#vazonai

[sodininkas]

Su šypsena - pakabinamas vazonų laikiklis iš vielos 🙂. Žaidžiau su telefone esančia programėle, kurioje tereikia pakeisti esančius žodžius. Gal prisiruošiu sumontuoti išsamesnį filmuką ar ką nors parašyti jei bus susidomėjimas. #plantpotholder, #flowerpotholder, #wireframe, #urbangardening, #londongardens, #gardening, #laikiklis, #sodas, #daržas, #vazonas, #vazonai

[ievag-blog1]

Mistress

Tarp apgriuvusių bažnyčios sienų aidi Ave Maria ir ji pravirksta.

Taip gražiai gieda. Taip gražiai pasipuošusi močiutė taip gražiai tyliai meldžias prie altorėlio mediniais rėmais, skirto Šv. Pranciškui. Vasarą taip gražiai žmonės pjauna pieveles prie namų. Vakarais taip gražiai nulyja, Ave Maria. 

Vasaros dienos slenka lėtai, ir gera vaikščioti per ištuštėjųsį miestą. Ant suoliuko miesto parke sėdi pagyvenusios moterys, šalia jų vaikinas groja gitara.

Raudonas vynas ir vanduo, rytinės mišios, vakarinės mišios bare. Vasaros vakarai ilgi, ir šiltas miestas duoda daug erdvės. Gali lėtai kvėpuoti, gali pasiklysti, dažniausiai po prisiminimus. Ir visgi, kaskart einant per tą pačią gatvę kažkas pasikeičia, miestas kartu su tavimi įkvepia, iškvepia, auga.

Kartais gali eiti pro senus pastatus su gelėtais balkonais, ir pastebėti naują pelargoniją. Kartais gali atrasti vis naujas mažas bibliotekas, ir visada gali verkti kiek tik nori.

Visame mieste vis dar aidi ta nuostabi giesmė, jos skambesys virpina vyną taurėje, ratilai pasiekia visas nenupjautas pieveles ir tą gražiai, baltai išsiuvinėtais kalnieriais pasipuošusią močiutę. Ji rymo prie atviro, vazonais nusėto lango ir žvelgia į tolį. Į ją nuo sienos žvelgia Šv. Pranciškus, ant kilimo tupi katė ir žvelgia į jį. 

Neakylus praeivis galvotų, kad taip atrodo vienatvė.

Iš tiesų, taip atrodo miesto širdis.

Taip atrodo metus iš metų nesikeičiantys ramūs sekmadienio vakarai birželį, taip atrodo metus iš metų nesikeičiantys miesto ūžesio sergėtojai. Tylus ir susikaupęs senos moters veidas atsispindi lange, tai jos žvilgsnis yra tikrasis nešališkas stebėtojas, tikrasis miesto archyvas. Tai tik nuo jos ritualų priklauso laikas, tai tik su jos pelargonijom ateina pavasaris.

Katinas pašaipiai žvelgia į šventojo paveikslą. Ko gero tai visai nėra tiesa, bet mano galvoje jo vardas Begemotas. Ko gero tai nėra tiesa, bet Margarita iš tikro visai nemirė, ji pabėgo ir nusipirko butą Kauno centre. Jai atsibodo visi Meistrai ir Azazelai, jai atsibodo nešioti sunkius geležinius šarvus Valpurgijos naktį, ji rado darbą viešojoje miesto bibliotekoje ir pradėjo reguliariai vaikščioti į bažnyčią. Galų gale, meistras net ir nebuvo jos pirmas noras. Ji įsteigė organizaciją padedančią smurtą patyrusioms moterims, o laisvais vakarais vis dar žiūri pro langą ir stebi miesto istorijas.

Ji yra meistras. Visos knygos lentynoje parašytos jos ranka. Čia jos miestas, čia jos vyno taurės, čia jos išsiuvinėti kalnieriai. Ave Maria? Ave Margarita, tyliai nusijuokia Begemotas, vasaros vakaras plaukia lėtai, ramiai, plačiai.

Kol ji sėdi prie lango, man, ir mums visoms, čia bus vietos.

*****************************************************************************************************

Ave Maria echoes between the old, ruined walls of a church and she begins to cry.

The chant is so beautiful. An old woman with such a beautiful dress is so beautifully quietly praying at the wooden altar for saint Francis. People are mowing their beautiful lawns in the summer. It beautifully rains every eve, Ave Maria.

Summer days slowly go by, and the walks through emptied city streets are so delightful. A couple of old ladies are sitting on the bench in the park; a guy next to them is playing his guitar.

Red wine and water – morning mass, evening mass in a bar. Summer evenings are long, and a warm city offers a lot of space. You can breath slowly, you can get lost, usually in your own memories. And yet, every time you pass the same street something is different, the city breathes in and breathes out with you, it keeps changing.

Sometimes, as you pass the old buildings with balconies full of flowers, you can notice a new pelargonium in the window. Sometimes you can discover yet another new little library, and you can always cry as much as you want.

The whole city is still full of echoes from that magnificent chant, its sound makes the wine vibrate in a glass, and its halo reaches every lawn that has not been mowed yet, it reaches the old woman and her beautifully embroidered white collar. She is sitting at the open window full of flowerpots, and glances at the distance. Saint Francis is glancing at her from the wall, a cat sitting on the rug glances at him.

An unobservant passerby would think that this is loneliness.

In fact, this is the beating heart of the city.

These are the peaceful Sunday evenings in June that go unchanged, year after year, these are the timeless faces that guard city’s chaos. Silent and content, the face of the old woman gets reflected in the window, and it is her gaze that is the true, unbiased observer, the real archive. It is only her rituals that define time; it is only with her pelargoniums that the spring comes.

The cat is sarcastically observing the picture of the saint. It is unlikely to be true, but in my mind his name is Behemoth. It is unlikely to be true, bet Margarita actually did not die at all, she ran away and bought an apartment in Kaunas city center. She got sick of all the Masters and Azazellos, she got tired from wearing the heavy metal armor at the Spring Ball, she got herself a job at the public library and started regularly attending the church. After all, Master was not even her first choice. She founded an organization to help women who suffer abuse, and during her free evenings she gazes through the window, documenting stories of the city.

She is the Master. She is the author of all the books on her shelf. This is her city, these are her wine glasses, these are her embroidered collars. Ave Maria? Ave Margarita, Behemoth laughs soundlessly, summer evening is flowing slowly, quietly, widely.

As long as she is sitting at the window, there will be space for me, for you, and for each an every woman here.

[pa-darai]

Jono vazonai. Gaila, kad mastelis nelabai aiškus, tačiau vieno vazono dydis ~20x20x20 cm. Super gražu. O Jonas toliau eksperimentuoja su formų atliejimais, (jau ir mini vibro-stalelį susikonstravo) :)

[sodininkas]

Kas vienam šiukšlė, kitam - turtas. 🙂 Klientai nusprendė išmesti šiuos vazonus. Pasirodė tikrai neteisinga, paversti juos šukėmis. Net jei neauginsiu kaskadinio stiliaus bonsai medelio, tikrai atsiras ką į juos pasodinti. Kai norisi kažką tokio rasti, neįmanoma rasti arba kainuoja gerokai daugiau nei norisi mokėti. #flowerpot, #flowerpots, #glazedpots, #bonsaipots, #planters, #vazonai

[sodininkas]

Yra prigalvota nemažai vertikalaus apželdinimo sistemų. Prie vienos kavinės pastebėjau vieną, dar pilnai neatželdintą gyvąją sieną. Viršuje, alūnių (Heuchera) vietoje, matosi ant metalinio tinklo sukabinti atskiri vazonai. #greenwall, #livingwall, #verticalgarden, #žaliojisiena, #gyvojisiena, #apželdinimas