termsandconditions-stuff-blog

[termsandconditions-stuff-blog]

Nustok skaudinti mane.

Tiesiog nesupranti, kaip žeidžia tie veiksmai ar jų nebuvimas. Vis kartoji, kad labai rūpiu, bet atsitveri tylos siena ir viskas. Nėra vietos ten man. Ir galiu laukti ilgai, galiu kumščiais brautis pro Tavo apsauginius skydus, bet aš pavargstu. Turiu tokią ribą, kai išnaudoju viską, ką turėjau. Kai pavargstu taip, kad spaudžiu evakuacijos mygtuką. Be jokių ispėjimų. Tiesiog nebegaliu. Ir nebemoku tada suteikti daugiau šansų.

Tik didinam atstumą. Ir vienatvė plečiasi manyje. Negaliu daugiau kentėti tų pastovių spėlionių ir nieko negauti iš Tavęs, kai duodu tiek daug. Tai nesąžininga.

Ir nesupranti, kaip tai skaudina. Kaip sumautai priverčia mane jaustis, kad neatrodau verta tiesos. Ir kokia aš kvaila ir naivi. Kokia nereikalinga jaučiuosi. Ar bent numanai, kad tikrai labai sugebi skaudinti?

[termsandconditions-stuff-blog]

Yra, kas būna kartu su tavim, kai turi laisvo laiko. Ir yra, kas atlaisvina savo laiką, kad su tavimi susitiktų.

Prioritetai parodo tai, kas žmogui svarbu, kas vertinga, kam teikiama pirmenybė.

Ir šalia būna kažkas ir viskas puikiai sekasi - leidžiat dienas ir naktis kartu ir jie visada kartu, kai norisi kompanijos. Bet staiga jų gyvenime atsiranda daugiau žmonių, užsiėmimų, pomėgių - ir nebelieka nei laiko, nei jėgų tau. Ir nesupranti, kas vyksta, nes juk atrodė, kad buvai toks svarbus tam žmogui, jūs kūrėt kažką gilaus, artimo ir intymaus.

Bet kartais pastebi, kad esi ramstis, kai tiesiog jie neranda nieko geresnio. Gal saugus prieglobstis, kai pavargsti nuo chaotiško dramatizmo ir blizgesio. Esi jų sąraše, bet prieš tave daug vertingesnių vardų. Ir negali tiesiog laukti, kol juos kažkas nuvils ir jie prisimins tave.

Labiausiai skauda, kad tai nutinka daug vėliau nei galėtum pasakyti "stop" ir į tai nesivelti. Tai pastebi jau kai esi panirus į tą žmogų ir nebesi abejingas. Jie pradeda skaudinti, kai pasidaro tokie svarbūs, kad dalykai, kuriuos jie daro, kuriuos pasirenka, įgauna galią tave žeisti: tavo apsauginiai skydai sudūžta.

Ir kaip dabar save apsaugoti nuo pasikartojančio skausmo?

[termsandconditions-stuff-blog]

[termsandconditions-stuff-blog]

[termsandconditions-stuff-blog]

[termsandconditions-stuff-blog]

Convince yourself everyday that you are worthy of a good life. Let go of stress, breathe. Stay positive, all is well.

Germany Kent (via lifequotes-daily)

[termsandconditions-stuff-blog]

Gauni tikrai ne visus atsiprašymus, kurių norėtum. Ir būni kartais įskaudintas to, kuris to net nepastebėjo. Žeidžiam tyčia ir netyčia. Skauda visais atvejais.

Ir atleistina, kad kartais nepastebim. Kad visai atsitiktinai persistengiam juokaudami ar pataikom į jautrią vietą. Ir tada labai svarbu pasikalbėti - nes niekada nenorėjai sužeisti mylimo žmogaus, tau visada rūpės, jei jiem skauda. Ypač jei dėl tavo kaltės.

Bet jei pasakai, kad skauda, o kitam į tai nusispjaut - pradedu klausti savęs, ar verta. Ar verta stengtis dėl tų, kurie nori vien patogių, sukontroliuotų ir lengvų santykių, kuriuose niekada tau nepasako "ne", kur niekada nereikia pripažinti klydus.

Ir jei gera kartu gerti vyną ar juoktis - bet negali daryti nieko daugiau...negali įsileisti tokių žmonių širdį, nes įgelsi sau. Ir jei jie nesirūpina, kad tave skaudina - kam tai tęsti ir kankintis?

Yra atsiprašymų, kurių neišgirsiu. Bet man jų reikia, kad galėčiau nelaikyti graužaties ir paleisti. Tad reikia pačiai savęs atsiprašyti ir neleisti kitiems toliau skaudinti ir nebūti šalia, kai gydaisi žaizdas. Aš to nebenoriu.

[termsandconditions-stuff-blog]

Mano viduje apsistojęs toks klyksmas, kad plaučiai negali jo pakelti: jis per stiprus ir kankinantis. Tas gumulas gerklėje nepajuda iš vietos ir tik plečiasi.

Ir esu pavargus ir nusivylus tais, kurie turėjo būti šalia, bet nebuvo. Nes nėra vien malonu, vien lengva. Ir jiems nėra įdomu, kai jie su tuo nesusiję - jie palieka tave dorotis vieną, sakydama, kad duoda erdvės, bet iš tikro tik randa pasiteisinimą nedėti pastangų ir nebūna šalia, kai palaikimas labai reikalingas.

Ir pykstu siaubingai, laikau sugniaužus kumščius - tas pyktis mane gąsdina, nes žinau, kad jo neišleidus, jis mano viduje gali kauptis ir pavirsti į kažką siaubingo. Ir aš to bijau. Nes negaliu šio drakono suvaldyti - visos vadelės gali nutrūkti. Ir apdegti gali tie, kurie to nenusipelnė.

Tiesiog sutinki žmonių, kurie spjaudosi liepsnomis tau į veidą, kai tikrai žinai, kad nieko nepadarei jiems, ir tai jų pačių sukauptos baisios emocijos, kurios dabar prasiveržia į paviršių. Ir jie sako bjaurius dalykus, yra susikūrę savo tiesą, nenorėdami klausytis, kaltina, šaukia ir teršia tave. Ir aš pykstu, bet suprantu tik tiek, kad visa tai ne apie mane, bet apie juos.

Ir vienintelė bėda, kad kaip bebandyčiau atsiriboti, viduje atsiranda tas gumulas. Ir reikia kažką daryti, nes juk galiu nebegalėti įkvėpti, jei tas gumulas dar labiau plėsis... negaliu to pykčio ignoruoti. Tai jį paslėps laikinai, bet jis toliau augs mano gerklėje.

[termsandconditions-stuff-blog]

I don't know if this is me getting over you, or if this is me not caring what you do anymore. Either way its a change.

Oh the days a little brighter. (via anastazja-knight)

[termsandconditions-stuff-blog]

bmth lockscreen

[termsandconditions-stuff-blog]

[termsandconditions-stuff-blog]

ᚲᛟᚲᛟᚹᚾᛚᚨ

[termsandconditions-stuff-blog]

Instagram:Lexx_grant

[termsandconditions-stuff-blog]

but the way you walk straight past me to go to her leaves me feeling empty inside.

you don’t even notice i‘m there. (via uhnsaids)

[termsandconditions-stuff-blog]

[termsandconditions-stuff-blog]

[termsandconditions-stuff-blog]

žmonės ateina ir išeina, nes, greičiausiai, jų tokia paskirtis. parodyti kitas spalvas, pajusti kitus, kiekvieną kartą vis stipresnius, jausmus. nubrėžti kitas ribas, kurias vėliau taip norisi skrupulingai perlipti ir sugrįžti. išties, rodos, jog žmonių pareiga, - parodyti gyvenimą, kaip, deja, kad kartais jie linkę šį sunaikinti. žmonės ateina ir išeina ir nesvarbu, kaip stipriai skauda, kaip labai gelia širdį iki mažiausių raumens dalelių, iki giliausių vandenynų, kurie niekada taip ir nebuvo išmatuoti. skauda, iki tos juodos baugios tamsos, kurioje aklieji mums tampa broliais. šiandien supratau, liūdesys gali turėti jausmą, - ir šiandien man skauda liūdesiu, o tu,- tai jis, todėl šiandien man skauda tavimi. po išeičių mes niekada nebeliekame savimi. visi išėjusieji išsineša dalį mūsų: dalį minčių, šypsenos, dalį manierų, dalį energijos, ar dalį širdies. taip pačiai ir čia, po šiandien, dalis manęs jau nebėra manimi. dalis manęs dabar esi tu. ir kaip gaila, kad tu ne kartu. tiesa ta, jog niekada nemokėjau atsisveikinti, o gal, paprasčiausiai, pripažinti, kad mums velniškai ne pakeliui. tai taip ne pakeliui, kaip krepšininkui įbėgus į futbolo aikštę tikėtis auditorijos ovacijų, iškilmingiausių ceremonijų ir pečių papuoštų auksiniais medaliais. taip ir mes, buvome labai naivūs tikėdami, kad nugalėsime. dabar pergale tarp mūsų jau nebetikiu. tiesa ta, jog šiandien mūsų pergalė pralaimėjo. ir mes pralaimėjome vienas kitą