#klaipeda lietuva tekstas postas

[kreizi]

Viena tokia

Pilkuose daugiabučiuose gęsta šviesos, spengianti tyla ima karaliauti nakties tamsoj. Guli lovoj, suvibruoja telefonas, laikrodis rodo puse dviejų nakties, pasiūlymas susitikti su klausimu „ar nemiegi, ar nėra per vėlu?“. Žinoma atsakai, kad ne, visada randi laiko, gi vasara, į darbą tik po pietų arba išvis vakare, o pamiegosim, kai būsim po žeme. Užsimeti džempą, piniginė, raktai ir telefonas kišenėje, trenki durimis ir bildi laiptais žemyn, kur greičiausiai jau lauks, užvestam automobilyje. Planas buvo paprastas – susitikti bent sykį per savaitę, bet kartais gaudavosi dažniau, o kartais rečiau. Laikas bėgo, planas nesikeitė, stotelė taip pat. Miesto galas, šilta kava su kokosu arba angliška juoda arbata, nors naktys ir taip buvo šiltos, bet gurkšnoti ką nors, visada malonu. Automobilyje groja „star shopping“, tamsus kelias link kepurės aikštelės. Sustoja ir galvoja, kad gal ir nereikėjo čia važiuot, nes tamsu, o dabar reikia eiti į mišką, gal apsisukam ir važiuojam kitur. Visgi, einam link kepurės galo, įkvėpt jodo, pasiklausyt kaip bangos trankosi į krantą, kaip ošia miškas ir pasidalinti paslaptimis. Du apsirengę žmonės, dvi nuogos sielos vienos prieš kitą. Vienos istorijos buvo juokingos ir kupinos aistrų, kitos buvo liūdnos ir pilnos pykčio ar velnias žino ko. Kažkur šone buvo supynė, kuria privalėjau rasti, tamsu, nors į akį durk. Ėjom pro krūmus, krūmynus, šakas, šakalynus. Matyt pasukom kažkur ne ten, nes nedaėjom vietos, kuria taip aiškiai mačiau savo prisiminimuose. Nuotykis buvo kupinas keistų garsų, pusiau tuščių butelių ir daug speliojimų „sutiksim ką nors ar ne“. Bet buvom vieni, naktis ir miškas priklausė mums. Sėdėjom, kartais tylėjom, kartais pykomės, kartais<...>. Ir taip kaskart, visada į tą patį tašką, visada tie patys gėrimai, tik kartais užvažiuodamas nusiplauti automobilį arba į McDonald‘s, bulvyčių, chicken nuggets ir kažkokio pyragaičio, bet jo dažniausiai nebūdavo. Stovėdavom aikštelėj, paėsdavom naktį, toliau klausėm „star shopping“, nesvarbu mood‘as geras ar blogas, ta daina visada grodavo. Kartais tylėdavom visą kelionė, manau, kad dažnai galvodavom apie tą patį, bet tik galvojom, tyliai, sau. Kartais prasižiodavau, bet nebesakydavau, užteko tylėjimo ir tos dainos. Šis planas atsirado dėl to, kad mūsų keliai turėjo greit išsiskirti, didelis atstumas ir ilgas laikas, toks buvo geriausių draugų planas, kas savaitė susitikti, pasikalbėti, pabūti, patylėti. Dabar yra tik atsiminimas, nostalgiškas, bet gražus ir mielas širdžiai. Dabar yra žinutė, kiekvieną dieną „kada grįši?“ ir atsakymas „nežinau“, kartais bendravimas tik iš to ir susideda. Bet žinau, kad tai nesibaigs, nesibaigs nei klausimai nei rūpestis vienas kitu. Draugystė yra pats geriausias dalykas ką žmogus gali padovanoti kitam žmogui, ypač jei ji nuoširdi.

Iki parūkymo mieste.

2020 05 14