#prie didelio kelio

[brangiausias-uostas]

In Vain Awaiting | Jų veltui lauks

Salomėja Nėris

Around the earth, across it, And crookedly in place, Loom lines of wooden crosses - And graves, and graves, and graves...

Death was a guest there, bringing Her flocks of ravens black. They marched away while singing, They're never coming back.

At home, they're still awaiting, As embers burn to char. Beloved brother, rest in The soldiers' graveyard!

Originalas: | The Original:

Aplinkui žemę eina Pasvirą įkypai Medinių kryžių eilės, – Kapai, kapai, kapai... Mirtis tenai viešėjo Su juodvarnių būriais... Dainuodami išėjo Ir niekad nepareis. Jų veltui lauks namolio Su ugnele šviesia... Ilsėkis, mielas broli, Kareivių kapuose! 1944. Iš rinkinio “Prie didelio kelio”. From the collection “By The Wide Road”.

[thanksveryga]

SALOMĖJA NĖRIS SUPREMACY

ʸᵃˡˡ ʰᵉᵃʳ ᵐᵉˀ

! SALOMĖJA ! NĖRIS ! SUPREMACY !

[negatyvas]

Viena naktis prie jūros

galbūt ir toliau turėčiau rašyti apie tolimas Europos šalis, apie vakarietiškus vojage’us, šimtą kartų prie pagrindinio kelio ištiestą nykštį, kelionių pašnekovus ir kultūrinį aplankytų miestų paveldą. tačiau šiandien mane ištiko kažkas labai paprasto ir labai stebuklingo ir net jeigu mano žodžiai nepasieks jokio skaitytojo ir tiktai nuguls internetinės erdvės dugne, vis tiek jaučiu poreikį išsilieti, dėl savęs ir savo vidinės ramybės. 

kartais man pavyksta apgauti save ir patikėti, jog esu nejautri ir sunkiai nustebinama, tačiau visgi puikiai žinau, jog visada pasižymėjau keistu polinkiu stipriai išgyventi smulkius įvykius. didelio mąsto nuotykiai, tragedijos ar džiaugsmo akimirkos gan greitai išgaruoja, bet netyčia aptiktas vaizdas, viena ausim išgirstas garsas, ar pakeliui sutiktas žmogus gali apversti mano būseną aukštyn kojom, sukelti mažą, bet reikšmingą revoliuciją. ypatingas yra ir mano santykis su gamta. mano didžiausia aistra, architektūra, bei laukuose užslėpta vietove, kurioje gyvenu, pažadina manyje stiprų ilgėsį urbanistiniai aplinkai, greičiui ir nuolatiniam, nenurimstančiam judėsiui. tačiau išsigąstu vien tik pagalvojusi, jog galėčiau netekti savo ramiai pilkų namų, savo ošiančios ir šviežiai kvepiančios oazės, savo žvaigždėto, miesto šviesų nepaliesto dangaus. tačiau niekas niekada manęs taip neramino ir negaivino, nevargino ir nestiprino kaip vanduo.

vakar pasinėriau į absoliučiai nesuplanuotą, tačiau dėl to labai išlaisvinantį road trip’ą. važiavome į Klaipėdą ieškoti pastatų-vaiduoklių, tačiau pirminis kelionės tikslas su laiku pakito. tiesiog norėjome nerūpestingai praleisti paskutines posesijinių atostogų dienas. 

atkeliavę į uostą, šiek tiek nustebę neįprasta tyla, kiekvienas atsidavėm savo mintims. o man buvo taip ramu, kaip niekad. naktį vanduo atrodė juodas lyg kinietiškas tušas. jūra man buvo gyvas padaras, tokia atjaunėjusi ir lyg atsigavusi nuo vasarinio šurmulio. dabar man atrodo, kad būtų nuodėmė čia sugrįžti atostogų ir sudrumsti tą nepasiekiamą ramumą. visas poilsiautojų purvas, nuovargis, sukeltas kurorto judrumo, viskas, kas atostogautoją paverčia mažiau žmogum, daugiau primatu, dabar išplaukė į vandens paviršių. dar truputį čia pabus ir išnyks, ir ji vėl bus švari ir rami, ir mes busim švarūs, ramūs ir lyg gimę iš naujo.

po gerų dviejų valandų, kai jau stovėjau ant drėgno ir neplastiško smėlio Palangos paplūdimy, išgyvenau mažą katharsį. priešais mane atsivėrė juodžiausias portalas, vanduo susijungė su horizontu ir tik lengvas bangų blizgėsys išdave, jog ta juoda it smala dėmė juda. toliau dangus šviesėjo, prakirstas miesto žibintų. paplūdimio nelygi linija ir tas nuostabus pilkšvų tonų derinys, šalto vandens prisilietimas prie pirštų galiukų, švelnus ir tylus bangų ošimas tikriausiai atvėrė man slaptas čakras, nes kitaip nemoku paaiškinti to, kas manyje įvyko. 

vairuodama link Vilniaus užsimąsčiau. tikėjausi, kad ši kelionė užvers nerūpestingo lakstymo laikotarpį, paruoš mane iš naujo panirti į darbus, išvargins mane fiziškai ir taps savotišku atsisveikinimo su atostoginiu vaibu ritualu. bet iš tiesų

iš tiesų

iš tiesų

ji tik

pažadino manyje

tą begalinį norą veikti

ir nesustoti

ir judėti 

ir patirti 

ir išsigąsti

ir apsidžiaugti

ir pavargti 

ir 

keliauti 

grįžusi po pietų namo palindau po dušu. ir tas vanduo, šiltas ir nesūrus, nuplovė nuovargį. bet niekaip nesugebėjo nuplauti nepasisotinimo jausmo. 

aš noriu dar

[issiskyriau]

2019-04-07   14:56

Neturiu daug laiko, kadangi ruošiuos peržiūroms, dėl to parašysiu greitai pasidalinsiu tuo, kaip jaučiuos. Praėjo penkios dienos nuo paskutinio karto, kai rašiau, ir virš savaitės nuo mūsų išsiskyrimo. Ir galiu pasakyt, kad dabar jaučiuos tikrai geriau. Neskauda, bet tema dar kažkiek sunki. Vakar pasveikinau vieną paauglystės drauge su gimtadieniu, paklausė, ar turiu vaikiną. Atrašiau, kad išsiskyriau. Kažkas paklausė, kodėl kraustaus aš iš praeitų savo namų. Pasakiau, kad išsiskyriau. Man atsakė – tai šitą visas pasaulis žino, bet kodėl kraustais? Kažkaip per šitus dalykus pradėjau jausti, kad aš jau nenoriu apie tai kalbėt. Jau nėra ką kalbėt. Jau galiu sakyt „neturiu vaikino“ ar „noriu kitur gyvent“, o ne „išsiskyriau“. Aplink šitą įvykį nesisuka pasaulis. Aplink šitą įvykį nesisuka mano gyvenimas.

Supratau, ant kiek seksualus esu žmogus. Mano prigimtinį sekso norą dangsto sentimentai ir emocijos. Aš noriu kokybiškų santykių tam, kad kuo dažniau mylėčiaus, o ne dulkinčiaus. Viskas remiasi į tai ir tame nėra nieko blogo. Nes seksas nėra kažkas purvino, vulgaraus tol, kol mes patys jo nepaverčiame tokiu. Aš pasiruošus daugiau to nedaryti.

Kodėl apie tai šneku? Todėl, kad kažkaip šie praėję santykiai, praleidus laiką „oficialiai“ atskirai, atsiskleidė visame savo gražume ir susidūriau su tiesa, kurią kažkada seniau, parūkius kelis jointo dūmus, supratau, stebėdama, kaip jis elgias. Mes čia tik tam, kad pasidulkint. Turėt kažką pastovaus šiai veiklai yra labai patogu. Ir kol dar veikia apžavai, kol viens kito charizma netapo visiška rutina, tol to pakankamai užtenka. Tačiau kažkada to pasidaro negana. Ateina akimirka, kai jau norisi ir bendros veiklos ir judėti kažkur toliau dviese, atrast kažko naujo, kas patrauktų varikliuko virvelę ir šis vėl burzgėtų. Vien kalbėti apie tai, kas mes per žmonės, jau negana. Taip atsitiko ir mudviems. Aš jutau nerimą, nes jaučiau, kad esu strigus, jis tuo tarpu padėjo savo akis kitur. Taip dalykai vyksta. Ir niekas čia nekaltas. Ir abu mes čia kalti. Abu iš tikrųjų nedėjome pastangų, negaliu prisiimti laurų už tai, kad manyje kirbėjo ši idėja, kad reik įdėt pastangų į dviejų žmonių darinį, kurį vadinau „mes“, reik eksperimentuoti ir bandyti gyvenimą dviese, kad nesmuktume žemyn. Ir kad kiekvienas orgazmas būtų geresnis, lūpos neprarastų savo saldumo, o kiekviena kūno ląstelė dar labiau jaustų jo šilumą šalia.

Mums atsisveikinant, pasiūliau abiems pagalvoti apie tris dalykus: ar mums reikia viens kito? Kur mūsų klaidos, bendraujant su žmonėmis. Iš viso – kaip mūsų gyvenimuose išsidėstę prioritetai? Galiu pasakyt, kad tikrai daviau sau laiko pamąstyt taip ir po truputį viskas aiškėja ir dedasi į savo vietas. Pradėsiu nuo paskutinio klausimo.

Suprantu, kad prioritetai kinta ir keičiasi, vienas peršoka kitą ir tai yra toks pats kintamasis kaip ir pats gyvenimas. Tačiau galiu pasakyt, koks dalykų prioritizavimas šiandien mane verčia jaustis geriausiai:

1)      Aš: sveikata, sugebėjimai.

2)      Šeima: mama, katinas.

3)      Draugai

4)      Vaikinai

5)      Visa kita.

Kai dalykų svarba gyvenime išsidėsčius tokia svarba, aš jaučiuos geriausiai, manęs negraužia sąžinė ir galiu būt rami. Tačiau vietoj to, mano makaulėje buvo lietuviška mišrainė: į pirmą vietą vis kišdavau santykius, dėl to jausdavaus blogai prieš kitus artimuosius ir pati su savimi, nes savo poreikius palikdavau nuošalėje.

Pradėsiu nuo puikiai žinomų dalykų, kuriuos vis reikia sau priminti. Kai pasirūpinu savo poreikiais ir atsakomybes, galiu telkti nuoširdų dėmesį ir savo aplinkai. Kai džiaugiuos asmeniniu progresu, kai kūno nespaudžia skausmai , o akių – nemiga, santykių su kitais netemdo liguistas pavydas, nepasitikėjimas savimi ir kitais. Lengviau džiaugtis kitų pergalėmis ir liūdėti dėl kitų vargų, nes gale dienos tu saugus savo paties kailyje, dėl to nereikia jaustis kaltu dėl to, kad užsisedėjai vietoj ar piktdžiugai papekšnoti sau per petį, kad bent tau sekasi geriau. Lengviau žiūrėti ir matyti tikrąją dalykų vertę, o ne ieškoti priekabių ir priežasčių išsigąsti, supykti ir pradėt dar vieną seriją galvoje besisukančio negatyvo.

Be to, tikrai toli buvau nugrūdus šeimą. Kad ir šiuo laikotarpiu, aš supratau, kad reikėjo iš karto kalbėtis apie savo savijauta su mama. Ji yra artimiausia, ką aš noriu, o tokio nuostabaus žmogaus savo gyvenime gali pavydėt kiekvienas vaikas – ji pakankamai šališka, kad nebrukti savo nuomonių ties draugais, vaikinais, atsargi tam, kad pati daryčiau savo klaidas, bet viskas, ką ji sako, yra taiklu ir turi pagrindą – praeities klaidų ir laimėjimų, papildomų trisdešimties metų patirties ir refleksijos. Jos patarimai svaresni negu mano bendraamžių, tiesiog jie tokie pat švieži šitam pasaulyje, tai gal dėl to ir norisi pirma bėgti pas juos, susidūrus su problema, o gal tai noras neapkrauti mamos. Nežinau, bet tikrai geriau jaučiuos, kai mamai duodu daugiau svarbos. Ir kai įdedu daugiau pastangų į ją.

Tačiau draugai vis vien yra svarbus aspektas. Tai yra mano palaikymo komanda, mano ramstis ir mano gelbėjimosi plaustas. Dėl to kalta jaučiuos, kad kiekvieną kartą, radusi naują auką  savo seksualumui išreikšti, pametu viską, kad tik žaisti myliu – nemyliu žaidimą. Tam, kad turėčiau tą pastiprinimą, reikia juo pasirūpinti, kelti moralę ir būti ta pačia atrama ir užuoveja jiems. Stebinti, atrasti ir džiaugtis reikia ir bičiuliais, supančiais tave. Bendrumo jausmas labai svarbus kiekvienas jausmas, nuo to nepabėgsi. O vietą sau po šia saulę pasidarai pats, savomis rankomis.

Ketvirtas punktas, žinoma, laipioja per šitas kategorijas – vaikinas, kuriuo esu susižavėjus, gali po truputį tapti mano draugu, o tada kilti ir aukščiau. Aš norėjau, kad mano buvęs vaikinas pakiltų į tą draugų kartelę. Jaustis jaukiau ir nesigėdyt savęs tiek pat, kiek su artimais draugais. Manau tai gana racionalus noras.

Man atrodo dažnai gyvenu kažkokioje suirutėje. Niekada aiškiai neišsirašiau, kas man svarbu. Išsigryninus šiuos dalykus lengviau. Lengviau stebėti save, žiūrėti, dėl ko darai dalykus, ar ko nepamiršti. Taip dažnai gyvenu suirutėje ir nė nepagalvoju, kad viską labai lengva atstatyti į savo vietas pradėjus prioritezuot.

Nuo to galima prieiti prie kito klausimo – klaidų, bendraujant su kitais. Viskas kyla iš susijaukusių prioritetų. Dažnai nutyliu, kai man netinka dalykai, nes vertinu draugystes labiau nei pačią savo, dažnai pamirštu žmones, nes vaikaus naujos avantiūros, dažnai nepakalbu su mama, nes noriu spoksot į šlamštą ragely ar pamirštu atskambint, nes kalbėjau su drauge. Viskas iš to paties- po kojomis nėra pagrindo ir nesuprantu, ką pasirinkus, nors į ausį dažnai šnabžda paslaptingas balselis, priverčiantis širdį skaudžiau stuktelti, kai nukrypstu nuo kelio.

Galop, ar man reikia jo? Iš tikrųjų negaliu pasakyt, kad labai reikia. Jis tiesiog atsitiko ir dažnai elgiausi, lyg šis atsitiktinumas būtų kertinė mano gyvenimo dalis. Bet iš ties - man to nereikia dabar. Aš turiu daug dalykų, kuriuos reikia man susitvarkyt su savimi: mokslai, artėjantis vizitas pas psichologę, miego  ritmas, fizinė būklė, įkurtuvės. Čia gan didelis sąrašas, kuris, jei rimtai tuo užsiimčiau, nepaliktų laiko mąstyti apie aną galą ar apie pirštus, susipynusius tarpusavyje. Aš tik žinau, kad noriu susitikti po peržiūrų. Pažiūrėt, kaip jis laikos. Pažiūrėt, kaip aš laikysiuos, su juo susitikus. Aš įsivaizduoju galimą revanšą, vykstantį lėtai, vėl bandant prisijaukinti vienas kitą ir pelnyti viens kito pasitikėjimą. Norėčiau pabūt be sekso, pažiūrėt, kas bus. Jei matyčiau interesą iš jo pusės, pabandyčiau nueit į kelis pasimatymus, pažiūrėt, kas bus. Norėčiau tiesiog pabandyti eiti į santykį lėtai, nepamirštant prioritizuoti savęs, šeimos ir draugų. Bet iš tiesų nėra labai svarbu, ar tai bus su juo, ar ne. Ar tai bus dabar ar ne. Šiuo mano gyvenimo metu man tam didelio poreikio nėra. Yra tik noras nenustot bandyt, tik ateinantį kartą, tikiuos, išeis rankose išlaikyt vadeles.

Tai va – „neturiu daug laiko“. Reikėjo tai išrašyt, kadangi visgi apgalvojau tai, ką norėjau. Ir apgalvojus šiuos dalykus, jaučiuos, kad lengviau paleist. Lengviau leist jam gyvent savo gyvenimą ir mažiau mąstyt apie jį. Būtis kinta, bėga ir niekada nestovi vietoj, tai geriau ištiest delnus, priimt tai, ką duoda, pasidžiaugt ir nesugniaužt. Gal jei nesilaikysiu, žengsim koja kojon su gyvenimu į naujus nuotykius ir nesėdėsime dusindami ar tempdami viens kitą į skirtingas puses.

[brangiausias-uostas]

Wait For Me | Lauk manęs

Salomėja Nėris

Ice will flow through Nemunas, Appletrees will blanch. Stay a while and wait for me Under the pale branch.

Barefooted past the wheat Flies the yellow summer. In the moonlight, evening dew Shines a tearful glimmer.

Fall will come. The north winds rise. Appletrees will dry. Wait for me as evening dies Under stormy skies.

In the windows cold will graze Tulips, chamomiles. In the deadly winter chill Wait for me a while.

If you still hold faith in me, If I’m in your heart, Any foreign trench will feel Like Motherland’s warm ground.

You will be so close to me, I’ll feel you by my side. And demise will spin by me, Bullets, missing, fly.

Don’t you take your gold ring off, Don’t you cut your braids! You’ve waited long, wait a bit more, - I’ll come home without fail.

They will carry flags down low, Honour the deceased. Trust them not. I will come home. I will. So wait for me.

Stones on gritty roads will howl, Canes will bloom green, then, Wait for me when nobody Will ever wait again...

Originalas: | The Original: 

Nemune ledai išplauks, Obelys pabals. - Parymok, manęs palauk Prie baltos obels.

Parugėm gelsvom basa Vasara prabėgs. Mėnesienoje rasa Ašara žibės.

Bus ruduo. Atjos šiaurys. Obelys pagels. Lauk manęs pavakary Vėtroj prie obels.

Šaltis išrašys languos Tulpes, ramunes. Negyvuos žiemos speiguos Tujen lauk manęs.

Jei dar myli, jei brangus, Jei manim tiki, - Drėgnas apkasas man bus Tėviškė jauki.

Ir tu būsi taip arti, - Jausiu prie šalies... Ir aplenks mane mirtis, Ir kulka nelies.

Tu žiedelio nenumauk, Nenukirpk kasų! Ilgai laukus, dar palauk, - Grįšiu, iš tiesų.

Vėliavas nuleistas neš, - Žuvusį minės. Netikėki. Grįšiu aš. Grįšiu.. Lauk manęs.

Akmenys paplentėm kauks. Sužaliuos lazda. Lauk manęs, kai nebelauks Niekas niekada...

1943. Iš rinkinio “Prie didelio kelio”. From the collection “By The Wide Road”.

[brangiausias-uostas]

How Great Is My Envy | Aš tau pavydžiu

Salomėja Nėris

How great is my envy, dear sunshine, When you turn round and swing west. Black grief open my heart pries, Difficult thoughts still possess.

How does my mother still live, there? Sister, my beloved friend? Wave as you pass with your beam‘s care, When your day‘s trip comes to end.

How great is my envy, dear sunshine, When you turn round and swing west. Or perhaps grass covers the ground, fine Over their grave? Do confess!

Originalas: | The Original:

Aš tau pavydžiu, saulele, Kai vakaruosna suki. Juodoji širdgėla gelia, Ir mintys eina sunkyn.

Kaip ten gyvena motutė, Mylimas draugas, sesuo? Eidama gulti, saulute, Spinduliu jiems pamosuok.

Aš tau pavydžiu, saulele, Kai vakaruosna suki. O gal jau želia žolelė Ant mielo kapo? Sakyk!

Ufa, 1942.IV.1. Iš rinkinio “Prie didelio kelio”. From the collection “By The Wide Road”.

[brangiausias-uostas]

I Am A Falcon | Aš sakalėlis

Salomėja Nėris

- Hear it? – Outside the balcony Rustle maples of spring. Mama, I am a falcon, I freely flap my wings.

I’ll fly to Palemonas, My daddy there to meet - Drop by my dear aunt Ona, Don’t tie me to a cleat!

So good to me was grandma, I miss her with no doubt. I am a falcon, mama, Right out I fly, right out!

- And, child, your darling mother You think of leaving here? Do you need me no longer? Alone I feel so drear!

- It cannot be this way! Where I go, so do you! Mom, turn into a swallow, And let us fly for two!

Originalas: | The Original:

– Girdi? – už lango šlama Pavasario klevai… Aš – sakalėlis, mama, Galiu skrajot laisvai.

Nuskrisiu į Palemoną Tėtuko aplankyt, Ir pas tetulę Oną… Manęs tu. nelaikyk!

Močiutė buvo gera man, Močiutės pasigendu. Aš – sakalėlis, mama, Skrendu pro langą, skrendu!

– O motinėlę, vaike, Ar čia palikt manai? Ar jos tau nebereikia? Oi, liūdna man vienai!

– Ne, taip negali būti! – Kur aš, tenai ir tu! Kregžde pavirsk, mamute, Ir skrisime kartu!

Maskva, 1944.V.24. Iš rinkinio “Prie didelio kelio”. From the collection “By The Wide Road”.

[brangiausias-uostas]

“Prie didelio kelio” vertimai | ”By The Wide Road” translations - Salomėja Nėris

Maironiui

Ar žiburėlis lauks

“Parneški, juodas varne, žinią į mano gimtinius namus…”

Rugsėjo žvaigždės

Vėl sniegti

Odisėja

Troškulys

Kur baltas miestas

Laiškelis

Aš tau pavydžiu | How Great Is My Envy

Kaip tave mylėtau

Namo

Prie šaltinio

Ateik!

Širvinta

Tolimas sapnas

Prie didelio kelio

Partizanai miškuos

Sakalai broleliai

Rudens naktys

Vėlinės

Stepės

Pusnys

Užpustyti keliai

Dideliam name

Bendrakeleivis

Beteisė

Savęs aš gailiuos

Pelėda

Už gyvybę tu brangesnė

Lietuvai

Kas priespaudą šitą pakels

Tėvynei

Myli tėviškę lietuvis

Dainuok, širdie, gyvenimą

Kodėl tyli žemė

Lakštingala negali nečiulbėti

Grįžkit!

Aš sakalėlis | I Am A Falcon

“Viltis”

Sugrįžimas

Saulytė

Rudenį

Donelaitis

Žandarai išvežė mokytoją

Nelauktoji

Močiutė

Lauk manęs | Wait For Me

Tavęs aš laukiau

Negesk, žiburėli

Ką pasakytų motinėlė

Vilnele!

Prie Stalingrado

Mes eiliniai

Jų veltui lauks | In Vain Awaiting

Virkdo vėjas