#tuo the alligator man

[pd-characters-of-the-day]

Here is a open source superhero,Tuo the Alligator Man by Vito Delsante & Uriel Duran although you have to give Vito Delsante & Uriel Duran credit

[liulka]

2020-ieji

Jau nepirmi metai, kai sausį bandau prisiminti praeitus metus ir kažkuria prasme bent sau sugrąžinti geriausius vaizdų, garsų ir žodžių prisiminimus.

Įprastai šie prisiminimai buvo siejami su lankytais kino festivaliais, Deja, šiais metais, dėl visiems aiškių priežasčių, festivalių nelankiau. 

Keleto festivalių filmus žiūrėjau online, bet patirtys tikrai nebuvo kažkuo pribloškiančios. Dėl to pernai metų prisiminimus galiu susieti tik su keletu ryškesnių matymų.

1. Vienas iš tų keleto matytų festivalinių filmų, kuris nustebino ir pamatęs negalėjau susivaldyti ir visiems rekomendavau - tai Scanoramoje matytas Jallikattu (2019). Indijoj kurtas filmas, kuris tiek savo forma tiek turiniu nesilygina su iki šiol nė vienu matytu indišku filmu iš paskutinių 5 dešimtmečių. Kas galvojat apie dainuojantį bolivudą ar apie varginančias 3 valandų melodramas, o gal net apie Satayajit Ray šedevrus  - tai ne, Jallikattu yra ne tai. Nors pasikapsčius kadruose ir siužeto linijos sprendimuose galima rasti tam tikrų detalių, kurios reprezentuoja indišką kiną, bet šis 91 min. veiksmo filmas labiau primena kokybišką miškų Džeimso Bondo filmą nei rytų kino tradicijos istoriją. Itin rekomenduoju bet kam, kas nėra hardcoriniai vegetarai, ir kam greitas veiksmo kinas susuka galvas.

2. Karantinas ir priverstinis užsidarymas namie leido dažniau prisėsti prie serialų. Nors tai nėra toks mėgstamas žanras kaip kai kurie kiti, bet ir negaliu pasakyti, kad per gyvenimą nesu matęs nė vieno serialo, kurį lengva ranka rekomenduočiau draugams ir ne tik. O tai tikrai sunku daryti, ypač žinant, kad dažnas serialas gali pareikalauti mėnesius valandų iš žmonių gyvenimų. Klausimas - ar verta atiduoti šimtus valandų ekranui visada išliks opus.  Bet aš ne apie tai. O labiau apie tą vieną konkretų serialą, kurį dar ilgai prisiminsiu, ir kurio siužetas ir jo vingiai tikrai nenusileidžia kai kuriems šiandieniniams Netflixo biudžeto produktams, kur vienos serijos finansavimai neretai perspjauna ir didelę dalį vaidybinių kino filmų. O tai, The Prisoner (1967-1968). Trumpai apibūdinčiau, kaip itin nurauta, pigi, fantazija tarp Orwello 1984-ųjų ir originaliųjų pirmųjų 7-to dešimtmečio Batmano serijų. Bet kokiu atveju, ši gan trumpa - 17 serijų trunkanti fantazija neleido užsidepresuoti dar tada pirmoj karantino bangoj.

3. Trečiasis įrašas, ne apie vieną, o apie du - gal ir nelabai stipriai susijusius filmus. Tai Tony Rome (1967) ir Alligator (1980), kuriuos gan atsitiktinai peržiūrėjau per savo metinę retrospektyvą. Šį kartą tai buvo Kubricko Lolitos žvaigždės Sue Lyon vaidintų filmų peržiūros.Taip - vienas iš šiuos du filmus siejančių detalių - aktorė. Beje „Alligator“ yra jos paskutinysis vaidmuo kine. Bet siejasi man jie dėl kitų dalykų. Šie du filmai tapo mano favoritai iš visos retrospektyvos, kurioje galima buvo rasti visko - nuo filmų, kurių įvertinimai imdb vos siekia 3 (ir tikrai pelnytai), iki Criteriono leidžiamų šedevrų.  Šie du filmai - gan standartiniai savo laikmečio trileriai, kokių mūsų televizija buvo prigrūsta prieš gerus 2 dešimtmečius (ir vis dar prisimena įvairių švenčių laikotarpiais). Nors „Tony Rome“ apibūdinamas kaip neo-noir detektyvas, o „Alligator“ - monstrų siaubo filmas, juos abu dėčiau į tą pačią neo-noir kategoriją. Ir darau tai vien dėl pagrindinių personažų. Tai charakteringi detektyvai, kurių ydos, problemos ir buitiškumas taip iškelia tokių standartinių siužetų kokybę, kad net dabar prisiminus lengviau kvėpuot. „Tony Rome“ Majamio privatų detektyvą vaidina Frankas Sinatra, kuris filmo kūrimo metu buvo 52-iejų metų iš rinkos išeinanti kino ir muzikos žvaigždė. Jo personažas su lošimų priklausomybe kovojantis, laive gyvenantis vos galą su galu suduriantis detektyvas, žavingai besilaikantis teisingumo moralinių principų, bet tuo pačiu nesistengiantis būti dailiuoju herojumi. Panašiai ir Roberto Fosterio suvaidintas policininkas Deividas „Alligator“. Nors čia policininkas atlieka kiek paprastesnį veiksmo filmų personažą, plinkančio bei „neprisižiūrinčio“ policininko charakterį pasaldina nedideli juokeliai būtent apie jo išvaizdą bei daug patirties turinčio policininko statusą karjeros nuolydyje.  Abu šie personažai yra tiesiog per daug normalūs, kad būtų nepastebimi. Galbūt tai kažkiek primena visai neseniai - per kalėdas - dar kartą žiūrėtą „Kietą riešutėlį“, kuriame Džonas Makleinas yra įspraustas į kone tobulą balansą tarp superherojaus ir normalaus žmogaus su savom šeimyninėm, asmeninėm ir moralinėm problemom.

4. Ir taip, jau ketvirti (ar penkti?) metai dalinuosi muzikiniais kūriniais, kuriuos klausiau dažniau nei bet kuriuos kitus.  Kaip ir anksčiau štai ir playlistas - https://www.youtube.com/playlist?list=PLI_fRyi-F2NW-z9gf2PypLEUd9maIPQhi Rekomenduoju klausyti ir visus albumus, kuriuose šie kūriniai atsitiko, bet jau čia kaip kas sugalvoja.

5. Nors 2020-ais skaičiau panašiai kaip ir 2019-ais (visai nemažai), labiausiai įsimintina knyga turbūt buvo ši - Kamenas Kalčevas - Dviese naujame mieste (1976 m. Vagos leidimas). Knygą neplanuotai prigriebiau vienoje iš lauko bibliotekėlių kažkuriame nedideliame miestelyje tarp Kauno ir Klaipėdos. Jau net nelabai pamenu kuriame. Labiau prisimenu kaip jis atrodė, o ne pavadinimą. Knyga liko. Ir maloniai skaitėsi. Paprastai - apie išsiskyrusį sunkvežimio vairuotoją, susidūrusį su buvusia gyvenimo moterimi, naujojo gyvenimo mieste.

Tai tiek, o ką jūs matėt/girdėjot/skaitėt?