. Nusprendžiau bent akies krašteliu pasižiūrėti telį. Kiek paėjėjus nuo mano namų, buvo tokia picerija, pasivadinusi „Pabėgimas nuo Niujorko picos“ ar panašiai. Ten buvo plačiaekranis televizorius. Taigi pirmadienio vakarais nušliauždavau tenai pasižiūrėti futbolo rungtynių. Tai buvo dviguba nuodėmė, nes pirmadieniais pagal susitarimą turėjome pasninkauti. Pamaniau, kad nė vienas iš mano draugelių neprieštaraus, jei pasninką nukelsiu į trečiadienį.  Juk reikėjo kažkaip tai paįvairinti gyvenimą. Aš taip viską „įvairinau“ ir kilnojau pasninkus, kad per tris mėnesius prisikaupė net dvylikos nevalgymo dienų skola. Jei neklystu, tais metais pasninkavau dukart. Galbūt.

Tų metų stačiai neapkenčiau. Kas rytą jaučiausi didžiausias nevykėlis. Į veidrodį negalėdavau nė akių pakelti, tokia būdavo gėda. Negana to, kreivai žiūrėdavau į visus, kam būdavo smagu, kas leisdavo sau pramogauti.

Namo iš picerijos grįždavau jausdamasis kaip tikras nusikaltėlis. Svarstydavau, ar apskritai esu sutvertas būti krikščionimi, ir spėliodavau, kokia bausmė laukia už nepaklusimą Dievui. Ką bedaryčiau, viskas krito iš rankų. Sulaukdavau laiškų iš kitų būrio vyrukų. Kai kuriems sekėsi – ir net visai neprastai. Pats atsakymų nerašiau. Jaučiausi išdavęs ne tik Dievą, bet ir savo brolius fundamentalistus!

**

Mano pastorius, kuris šiandien yra vienas iš geriausių mano bičiulių, ankstyvajame įtikėjimo etape patyrė labai panašių dalykų. Rikas į krikščionybę atsivertė būdamas devyniolikos. Prieš tapdamas krikščionimi, jis žaidė futbolą už „Chico State“ komandą. Savo vakarėliais ta mokykla garsėjo visoje šalyje. Rikas ten atsilinksmino savo. Po ilgų mėnesių nesibaigiančių išgertuvių jis kartą susimąstė, ar gyvenime yra kas nors labiau tenkinančio, nei vien gėrimai su laipsniais ir seksas. Ir jis pradėjo ilgėtis Dievo. Kitą sekmadienį pasistengė išlikti blaivas ir iš pat ryto nukulniavo į vietinės bažnyčios pamaldas. Tai buvo pirmas kartas, kai Rikas apskritai įkėlė koją į bažnyčią. Tą rytą pastorius lyg tyčia pamokslavo apie nuodėmę, kad mes visi esame nusidėjėliai. Dar kalbėjo apie Jėzų ir kaip Jėzus mirė, kad Dievas galėtų mums atleisti mūsų nuodėmes. Gale Rikas meldėsi atgailos malda ir tapo krikščionimi.

Po kelių savaičių pastoriai iš naujosios Riko bažnyčios užsuko jo aplankyti. Jie vilkėjo kostiumais ir buvo pasirišę kaklaraiščius. Rikas stengėsi juos kuo maloniau užimti, išvirė kavos. Susėdę kartu jie neskubėdami gurkšnojo kavutę ir maloniai šnekučiavosi, tuo pačiu metu virš galvų tvyrant marihuanos tvaikui (Riko draugelis kitame kambaryje ramiausiai traukė „žolytę“). Rikas juokiasi, kai pasakoja apie šį įvykį, nes prisimena, kad ir pastoriams pasiūlė truktelėti, bet visai neįsižeidė, kai tie atsisakė.

Pastoriai kalbėjo su Riku apie atsivertimą, aiškindami, kad jam atleistos nuodėmės ir atėjo metas stengtis gyventi teisingai ir teisiai. Rikas visiškai sutiko su jais, pastebėdamas, kad rytinio pamokslo klausytis sekmadieniais iš tiesų lengviau, kai nekamuoja pagirios. Taigi nuo tada Rikas vietoj nuodėmės pradėjo rinktis skaistumą, ir kurį laiką jam visai neprastai sekėsi. Bet vėliau pajuto, kad baisiai norisi su draugeliais pasilinksminti arba pasimylėti su panele. Taigi retkarčiais jis nusižengdavo savo moralinėms nuostatoms. Rikas sako, kad tos akimirkos būdavo siaubingiausios jo gyvenime, nes tuomet jausdavosi taip, lyg išduotų Dievą, kuris jį išgelbėjo.

Riką tiesiog gniuždė tas jo negebėjimas pažaboti savo aistrų ir troškimų. Jis jautėsi taip, lyg jam būtų įteiktas naujas gyvenimas, raktas į dangų, bet jis manais nepajėgė deramai paklusti Jėzui. Taigi vieną vakarą Rikas puolė ant kelių ir atsiprašė Dievo. Išsakė, kaip trokšta būti geras ir klusnus. Paskui atsisėdo ant savo lovos krašto ir išmaukė tiek raumenis atpalaiduojančių bei migdomųjų piliulių, kad kojas nuo tokios dozės užverstų mažiausiai trys žmonės. Paskui atsigulė vaisiaus poza ir pradėjo laukti mirties.

**

Prisimindamas visa tai, Rikas sako, kad buvo per daug išdidus priimti Dievo malonę. Jis tiesiog nemokėjo gyventi sistemoje, kur niekas nieko vienas kitam neskolingas. Kuo sunkiau Rikui buvo atsimokėti Dievui, tuo labiau jam norėjosi slėptis. Paprastai tariant, Dievas jam virto „skolų rykliu“. Nors Rikas suprato, kad Dievas nieko iš jo nenori ir nereikalauja mainais, tas žinojimas niekaip neperėjo iš galvos į širdį, todėl gyvenimas virto tikra kankyne.

Aš ir pats labai ilgą laiką nesupratau, kodėl vieni žmonės be vargo priima Dievo malonę, o kitiems tas nepaprastai sunku. Save priskiriu pastarajai kategorijai. Dažnai girdėdavau apie malonę, skaitydavau apie malonę, net giedodavau apie malonę, bet ją priimti man buvo sunku, nesuprantama. Atrodė taip neteisinga, kad nereikia mokėti už savo nuodėmę, nejausti kaltės, neplakti savęs. Negana to, malonė visai neatrodė reikalinga. Ją priimti atrodė per lengva. Man taip norėjosi pajausti, kad nusipelniau atleidimo, lyg mudu su Dievu būtume draugeliai, darantys vienas kitam paslaugas.

Nušvitimo akimirka aplankė labai netikėtoje vietoje – pakelės krautuvėlėje. Važiavau prie Hudo kalno, kur su draugais ketinau šiek tiek pabūti dykumoje. Keliavau vienas. Pakeliui nusprendžiau užsukti į parduotuvę, nes reikėjo šio to savaitgaliui. Eilėje prie kasos priešais mane stovėjusi moteris staiga išsitraukė šūsnį talonų, kuriais ketino susimokėti už produktus. Lig tol išvis nebuvau matęs maisto talonų. Jie buvo spalvotesni, nei įsivaizdavau, ir panašesni į pinigus nei talonus. Jai išlankstant savo „valiutą“, buvo akivaizdu, kad ji, aš ir kasininkė kažkodėl tai pasijutome baisiai nejaukiai. Man beviltiškai norėjosi ko nors griebtis, ką nors padaryti. Net panorau pats sumokėti už jos pirkinius, tačiau toks poelgis, ko gero, būtų sukėlęs tik dar didesnį sutrikimą. Kasininkė sukosi greitai, pasirašė, kur reikia, patikrino kelis dokumentus, ir moteris galėjo eiti sau. Kraudama prekes į maišus ir viską dėdama į vežimėlį, ji nėkart nepakėlė akių. Nuo kasos ji pasitraukė lėtai, visa įsitempusi – taip eina žmonės, kurie jaučiasi akylai stebimi.

Važiuodamas į kalnus tą popietę suvokiau, kad gailėti reikia anaiptol ne tos moteriškės, o manęs. Man kažkodėl taip susišvietė, kad jei jau žmogus turi poreikį, tai jis būtinai vertas ir atjautos, ne tik labdaros. Supratau, kad norėjau ne tiek nupirkti jai produktų – to nereikėjo, nes tą jau darė valdžia. Supratau, kad norėjau nupirkti jai orumo. Tačiau teisdamas ją, iš tikro pats tą orumą nuo jos ir nuplėšiau.

Įdomu, koks būtų jausmas apsipirkinėti su talonais visą mėnesį. Koks būtų jausmas stovėti eilėje parduotuvėje, išsitraukti pluoštą tos ryškios varguolių valiutos, būti suvarpytam aplinkinių žvilgsnių, jiems nužiūrinėjant mano drapanas ir į vežimėlį įsimestas prekes: šaldytą picą, brangesnį pieną, kavos pakelį. Ko gero, norėtųsi pasiaiškinti, kad turiu gerą darbą ir uždirbu gerus pinigus.

Mėgstu duoti labdarą, bet pats labdaros nenoriu. Va kodėl man taip sunku priimti malonę.

Prieš keletą metų vienam bičiuliui vardijau maldos poreikius. Paminėjau daugelį savo bičiulių ir artimųjų, bet apie savo asmenines problemas nė žodeliu neužsiminiau. Bičiulis atvirai paprašė įvardyti ir savo sunkumus, bet aš atsakiau, kad mano bėdos – ne tokios ir sudėtingos. Mano draugas pasitikinčiu mokytojo balsu atrėžė man: „Donai, tu nesi aukščiau Dievo meilės.“ Tą pat akimirką mano motyvai buvo išvilkti į dienos šviesą ir, kaip paaiškėjo, jie buvo visai ne kilnūs, o net labai pasipūtėliški. Nesakau, kad mano bičiuliai man būtų rūpėję labiau už mane patį, tiesiog buvau įsitikinęs esąs aukščiau Dievo malonės.

Visai kaip ir Rikas, esu per daug išdidus priimti Dievo malonę. Ir nėra taip, kad norėčiau pats, savo jėgomis išsikovoti kelią, kad galėčiau kažką pasiūlyti Dievui. Ne, tiesiog man žiauriai sunku priimti labdarą.

Važiuodamas per kalnus tą popietę, supratau, kad buvau per daug pasipūtęs priimti Dievo malonę. Tas suvokimas padėjo man nusižeminti. Kas aš toks, kad manyčiausi esąs aukščiau Dievo labdaros/meilės? Kurių galų Dievo teisumo turtus nubraukiu vardan kažkokio tai savo ego mėšlo?

**

Rikas pasakojo, kad jam gulint lovoje ir belaukiant mirties, jis išgirdo Dievą sakant: „Tavo gyvenimas nepriklauso tau. Tu nupirktas už didelę kainą.“ Tą akimirką jis sakosi pajutęs tikrą ramybę ir supratęs – tiek protu, tiek jausmais – kad jo vaidmuo santykiuose su Dievu – nuolankiai priimti besąlygišką Dievo meilę.

Mano pastorius, kaip jau supratote, liko gyvas. Tai buvo stebuklas, kurio jis paaiškinti negali. Tąkart nespėjęs nieko padaryti, kad išsigelbėtų, jis nugrimzdo į gilų miegą, o kitą rytą nubuvo kupinas žvalumo, lyg nebūtų prarijęs jokių piliulių.

Ir taip, likęs gyvas po ano mėginimo nusižudyti, Rikas vėliau įstojo į Biblijos koledžą, vedė merginą, su kuria susipažino studijuodamas, ir šiandien augina su ja keturis vaikus. Daugiau kaip prieš metus jis įsteigė bažnyčią Portlando senamiestyje, kuriame bažnyčių tankis mažiausias JAV. Per pirmąjį susirinkimą buvome aštuoniese. Šiandien bažnyčia išaugusi iki penkių šimtų. Paprastai sekmadieniais į mūsų pamaldas užsuka ir kelios dešimtys netikinčių žmonių. Kiekvieną savaitę Rikas jiems pasakoja apie kantrią Dievo meilę. Kalba apie Jėzų taip, lyg gerai Jį pažinotų, lyg būtų kiek anksčiau tą patį rytą kalbėjęsis su Juo telefonu. Rikas myli Dievą, nes pirmiau priėmė besąlygišką Dievo meilę.

Rikas sako, kad mylėsiu Dievą todėl, kad Jis pirmas mane pamilo. Paklusiu Dievui, nes myliu Jį. O nepriėmęs Dievo meilės, negalėsiu atsiliepti tuo pačiu – mylėti Jo ir, aišku, paklusti Jam. Savidisciplina ar bet koks savęs muštravimas nepadės mums pasijusti nei teisiais, nei švariais. Tą pajusti padės tik Dievo meilė. Mūsų gebėjimas priimti besąlygiškai Dievo teikiamą malonę ir beprotiškai didelę meilę yra tarsi degalai, kurių mums reikia, norint mainais už tai paklusti  psl.Jam.”

 Kitos patikusios mintys iš šios knygos:

„Žmonės nesiklausys, ką turi jiems pasakyti, jeigu jaus, kad nepatinka tau. Jei žmogus jaučia, kad nepatinka tau iš esmės, kad tau jis vienodai šviečia, jam neteisingos ar nepriimtinos atrodys visos tavo religinės ar politinės idėjos. Bet pajutęs, kad patinka tau, žmogus bus atviras išklausyti, ką turi jam pasiūlyti.“

„Kai kalbuosi su žmogumi, iš tikro vyksta du pokalbiai. Pirmasis yra paviršinis: apie politiką, muziką ar panašiai – žodžiu, tai, ką taria mūsų lūpos. Antras pokalbis vyksta giliau, širdies lygmenyje. O mano širdis komunikuoja, kad žmogus su kuriuo kalbuosi, man patinka arba nepatinka. Dievas nori, kad tiek vienas, tiek kitas pokalbis būtų sąžiningas ir tikras. Mes turime kalbėti tiesą su meile. Jei abu pokalbiai nėra tikri, jie tarpusavyje nedera, Dievas į juos neįsikiša. Tada liekame vieni, ant ledo. O patys likę ant ledo, ir kitus nuvesime klystkeliais. Biblija sako, kad jei kalbi su žmogumi lūpomis, o tavo širdis nemyli jo, tai tu esi kaip žvangantis cimbolas – tik erzini aplinkinius.“

„Vienatvė mus tiesiog ištinka. Nepaisant to, tikiu, kad mes galime išsijudinti ir išžengti iš jos. Manau, kad vienišas žmogus turėtų įsilieti į bendruomenę, atsidėti jai, nusižeminti prieš savo bičiulius, skatinti bendravimą, mokyti mylėti ir rūpintis vieniems kitais. Jėzus nenori, kad mes tik šiaip pleventume kosmoso platybėse ar kiurksotume priešais telį. Jėzus nori, kad bendrautume vieni su kitais, prie vieno stalo kartu valgytume, drauge juoktumės ir melstumės. Vienatvė atsirado kaip nuopuolio pasekmė.“

Paimta iš Donald Miller “Blue LIke Jazz” (”Malonė. Elgetos karalystė” 79 psl.), Thomas Nelson leidykla