#kostiumai

[tautiniai-kostiumai-360]

Tautinių kostiumų tipai

Taigi taigi, pristatau jums susistemintą lentelę, kurioje galima aiškiai matyti kuo skiriasi ir kuo panašus tam tikrų regionų tautiniai kostiumai. Žinoma, kol kas įkeliu tik moterų ir merginių drabužių palyginimus. Vyrams teks palaukti ;)

[suitwholesale]

SUİT MODEL Made in Turkey 🇹🇷🇹🇷🇹🇷 Whats App & İmo & Telegram https://wa.me/905326388620 www.segmens.com . . . . . . . . . . . . . . . . #kostiumai #klaipeda #weddingklaipeda #klaipedacity #klaipėda #stilius #litvanya🇱🇹 #litvanya #outletpark #mitsuioutletpark #westparkoutlet #svente #svente #sventeen #šventė #litvanyatürkgünlükleri #gentelmanstyle #gentelmanstyleukrain #gentelmanstyle🔱 #gentelmens #gentelmenwear #gentlemanwear #kostium #liemene #linemen #outletparklietuva #vilniauscentras #vilniaus #big2 #big2klaipeda (Lithuania) https://www.instagram.com/p/B8mHZl6jebw/?igshid=1bt6powcamx9h

[visadasustriuke]

Kadangi jau 3 metus gyvenu butuose, kurie įrengti bendrabučio tipo name, jaučiu pareigą pasidalinti experiencu:

1. Iš esmės laiptinės yra hujnia. Neminėkim žodžių antisanitarinės sąlygos, avarinė būklė, nes jos neturi nieko bendro su kažkokiom normom, BET šitose laiptinėse visada kažkodėl kabo pora paveikslų iš “Viskas už 1 EUR”, yra keletas augalų. Tiesiog gerai atmosferai palaikyti ;).

2. Privalomas kaimyno atributas - 40-50 metų (sunku spręst, kai tiek atgėręs) bičas, kuris sėdi laiptinėj ant pufiko prie savo durų ir po triusikais rūko kas 20 minučių.

3. Kiekvienam tokiam name privalo būt bent vienas žolės dealeris. Jo duris atpažinsit iš to, kad pro jas dažnai vaikšto žmonės su kostiumais, nors tokie įprastai tokiuose daugiabučiuose negyvena.

4. Vaikai čia auginami principu: duodam laisvę. Todėl normalu važinėt riedučiais laiptinėse, kai reikia eit namo, Mamos tieisog atsidaro visus langus ir duris ir rėkia: Maaariau, namo, blet.

5. Augintiniai čia yra viso namo nuosavybė. Katės vieną dieną gyvena prie vienų durų kilimėlio, kitą - prie kitų.

6. Laiptinės gale įprasta pasistatyt stalą, kur švenčių proga kaimynai vyriškai daro nol sėmkę. Pageidautina, jei kažkas atsineša armoniką.

7. Moterys laiptinėse vaikšto su frotiniais ružavais chalatais. Nepriklausomai nuo paros laiko. Čia tiesiog jų gyvenimo būdas.

8. Kada žmonės gauna palūčkes (liet. pašalpas), galima spręsti pagal tai, ant kiek siaučia visa laiptinė ir pagal tai, kelis kartus į dieną atvažiuoja pareigūnai.

9. Viename 18 kv. metrų bute įprastai maža vietos ir vienam žmogui su savo gyvenimu, bet dažniausiai čia gyvena šeimos iš kelių kartų (vaikai-tėvai-seneliai). Dėl smagumo dar siūloma turėti ir šunį. Pageidautina - vilkšunį.

10. Tokio tipo namuose nėra vandens skaitliukų. Niekam klausimų tai nekelia. Tu išnaudoji bezbožnus kiekius vandens, bet sumoki 2 EUR per mėnesį.

11. Dauguma žmonių maistą gamina bendroje virtuvėje, nors per tuos 40 metų, kol gyvena tokio tipo bute, galėjo įsirengt ir virtuvę. Koks butas, ką tą dieną gamina, sužino visi laiptinės lankytojai.

12. Visame name yra 2-3 butai, kurių langai įstiklinti polietilenine plėvele.

13. Visada rasi vietos parkingui, nes nieks tiesiog neturi automobilių.

Ir dar toks bonusui. Esu mačius, kaip tokio tipo name vyksta vestuvės. Visa nuvemta laiptinė buvo pabarstyta rožių žiedlapiais. Labai liūdžiu, kad neturiu užfiksavus.

Apie bendrabučio tipo namuose esančius vieno kambario butus iš pirmų lūpų.

[duodult]

Vyriškos Vestuvinės Liemenės Komplektas, Sidabro Spalvos, Dydis 54. Kaina: 29,60 € Daugiau informacijos: https://duodu.lt/kostiumai/892-vyriskos-vestuvines-liemenes-komplektas-sidabro-spalvos-dydis-54-8718475947486.html

[lucaperucci]

Žmonės, išgėrę alaus, įsivaizduoja esą pasaulio valdovais, esą patys pačiausi pasaulyje. Taip pat save įsivaizduoja ir savo mažytį atlyginimą gavę darbuotojai. Ir vyrai-sportininkai, isivaizduoją esą patys stipriausi ir sportiškiausi. Moterys isivaizduoja esą elegantiškos, seksualios ir viliojančios. Toks “isivaizdavimas” nėra individualus ir yra būdingas visiems žmonėms. Taip veikia mūsų smegenys. Labai liūdna, kad žmonės to nesuprasdami, mano, jog jie yra vieninteliai tokie pasaulyje. “Aš esu turtingas ir galiu sau leisti dalykus, kurių negali leisti kiti varguoliai” - sako žmogus, kuris pradėjo savo finansinės nepriklausomybės kelionę, bet dar nepradėjo savo asmenybės ir savęs pažinimo kelionės. Toks žmogus nežino, jog šitokį jausmą gali patirti bet koks žmogus. Ir blogiausia yra tai, kad elgiamasi arogantiškai. Valio, tu pažinai vieną mažytį savo gyvenimo ir smegenų aspektą. Atrakinai naują pojūtį. Bet jis nėra tik tavo. Jis slypi kiekviename iš mūsų. Nesielk kaip pasaulio valdovas, neįsivaizduok esąs gražus, turtingas, seksualus, stiprus, elegantiškas. Nes mes visi turime tokias emocijas. Labai keistai ir naiviai atrodo žmonės, kurie pokyliuose elgiasi elegantiškai ir prabangiai ir šventai tuom tiki. Aš irgi toks būdavau. Aš irgi subtiliai girdavausi savo pinigais. Aš, kaip ir visi kiti kostiumais apsirengę ir suknelėmis pasidabinusios, galvojau, kad esu išskirtinis. Bet toks nebuvau. Aš būdavau tik viena iš tų avių, kuri galvojo, kad yra išskirtinė, nes atėjo su Cucinelli kostiumu už n tūkstančių. Ir as maniau, kad esu geresnis už tą, kuris buvo su Brioni. Mes abu buvome tokios pačios avys. Mes abu galvojome, kad esame išskirtiniai. Todėl šių švenčių ir artėjančių metų proga linkiu išvalyti protą ir atsirinkti tai, kas iš tiesų turi būti mumyse. Išsivalyti nuo primestų pseudostandartų, pseudotaisyklių. Jos nepadeda gyventi pilnavertį gyvenimą. Dabar, kai pokyliuose pamatysiu šimtus išsipuošusių žmonių, kurie mano esą išskirtiniai, užjausiu juos. Aš būsiu su paprastais treningais. O visą kitą turtą nešiu savyje. Būtent todėl esu pasiekęs tiek daug. Linksmų švenčių.

[ateitiskarantino]

Analogai

1. Renaissance (2006)

Animacinis filmas - kuris pasakoja apie ateities pasaulį, inspiruoja įdomia stilistika ir siužetu. 2054 metai, labirintiniame Paryžiuje, kur kiekvienas veiksmas ir gestas yra kontroliuojamas ir filmuojamas. Veiksmas apie pagrobtą mokslininkę. Jauna moteris rizikuoja okultiniu karu, kuris viršija ją. Tai apie protokolą, kuriuo abejojama dėl žmonijos ateities, raktas. Renesanso protokolas.

Prancūzijos automobilių gamintojas „Citroën“ specialiai filmui suprojektavo automobilį, įsivaizduodamas, kaip galėtų atrodyti „Citroen“ automobilis 2054 m. 

Filmo kūrėjai norėdami sukurti unikalų filmo vaizdą, gamybai panaudojo judesio fiksavimą ir kompiuterinę grafiką. Aktoriai savo scenas atliko su judesio fiksavimo kostiumais priešais mėlyną ekraną. Kompiuteriniai animatoriai išvertė šias animacijas į skaitmeninius modelius, naudojamus simboliams. Personažai buvo sudėti į trimatį kompiuterio foną, pridedant efektų po proceso, kad būtų pasiekta galutinė filmo išvaizda.

2. Sin City (2005)

„Nuodėmių miestas“ - Roberto Rodriguezo ir Franko Millero filmas. Jis vaidinamas lyg konvencija kino muziejuje Quentino Tarantino pasąmonėje.

Filmas tyrinėja tamsų ir apgailėtiną miestą ateityje. Pasakoja trijų skirtingų žmonių, visus užklupusių žiaurios korupcijos, istoriją. Tačiau filmas yra ne apie pasakojimą, o apie stilių. Tai atšiaurų Franko Millerio „Nuodėmių miesto“ komiksų pasaulio vizija.  Apdorota naudojant kompiuterinius efektus, groteskišką makiažą, baisius kostiumus ir dialogą. Kiekvienas kadras prisideda, o istorija eina iš vieno puslapio į kitą ryškiais veiksmo momentiniais vaizdais. Tai juodai baltas pasaulis, išskyrus kraują, kuris yra raudonas, akis, kurios yra žalios, plaukus, kurie yra šviesūs. Filme išsiskiria iš juodumos tik ryškiausios detalės.

3. Akira (1988)

Akira“ yra 1988 m. Japonų animacinis post-apokaliptinis kibernetinis filmas, kurį režisavo Katsuhiro Otomo. Filme pavaizduota distopinė Tokijo versija 2019 metais su kibernetiniais punktais. Tokijas įtrauktas į didžiulį sprogimą, kuris sunaikina miestą ir pradeda III pasaulinį karą. 2019 m., Praėjus 31 metams po sprogimo, Tokijas atstatomas kaip Neo-Tokijas, kad galėtų atsigauti. Šis filmas tapo ypač populiariu kultiniu filmu visame pasaulyje ir yra plačiai laikomas orientyru animaciniame filme.   AKIRA buvo sukurta 24 kadrų per sekundę greičiu, daugiausia animuota 1 sekunde ir iš viso 160 000 animacinių elementų. Pirmasis anime filmas, kuriame buvo naudojamas išankstinis įvertinimas ir visiškai išsami japonų lūpų sinchronizacija. Galutinis filmo biudžetas buvo 10 milijonų dolerių (¥ 1,1 milijardo eurų), todėl tai buvo pats brangiausias japonų animacinis filmas prieš studijos „Ghibli“ „Spirited Away“ išleidimą 2001 m. Šis filmas atrado daug akrilo spalvų, ypač raudonos spalvos atspalvus, vėliau pavadintais „Akirared“ Taip pat padarė didelę įtaką Holivudui su „The Matrix“, „Žvaigždžių karų“ pretekstais ir „Nepažįstamais dalykais“ filmais.

4. Nineteen Eighty-Four (1949)

Tai yra gerai žinomo anglų rašytojo George Orwell vienas žymiausių kūrinių. Istorija seka Vinstoną, žemas pareigas užimanti narį valdančiojoje partijoje  esančio Londone, Okeanijos nacijoje. Kad ir kur jis keliautų, ką veiktų, net ir jo namuose viską stebi Partija. Okeanijoje viską kontroliuoja Partija, net ir žmonių kalbą bei istoriją. Visose žodynuose yra naikinami žodžiai, kurie asocijuojami su vertybėmis kurios nepalankios Partijai. Net ir bent kiek nepaklusnios mintys yra nusikaltimas. Vinstonas jaučiasi gyliai suvaržytas ir nepatenkintas priespauda ir tvirta kontrole, vykdančia Partija. Jis savo ruožtu nusipirko dienoraštį, kuriame gali užrašyti savo mintis, kas irgi yra draudžiama. Taip jis vėliau susipažįsta su Džiulia, kurie kartu bando ištrūkti iš šios ideologijos gniaužtų.

Tai yra pagrindinis filmo inspiracijos ir koncepcijos šaltinis. Daugiausiai įkvėpimo yra pasisemta iš scenarijaus pusės. Filmo atvaizduojama distopija yra labai daug kuo panaši į Orwell‘o: vyksta kalbos cenzūra, ribojama žmogaus laisvė, draudžiamas bet koks pasipriešinimas propaguojamai ideologijai, neleidžiama užduoti klausymų, kurie skatintų žmogaus smalsumą, naudojami įvairūs įrankiai (šiuo atveju karantinas) kaip valdyti žmonių psichinę būklę ir t.t. Pagrindinis veikėjas kaip ir knygoje bando ne tik ištrūkti iš ideologijos spąstų, bet ir padėti kitiems padaryti tą patį.

5. The Giver (2014)

Pagal Lois Lowry romaną tokiu pat pavadinimu sukurta ekranizacija taip pat pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje pašalintos visos emocijos, kurios sukelia baimę, meilę, džiaugsmą ir neapykantą, taip norima sustabdyti dar neįvykusius karus, pašalinus konkurenciją ir skirtumus. Pagrindinis veikėjas – vaikinas vardu Jonas, kuris pradeda žengti pirmus žingsnius į suaugusiųjų gyvenimą. Kadangi pasirinkimas šioj visuomenei yra panaikintas tai ir darbų paskirstymas yra apskaičiuotas pagal individo įgūdžius ir gebėjimus.

Nors ir pasaulis nėra labai kuo skirtingas nuo mūsų filme atvaizduojamos visuomenės, didesnį dėmesį skyrėme šio filmo vizualinei koncepcijai. Visame filme kol dar neprasidėjo pagrindinio herojaus pasikeitimas, rodoma viskas juodai balta, taip norint pašalinti visas emocines asociacijas su aplink esančiu pasauliu. Tik laikui bėgant kai Jonas pradeda pažinti tikrąjį pasaulį, emocijas ir panašiai. Pasaulis po truputi tampa spalvotas. Taip ir pas mumis visa patalpa ir herojai yra juodos ir baltos spalvų kolorite, kol pagrindinė herojė neatsijungia nuo sistemos.

6. The Matrix (1999)

Mokslinės fantastikos klasika tapusi Matrica ir šios trilogijos dalys pasakoja apie netolimoje ateityje egzistuojantį pasaulį kuriame, žmonija pavergė dirbtinis intelektas ir sukurdamas dirbtinio/simuliuoto pasaulio imitacija taip apgaudamas žmones. Pagrindinis herojus – Neo, yra supažinamas su laisvės judėjimu ir jos lyderiu Morfijus. Ir kartu jie bando išsivaduoti nuo vergijos.

Kadangi šie filmai yra taip pat priskiriami prie distopinių mokslinės fantastikos žanro, tai ir čia yra daug ko galime pasisemti, o ypač iš vizualios pusės. Kiekvieną kartą kai laisvės judėjimo lyderis Morfijus norėdavo treniruoti Neo arba papasakoti daugiau apie prieš tai buvusį pasaulį be vergovės, jie atsidurdavo Construct‘e, baltame, niekad krašto galo neturinčioje erdvėje. Taip ir mūsų filme galima rasti panašumu su paskaitos erdve. Jie į ją pakliūna prisijungdami fiziniame pasaulyje ir perduodami savo pasąmonę į virtualią erdvę.

[nezinaukamsitaspuslapis]

Apie rokenholį

Diena po koncerto žiūriu savo FB sieną. Ji pilna nuotraukų, pasisakymų „Laisvė rokenrolui” koncerto tema. Daug kas pasipiktinę, kad koncerto esmė yra pasirinkimo laisvė, o ne neribotas alkoholio vartojimas. Kad amžiaus cenzas neišpręs didžiosios problemos; paraleliai primena visą žinomą statistiką, kad mes ar tai jau pirmi, ar arti pirmos vietos suvartojamo alkoholio kiekio vienam žmogui pozicijoje. Dalis užsiplieskė, kad gėrė anksčiau, gers ir dabar. Daug kas prisiminė, kas yra demokratija, pasirinkimo laisvė, vėlgi paminėti, kokie kvaili politikai, kad renkasi tokią taktiką. Ar tikrai? Pasirinkimo laisvę mylintis pilietis - jauno amžiaus (kokių 18-30kelių metų) vidutinės klasės lietuvis, dauguma jų, aišku, iš didžiųjų miestų. Žodžiu, vietiniai hipsteriai. Jie gali sau leisti lauke Čiliake išgerti to šūdino Švyturio alaus, nuvaryti penktadienį į barą ar klubasiką ir netyčia ištaškyti trečdalį atlyginimo ant kokteilių sau arba katytėms (čia jau priklauso nuo jo moralės ir etikos, xz žodžiu) ir po to mėnesį apie tai pasakoti kursiokams arba bendradarbiams (nes jis siekia aukštojo arba aukštesniojo išsilavinimo arba bent jau turi darbą. Nu arba laisvai samdomas debesis). Jie aktyviai diskutuoja socialinėmis temomis internetuose: feminizmas, homoseksualumas, žolės dekriminalizavimas (net nebesvaikit apie legalizavimą), veganai, alkoholis… Nepamiršta politikos vedlių pasisakymų ir pasiūlymų, kaip tautiniai kostiumai, šimtas vienas draudimas, na, patys žinot. Visą aršią diskusiją užviria garsūs žurnalistai, ryškesni Lietuvos veidai, visokie gritėnai, užpakalniai, šurajevai, ambrazevičiai ir t.t. ir pan. Kelias savaites trunka tuščios diskusijos apie nieką, sukeliamas varganas piketas, nešvarus koncertas (ta prasme, o kas gi, manot, iniciavo tą „rokenrolo” koncertą?) Ir to pasekoje įvyksta kas? Pastebėjote, kad nuo pat naujojo seimo gyvavimo pradžios mums yra mėtomi tokie saldainiukai, už kurių griebiamės, nors iš tikro visuomenei reikia normalaus maisto? Kas kelias savaites (žurnalistikos taisyklė - skandalas trunka apie dvi savaites) išnyra naujas, visiškai jokio loginio paaiškinimo neturintis įstatymo siūlymas ar iniciatyva, ant kurios banda užgriūva visi aktyvieji hipsteriai ir žurnalistai, mosuoja rankom ir tranko klaviatūra, bandydami įrodyti savo poziciją Lukučiui iš Riešės su netikra profilio nuotrauka. Pastebėjote, kad taip ne tik, kad nesisprendžia jokios problemos, jos net nėra paliečiamos? Mes neturime jokio sąmoningumo, tik rėkiame vienas per kitą savo nuomones glostydami savimeilę, kai užsidirbame kelis laikus. Kaip išspręsti alkoholizmo problemą? Investuoti į periferiją. Kurti naujas darbo vietas. Mokėti bedarbiams didesnes kompensacijas, dėl kurių darbdaviai būtų suinteresuoti kurti kokybiškas darbo sąlygas. Nustoti tyčiotis iš švietimo, sukurti patogias darbo sąlygas mokytojams, kurti tolerantiškos, saugios valstybės įvaizdį tiek užsienyje, tiek šalies viduje, bendradarbiauti su kitomis valstybemis, vykdyti socialines iniciatyvas. Ar ką nors iš šios serijos darys? Ne. Niekam nerūpi šita valstybė, ypač jos politikams, niekam nerūpi ilgalaikiai sprendimo būdai, nes jie neužtarnaus greitos karjeros ir pinigų. Niekam nerūpi visuomenės gerovė, nes žmonės neturi tiek empatijos ir juolab neturi atjautos, kai nežino, kas yra gyvenimas ant skurdo ribos, bandymas išlaikyti krūvą vaikų, kurie gimė vien dėl to, kad nebuvo pinigų abortui… Kaip susitvarkyti su alkoholizmo problema (šitas toks tiesmukesnis)? Nustokit galvot sau atmazus ir patys nachui gert meskit pradžiai, kiekvienam debilui aišku, kad čia yra vienas iš depresantų, nesvarbu, ar kasdien geri, ar tik savaitgaliais. Išmokit knygas skaityt, su žmonėm bendraut ar dviračiais važinėt, dėl Budos meilės. Šita valstybė pasiuntė save nachui ir pūva iš vidaus. O mes aktyviai esame to dalis. Ir aš jau nieko nebelinkiu šitai visuomenei. Tik prisėdu ant aukščiausios kalvos, išsitraukiu užkandžius ir stebiu, kaip ji dega.

[tautiniairubai-blog]

Įvairių Lietuvos regionų tautiniai kostiumai, stilizuoti tautiniai kostiumai, tautinės juostos, tautiniai sijonai, tautinės prijuostės, tautinės liemenės, marškiniai. Kaklaskarės, galvos apdangalai, tautiniai kaklaraiščiai. Tautinių rūbų priedai. Tautiniai drabužiai moterims, vyrams, vaikams. Tautinių kostiumų siuvimas ir pardavimas. Archeologiniai rūbai. Priimami individualūs, folkloro bei šokių kolektyvų užsakymai.

www.tautiniairubai.lt

[miestonaujienos]

Šiauliuose įvyko respublikinių folklorinių šokių varžytuvių „Patrepsynė 2019“ vietinis turas

#ŠIAULIAI | 2019 m. balandžio 10 d. Šiaulių Gegužių progimnazijoje vyko Šiaulių kultūros centro organizuotas respublikinių folklorinių šokių varžytuvių „Patrepsynė 2019“ Šiaulių miesto ir rajono atrankinis turas. Varžytuvių metu šoko 24 tautiniais kostiumais pasipuošusių moksleivių poros iš Šiaulių, Ginkūnų, Kuršėnų ir Verbūnų. ....

[tautiniai-kostiumai-360]

Susipažinkime su tautiniais kostiumais

Noriu iš karto pasidalinti vienu informatyviu, vaikams sukurtu video filmuku apie tautinius kostiumus skirtingosuose etnografiniuose regionuose. Šį filmuką parinkau su mintimi įdomiau pateikti informaciją, kadangi profilio lankytojams, kurie naujai pradėjo domėtis tautiniais kostiumais, gali pasirodyti nuobodu klausytis kitokio tipo įrašų. KVIEČIU PAŽIŪRĖTI IR SUSIPAŽINTI.

Na o jei nepatiks, ateityje planuoju pateikti analizuotą turinį apie kiekvieno kostiumo įpatybes ;)

-EK

[suitwholesale]

SLİMFİT SUİT MODELS Size 46-56🇹🇷🇹🇷🇹🇷 Made in Turkey Whats App & İmo & Telegram https://wa.me/905326388620 www.segmens.com . . . . . . . . . . . . . . . . #kostiumai #klaipeda #weddingklaipeda #klaipedacity #klaipėda #stilius #litvanya🇱🇹 #litvanya #outletpark #mitsuioutletpark #westparkoutlet #svente #svente #sventeen #šventė #litvanyatürkgünlükleri #gentelmanstyle #gentelmanstyleukrain #gentelmanstyle🔱 #gentelmens #gentelmenwear #gentlemanwear #kostium #liemene #linemen #outletparklietuva #vilniauscentras #vilniaus #big2 #big2klaipeda (Litvanya/vilnus) https://www.instagram.com/p/CCueLmtjex8/?igshid=1levn5o635ghk

[rutelasblog]

Fundamentalizmo fazė

https://www.goodreads.com/book/show/7214.Blue_Like_Jazz

Labai patiko Donaldo Milerio knyga “Blue Like Jazz”. Tai knyga, kurioje dėstomos nereliginės mintys apie krikščionišką dvasingumą. Patiko skyrius apie fundamentalizmą ir tai, kaip žmonės, besistengdami krikščioniškas vertybes įgyvendinti savo jėgomis, perlenkia lazdą. Ir ką tada daryti? Donas pasakoja savo istoriją: “ Kadaise buvau krikščionis-fundamentalistas. Ta fazė truko vieną vasarą. Stengiausi išmuštruoti save elgtis taip, lyg mylėčiau šviesą, ir nesielgti taip, lyg mylėčiau tamsą. Mane baisiausiai nervindavo pamokslininkai, kurie užsivesdavo apie malonę, nes jų pamokslai gundydavo nebesilaikyti užsibrėžtos disciplinos. Vis manydavau, kad jei ko žmonėms ir reikia, tai nebent tik gero spyrio į pasturgalį. O jei pats susimaudavau, jei man nepavykdavo išlaikyti dievotumo, tai tik todėl, kad aplinkiniai per daug irgi nesistengdavo. Buvau šventai įtikėjęs, kad jei nuo sakyklos bus paleistas bent vienas žodelis apie malonę, visa bažnyčia pavirs bordeliu. Sakyčiau, buvau tikras avinas.

Aukščiausią tašką mano teisuoliškumas pasiekė, kai vieną vasarą įsidarbinau fundamentalios pakraipos krikščionių stovykloje Kolorade. Apsigyvenau trobelėje Uoliniuose kalnuose kartu su kitais septyniais vyrukais. Visas mūsų būrys kovingai pasišovė laikytis krikščionybės krypties. Apsisprendėme gyventi dėl Jėzaus panašiai kaip karo laivyno „ruoniai“. Dabar man tą žiauriai gėda pripažinti.

Be paliovos pasninkaudavome, dukart dienoj visi kartu melsdavomės, atmintinai mokydavomės Šv. Rašto eilutes, dažnai plekšnodavome viens kitam per nugarą ir panašiai. Vasarai einant į pabaigą, jau ir visai užrietėme nosis. Labai didžiavomės savimi, kad sugebėjome perskaityti tiek daug šventraščio ir nė vienai panai neužtaisėme vaiko. Tik štai ėmė nerimas, kaip bus toliau, kai išsiskirsime. Baiminomės, kad be grupės palaikymo pakriksime. (O jei be budrios bendražygių akies, neduokdie, imsime pardavinėti kvaišalus vaikams?) Vienas iš mūsų (greičiausiai aš) nusprendė surašyti tokį paktą, kuriame bus išvardyti visi dalykai, kurių nedarysime kiaurus metus. Sutarėme visai nežiūrėti telio, netraukti dūmo ir nesiklausyti muzikos. Tokia buvo mūsų teisuoliškumu alsuojančio individualizmo konstitucija. Sutartyje buvo nurodyta kiekvieną mielą dieną skaityti Bibliją, melstis ir atmintinai išmokti ilgas šventraščio ištraukas. Vieną vakarą susėdę ratu su rašikliu ir popieriaus lapu rankose mes atnašavome savo aukas, kiekvienas stengdamasis „perspjauti“ kitą ir „paskersti“ po įspūdingesnį „ėriuką“. Buvome visiška studentų brolijos priešingybė. Užuot savo testosterono perteklių nukreipę į išgertuves ar šėliones vakarėliuose, nutarėme susiimti dėl Jėzaus. Vaizdavomės susidaužią su Juo krūtinėmis. Tikriausiai atrodėme lyg kokie steroidų “prisipumpavę” Biblijų pardavėjai.

Vasarai pasibaigus, grįžau į Oregoną ir apsigyvenau bute priemiestyje, kur nepažinojau nė vienos dūšios, ir niekas nepažinojo manęs. Ant kaklo nešiojau tokį pakabuką – tiksliau karoliukų vėrinį. Kiekvienas karoliukas simbolizavo mano bendražygius, su kuriais siejo paktas, o per vidurį kabėjo kryželis. Tas pakabukas buvo priminimas, ką visi sutarėme daryti. Buvome pasiryžę gyventi kaip vienuoliai kiaurus metus. Iš pradžių viskas ėjo kaip per sviestą. Buvo visai lengva, nes įsikūriau naujoje vietoje, naujame mieste. Bet po kurio laiko tas pakabukas pradėjo gerokai veržti man gerklę. Man pradėjo trūkti oro.  

Pirmas įsipareigojimas, kurį užmečiau, buvo Biblija. Nesakau, kad nenorėdavau jos skaityti ar kad būčiau nesutikęs su tuo, ką ji skelbia. Ji tiesiog iškrisdavo man iš galvos. Gulėjo kažkur užmesta šalia neklotos lovos, po šūsnimi nešvarių skalbinių. Nematai ir nereikia, taip sakant. Šitaip pamiršęs ją buvau ištisą mėnesį ir prisiminiau tik tada, kai ėmiausi tvarkytis kambarį. Knaisiodamas kalną nešvarių drabužių, po juo netikėtai aptikau ir savo Bibliją. Ji mėtėsi ten lyg priekaištas, lyg koks nugaišęs augintinis.

Vieną vakarą, man vaikštinėjant po Portlando senamiestį, akys staiga užkliuvo už kitoje gatvės pusėje įsikūrusios tabako ir pypkių krautuvėlės. Nutariau užeiti pasižvalgyti. Išėjau nešinas nauja pypke, nors prisiekiau dūmelio neužsitraukti iki  naujų metų. Supraskit, kaina buvo patraukli, akcija... tik penkiolika dolerių ar panašiai. Neatsispyriau pagundai nusipirkti ir tabako, nors puikiausiai žinojau, kad pakto terminui pasibaigus, jis bus netinkamas naudoti. Išėjęs iš krautuvėlės, prisėdau ant suoliuko aikštėje, kur aplink zujo riedlentininkai, buvo pilna muzikantų, šachmatininkų ir kavos mėgėjų. Atsargiai išsipakavau pypkę, norėjau tiesiog pačiupinėti ją rankomis, pajausti. Tada įsikišau burnon, norėdamas prisiminti, koks jausmas sukąsti dantimis pypkę. Paskui prisidegiau. Ir surūkiau.

Po Biblijos ir pypkės jau ir visai atleidau vadžias. Nusprendžiau bent akies krašteliu pasižiūrėti telį. Kiek paėjėjus nuo mano namų, buvo tokia picerija, pasivadinusi „Pabėgimas nuo Niujorko picos“ ar panašiai. Ten buvo plačiaekranis televizorius. Taigi pirmadienio vakarais nušliauždavau tenai pasižiūrėti futbolo rungtynių. Tai buvo dviguba nuodėmė, nes pirmadieniais pagal susitarimą turėjome pasninkauti. Pamaniau, kad nė vienas iš mano draugelių neprieštaraus, jei pasninką nukelsiu į trečiadienį.  Juk reikėjo kažkaip tai paįvairinti gyvenimą. Aš taip viską „įvairinau“ ir kilnojau pasninkus, kad per tris mėnesius prisikaupė net dvylikos nevalgymo dienų skola. Jei neklystu, tais metais pasninkavau dukart. Galbūt.

Tų metų stačiai neapkenčiau. Kas rytą jaučiausi didžiausias nevykėlis. Į veidrodį negalėdavau nė akių pakelti, tokia būdavo gėda. Negana to, kreivai žiūrėdavau į visus, kam būdavo smagu, kas leisdavo sau pramogauti.

Namo iš picerijos grįždavau jausdamasis kaip tikras nusikaltėlis. Svarstydavau, ar apskritai esu sutvertas būti krikščionimi, ir spėliodavau, kokia bausmė laukia už nepaklusimą Dievui. Ką bedaryčiau, viskas krito iš rankų. Sulaukdavau laiškų iš kitų būrio vyrukų. Kai kuriems sekėsi – ir net visai neprastai. Pats atsakymų nerašiau. Jaučiausi išdavęs ne tik Dievą, bet ir savo brolius fundamentalistus!

**

Mano pastorius, kuris šiandien yra vienas iš geriausių mano bičiulių, ankstyvajame įtikėjimo etape patyrė labai panašių dalykų. Rikas į krikščionybę atsivertė būdamas devyniolikos. Prieš tapdamas krikščionimi, jis žaidė futbolą už „Chico State“ komandą. Savo vakarėliais ta mokykla garsėjo visoje šalyje. Rikas ten atsilinksmino savo. Po ilgų mėnesių nesibaigiančių išgertuvių jis kartą susimąstė, ar gyvenime yra kas nors labiau tenkinančio, nei vien gėrimai su laipsniais ir seksas. Ir jis pradėjo ilgėtis Dievo. Kitą sekmadienį pasistengė išlikti blaivas ir iš pat ryto nukulniavo į vietinės bažnyčios pamaldas. Tai buvo pirmas kartas, kai Rikas apskritai įkėlė koją į bažnyčią. Tą rytą pastorius lyg tyčia pamokslavo apie nuodėmę, kad mes visi esame nusidėjėliai. Dar kalbėjo apie Jėzų ir kaip Jėzus mirė, kad Dievas galėtų mums atleisti mūsų nuodėmes. Gale Rikas meldėsi atgailos malda ir tapo krikščionimi.

Po kelių savaičių pastoriai iš naujosios Riko bažnyčios užsuko jo aplankyti. Jie vilkėjo kostiumais ir buvo pasirišę kaklaraiščius. Rikas stengėsi juos kuo maloniau užimti, išvirė kavos. Susėdę kartu jie neskubėdami gurkšnojo kavutę ir maloniai šnekučiavosi, tuo pačiu metu virš galvų tvyrant marihuanos tvaikui (Riko draugelis kitame kambaryje ramiausiai traukė „žolytę“). Rikas juokiasi, kai pasakoja apie šį įvykį, nes prisimena, kad ir pastoriams pasiūlė truktelėti, bet visai neįsižeidė, kai tie atsisakė.

Pastoriai kalbėjo su Riku apie atsivertimą, aiškindami, kad jam atleistos nuodėmės ir atėjo metas stengtis gyventi teisingai ir teisiai. Rikas visiškai sutiko su jais, pastebėdamas, kad rytinio pamokslo klausytis sekmadieniais iš tiesų lengviau, kai nekamuoja pagirios. Taigi nuo tada Rikas vietoj nuodėmės pradėjo rinktis skaistumą, ir kurį laiką jam visai neprastai sekėsi. Bet vėliau pajuto, kad baisiai norisi su draugeliais pasilinksminti arba pasimylėti su panele. Taigi retkarčiais jis nusižengdavo savo moralinėms nuostatoms. Rikas sako, kad tos akimirkos būdavo siaubingiausios jo gyvenime, nes tuomet jausdavosi taip, lyg išduotų Dievą, kuris jį išgelbėjo.

Riką tiesiog gniuždė tas jo negebėjimas pažaboti savo aistrų ir troškimų. Jis jautėsi taip, lyg jam būtų įteiktas naujas gyvenimas, raktas į dangų, bet jis manais nepajėgė deramai paklusti Jėzui. Taigi vieną vakarą Rikas puolė ant kelių ir atsiprašė Dievo. Išsakė, kaip trok��ta būti geras ir klusnus. Paskui atsisėdo ant savo lovos krašto ir išmaukė tiek raumenis atpalaiduojančių bei migdomųjų piliulių, kad kojas nuo tokios dozės užverstų mažiausiai trys žmonės. Paskui atsigulė vaisiaus poza ir pradėjo laukti mirties.

**

Prisimindamas visa tai, Rikas sako, kad buvo per daug išdidus priimti Dievo malonę. Jis tiesiog nemokėjo gyventi sistemoje, kur niekas nieko vienas kitam neskolingas. Kuo sunkiau Rikui buvo atsimokėti Dievui, tuo labiau jam norėjosi slėptis. Paprastai tariant, Dievas jam virto „skolų rykliu“. Nors Rikas suprato, kad Dievas nieko iš jo nenori ir nereikalauja mainais, tas žinojimas niekaip neperėjo iš galvos į širdį, todėl gyvenimas virto tikra kankyne.

Aš ir pats labai ilgą laiką nesupratau, kodėl vieni žmonės be vargo priima Dievo malonę, o kitiems tas nepaprastai sunku. Save priskiriu pastarajai kategorijai. Dažnai girdėdavau apie malonę, skaitydavau apie malonę, net giedodavau apie malonę, bet ją priimti man buvo sunku, nesuprantama. Atrodė taip neteisinga, kad nereikia mokėti už savo nuodėmę, nejausti kaltės, neplakti savęs. Negana to, malonė visai neatrodė reikalinga. Ją priimti atrodė per lengva. Man taip norėjosi pajausti, kad nusipelniau atleidimo, lyg mudu su Dievu būtume draugeliai, darantys vienas kitam paslaugas.

Nušvitimo akimirka aplankė labai netikėtoje vietoje – pakelės krautuvėlėje. Važiavau prie Hudo kalno, kur su draugais ketinau šiek tiek pabūti dykumoje. Keliavau vienas. Pakeliui nusprendžiau užsukti į parduotuvę, nes reikėjo šio to savaitgaliui. Eilėje prie kasos priešais mane stovėjusi moteris staiga išsitraukė šūsnį talonų, kuriais ketino susimokėti už produktus. Lig tol išvis nebuvau matęs maisto talonų. Jie buvo spalvotesni, nei įsivaizdavau, ir panašesni į pinigus nei talonus. Jai išlankstant savo „valiutą“, buvo akivaizdu, kad ji, aš ir kasininkė kažkodėl tai pasijutome baisiai nejaukiai. Man beviltiškai norėjosi ko nors griebtis, ką nors padaryti. Net panorau pats sumokėti už jos pirkinius, tačiau toks poelgis, ko gero, būtų sukėlęs tik dar didesnį sutrikimą. Kasininkė sukosi greitai, pasirašė, kur reikia, patikrino kelis dokumentus, ir moteris galėjo eiti sau. Kraudama prekes į maišus ir viską dėdama į vežimėlį, ji nėkart nepakėlė akių. Nuo kasos ji pasitraukė lėtai, visa įsitempusi – taip eina žmonės, kurie jaučiasi akylai stebimi.

Važiuodamas į kalnus tą popietę suvokiau, kad gailėti reikia anaiptol ne tos moteriškės, o manęs. Man kažkodėl taip susišvietė, kad jei jau žmogus turi poreikį, tai jis būtinai vertas ir atjautos, ne tik labdaros. Supratau, kad norėjau ne tiek nupirkti jai produktų – to nereikėjo, nes tą jau darė valdžia. Supratau, kad norėjau nupirkti jai orumo. Tačiau teisdamas ją, iš tikro pats tą orumą nuo jos ir nuplėšiau.

Įdomu, koks būtų jausmas apsipirkinėti su talonais visą mėnesį. Koks būtų jausmas stovėti eilėje parduotuvėje, išsitraukti pluoštą tos ryškios varguolių valiutos, būti suvarpytam aplinkinių žvilgsnių, jiems nužiūrinėjant mano drapanas ir į vežimėlį įsimestas prekes: šaldytą picą, brangesnį pieną, kavos pakelį. Ko gero, norėtųsi pasiaiškinti, kad turiu gerą darbą ir uždirbu gerus pinigus.

Mėgstu duoti labdarą, bet pats labdaros nenoriu. Va kodėl man taip sunku priimti malonę.

Prieš keletą metų vienam bičiuliui vardijau maldos poreikius. Paminėjau daugelį savo bičiulių ir artimųjų, bet apie savo asmenines problemas nė žodeliu neužsiminiau. Bičiulis atvirai paprašė įvardyti ir savo sunkumus, bet aš atsakiau, kad mano bėdos – ne tokios ir sudėtingos. Mano draugas pasitikinčiu mokytojo balsu atrėžė man: „Donai, tu nesi aukščiau Dievo meilės.“ Tą pat akimirką mano motyvai buvo išvilkti į dienos šviesą ir, kaip paaiškėjo, jie buvo visai ne kilnūs, o net labai pasipūtėliški. Nesakau, kad mano bičiuliai man būtų rūpėję labiau už mane patį, tiesiog buvau įsitikinęs esąs aukščiau Dievo malonės.

Visai kaip ir Rikas, esu per daug išdidus priimti Dievo malonę. Ir nėra taip, kad norėčiau pats, savo jėgomis išsikovoti kelią, kad galėčiau kažką pasiūlyti Dievui. Ne, tiesiog man žiauriai sunku priimti labdarą.

Važiuodamas per kalnus tą popietę, supratau, kad buvau per daug pasipūtęs priimti Dievo malonę. Tas suvokimas padėjo man nusižeminti. Kas aš toks, kad manyčiausi esąs aukščiau Dievo labdaros/meilės? Kurių galų Dievo teisumo turtus nubraukiu vardan kažkokio tai savo ego mėšlo?

**

Rikas pasakojo, kad jam gulint lovoje ir belaukiant mirties, jis išgirdo Dievą sakant: „Tavo gyvenimas nepriklauso tau. Tu nupirktas už didelę kainą.“ Tą akimirką jis sakosi pajutęs tikrą ramybę ir supratęs – tiek protu, tiek jausmais – kad jo vaidmuo santykiuose su Dievu – nuolankiai priimti besąlygišką Dievo meilę.

Mano pastorius, kaip jau supratote, liko gyvas. Tai buvo stebuklas, kurio jis paaiškinti negali. Tąkart nespėjęs nieko padaryti, kad išsigelbėtų, jis nugrimzdo į gilų miegą, o kitą rytą nubuvo kupinas žvalumo, lyg nebūtų prarijęs jokių piliulių.

Ir taip, likęs gyvas po ano mėginimo nusižudyti, Rikas vėliau įstojo į Biblijos koledžą, vedė merginą, su kuria susipažino studijuodamas, ir šiandien augina su ja keturis vaikus. Daugiau kaip prieš metus jis įsteigė bažnyčią Portlando senamiestyje, kuriame bažnyčių tankis mažiausias JAV. Per pirmąjį susirinkimą buvome aštuoniese. Šiandien bažnyčia išaugusi iki penkių šimtų. Paprastai sekmadieniais į mūsų pamaldas užsuka ir kelios dešimtys netikinčių žmonių. Kiekvieną savaitę Rikas jiems pasakoja apie kantrią Dievo meilę. Kalba apie Jėzų taip, lyg gerai Jį pažinotų, lyg būtų kiek anksčiau tą patį rytą kalbėjęsis su Juo telefonu. Rikas myli Dievą, nes pirmiau priėmė besąlygišką Dievo meilę.

Rikas sako, kad mylėsiu Dievą todėl, kad Jis pirmas mane pamilo. Paklusiu Dievui, nes myliu Jį. O nepriėmęs Dievo meilės, negalėsiu atsiliepti tuo pačiu – mylėti Jo ir, aišku, paklusti Jam. Savidisciplina ar bet koks savęs muštravimas nepadės mums pasijusti nei teisiais, nei švariais. Tą pajusti padės tik Dievo meilė. Mūsų gebėjimas priimti besąlygiškai Dievo teikiamą malonę ir beprotiškai didelę meilę yra tarsi degalai, kurių mums reikia, norint mainais už tai paklusti  psl.Jam.”

 Kitos patikusios mintys iš šios knygos:

„Žmonės nesiklausys, ką turi jiems pasakyti, jeigu jaus, kad nepatinka tau. Jei žmogus jaučia, kad nepatinka tau iš esmės, kad tau jis vienodai šviečia, jam neteisingos ar nepriimtinos atrodys visos tavo religinės ar politinės idėjos. Bet pajutęs, kad patinka tau, žmogus bus atviras išklausyti, ką turi jam pasiūlyti.“

„Kai kalbuosi su žmogumi, iš tikro vyksta du pokalbiai. Pirmasis yra paviršinis: apie politiką, muziką ar panašiai – žodžiu, tai, ką taria mūsų lūpos. Antras pokalbis vyksta giliau, širdies lygmenyje. O mano širdis komunikuoja, kad žmogus su kuriuo kalbuosi, man patinka arba nepatinka. Dievas nori, kad tiek vienas, tiek kitas pokalbis būtų sąžiningas ir tikras. Mes turime kalbėti tiesą su meile. Jei abu pokalbiai nėra tikri, jie tarpusavyje nedera, Dievas į juos neįsikiša. Tada liekame vieni, ant ledo. O patys likę ant ledo, ir kitus nuvesime klystkeliais. Biblija sako, kad jei kalbi su žmogumi lūpomis, o tavo širdis nemyli jo, tai tu esi kaip žvangantis cimbolas – tik erzini aplinkinius.“

„Vienatvė mus tiesiog ištinka. Nepaisant to, tikiu, kad mes galime išsijudinti ir išžengti iš jos. Manau, kad vienišas žmogus turėtų įsilieti į bendruomenę, atsidėti jai, nusižeminti prieš savo bičiulius, skatinti bendravimą, mokyti mylėti ir rūpintis vieniems kitais. Jėzus nenori, kad mes tik šiaip pleventume kosmoso platybėse ar kiurksotume priešais telį. Jėzus nori, kad bendrautume vieni su kitais, prie vieno stalo kartu valgytume, drauge juoktumės ir melstumės. Vienatvė atsirado kaip nuopuolio pasekmė.“

Paimta iš Donald Miller “Blue LIke Jazz” (”Malonė. Elgetos karalystė” 79 psl.), Thomas Nelson leidykla

[waketales-blog]

WAKE INN KLAIPĖDA.  Greituko meistrai :).

Dar gerookai prieš sėsdamas prie kompo rašyti, galvoje jau turiu istorijos apmatus. Ir, svarbiausia, antraštę.

O joje – būtinai kažkokį konkretaus parko įvardinimą, na, kaip ir trumpą frazę, kuri atspindi mano bendrą įspūdį apie parką.  Aukštatyris – Išprotėjęs 24/7. Wake village aka Gribžė – Home sweet home.

Atėjo laikas duoti nickname Wake inn Klaipėda. Boys and girls, no offence, bet jūs  - Fast food‘as.

Pačia geriausia ir nuostabiausia šito apibūdinimo prasme. Kas yra gerai fast food‘e? Atvarei, pažėjai į meniu, dūrei pirštu, sumokėjai, surijai ir varai toliau!

Jokių ypatingų bla bla, ko norėtumėt desertui, prie austrių siūlome alaus bačkoj rauginto sidro su česnakais, ir niekam nereikalingą troškintą menkės pypą.  Fast food‘as -  paprasta, gana skanu ir greita. Nu, nelabai sveika – bet once in a blue moon – kodėl gi i ne?

Tai vat, man Wake Inn Klaipėda yra tas superinysis mylimas fast food‘as, kurio nelabai noriu sau leisti sveikatos sumetimais, bet... jo, kartais apsiryju ir būnu patenkintas.

Visų pirma – sėdi chebra įsikūrę .... nu praktiškai miesto centre!  Turint omeny Klaipėdos eismą, net iš pietinių rajonų, piko metu iki Trinyčių tvenkinio nu max. 30 minučių važiuot mašina. Ne daugiau.

Ne kartą ir ne du esu plaukęs Wake inn Klaipėda PER PIETŲ PERTRAUKĄ. Rimtai. Pabandykit.

 Atvažiuoti, persirengti ir susikaupti užtrunka beveik tiek pat, kiek užtruktų nuvaryt, apsispręst ir gaut į nasrus kokį mac‘a ar hes‘a. Prasiplaukei – greitučiais atgal į ofisines išnaras ir pirdini toliau smegenų kankint.

Dvi sistemos. Tikrai nice figūrų rinkinys. Superinė chebra, aplink trinasi daug tiesiog parke goglinėjančių klaipėdiečių, t.y. žiūrovų visuomet turėsi ir vyksta... nu net jei nieks neplaukia, toks jausmas kad ekšn nuolatinis. Nėra to visa apimančio ir net kartais per daug užliūliuojančio chill... Nors ne, jo yra, bet nu... nedaug.

Kodėl aš sakau, kad nedažnai noriu sau tai leisti sveikatos sumetimais?

 C‘mon liaudis... prūdas yra miesto vidury. Ir kaip ten bebūtų – tai ne ežeras, karjeras ar vidury laukų iškasta bala. Į jį patenka visko. Iš miesto. Nesakau, kad aplinkinių namų šūdai suteka, jokiu būdu, bet nu miestas yra miestas.

REZERVACIJOS SISTEMOS GĖRIS IR NELABAI

Wake Inn Klaipėda žinoma turi savo FB paskyrą, iš jos galima subelsti  žinutę, arba netgi paskambinti telefonu. Jei būsite žiauriai maloni ir įtaigi būtybė – tai netgi jus plaukimui užregistruos... bet esmė tame, kad registruos jus rezervacijos sistemoj, kurią galite pasiekti visiškai labai puikiai savarankiškai.

http://wakeinn.lt/

Čia nuorodos į visus šios chebros valdomus parkus Lietuvoje... eee.. nu dar vienas taškas į mano teoriją apie fast food‘ą, che che che... jojo, mielieji, wake inn yra tinklinis reikalas, tas pats prekinis ženklas apima Vilnių, Klaipėdą, Druskininkus ir Zarasus ir gal dar ką nors, ko nežinau. Bet jaučiu, tuoj sužinosiu...chi.

Taigi. Renkatės Wake Inn Klaipėda. Randate trumpą parko, sistemų aprašymą, kainas ir paskrolinę į apačią – rezervavimo laukelius. Pasirenkat parko sistemą, dieną, laiką, suvedat vardą, pavardę, el, pašto adresą, telefoną ir viskas. Į el, pašto adresą gaunat patvirtinimą, kad viskas good, rezervuota.

LAIKAS PABURBĖTI

Vienas pastebėjimas mieli wakeinniečiai. Nu toks klausimo forma. Nu kaip, kaip (????) reikia susivokti, į kurią sistemą reikia rezervuotis plaukimą????

Žodinis figūrų aprašymas mažai patyrusiam parko vartotojui NIEKO NESAKO.

Tuo labiau, kad net normalaus dydžio laptopo monitorius įskaitomoj rezoliucijoj iš karto viso jūsų lapo neaprėpia, nekalbant apie mobilų telefoną.

Jūsų sistemų aprašymas yra VIRŠUJ.

Po to KAINŲ paklodė.

O po to rezervacija su kukliais „1 sistema“ ir „2 sistema“ .

Reikia FOTKIŲ. Va čia 1 sistema. Va čia 2 sistema. Ir jų reikia tiek viršuj, tiek apačioj, jei jau norit tokią struktūrą kaip dabar puslapyje išlaikyt.  Ką aš žinau, gal jums ji brangi kaip atminimas.

Kodėl  čia taip užsiputojau?

O todėl, kad netgi plaukdamas Wake Inn Klaipėda jau kelintus metus iš eilės once in a blue moon dažniu, aš kiekvieną kartą karštligiškai bandau susivokti kaip man  NEUŽSIREZERVUOTI sistemos , KURIA PLAUKTI AŠ NENOOOORIUUUU.

Žodžiu, panašu į IQ testą buduliams. Nesugebi normaliai užsirezervuot – plauk kur pataikei. Laikas ten kažką pakeisti, manau.

O šiaip kuo gerai ta rezervacijos sistema, tai kad matai  - kas laisva, kas užimta ir kokiam laikui į priekį. Patogu planuotis. Nereikia gaišti laiko skambinėjant ar rašinėjant žinutes. Gali online susiderinti su savo chebra – kada varom ir kaip, ir iš karto rezervuotis. Tas yra tikrai, TIKRAI gerai.  Rezervavimo sistema yra ne tik Wake Inn parkuose, kiti irgi ją turi (gaila, kad ne visi). Tai nėra kažkoks nuostabus Wake Inn Klaipėda išskirtinumas.  Bet vis tiek už tai jiems didelis pliusas nuo manęs.

SURADIMAS - ATSIRADIMAS

Jeigu esi klaipėdietis (-ė) ir nežinai kur Trinyčių prūdas – užuojauta, nenusimink, dar ne viskas prarasta gyvenime. Tikiuosi.

Turistams (miesto svečiams) – įsiveskit į navigaciją Kooperacijos g. 9, Klaipėda. Atvažiavę pasiparkuojat, toje pačioje gatvėje, susimokat už parkingą  - Geltonoji zona, valanda – 0,6 eur, nuo 08:00 iki 18:00 darbo dienomis.

Perspėjimas nežinantiems – Klaipėdoje parkavimas suskirstytas zonomis, ne gatvėmis/parkingo vietomis. Ir jei esate parkavimosi zonoje – NET IR STOVĖJIMAS KIEMUOSE YRA MOKAMAS. (Daugiau  info http://www.klaipedainfo.lt/parkavimas-klaipedoje/). Neužsiraukit ant baudos vienžo.

Pasiparkavę tiesiog eikite vandens link. Nesunkiai susiorientuosite, ten keli šimtai metrų nuo gatvės viskas.

Pagal suradimo patogumo laipsnį – Wake inn Klaipėda gauna aukščiausią, pirmą kategoriją. Susivedei į navigaciją, atvažiavai – ir viskas aišku.

PARKINGO DŽIUGESIAI

Kiek gi reikia kapanotis nuo ten, kur gali prisiparkuot, iki ten kur gali plaukt?

Nu iš akies tai kokie 150  metrų, dar priklauso nuo to kur konkrečiai mašiną pastatei. Jei tuščiomis – ok. Jei su visa įranga – ne fun. Juk parkuojies gatvėj, kur mašinų eismas nors ir nedidelis, bet yra. Tai su visom tašėm ir lentom brūžintis aplink savo ir dar kažkieno paparkuotą kibirvageną, praleidinėti pravažiuojančias mašinas kartais būna ne visai gerai. Ne tragiška, ne. Bet ir ne itin nice.

Nemanau, kad Klaipėdos Wake Inn gali kažkaip tai pakeisti. Tai ne apsileidimo, o tiesiog aplinkybių klausimas. Nori greitai pluktelėti miesto centre – nu susitaikyk, kad vandens įrangą  teks patampyti toliau nei kituose parkuose. Todėl nelaikykim to kažkokiu ypatingu minusu, nepatogu ir tiek.

BENDRAS VAIBAS

Kaip ir sakiau – buvimas miesto centre duoda nuolatinio judesio pojūtį. Todėl ir jausmas Wake Inn Klaipėda toks - judesy, lyginant su užmiesčio parkais. Viskas kas yra – puikiai sudėliota ir sugalvota. Terasa ant stogo, kur galima pačilinti, gėrimai, užkandžiai, mini shopas. Staliukai, sėdmaišiai – be ypatingos prabangos, bet funkcionalu ir nebjauru. Užskaitom šitą.

WAKE INN KLAIPĖDA TŪSAI

Nu vietiniai sako, kad praeitais metais buvo superinis karnavalas. Chebra plaukė su kostiumais.

Buvo grand uždarymas 2017 m  sezono.

Atidarymo kažkokio specialiaus chebra kol kas lyg ir neplanuoja... o tolimesnės vizijos – velnias jį žino. Prieš kelis metus čia vyko Lietuvos wake čempionato vienas iš etapų. Ar grįš – nežinia, klausimas ne man. Kita vertus Wake Inn Klaipėda ir šiaip natūralaus judesio netrūksta, tai gal tie tūsai ypatingai ir nereikalingi. Jei ką įdomaus čia praleidau – brūkštelėkit komentuose, bus nice žinot.

NUOMINIAI DAIKČIUKAI

Hidriakai- principe galima daryti copy/paste iš kitų apžvalgų. Pagrindas  - Mystic, Jobe, trumpi Ion. Visiems dydžiams. Yra ir naujų, ir nelabai. Šalmai – nuominis standartas. Geros būklės, beje. Liemenės – nu jau daug mačiusios, bet does the shit, tai nu ką? Pirmakartininkams užtenka. Kiti – susitaikykit. :)

Lentos. Chm. Yra žaliųjų Hyperlite... PBJ jei neklystu vadinasi. Pirmą kartą ant lentos atsistot užtenka, kažką daugiau su jom daryt – lengvas mazochizmas. Plius kelių dydžių Liquid Force (jei neklystu) nuominės serijos agregatų... Vėl gi – pirmakartininkams ir truputį pažengusiems. Intermediate raideriams bus kiek sunkiau. Didžiausia lenta ką turi – 142, berods. Nu principe užtenka, bet atsirado daba kažkokia nauja mada plaukti su didelėm lentom. Tai turėti kažką kas daugiau nei 142 gal ir gera mintis būtų.Dar kiek mačiau yra wakeskate’as ir kneeboard’as. Mėgėjams. 

Vystant įrangos temą, yra vienas dalykėlis, kuris YPATINGAI pravers pirmą kartą bandantiems. Wake Inn Klaipėda, vėl gi, ne vienintelis parkas Lietuvoje, kuris tokį dalyką turi, bet šitas reikalas LABAI veiksmingas, kai reikia pastatyti ant lentos naujoką.

Kalbu apie specialų ausinių/mikrofono komplektą. Plaukėjui tvirtinasi toks aparatėlis prie šalmo, operatorius – instruktorius turi savo asmeninę ausį ir mikrofoną. Ir tuomet nereikia šūkauti į kitą balos pusę – išsitiesk, per mažai pjaunies ar panašiai. Tuo labiau, kad pirmakartis plaukėjas dažniausiai nieko negirdi ir beveik nieko nemato. Jaudinasi, jis taip, va.  Su  vandeniui atspariomis ryšio priemonėmis ši problema išsprendžiama tiesiog idealiai. Instruktorius ramiai aiškina ką daryti, plaukėjas viską girdi ir reaguoja. Super. Nice.

ŽMOGELIUKAI

Žmonės čia keičiasi. Šiais metais startuoja visiškai nauja komanda.Jūsų dėmesiui: 

Tautvydas 

Jokūbas

Goda  

Tai yra tiesiog samdomas personalas. Jie tikrai faini. Stengiasi būti profesionalūs, maloniai aptarnauti. Matosi, kad patirties truputį trūksta. Nes nauji. Kodėl tas personalas taip keičiasi – nežinau. Manau, sezoninio darbo ypatumas. Ne faktas, kad atvažiavę po savaitės rasit tuos pačius. Bet kol kas – šitie jaunuoliai laukia jūsų Wake Inn Klaipėda.

PLAUKIMAS

Kaip ir minėjau, parke dvi sistemos (200 ir 190 m), bet viena neveikia. Kaip tam anekdote – duokit dvi bulkas,  vienos nereikia. Čia žemiau ta neveikianti. 

Veiks, aišku, ir ji. Bet ne dabar dar. Nuo vasaros. Kiek pamenu, šitą dažniausiai naudoja statyt ant vandens pirmakartininkus. Vietos daug, figūrų minimaliai – pats tas pirmyn/atgal tramvajintis. 

Stovi vienas funbox kol kas ten, toks papimpintas ir tiek. Daugiau nieko.

Veikiančioji sistema – kaip matot. 2 L dydžio kickeriai, dviejų lygių boxas, bačka ir rainbow slaidas (čia tas turėklas rudas).

Galiu pasakyt, kad viskas išdėstyta tinkamais kampais ir atstumais. Kickeriai neagresyvūs, boxas nice, turėklų ir bačkos neėmiau, sezono pradžia, forma ne ta.  

Žodžiu itin didelių kritinių pastabų nėra. Išskyrus vieną nesąmonę, kuria Wake Inn Klaipėda žada pataisyti, tai gal ir neužsirausit kai plauksit.

Apsisukimą žymintys plūdurai ne vietoje. Tai bent kol kas į juos orientuotis neverta, tikrai.  Apsisukimas vyksta gerokai toliau nei jie yra. Vietiniai sakė,  kad ilgino sistemą, todėl taip. Man atrodo, tai kad tiesiog žioplį sugeneravo.

Pati sistema pakankamai greita, ties 10 plaukti tikrai smagu. Posūkiuose... ne idealiai, bet ypatingo tampymo nėra. Normos ribose. Po kickerių užsipjauti posūkiui vietos pakankamai, kitam gale tai net neaktualu – tiek po boxo tiek po rainbow iki posūkio dar toli. Tiesa, apsisukinėjant goofy (dešine koja) tolimajame gale yra šansų su sėdimąja švendres perbraukt – atstumas iki pakrantės augmenijos minimalus. Visa kita – good. Geras parkas.

Startas – plūduriuojanti platforma su standartiniu žalėsiu... ir jokio išlipimo apart „ropškis kaip nori“ sistemos.

Gaila pirmakartininkų. Mačiau, kaip vieną mergaitę už pakarpos kėlė iš vandens su visa lenta, nes po zaplyvo jai jau nei rankyčių, nei kojyčių... Ir patyrę raideriai ten demonstruoja jūrų liūtų cirko triukus, kai lipa lauk. Vis tik aš sakyčiau, kad principas – nusiauk lentą, lipk kopėčiomis civilizuotesnis. Ne?

Dar vienas dalykas – persirengimo kabina. Vat pažėkit į šitas duris. 

Bendras apipavidalinimas reiškia, kad turite 50 procentų tikimybę pataikyti ne į persirengimo kabiną (dešinėje), o lentų sandėlį (kairėje). Mačiau, kaip ten raideris vienas rengėsi, true.

Nors pati persirengimo kabina – erdvi, patogi, su apšvietimu – labai neblogai padaryta. Už tai pliusas. Už taupymą ant lentelės „Rengtis čia“ – minusas.

SUMA SUMARUM

Atvykimas, suradimas, vieta – nu norėčiau sakyti 10 balų, bet negaliu. Vienas nežymus jauduliukas dėl vandens kokybės per karščius.  Ir tas vilkimasis su įranga nuo gatvės per parką – ne pats patogiausias reikalas.

Vaibas, tūsai – urbanistikos fanams absolutely recomended. Wake Inn (turiu omeny Vilniuje sėdinčius vadus), jei turit kokių planų įdomių Klaipėdai šiai vasarai – duokit žinot, pagromuliuosim vietinėj bendruomenėj pletkų būdu.

Aptarnavimas – galit truputį atsipalaiduoti chebra, mes ir taip matom, kad jūs OK, nereikia to žaidimo – „oj mes čia dabar jau jus kaip aptarnausim, tai šakės“. Nes jo yra. Nedaug. Atsipalaiduokit. Jūs faini. Plius pasipraktikuokit su rezervacijos sistema. O tai būna dar ... chm... juokingų situacijų. Kam įdomu – galėsiu komentuose papasakoti. :)

Aplinka – viskas gerai, pakabinkit lentelę ant persirengimo kabinos ir įmerkit į vandenį kopetėles, tada bus super good.

Sistema – nice. Iki tobulumo... nu dar liko vietos, bet jau nedaug. Plaukti patogu, figūros – įdomios, sustatytos tinkamai. Tikrai, plaukiau čia ir dar plauksiu. Kai Fast foodo užsimanysiu ar rimtiems patiekalams nebus laiko :).

Įranga – lentos ne feng shuj, tikrai. Ypač didesniems intermediate raideriams. Visa kita – nu ne 5 žvaigždės, žinoma, bet OK. Iš konteksto neiškrenta. Liemenės labai jau... emm... pagyvenusios atrodo, nu bet ne grožio konkursui jos gi, tai gal ir tiek to.

PABAIGAI

Realiai rekomenduoju Wake Inn Klaipėda, jei neturit daug laiko, tingit važiuot į užmiestį, ar norit tiesiog pabandyt. Ypač jei planuojat patupėt Klaipėdoj šią vasarą per atostogas. Užsukit. Man čia visai fun. Ne idealu, bet nenusivilsit, tai jau tikrai. Viskas. Tiek.

Naudingos nuorodos:

http://wakeinn.lt/wake-inn-klaipeda/

https://www.facebook.com/wakeinn/

Be safe.

Dao

P.S. Fotkes kaip ir visuomet iš visur po truputį. Dalį pats dariau, dalį iš Wake Inn Klaipėda FB ėmiau. Ir dar iš istockphoto.com

D.

[patarimaimoterims-blog]

Streetstyles Milano mados Savaitėje. 2 dalis

Streetstyles Milano mados Savaitėje. 2 dalis

Mados Savaitėje Milane, kuri pasibaigė vakar, daug pritriukšmauta. Demonstruojant Dolce & Gabbana, rankinės skraidė su dronais, o Gucci šou metu, modeliai rodėsi su keistomis galvomis, kaip aksesuarais. Italų mados sostinės gatvėse, skirtingai nei ant podiumų, apsieita be šokų. Mados Savaitės svečiai judėjo nuo demonstravimų prie demonstravimų, vilkint patogiais rūbais – klasikiniais kostiumais,…

[gallerypaveikslailt]

New painting! #art #original #originalart #unique #uniqueart #artforyou #artforthehome #artforhome #artforyourhome #nobarewalls #wallart #wallcoverings #interior #interiordesign #homeiswheretheartis #buyoriginalart #buyart #makeartwork #handmade #handcrafted #artforinstagram #artistsofinstagram #instaart Įkalinti kostiumai - 1 257,00 € https://www.paveikslai.lt/lt/tapyba-su-zmonemis/23573-laura-slavinskaite-parduodamas-paveikslas-ikalinti-kostiumai.html