#pasaulį

[linguario]

🇱🇻 3️⃣1️⃣ 31 Letón - latviešu - Latvian #izglītība ir #spēcīgākais ierocis, lai mainītu #pasauli 🇱🇹 3️⃣2️⃣ 32 Lituano - lietuvių - Lithuanian #švietimas yra #galingiausias ginklas pakeisti #pasaulį 🇱🇺 3️⃣3️⃣ 33 Luxemburgués - Lëtzebuergesch - Luxembourgish #Educatioun ass déi #mächtegst Waff fir d'Welt ze änneren 🇲🇰 3️⃣4️⃣ 34 Macedonio - македонски - Macedonian #образованието е најмоќното оружје за промена на #светот 🇲🇾 3️⃣5️⃣ 35 Malayo - Melayu - Malay #pendidikan adalah senjata paling #ampuh untuk mengubah #dunia 🇲🇹 3️⃣6️⃣ 36 Maltés - Malti - Maltese L-#edukazzjoni hija l-aktar arma #qawwija biex tbiddel id-dinja 🇮🇷 🇮🇶 🇦🇫 🇹🇯 🇺🇿 3️⃣7️⃣ 37 Pᥱrsᥲ - فارسی fᥲ̂rsί - Pᥱrsιᥲᥒ #آموزش #قدرتمندترین سلاح برای تغییر #جهان است 🇮🇳 3️⃣8️⃣ 38 Eᥙskᥱrᥲ - Eᥙskᥲᥣdᥙᥒᥲk - Bᥲsqᥙᥱ #hezkuntza da #mundua aldatzeko arma #potenteena 🇮🇩 3️⃣9️⃣ 39 Jᥲvᥲᥒᥱ́s - ꦧꦱꦗꦮ - Jᥲvᥲᥒᥱsᥱ #pendidikan minangka senjata paling #kuat kanggo ngganti #donya 🇳🇵 4️⃣0️⃣ 40 Nᥱρᥲᥣᥱ́s - नेपाली - Nᥱρᥲᥣι #विश्व बदल्नको लागि #शिक्षा सबैभन्दा #शक्तिशाली हतियार हो (en Zhairem) https://www.instagram.com/p/Cl7fgq8tCm9/?igshid=NGJjMDIxMWI=

[meskiukastrips]

ERASMUS+ TECH-YOUTH: Young Digital Nomads

ERASMUS+ TECH-YOUTH: Young Digital Nomads

The main goal of the project „TECH-YOUTH: Young Digital Nomads” was to increase the knowledge, awareness, and competencies of project participants about the opportunities and threats related to the use of smart devices, digital tools, social media, and the Internet.The project was facilitated by 4 facilitators. Alexandru Iorga, Marcin Dabkiewicz, Milena Burchacka and Aleksandras…

[nedalomavisuma]

noriu liesti tave pirštais

kiekvieną tavo kūno centimetrą,

jausti kiekvieną tavo odos nelygumą, kiekvieną randą.

noriu žinoti, kas daro tave tavimi;

noriu žinoti kuo tu toks išskirtinis.

noriu žinoti kaip gelbėji save savo blogiausiomis dienomis ir koks jautiesi gyvas - geriausiomis.

noriu žinoti, kas verčia tave šypsotis;

ir noriu matyti kaip tavo akys žiba, kuomet kalbi apie dalykus, kuriuos myli ir kurie tau teikia laimę.

noriu žinoti, kas verčia tave bijoti ir noriu laikyti tavo ranką, kai su tomis baimėmis kovoji.

noriu pažinti tavo demonus, juos prisijaukinti ir tau parodyti, jog iš tiesų jie nėra tokie baisūs.

noriu mylėti tave ir mylėti gyvenimą kartu su tavimi.

noriu jaustis gyva kol laikai mano ranką ir vėjas man velia plaukus.

noriu apkabinti tave ir jaustis esanti namuose.

noriu žiūrėti į tavo akis ir juose matyti visą pasaulį.

noriu dainuoti mūsų mėgstamiausias dainas mašinoje ir juoktis, kuomet abu nepataikom į ritmą.

noriu stebėti mėnulį bei žvaigždes ir jaustis tokia menka prieš visatą,

o tada pažiūrėjus į tave pasijausti tokia didele;

nes aš tavo žvaigždės, tavo mėnulis

nes aš - tavo pasaulis.

[resentfuljustice]

Sodoma ir Gomora

2016-06-14 23.25 Escondido, CA, USA

Jų bute balkono nebuvo. Kiekvieną kartą užsimanius parūkyti – o proporcingai didėjant ant stalo išstatytų tuščių butelių kiekiui tą vakarą mes rūkėm atitinkamai per daug – vis tryniau pavasarinės striukės šonus į svetimos laiptinės sienas. Jaučiausi apsvaigusi, bet nenorėjau stabdyti. Lėtai siūbuodama klubais leidausi, atrodo, su kiekviena pakopa vis labiau siaurėjančiais laiptais – kurie žinojau, kad neveda prie nieko gero. Beieškodama pustuščio cigarečių pakelio savo kišenėje radau seniai pamirštą lūpų balzamą – viena ranka besilaikydama už nelygių turėklų, tepiau savo išsausėjusius lūpų kampučius kramtoma guma kvepiančiu Snow Fairy iš Lush. Priekyje manęs lipusi Dorotėja staiga atsisuko ir vėl pažiūrėjo į mane tuo nepaaiškinamo pykčio ir seksualinės frustracijos pilnu žvilgsniu – ar ji kaip koks medžioklinis šuo iškart kažką užuodė? Nesupratau, ką ji norėjo man pasakyti. Ar ji išvis man norėjo kažką pasakyti. Gal tik padaryti.

Maldauju kad nepavytų, niekas nepamatytų

O gal visas vakaras vyniojosi taip, kaip ir turėjo. Kas sakė, kad kelionės tikslas negali būti aiškiai nepažymėtas griovys ant staigaus posūkio? Arnas pridegė mano cigaretę, nes aš jau nebenulaikiau net žiebtuvėlio. Stovėjom keturiese ir patyliukais rūkėm. Pirmas prasižiojo Vilius – nebuvau tikra, kiek dar ištversiu nepakomentavusi kiekvienos iš jo burnos krentančios nesąmonės – manyje pradėjo kunkuliuoti vaikišką maištą primenantis noras, kur jo žodžius sprogdinau kaip kokius muilo burbulus. Jo laimei, jis buvo gražus. Gerai, labai gražus – toks lazdos neperlenkęs hipsteris su tvarkingu manbun’u, barzda ir stilingu megztuku – tai kartkartėmis galėdavau praleisti pro ausis jo marozišku balsu skleidžiamus kliedesius, nes į Vilių buvo tiesiog malonu žiūrėti. Kai pagalvoji, mes abu gyvenom tam tikrame savo fantazijų pasaulio versijoje – saviškėje bandžiau save įtikinti, kad nenumanau Dorotėjos ir Arno kėslų, o Vilius, greičiausiai, įsivaizdavo dar niekada nebuvęs psichuškėje. 

Matyt mano viduje užvirusi durnumo košė pradėjo verstis per viršų, nes išgirdusi Viliaus pagyrų monologo nuotrupas apie tai, kad jis “jau tiek daug laiko nebegeria”, nebegalėjau sustabdyti pro dantis iškošiamų žodžių.

– Tu nebegeri? Galvojau, kad tu dabar jau girtas…

– Žinai ką? Eik tu nachui. 

Kol aš toliau kreivai šypsojausi puse lūpų, Vilius numetė ir sumindžiojo pusiau surūkytą cigaretę, tada iškart pareiškė, kad išeina namo, o prie jo staigiai prisišlieję Arnas su Dorotėja pabandė dar jį perkalbėti.

– Davai dar pasilik.

– Ne. Nėra vaibo tarp mūsų, niekas čia mums nesiriša.

Nesigilindama į jų beviltiškas pastangas, toliau susimąsčiusi nužiūrinėjau Dorotėją. Ji, intensyviai bandydama paneigti kažkokį Viliaus teiginį, pradėjo purtyti galvą – mačiau iš po platininio baltumo sruogų lendančias tamsiai rudas šaknis, o jos neįtikėtinai kaulėti pečiai badė akis net per naminį, nunešiotą juodą treningo viršų. Iš kitų bendrų draugių pasakojimų girdėjau, kad ji visą gyvenimą kovojo su valgymo sutrikimais – ne taip lengva tą paslėpti, kai turi kambariokę ir daliniesi vienu vonios kambariu. Dorotėją pažinojau turbūt nuo penkiolikos metų – nors nebuvom itin artimos, kurios savo noru organizuotų pasimatymus ir leistų laiką tik dviese, susitikusios bendrų draugų grupelėje rasdavom iš ko kartu pasijuokti. Kadangi truputį paklajojome po pasaulį, abi tuo pačiu metu atsidūrusios tame pačiame mieste išnaudojome progą susidraugauti artimiau. 

Su Arnu ji susipažino keliaudama – nebuvau tikra, kiek laiko jie jau buvo įsipareigoję vienas kitam, bet tikrai ne metus ir ne du. Jis be jokių sunkumų įsipaišė į mūsų grupelę, kurios absoliučią daugumą sudarė merginos – gal dėl to, kad Arnas buvo toks visų draugelis, mėgstantis be atokvėpio su visomis flirtuoti – žinojau, kad ne man vienai buvo net sunku suprasti, kada jis tik prikolina, o kada gal visai rimtai kabina. Nueidama užgesinti cigaretę mačiau, kaip Arnas, beglostydamas barzdą, akivaizdžiai daugiau dėmesio skyrė mano rūkalo filtro baksnojimui į seną skardinę, o ne mūsų Jėzaus Kristaus prisikėlimo vakarėlį paliekančiam draugui.

Kantriai laukdama, kol Dorotėja pasiduos ir pripažins, kad aš kažkaip vienu sakiniu sugebėjau neatšaukiamai įžeisti Vilių, pakėlusi galvą žiūrėjau į trijų aukštų daugiabutį, kuriame sugalvojau šiemet valgyti farširuotus kiaušinius. Vieta buvo graži, netgi pavydėtina – šalia miškingo parko, tik pats pastatas visumoje man atrodė ganėtinai juokingai, gal truputį iškritęs iš konteksto. Apsuptas naujesnės statybos kūrinių, net atrenovuotas atrodė kaip koks senis, nesėkmingai norintis apsimesti jaunuoliu. 

Po gero pusvalandžio nevaisingų įkalbinėjimų, pagaliau trise kopėme laiptais aukštyn. Viršuje jaučiausi uždususi – bet vos tik Arnas už nugaros užtrenkė buto duris, ir mes vėl visi juokėmės iš kažkokio durno bairio, o Dorotėja atsukinėjo kažkelintą butelį raudonų devynerių – staiga atsišviežinau. Lyg nuo akių kas būtų nutraukęs pageltusią marlę, per kurią kažkas spaudė cepelinų masę. Arba tarsi būčiau išmokusi dar vieną papildomą užsienio kalbą – atsisukusi į Dorotėją, neįtikėtinai aiškiai mačiau jos negeras intencijas slepiančią šypseną. Arba anksčiau nepastebėjau, arba ji pradėjo kaip kokia sirena mano pusėn siųsti visus įmanomus ženklus. Taip, jos veidas ir taip įprastai būdavo toks truputį chytras – o per vakarą susileidus tiek alkoholio, jos savotiškas sataniškumas atsiskleisdavo vis ryškesnėm spalvom kiekvieną kartą užsivertus stiklinę.

Dorotėjai dosniai vis pildant mano gėrimą, netikėtai sudrebėjo jos ranka, ir raudonas skystis išsiliejo ant stalo. Ji lėtai pakėlė akis ir įsmeigė žvilgsnį tiesiai man į tarpuakį. Jeigu manęs kažkas būtų paklausęs iki šio vakaro, kiek skirtingų Dorotėjos kaukių pažinojau – būčiau nė sekundei nesudvejojus ir atsakius, kad dvi – viena papuošta apgaulinga šypsena, o kita padabinta pykčio persunktomis akimis. O tą vakarą susipažinau su dar viena, kurios negaliu pamiršti – jos lūpas skrodė keista užuomina, o primerktame žvilgsnyje spragsėjo neatskleistas pažadas. 

– Nepamiršai, kad visi trys turėsim vienoje lovoje miegoti?

Nieko jai neatsakiau, tik paėmiau už lipnių stiklinės kraštų ir užsiverčiau. Telefone šviečiantis laikrodis patvirtino, kad vakaro valandų ribos iš lėto tirpo ir liejosi su paryčiais, o mes laiką leidome bute su vienu miegamuoju. Visas patalpas jungė vienas ilgas koridorius, kuris šakojosi į virtuvę, svetainę, vonią ir miegamąjį – bet taip, visoje erdvėje buvo tik viena oficiali lova. Dorotėja toliau žiūrėjo į mane, lyg laukdama bet kokio ženklo – žodžio ar nebylaus linktelėjimo, o aš, norėdama laimėti laiko, dairiausi aplink. Pagavau Arno žvilgsnį, bet po sekundės nusisukau, tyrinėdama baltas namų sienas. Visas interjeras buvo paprastas – mus supo tarpusavyje nederantys ir netvirtai atrodantys baldai, kuriuos savarankiškai surinko šita pora klibančiuose santykiuose. Namai buvo nuobodžiai, net steriliai tvarkingi, norėjosi rasti kažką padėtą ne vietoje – vien iš sportinio intereso. Bet visa gyvybė slėpėsi už buto durų – Arnas kaip bet kuris eilinis vyras turėjo obsesyviai domėtis kokiu nors testosteronu kvepiančiu hobiu – jo atveju, tai buvo dviračiai. Bet visos ratuotos transporto priemonės su šalmų komplektais stovėjo laiptinėje. “Kad būtų tvarkinga, gražu ir akiai malonu” – pagal Dorotėją. 

Žinau, galėtum pagalvoti, kad tam tikra prasme Arnas buvo po Dorotėjos padu – gal ir neklystum. Bet ar kiekvienas ilgalaikių santykių pridusintas vyras gali pasigirti vienu metu miegojęs su dviem panom?

Ant silpnybių paslydau, atsakyk ar tu evil

Visi trys neišleidom nė menkiausio garso, bet lyg perskaitę vieni kitų mintis, vienu metu pakilom nuo nešvariais indais nukrauto stalo ir patraukėm koridoriaus link. Nusprendę, kad laikas pradėti varžytis su bepatekančia saule, iš šaldytuvo išsitraukėm paskutinį laipsnių turintį butelį – atkimšusi ledinį Prosecco, nuoga klūpėjau svetimos poros kvapo prisigėrusioje patalynėje. Po minutės milžiniški miegamojo langai garavo nuo ūmine alkoholine intoksikacija pasižyminčių siluetų dažno kvėpavimo, o mane prie išgulėto čiužinio prispaudė keturios nepažįstamos rankos. 

Tada jau sugebėjau sau pripažinti, kad neverbalinius ženklus supratau teisingai – tai buvo jų planas nuo pat pradžių. Nežinojau – bet ir nenorėjau žinoti – kurio galvoje šita idėja užgimė pirmiau. Jie buvo pora, jie vienas su kitu mylėjosi tūkstančius kartų, bet šį kartą į seansą sugalvojo pasikviesti ir svečią. Kodėl? 

Nuobodu? 

Taip sugalvojo gelbėti santykius?

Trūksta adrenalino? 

Ar tiesiog prieš išsiskiriant reikėjo išpildyti kažkurio neįgyvendintas fantazijas? 

Jaučiausi patekusi į spąstus, bet nesipriešinau. Buvau pasirodymo dėmesio centre – publika būtų mane pasveikinusi ovacijomis atsistojus net tuomet, jeigu nebūčiau nė piršto pajudinusi. Buvau to vakaro iš rankų į rankas perduodamas naujas, jaudinantis žaislas. Nors Dorotėja mane užpuolė kaip koks plėšrūnas, joks alkoholis negalėjo į komą paguldyti iš mano vidaus kylančio nesmagumo jausmo, kai tavo mokyklos laikų draugė tau per kelius iš lėto numauna kelnaites. Jaučiausi mažų mažiausiai keistai, kai Dorotėja man skyrė daugiau dėmesio negu Arnui.

Nes man smagiausia nakties dalis buvo dalintis Arnu.

Labai, labai retai, bet taip, kartais mane traukia moterys. Jeigu reikėtų įvardinti būtent šios akimirkos idealą, iškart prieš akis matau grupinių užsiėmimų trenerę – mano akimis tobula moteris, kas kartą pro mane iš lėto praplaukianti ir nusišypsanti kaip koks angelas – tokia švelni, moteriška, kvepianti. Maloniu balsu, šviesiais plaukais, neįtikėtinai mielu veidu – bet negaliu atitraukti nuo jos kūno akių, kai ji salėje daro prisitraukimus. OK, tarkim būtent su ja nueitume į pasimatymą – galvočiau kaip noriu prie jos prisiliesti, ją pabučiuoti, bet ne kaip nuplėšti jai sportines timpas. Neturiu tam pašaukimo.

O čia mano kojas lyg kokiais vėžio gnybtais buvo suspaudusi Dorotėja – kuri niekada nebuvo nė trupučio man patraukli. Kol liemenį pasukusi į šoną bučiavausi su Arnu, galvojau apie vidinėje šlaunų pusėje garantuotai po šios nakties liksiančias mėlynes. Šiąnakt naiviai nusiteikusi sėdau į nekaltai atrodančią karuselę – tarkim tuos ratu besisukančius arkliukus – o atsidūriau kažkokioje ekstremalioje amerikietiškų kalnelių versijoje, kur mane be įspėjimo paleido į stratosferą. Dar nesibaigus pasivažinėjimui, gailėjausi nusipirkus bilietą.

***

Saulės spinduliams pradėjus svilinti mano užmerktus akių vokus, pradėjau budintis iš pačio keisčiausio, bet beprotiškai neblaivaus Velykinio sapno. Suakmenėjau supratusi, kad guliu vis dar toje pačioje lovoje, per vidurį tarp savo dviejų draugų – kad viskas, kas vakar įvyko, buvo tikra. Prie mano krūtinės meiliai prisiglaudusi miegojo Dorotėja, o mano riešą švelniai glostė Arnas – bet neįstengiau galvoti apie nieką kitą, tik kaip žmonės gali miegoti neužsitraukę užuolaidų. Tiek šviesos ryte, kad net koktu.

Jaučiausi viskuo nusivylusi. Savimi, jais, išaušusia nauja diena. Vis mąsčiau apie tai, kad Dorotėja su Arnu skyrėsi ir taikėsi šimtus kartų, ir kiekvieną kartą man paklausus kam ji pas jį vis grįžta – ji vis pasakodavo tą pačią istoriją kaip “jie tobulai fiziškai suderinami, tokio sekso su bet kuo nepatirsi”. O man viskas pasirodė taip netikėtai vidutiniška – glamonės vidutiniškos, seksas vidutiniškas, kotas… irgi vidutiniškas. Vienintelis jaudinantis faktas iš tos nakties buvo tiesiog pats threesome įvykis.

Tada pajutau, kaip Arnas paėmė mano ranką ir pradėjo su ja iš lėto vedžioti po savo kūną. Atsisukau veidu tiesiai į jį. Po kelių minučių žiūrėjau į lubas ir svarsčiau, ar būtent tai, kas dabar ką tik įvyko, visoje šitoje painiavoje bus laikoma neištikimybe? 

Nes Dorotėja vis dar miegojo šalia. 

Pili į ugnį alyvą, auksas, bet nesilydau

Drebėdama pro kojūgalį iššliaužiau iš lovos ir nuėjau į virtuvę ieškoti vandens. Visi paviršiai buvo nukrauti nešvariom taurėm, stikliukais, stiklinėm ir buteliais – iškrausčiusi spinteles neradau nei vienos švarios taros, nebent būčiau norėjusi lakti vandenį kaip koks Reksas iš dubenėlio. Tada stabtelėjau ir svarstydama žiūrėjau į pagarbioje virtuvės vietoje laikomą Arno blenderį.

Arnas nemokėjo elgtis su pinigais. Nuolat juos švaistė ant visokių nesąmonių – arba sugalvodavo suinvestuoti į kokį akivaizdų scam’ą. Paskutinė jo geniali mintis buvo pasiimti paskolą ir už ją prisipirkti bitcoin’ų. Ir su tuo blenderiu buvo kažkas panašaus – jis kaip koks benziniu aplaistytas degtukas užsidega, kad primygtinai čia ir DABAR jam reikia kažkokio GERO daikto – ir šį kartą jam po akimis pasimaišė tas blenderis. Už jį sumokėjo beveik 700 – ir su nuoširdžiu pasididžiavimu man ir Dorotėjai pasakojo, kad visam rinkinyje buvo gal dešimt skirtingų antgalių, o pats blenderis toks galingas, kad gali net smulkinti riešutus. Jam pasakojant akies kampučiu mačiau besikeikiančią Dorotėją. Likusios vienos pasidalinom praktiškai identiškomis nuomonėmis.

– Nu bl… WTF… Nachui?

– Ką jis ten blenderiuos, koksą su monster energetiniu?

– Nežinau, debilas jis. Tik atsargiai, užmuš tave Arnas, jeigu kažką tam blenderiui padarysi.

Tą rytą įžūliai nuėmiau nuo to stovo Arno pasididžiavimą – prabangųjį blenderį, ir prisipyliau ledinio vandens iš krano. O ką daryt? Iš kur dabar man kažką švaraus ištraukt? Pradėt barškinti stiklinėm, plauti indus, visus pažadinti ir susitikti akis į akį su realybe?

Grįžusi atgal į miegamąjį, pasidėjau blenderį ant šalia esančio Dorotėjos kosmetinio staliuko. Gavusios rytinių saulės spindulių, blenderio sienelės pradėjo rasoti. Atsigėriau tiesiai iš fiber glass ąsočio, ir padėjau jį atgal. Žiūrėdama į iš lėto tekančius vandens lašus pagalvojau, kad blenderis buvo vienintelis protingas per pastarąsias 24 valandas mano priimtas sprendimas.  

***

Po visos šitos pjankės Dorotėja turėjo eiti į darbą. O mes su Arnu nuėjom į miestą papusryčiauti – bet viskas buvo taip keista, kad vos suvalgius vieną bagel'į su tepamu sūriu, nusprendžiau grįžti namo. Tęsiau savo nuodėmių išpirkimo tradiciją – po kokių baisių pasisėdėjimų, arba kai atsibusdavau kokiam šiukšlyne po reivo, nors ir būdavau tikrai toli nuo savo namų, grįždavau pėstute. 

Tyliai valgo pavydas, tyli tyli palyda

Aišku, po tokio Velykų atšventimo niekas nebebuvo kaip seniau. Dorotėja pradėjo į mane nuolat piktai žiūrėti – ir jeigu Arnas išdrįsdavo su manimi atskirai pakalbėti, ji iškeldavo kokią sceną arba pademonstruodavo nekontroliuojamą pykčio priepuolį, lyg aš bandyčiau jį pasisavinti. Matyt laikė kažkokią nuoskaudą – tik nesu tikra dėl kurio įvykio – ar Arnas jai pasakė, kad jam su manimi tą naktį buvo gera? Ar ji tiesiog žino, kas įvyko tarp manęs ir Arno tą rytą?

***

– Žinai, kad ji dabar su merga gyvena?

– Ką?

– Taip. Išsiskyrė su Arnu, tada su kitu susižadėjo, o dabar gyvena su tokia sena, stora lezbiete.

– Tu čia rimtai?

– O tu niekada su ja būdama nesijautei taip, tarsi jos žvilgsnis reiškia tik vieną iš dviejų – arba ji nori iš pykčio į plaukus įsikibt, arba… palaižyt?

– Hmmm…

***

“Žinai juk, kaip su mumis – mergom – mes gi pričiešinamos… Pritravinamos”

[princesepersikas]

Negalite praleisti skyrių, gyvenimas neveikia taip. Jūs perskaitėte kiekvieną eilutę, sutikote kiekvieną veikėją. Jūs nepasimėgausite visu pragaru, kai kurie skyriai privers verkti savaites. Išprotėsite nuo dalykų, kurių nenorite skaityti, turėsite akimirkų, kai nenorėsite, kad puslapiai baigtųsi. Bet jūs turite tęsti. Istorijos saugo pasaulį. Gyvenk savo, nepyk. 

[nezinaukamsitaspuslapis]

tu tik tapyk, tapyk, sakydavo man, kai trūko jėgų ir noro judėti toliau ar išvis pajudėti iš vietos. tai aš ir patapysiu.

prisipažinsiu, jaučiuosi atsidūręs aklavietėje. man gėda rašyti draugams ir kreiptis pagalbos. tiek laiko su jais nebendravau, o dabar rašyti tik tam, kad norėčiau kažkam išsikalbėti, atrodo šlykštu ir savanaudiška. apskritai, sunku su tais draugais, nes vieni keliauja aplink pasaulį ir nėra pasiekiami, kiti tapo tokiais retais pašnekovais, kad, rodos, nepridera su jais susisiekti dėl rimto pokalbio, su trečiais nuolat ir taip kažkas vyksta, todėl nenori jų varginti savo problemų svoriu.

labiausiai nenoriu klausytis patarimų, ypač, „gal nori susisiekti su savo psichologu?“ ne, dabar aš to nenoriu, dabar aš noriu pasijausti, kad turiu ryšį su kitu žmogumi, kuris klauso manęs atvira širdimi ir už tai neturiu jam mokėti pinigų. mes taip išsiilgę autentiškų santykių, bet vos kitas parodo savo pažeidžiamumą, jis diagnozuojamas, nukreipiamas pas specialistą, galbūt net apkaltinamas trauma dumping ar negatyviais vaibais.

iš to iškyla liūdnas suvokimas, jog kad ir kiek mes kalbame apie psichinę sveikatą, žmonių su psichinėmis ligomis mes vis dar vengiame. nes tai nepatogu, nejauku ir mes visi turime savo problemų. nes labai sunku mėgti negatyvius ir demotyvuotus žmones. tai nėra sexy, tai negamina dopamino. ir su jais yra sudėtinga. nesinori vadinti savęs našta, nes tai neproduktyvu, bet neišvengiamai kartais pasijaučiu, kad esu vargas kitiems, kuris turi tyliai privačiai išsispręsti savo problemas, kad vėl pasivyčiau kitus ir elgčiausi kaip visiškai sveikas ir kupinas meilės gyvenimui individas. ir taip vis iš naujo ratu.

[cdholikas]

Vinyl (LP) Melanie Martinez - Cry Baby 2LP

Patirkite įnoringą Melanie Martinez pasaulį su Cry Baby 2LP vinilu iš CD Holikas! Šiame dvigubame LP skamba visi jos debiutinio albumo hitai, sumaišę patrauklias melodijas su unikaliu pasakojimu. Apsilankykite dabar ir papildykite savo kolekciją šiuo spalvingu vinilu!

https://cdholikas.lt/products/melanie-martinez-cry-baby-1794e3

[friendswithdopamine]

I am 25 years old. Visa gyvenimą jaučiausi lyg su manimi būtų kažkas negerai. Lyg kažko manyje nebūtų. Bet negalėjau suprasti ko nėra nes to niekada ir nebuvo manyje. Prieš pusantrų metų pasiekęs viena i�� sunkiausių kertinių gyvenimo akimirkų, nusprendžiau apsilankyti pas psichiatre, buvau diagnozuotas klinikine depresija, pradėjau gerti vaistus, jie man netiko. Puse metų įtikinėjau save kad galiu susitvarkyti ir be vaistų iki kol išdrysau išbandyti kitokius vaistus. Pradėjau juos vartoti ir pirmos savaitės buvo labai sunkios psichologiškai. Buvo minčių apie savižudybę ir buvo sunku tvarkytis su savimi bet tai praėjo po kelių savaičių. Visą tą laiką lankiau terapija. Pamenu pirma apsilankymą pas ją ir kaip jai pasakiau kad jinai nemaloniai bendrauja. Bet vistiek lankiausi pas ją. Antra, trečia, ketvirta karta. Ir taip praėjo pusantrų metų su ja.

Kodėl?

Atvykau šiandien pavėlavęs, atsisėdau, įprastai jinai nepradeda pokalbio bet šis kartas buvo kitoks.

Pirma karta kai tai įvyko, Jinai atsiprašė ir papasakojo kad kai atvykau pas ją, Ji galvojo kad man yra tinkamas toks terapijos būdas ir ji klydo.

Šiandien buvo antras kartas. Pradėjo pokalbi kalbėdama apie tai jog buvo pokalbis su savo vadovu, kad jaučiasi lyg atsidūrė akligatvyje ir nežino ką daryti, vis dėlto su tokio tipo traumomis jai dar neteko susidurti todėl negalėjo to atpažinti. Jos vadovas jai pasakė kad ji galimai yra per daug šiurkšti.

Šnekėjome ar tas jos šiurkštumas kaip jinai bendravo buvo iš manęs ar iš jos?

Vis dėlto terapiautas yra tik veidrodis ir jis gali parodyti ko pats nematai.

Buvo debatai ar savo elgesiu stengdavausi ją išprovokuoti? Man yra patogu šiurkštūs ir nemalonus žmonės nes tai yra man pažystama, su tuo aš užaugau ir man tai buvo maistas.

Todėl kai jinai paklausė kodėl vistiek lankiausi nors ir man nepatiko? Pasakiau kad tai buvo geriau nei alternatyva, nenorėjau tokios kaip Ilonos. Kuri buvo begalo šilta ir maloni moteris.

Kai tėvas savo žmona vadina “sterva” ir kitais epitetais, tikriausiai nelieka nieko kito tik suprasti jog tai yra “norma”.

Man yra patogu šiurkštūs ir nemaloni žmonės nes žinau ko galiu iš jų tikėtis

Aš niekada nesitikėjau šilumos..

Šiandien ji buvo supratinga, bandanti palaikyti ir buvo atvira. Man tai kėlė labai nepatogius jausmus.

Jeigu jinai nepajaus to, aš pakeisiu tema kad mes net arti nebūtume prie tokio pokalbio. Bent jau taip būdavo anksčiau.. niekada tai nedariau tyčia, tiesiog nežinojau kaip kitaip. Visa gyvenimą bandžiau tik išgyventi ir visada galvojau kad tai neturi kainos, tik dabar matau kad klydau.

Nesuprasdavau ka jinai turėjo omenyje vis sakydama kad elgiuosi taip kad man reikėtų tos šilumos bet visais įmanomais būdais stengiuosi spardytis nuo to.

Šiandien šnekėjome apie tai -

“Aš jaučiuosi kad man reikia to santykio, bet aš nenoriu būti santykiuose ir aš nesuprantu kas yra negerai su manim?”

“Ar nori pats pabandyti išsiaiškinti tai ar man padėti?”

Įprastai niekada neprašau jos nuomonės, tačiau šiandien buvo kitaip.

“O gali?” Paklausiau.

“Tu turi kas vadinasi “Anxious Ambivalent Attachment”, tai bus visam gyvenimui, su terapija galima tai koreaguoti bet tai visada liks”

Jinai papasakojo kas tai yra, pradėjau skaityti daugiau apie tai ir pagaliau suprantu ka aš jaučiau visus tuos 25 metus..

Juokinga kad nors ir pats net neįsivaizduoji, Tavo kūnas visada tai žinos.

Pasekmė viso to?

Niekada nesugebėjau susikurti artimų santykių su žmonėmis kurie man reiškė visa pasaulį.

Kad ir kiek jie bandė atidaryti tas duris, jos niekada nebuvo atrakintos ir niekada apie tai net nežinojau..

Ir net negaliu įsivaizduoti kas bus toliau.

Žinau tik tiek kad lankysiu toliau terapija (kas žino, gal ji bus pirmas žmogus kurio sugebėsiu neatstumti? O galbūt vis dėlto pabėgsiu kaip visada bėgau?),

ieškosiu naujos muzikos, stengsiuosi atrasti naujas vietas kuriose dar neteko būti ir padarysiu labai labai labai daug nuotraukų. Ši nuotrauka yra viena iš keturių kurias padariau šiandien.

[norunas]

Chances and Choices

Pasinerkite į gyvenimo galimybių ir pasirinkimų pasaulį su daina 'Chances and Choices'! Šis įkvepiantis kūrinys atskleidžia mūsų sprendimų svarbą, jungdamas jausmingas melodijas su prasmingais žodžiais. Puikiai tinka apmąstymams, ši daina primena apie kelius, kuriuos renkamės, ir apie šansus, kuriuos gauname. Tegul 'Chances and Choices' įkvepia jus priimti drąsius sprendimus ir išnaudoti visas gyvenimo galimybes.

Unleash the beats! Click to listen now!

[gpspartneris]

Kaip 3D skenavimas įtakoja architektūros ir statybos pramonę?

Architektūros ir statybos sektoriuje pastaraisiais metais įvyko reikšminga skaitmeninė transformacija. Vienas iš svarbiausių šio pokyčio veiksnių - vis dažniau naudojami įvairūs 3D skeneriai ar jų sistemos. Šie prietaisai, kurie itin detaliai ir greitai fiksuoja tikrąjį pasaulį, ženkliai keičia šių specialistų darbo procesus. 

3D skenavimo prietaisai dažnai naudojami per visą projekto gyvavimo ciklą - nuo jo pradžios iki pridavimo. Skaitydami toliau sužinosite, kuo būtent 3D skenavimas yra toks reikšmingas ir kodėl pastaruoju metu jis vis plačiau taikomas architektūros ir statybos pramonėje. 

Kaip 3D skenavimo prietaisai atskleidžia savo tikslumo potencialą?

Įprastiniai taikomi geodeziniai metodai dažnai apima rankinį duomenų surinkimą ir 2D brėžinių braižymą. Šie metodai pakankamai lėti ir varginantys, dažnai įsivelia žmogiškos klaidos, o sudėtingoms užduotims atlikti reikia daug daugiau informacijos bei aukštesnio situacijos detalumo. 3D skenavimas, naudojantis lazerio spinduliuotės arba šviesos technologiją, suteikia neprilygstamas tam galimybes. 

Šie prietaisai gali fiksuoti šimtus, tūkstančius ar milijonus taškų per sekundę, sudarydami itin tikslų situacijos ar objektų paviršius atkuriantį skaitmeninį taškų debesį, kuriame galima nustatyti tikslią tokių objektų ar erdvės situacijos geometriją. Aukštas tikslumas ir detalumas architektūros ir statybos sektoriaus specialistams suteikia daug įvairių privalumų. Architektai ir statybos inžinieriai vis labiau pasikliauja įmonėmis, turinčiomis gerą reputaciją skenavimo srityje ar parduodančiomis 3D skenerius.

3D skenavimo prietaisai fiksuoja vertingus esamos situacijos duomenis

Dauguma esamų pastatų dėl nedokumentuotų pakeitimų ar pakartotinių modifikacijų dažnai kelia didelius iššūkius inžinieriams ir architektams. 3D skenavimo prietaisai fiksuoja esamą pastatų būklę ir teikia vertingų duomenų ekspertams, dirbantiems su pastatų renovacijos projektais. Specialistai gali naudotis skenuotais archyviniais ar esamais duomenimis, kad nustatytų galimas problemas, patvirtintų matavimus ar tiksliau planuotų.

Padėkite architektams geriau planuoti ir projektuoti

Naujausiomis technologijomis aprūpinti 3D skeneriai fiksuoja daugybę smulkių detalių, todėl architektai ir inžinieriai gali daug geriau ir efektyviau ruošti planus ar projektuoti. Šie specialistai gali nuodugniai išstudijuoti vietovę ar supančią aplinką, kurioje bus arba yra vykdomi renovacijos darbai.

3D

skenavimo prietaisai leidžia specialistams pasirinkti tinkamus erdvinių duomenų formatus, jų pagrindinius komponentus ir aplinkos veiksnių integravimą. Iš skenavimo gautus 3D modelius lengva integruoti į pastato informacinio modeliavimo (BIM) sistemą, dirbti su kooperatyviniais brėžiniais ir atpažinti įsivėlusias klaidas ar konfliktus.

Bendradarbiavimo ir komunikacijos gerinimas

3D skenavimas yra veiksminga komunikacijos priemonė, padedanti projektuotojams, architektams ir rangovams įsivaizduoti sudėtingas projekto detales bendroje interneto erdvėje. Tai skatina geresnį supratimą, mažina klaidingas interpretacijas ir padeda sklandžiau koordinuoti pastangas per visą statybos ciklą. Be 3D skenavimo įrenginių, GPS/GNSS įranga suteikia išskirtinę vertę architektams ir inžinieriams, atliekantiems specifinius statybos darbus, padeda „pririšti“ nuskenuotus taškų debesis prie naudojamos koordinačių sistemos.

Statybų valdymo supaprastinimas

Skenavimo būdu gauti taškų debesys, o vėliau - tikslūs 3D modeliai, idealiai tinka itin tikslioms medžiagų sąmatoms ir pasiūlymams sudaryti. Šie duomenys padeda tobulinti projekto planavimą ir mažina kainų viršijimo riziką. Be to, skenavimas tinka stebėti kiekvieną statybos proceso etapą, padeda nustatyti nukrypimus nuo veiksmų plano ir prisidėti prie kokybės kontrolės priemonių.

Priežiūra ir valdymas be rūpesčių

Šiuo metu kol kas nėra geresnės alternatyvos 3D skenavimo įrenginiams, kuomet kalbama apie objekto valdymą. Naudodami 3D skenavimo įrenginius galime greičiau ir lengviau gauti skaitmeninį pastato fizinio išdėstymo skaitmeninį įrašą, sudaryti konkrečius, į rezultatus orientuotus, techninės priežiūros planus ar užbėgti už akių galimoms problemoms.

Kokia 3D skenavimo ateitis?

3D skenavimo prietaisų naudojimas architektūros ir statybos pramonėje vis dar yra pradiniame etape. Tačiau jie turi didžiulį potencialą. Per ateinančius kelerius metus tokių skenerių pritaikymas statybos projektuose turėtų eksponentiškai augti, o technologija tapti labiau mobili ir lengviau įperkama.

Integravus AR (ang. „Augmented Reality“) technologiją į 3D skenerius, architektai ir civilinės inžinerijos inžinieriai gali geriau matyti ar įsivaizduoti kiekvieną planuojamą elementą realiuoju laiku.

Panaudojant 3D skenavimo duomenis galima programuoti įvairius autonominius įrenginius, įskaitant robotus, įvairioms užduotims atlikti, pvz.: vietovės išminavimą, senų pastatų griovimą ir tikslų konstrukcijų surinkimą.

Dėl pažangiausių 3D skenavimo technologijų architektams ir inžinieriams šiais laikais nesudėtinga stebėti statybos projektų pažangą realiuoju laiku. Ekspertai gali geriau valdyti projektus, daugiau dėmesio skirti kokybės kontrolei, kuomet turi sklandžią prieigą prie realaus laiko duomenų.

3D skenavimas yra palyginti nauja inovacija. Tačiau architektūros ir statybos sektoriaus specialistai visame pasaulyje yra visiškai priklausomi nuo 3D skenavimo prietaisų. Šie prietaisai užtikrina aukščiausio lygio tikslumą ir naudingas duomenų įžvalgas, be to, pagerina specialistų komunikaciją.

[forexlita]

Forexlita: jūsų Premier Valiutos Keitykla paskirties vieta

Atraskite sklandų valiutos keitimą naudodami Forexlita – patikimą vietą, kurioje galite atlikti operacijas be rūpesčių. Įeikite į patogumo ir patikimumo pasaulį mūsų Valiutos Keitykla. Konkurencingomis kainomis ir profesionaliomis paslaugomis užtikriname, kad visi mainai vyktų sklandžiai ir efektyviai. Nesvarbu, ar esate keliautojas, ar verslo savininkas, Forexlita profesionaliai ir sąžiningai patenkina visus jūsų valiutos poreikius. Patirkite skirtumą su Forexlita šiandien.

[resentfuljustice]

한국 pt. 13 - I spy with my little eye... half Korean

Mums žingsniuojant link metro stotelės, pro šalį prašvilpė greitoji pagalba. Nustebau pamačiusi ryškiai žalius šviesų atspindžius ant gretimų parduotuvių vitrinų – pasukusi galvą link garso šaltinio, klausiausi ausiai nepažįstamos sirenos melodijos (kodėl ji tokia neagresyvi?). Ant geltonai balto autobusiuko buvo parašytas pagalbos telefono numeris 119. Vieną sekundėlę pagalvojau, kad žiūriu į veidrodinę užrašų versiją, kuri būna prilipdyta ant kapoto – tam, kad net ir tokie vairuotojai kaip aš, visu garsu besiklausantys ukrainietiško repo ir negirdintys jokių garso signalų už nugaros, bent atgalinio vaizdo veidrodėlyje pamatytų juos nesėkmingai aplenkti bandantį AMBULANCE. 

– Kodėl 119, o ne 911? Nes čia rytai, o ne vakarai, Juste.

Nežinau kodėl man taip nuolat lipo visokie mediniai bairiai – gal tiesiog turėjau humorui visiškai neišlavintą skonį, kurio absoliuti viršūnė buvo pasiekta šimtąjį kartą bežiūrint 17 metų senumo filmą "Scary Movie 4", kai man kartu su aktoriais cituojant dialogą "Tempura, Sushi, Sashimi!", tuo metu subtitrai rodo "The answer is within my father's heart! Follow the blood!". Bet besijuokdama stovėjau prie 7-Eleven parduotuvės durų ir akimis bėgiojau po visą bokštą tuščių puodelių, kurie per kelias sekundes galėjo pavirsti karštu gėrimu.

Karolis, vietoj pasisveikinimo, šį rytą atsisukęs į mane užkimusiu balsu iškarkė tik "Noriu arbaaaaatos, skauda gerklę". Nusprendėm po Nacionalines Seoulo kapines vaikštinėti gurkšnojant iš vienkartinių puodelių – aš jau buvau pradėjusi nerimauti, kad tik nenusižengtume kažkokioms nerašytoms mandagumo taisyklėms ir neužsitrauktume tiek gyvųjų, tiek mirusiųjų nemalonės. Bet negalėjau pernelyg rimtai žiūrėti į visą šitą reikalą, kai Karolis – tas pats vyras, turbūt bent pusantro karto visais atžvilgiais didesnis už vidutinį korėjietį, gydydamas savo peršalimą, gretimais garsiai siurbčiojo Hershey's karštą šokoladą su zefyriukais. 

Su kapinėmis turėjau ypatingą ryšį – gal net kažkuo keistesnį negu tarp manęs ir sumuštinių – bet besisvečiuodama bet kurioje svetimoje šalyje (netgi aplankant kokį naują miestą Lietuvos teritorijoje) turėjau bent trumpam įžengti į lavonais išgrįstą žemę. Mėgau lėtai apžiūrinėti vyraujančias antkapių tendencijas, gėlių pasirinkimus – dirbtinės ar tikros, skintos ar pasodintos, puokštės ar pavieniai žiedai, taip pat nevengdavau pagalvoti apie tikėtiną savo pačios gyvenimo trukmę, mintyse greitai suskaičiuodama kiek metų po mano kojomis gulintis kaulų maišas turėjo garbės šliaužioti po šitą pasaulį. Bet Seoulo nacionalinės kapinės buvo tokios didelės, kad po jas nesustodamas vis ratus suko net tam specialiai dedikuotas maršrutinis autobusas, su bent septyniomis, po visas kapines išbarstytomis stotelėmis. Tad buvau nusiteikusi, kad visko per vieną dieną tikrai neapvaikščiosiu.

Jaučiau ore tvyrantį pušų kvapą, kai pasukę link pagrindinių kapinių vartų, ten pamatėme du iškilmingai pasipuošusius kariškius – vienas iš jų buvo apsirengęs visiškai baltai, ir vėliau įžiūrėjau ant jo kepurės nugarėlės pakabintą inkarą. Šalimais stovėjo mažas, šviesus namelis, iš kurio mus pamatęs išlindo kapinių apsaugos darbuotojas. Ant nedidelės įkalnės, už jų nugarų, girdėjau monotoniškai pasikartojančius žodžius, kuriuos kartais pertraukdavo trumpas pagiedojimas. Karolis priėjo ir paklausė darbuotojo, ar mes galime eiti toliau ir dalyvauti vykstančioje ceremonijoje – jis be emocijų linktelėjo, tik liepė nusiimti akinius nuo saulės – pasirodo, tai buvo simbolizavo nepagarbą mirusiems. Nežinau, ar tokios pagerbimo ceremonijos vyksta kartą per mėnesį, o gal ir po kelis kartus per dieną – bet džiaugiausi, kad kaip tik tuo metu bastėmės po kapines. Atsistoję šiek tiek toliau nuo smilkalais mojuojančios minios, klausėmės aidinčios liūdnos, nesuprantamos kalbos iki pat ceremonijos galo, kol jie visi iš lėto patraukė į požeminį kolumbariumą – nors neįsivaizdavau ką kartojo tie žmonės, vis tiek susigraudinau.

Vėliau klaidžiojom po Seoulo olimpinį parką, kur gerą pusvalandį tarp visų vėliavų ieškojom Lietuvos spalvų. Iš pradžių ginčijomės, kodėl pakabinta Latvijos vėliava, bet ne Lietuvos – bet vėliau pripažinom, kad visą laiką žiūrėjom į Austrijos vėliavą, nes Estijos taip pat niekur nebuvo nei kvapo. Po to prieš akis pamačius visu gražumu plevesuojančią USSR vėliavą, abu susižvalgėme ir pasijutome kaip iškritę iš medžio – juk šita olimpiada vyko 1988 metais, kai tokios kaip ir "Lietuvos" tiesiog nebuvo… Man, asmeniškai, labai keista suvokti ir priimti tokį laikotarpį kaip faktą, ypač jeigu būčiau šiame pasaulyje pasirodžiusi vos keletu metų anksčiau – mano gimimo liudijimas teigtų, kad gimiau dabar jau nebeegzistuojančioje šalyje.

Pailsėti užsukom į olimpiniame baseine įsikūrusią kavinę – kol pro užrakintas stiklines duris stebėjau viduje besitreniruojančius korėjiečius, Karolis tuo metu mums užsakinėjo gėrimus ir mano išsirinktus pyragus. Strategiškai besižvalgant, prie kurio stalo galėtume įsitaisyti, Karoliui draugiškai mojuoti pradėjo vienas korėjietis. 

– Pažiūrėk, tas vyras kviečia mus prie jo prisėsti.

Labai apsidžiaugiau, kad pagaliau, pirmą kartą visoje kelionėje, sutikom entuziastingą korėjietį, kuris visai norėjo su mumis pasišnekučiuoti – kad ir tiesiog patreniruoti šiek tiek atrofavusius anglų kalbos raumenis. Džiugiai klestelėjau prie artimiausio staliuko ir pasirėmiau rankomis į savo smarką – buvau pasiruošusi klausytis. Senolis pradėjo kalbėti angliškai su vos jaučiamu amerikietišku akcentu.

– Where are you from?

– Lithuania.

– Lithuania. Lithuania… You are far away from home, aren't you?

– Yes, we're here on vacation for two weeks.

– How are you liking Korea?

– Love it. Beautiful country, tasty food, polite people.

– Lithuania is a tiny country, right?

– Yes, a bit less than 3 million people, and size wise it's only 1,5 times smaller than Korea.

– ONLY 3 MILLION PEOPLE?! Lithuania is so small… But now I'm thinking I might have visited it when I was still working.

– What did you do before you retired?

– Oh, I have traveled the whole world. I was writing for New York Times and Readers Digest, when CIA approached me to join them, – jam išbėrus šiuos žodžius, mes abu su Karoliu spindinčiomis akimis susižvalgėm – wow, negi bendraujam su kažkokiu praktiškai buvusiu JAV šnipu Korėjoje! 

– That's very impressive. What did you do during your time at CIA?

– I became a college professor when I was still in high school. Everyone kept asking me – how come you speak English so well – and I always told them that I simply started to learn when I was only 15 years old.

– Well, in Lithuania, English language is pretty much mandatory since second grade. 

– So, where are you from?

– We're from Lithuania. Tiny country. North of Poland.

– How many people live in Lithuania?

– Almost 3 million…?

– So tiny! In Korea there are over 30 million people!, – Karolis jau žiojosi patikslinti mūsų pašnekovą, kad Korėjoje gyventojų kiekis jau senokai perkopė 40 milijonų, bet aš pradėjau gan stipriai baksnoti jį su alkūne. Su siaubu žvelgiau į savo milžinišką torto gabalą, ir vos atvėsti pradėjusį XXL kavos puodelį – mintyse primečiau, kad su demencija kovojančiu korėjiečiu mes įstrigome mažiausiai pusvalandžiui.

– Wow, good for you.

– When I was younger, I used to write for Readers Digest and New York Times. Everyone kept saying what a great English language skills I have – they did not even have to hire an editor, as I did not make any mistakes when writing in English!, – kol vargšas korėjietis kartojo tas pačias istorijas, aš kišausi į burną vengerkos slyvos dydžio torto gabalus. Į Karolio pasimetusio žvilgsnio zoną mestelėjau antrą šakutę, ir pagestikuliavau, kad greičiau man padėtų.

– That's fantastic.

– I also worked for CIA… So, where are you from?, – paragavus savo americano supratau, kad jau praktiškai visą kavą galiu susiversti kaip kokį alaus bokalą. Karoliui lėtai kilstelėjus jo latte link lūpų ir kukliai gurkštelėjus, greit pakišau savo ranką ties jo puodelio dugnu ir neleidau jam jo nuleisti tol, kol į jo gerklę nesubėgo bent pusė viso karšto skysčio. Mačiau jo piktą žvilgsnį, bet neturėjau jėgų atsiprašinėti – mano visa energija buvo eikvojama mandagiai šypsenai palaikyti mūsų CIA šnipo su 10 sekundžių atmintimi pusėn. Jis šnekėjo toliau, net per daug nekreipdamas dėmesio – klausomės mes ar ne.

– It was such an honor to meet you sir. Have a nice evening!, – nuo tokio greito valgymo ir gėrimo man šiek tiek skaudėjo skrandį, bet palaimingai žiūrėjau, kaip Karolis, prieš nunešdamas nešvarius puodelius prie baro, pagarbiai spaudė ranką mūsų naujajam draugui. 

Lauke Karolis iš kišenės išsitraukė nusipirktą sausainį-pyragaitį – jis buvo vis dar šiltas, ir mes besijuokdami jį trupinom ir valgėm atsisėdę ant laiptų prie baseino. Jeigu nepasimėgavau tortu, bent pasimėgausiu kažkokiu neaiškiu kepiniu. Ant jo spaudėm iš kavinės nušvilptą braškinį džemą, o aplink mus, vienas po kito zujo šunis vedžiojantys korėjiečiai – jų pavadėliai buvo ne tik šviečiantys neoninėmis spalvos, bet iš jų, kaip kokia sutartinė, grojo Titaniko daina. 

Vakarienės trenkėmės vėl atgal į Gangnam rajoną – abu negalėjome pamiršti vienos korėjietiškų šonkauliukų vietos, kur einant pro šalį matėm ant staliukų į piliakalnius sukrautus mėsos kalnus, kurie buvo dosniai ištepti raudonai juodu, tirštu padažu. Klajodama po metro stoties koridorius, skaičiau tos vietos atsiliepimus – kad vieni negalėjo pakelti tų specifinių šonkauliukų aštrumo, o kiti teigė, kad jie buvo labiau saldūs, negu aštrūs – prisiminus jų "aštriuosius" čipsus, pradėjau pati sau šypsotis. Kadangi Karolis laukdamas gidės (t.y. mano) palaiminimo stabtelėjo, pakėlusi galvą žvilgtelėjau į metro stotelės aprašymą ir iškart supratau, kad važiuosime ne į tą pusę – o pinigai pasivažinėjimui jau buvo nuskaičiuoti. Kaip tik nebeturėjome nei kiek grynųjų, kad pasipildytume nuolatinį, tad atsidusę užlipome laiptais aukštyn ir pradėjome ieškoti bankomato. Pamačius, kad artimiausias bankomatas yra tik išėjus iš metro stoties, Karolis nusprendė išbandyti laimę ir dar kartą pamėginti praeiti pro metro vartus į kitą pusę – ir aparatas supypsėjo nuskaičiuodamas 0 KRW. Buvau taip maloniai šokiruota – nors atrodo visiškai logiška, kad jeigu tam tikrą laiką neišbuvai metro tuneliuose, tai greičiausiai net niekur nevažiavai – bet kažkodėl iškart pesimistiškai pagalvojau apie savo gimtinę, kur dėl tokio įvykio galėčiau pasipešioti nebent su vartotojų teisėm.

Ne už ilgo stovėjome prie šonkauliukų restorano – jis buvo absoliučiai pilnas, nesimatė nei vieno tuščio staliuko. Prie įėjimo buvo pastatytas aparatas, į kurį galėjai įrašyti savo korėjietišką numerį, įvesti svečių kiekį, ir vos tik atsilaisvinus vietai – gausi žinutę. Kol mes knaisiojomės po dar pirmomis valandomis Seoulo oro uoste gautas SMS, kuriose kažkur turėjo būti parašytas mūsų korėjietiškas telefono numeris, mums pradėjo moti neįtikėtinai aukštas korėjietis (maždaug kaip mano brolis…) iš restorano vidaus. Pasekėme paskui jį, ir mus pasodino ant ilgo stalo kampo – man po kaire įsitaisęs merginų būrelis baiginėjo savo šonkauliukus, ir jos jau buvo pradėjusios vieną po kito laužti soju butelius. Visas restoranas savo dizainu labiau priminė valgyklą – mačiau virtuvėje besisukančias padavėjas (visos buvo gerokai pagyvenusios moterys), visoje patalpoje buvo ne mažiau kaip 50 staliukų, dauguma jų buvo sustumti vienas prie kito, sukuriant tradicinių lietuviškų vestuvių užstalės atmosferą. Sėdėjau nugara į duris – už manęs maloniai iš patalpos karštį vėdino visi plačiai atlapoti langai. Labiau apsidairiusi supratau, kad aš ir Karolis čia visiems švietėm iš tolo – buvom absoliučiai vienintelės galvos visame restorane, kuriuos nesipuikavo juodais kaip smala plaukais.

Užsisakėm lipniųjų šonkauliukų – dar paprašėm korėjietiškai keptų ryžių ir alaus. Po kelių sekundžių iš virtuvės atlingavo močiutė, kuri ant mūsų stalo sukrovė lėkštes su garnyrais (švelnusis kimchi, česnakų daigai, aštriai marinuotas ridikas, neaiškus žalias ankštinis pipiras ir random česnakinė pasta) ir juodą dubenį su sriuba. Korėjoje, vos kažkam be jokio paaiškinimo atnešus neaiškų dubenį su kažkokiu skysčiu, vis prisimenu vietą iš Šreko, kur jis, besisvečiuodamas pas savo karališkus uošvius, vakarienės metu pradeda gerti iš priešais pastatyto dubenėlio, ir tik paskui jam Fiona parodo, kad dubenėlis skirtas rankom nusiplauti… Ir vis laukiu, kada man nutiks kažkas panašaus.

Šį kartą čia ir vėl tikrai buvo sriuba – užsivertusi dubenėlį, svarsčiau ką man priminė tas maloniai aštrus sultinys – bekramtydama jame plaukiojančias žoles, pagalvojau apie rūgštynių ir kopūstų hibridą. Ta pati močiutė po kelių minučių ant stalo numetė tokio dydžio lėkštę šonkauliukų, kad per ją vargiai mačiau Karolio veidą – tik iš jo akių įskaičiau tą patį klausimą – "Kaip mes sugebėsime užkopti į mūsų statųjį Airbnb kalną po šitos vakarienės?". Kadangi pamačiau kitus restorano svečius pasipuošusius prijuostėm, bakstelėjau Karoliui, kad jų daugiau kabo už jo nugaros. Kol jis rūpinosi apsaugine apranga, kaip visiška Korėjos ekspertė pradėjau ieškoti stalčiuko stalo šone – atsidarius radau šlapių ir paprastų servetėlių, šaukštų ir metalinių pagaliukų. Kadangi šonkauliukus laikiau vienus iš 100% rankomis valgomų patiekalų, buvau rami, kad čia apgrauždama kaulus niekaip neišsišoksiu. Bet… 

Įsižiūrėjusi pamačiau, kad korėjiečiai viena ranka prilaikydami šonkauliuką, kita ranka pedantiškai knaibė mėsą nuo kaulo su pagaliukais. Net nebandžiau apsimetinėti, kad moku tokių magiškų triukų – didesnė tikimybė, kad bandydama kažką panašaus tiesiog susižeisiu, tad iškart ėmiausi šonkauliukų su abiem rankom, ir be jokios gėdos pradėjau juos apkramtyti. Aštrumas stovėjo per patį vidurį ant tos plonytės linijos, kuri skyrė malonų skausmą nuo gaisro mano burnoje, tad apglėbusi bokalą su savo pirštinėtom, bet nešvariom rankom, iškart atsigėriau alaus.

Pakėlusi akis išvydau du mane sukrėtusius reiškinius – į mūsų staliuką vogčiomis, bet akivaizdžiai vis žvilgčiojo pro šalį prabėgančios korėjietės padavėjos. Atrodė, kad kelių sekundžių bėgyje kuri nors iš savo prijuostės išsitrauks telefoną ir pradės mus filmuoti. Supratusi, kad jas nustebino ne mano laukinis šonkaulių dorojimas, atsisukau į savo sutuoktinį. 

Baltasis turistas su tamsiai mėlynomis akimis, ant kurio prijuostės buvo nupieštas mažas varliukas, lyg niekur nieko su metaliniais pagaliukais elegantiškai valgė šonkauliukus.

[advokatasbauza]

Kuo daugiau jūsų gyvenime atsiranda dalykų, kurių negalite nusakyti žodžiais, tuo dažniau jūs matote Pasaulį.

- Zen posakis -

[cdholikas]

Vinyl (LP) Mylène Farmer - Plus Grandir (2LP)

Pasinerkite į žavingą Mylène Farmer pasaulį su vinilo plokštele „Plus Grandir“ (2LP)! Šis dvigubas albumas demonstruoja jos unikalų skambesį ir meniškumą, siūlo turtingą klausymosi patirtį. Apsipirkite dabar ir pridėkite šį ikonišką leidimą į savo vinilų kolekciją!

https://cdholikas.lt/collections/vinyl-lp/products/mylene-farmer-plus-grandir-560dc9

[zeroground]

★ Dabar sudėk visus garsesnius pranašų atėjimus į vieną delną ir paliųūdysi naująjį pasaulį.

★

[apieinvestavimapaprastai]

Kompanijų rezultatai negailestingi indeksui. Savaitinė Baltijos rinkų apžvalga.

Finansų pasaulio šokiai: indeksų aukštumos ir kompanijų finansiniai nuotykiai. Pajuskite rinkos pulso ritmą su mūsų savaitine apžvalga. #investavimas #dividendai #akcijurinka #oblogacijos #uzdarbis #finansai #nasdaq #nasdaqvilnius #nasdaqtallinn

Sveiki atvykę į mūsų nuostabų finansų pasaulį, kur skaičiai šoka tango, o investuotojai – ča-ča-ča! 🕺💃 Praėjusią savaitę Baltijos rinkose vyko tikras kapitalizacijos karnavalas. Bendra kapitalizacija padidėjo 0.21% iki 22 064 264 061.45 euro. Tai lyg būtų pasirodęs vienas euras iš niekur ir pasakęs: “Čia aš, jūsų papildomas 0.21%!” Oficialaus sąrašo kapitalizacija taip pat šiek tiek pakilo –…