#kelionė

[inthewindtunnel]

Tamsusis sindromas

Kelionė

[awesomeeworld]

Šis kadras primena Hario Poterio sceną su Dumbuldoru, berots filme - Puskraujis Princas.

Smagu matyti neatsibodusį ir akims nesibaigiantį horizontą. Miestai užknisa fr.

[bukimevieningi]

Kelionių organizatorių pelnas sumažėjo apie 11 mln. eurų, palyginus su praeitais metais

Kaip ir kiekvieną metų ketvirtį Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) įvertino 2024 m. II ketv. išvykstamojo ir atvykstamojo turizmo pažymėjimus turinčių kelionių organizatorių ataskaitas. Jas turėjo pateikti 174 kelionių organizatoriai, iš kurių 107 yra išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriai, 67 – atvykstamojo turizmo.  Kelionių organizatorių 2024 m. II ketvirčio bendrosios…

[birutebi]

linkėjimai iš oro uosto #šmutkės #ryanair #orouostas #keliones

View this post on Instagram

A post shared by Birute Bikelyte (@birutebi)

[toskarin]

Inga - Kelionė

[nenuobodiistorike]

Pagiriamasis žodis Žemaitei

Prieš kelias dienas vienas diedas* rašė: "...O ne mokytis apie metaforas, litotes ir metonimijas, ir juo labiau ne skaityti autorę Žemaitę, kurios kūryba yra visiškai be pasekmių, ji nedavė lietuviams nė vienos naujos idėjos, nė vienos geros citatos, nė vieno one-liner, nė vieno punchline, nė vieno paradokso, ir negali būti išversta į jokią kalbą, nes yra labiau beprasmė, negu moteriškumo mokyklėlė Šventojoje arba lietuviškas kinas." Tiesiog varčiau akimis skaitydama šią citatą (laimei, buvo kas išnarstė tekstą gabaliukais anksčiau, ir pačiai su juo vargti nereikėjo): kaip galima būti tokiu neišprususiu, ir turėti tiek drąsos (nusi)kalbėti?

Atsispiriant nuo kitų minimo teksto elementų, pvz. kad mokantis svarbiau ne patys atskiri dalykai, o skirtingos žinios plačiame kontekste (su kuo sutinku), norėčiau tarti pagiriamąjį žodį taip niekuo dėtai ir nuvertintai Žemaitei.

Pirma, mūsuose yra susiklosčiusi gan įdomi situacija, jog apie kai kurias svarbias (ar bent jau įdomias) istorines asmenybes moksleiviai sužino ne istorijos, o literatūros pamokose. Jei istorijos pamokos skiria ribotą dėmesį moterų emancipacijai bei moterų istorijai apskritai, literatūros pamokose diskutuojant apie Žemaitės, Šatrijos Raganos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir kitų kūrybą bei jos kontekstus, sužinoti galima tikrai daugiau.

Tad kuo ypatinga toji Žemaitė, moterėlė su skarele (be to, jog kadaise buvo vienintelė moterimi, "papuošusia" Lietuvos nacionalinę valiutą)?

Visų pirma, galbūt verta pradėti nuo kelių biografinių faktų:

1. Ne itin laiminga santuoka, 6 vaikai, finansiniai sunkumai ir apskritai visi vargai, būnant žmona ir mama XIX-XX a. sandūroje, kai realiai reikėjo valstietėms moterims visus keturis namų kampus laikyti. Ir visame tame, jau būdama "vyresnio" amžiaus, Žemaitė pradeda rašyti. Ir rašo pati iš savęs, iš savo aplinkos ir neprivilegijuotos pozicijos, ir būtent dėl to jos kūryba buvo labai tikra ir puikiai atskleidė to meto ir tos visuomenės grupės realijas. Mėgstant pažangias istorijos tyrimų ir rašymo idėjas, kad ir history from below, ar herstory, Žemaitė ir jos kūryba yra lobis.

2. Žinant 1, bei įvertinant Žemaitės gyvenamuosius "paskenduoliškus" laikus su stipria "moralės policija", bažnyčios įtaka ir kt., labai įdomu žinoti ir apie jos, šešiasdešimtmetės močiutės meilės keturkampį, kuriame būta ir jos dukros, anūkės bei perpus už Žemaitę jaunesnio vyro.

3. Mane turbūt labiausiai žavi tai, kad įžengus į septintą dešimtį, Žemaitė vis dar turėjo sočiai parako, kad galėtų laivu keliauti (patikėkite, kelionė tikraaaai nebuvo lengva) į JAV, kur susitikinėtų su išeiviais ir rinktų lėšas Lietuvos atstatymui bei statymui po Pirmojo pasaulinio karo. Kelionės atsiminimus ji suguldė į knygą "Apie Ameriką" - labai rekomenduoju pasiskaityti!

Na, ir antra, jei ieškoti beprasmybės literatūros pamokose, tuomet galėčiau pirštu besti nebent į visokias radviliadas bei giesmes apie stumbrus - kad ir pirmieji tai kūriniai, bet ir lydimi to egzistencinio skausmo, kad neturime nieko geriau, bei neturime savo tautinio epo kaip kaimynų Lačpliesis ar Kalevala. Tad anksčiau minimus kūrinius moksleiviai skaito ne dėl to, kad jie būtų kažkoks literatūros istorijos pasididžiavimas, o dėl to, kad nieko geriau tiesiog nėra, bet negi su tuo susitaikysi, jog mes ne kokie islandai, kurių dalis egzistencijos turbūt vien sagomis ir pagrįsta? Tik va kitaip nei su moterų istorijos temomis, istorijos pamokose LDK istorijai skiriama daugiau nei puslapis ar du, tad kontekstų svarba čia jau nebežaidžia.

*diedas - kai kuriems vyrams būdinga mąstysenos kategorija, kuriai būdinga "visažinystė", įsitikinimas, jog paties nuomonė yra geriausia ir teisingiausia, o visi kiti aplink (ypač moterys) yra durni. Diedai dažniausiai nepasivargina paieškoti daugiau info ar patikrinti faktų, nes buvimas diedu pats savaime suteikia neginčyjamą autoritetą žinių visuomenėje.

Daugiau apie Žemaitę pasiskaityti galima čia, čia ir čia.

#moterųistorija #moterys #emancipacija

[resentfuljustice]

Sodoma ir Gomora

2016-06-14 23.25 Escondido, CA, USA

Jų bute balkono nebuvo. Kiekvieną kartą užsimanius parūkyti – o proporcingai didėjant ant stalo išstatytų tuščių butelių kiekiui tą vakarą mes rūkėm atitinkamai per daug – vis tryniau pavasarinės striukės šonus į svetimos laiptinės sienas. Jaučiausi apsvaigusi, bet nenorėjau stabdyti. Lėtai siūbuodama klubais leidausi, atrodo, su kiekviena pakopa vis labiau siaurėjančiais laiptais – kurie žinojau, kad neveda prie nieko gero. Beieškodama pustuščio cigarečių pakelio savo kišenėje radau seniai pamirštą lūpų balzamą – viena ranka besilaikydama už nelygių turėklų, tepiau savo išsausėjusius lūpų kampučius kramtoma guma kvepiančiu Snow Fairy iš Lush. Priekyje manęs lipusi Dorotėja staiga atsisuko ir vėl pažiūrėjo į mane tuo nepaaiškinamo pykčio ir seksualinės frustracijos pilnu žvilgsniu – ar ji kaip koks medžioklinis šuo iškart kažką užuodė? Nesupratau, ką ji norėjo man pasakyti. Ar ji išvis man norėjo kažką pasakyti. Gal tik padaryti.

Maldauju kad nepavytų, niekas nepamatytų

O gal visas vakaras vyniojosi taip, kaip ir turėjo. Kas sakė, kad kelionės tikslas negali būti aiškiai nepažymėtas griovys ant staigaus posūkio? Arnas pridegė mano cigaretę, nes aš jau nebenulaikiau net žiebtuvėlio. Stovėjom keturiese ir patyliukais rūkėm. Pirmas prasižiojo Vilius – nebuvau tikra, kiek dar ištversiu nepakomentavusi kiekvienos iš jo burnos krentančios nesąmonės – manyje pradėjo kunkuliuoti vaikišką maištą primenantis noras, kur jo žodžius sprogdinau kaip kokius muilo burbulus. Jo laimei, jis buvo gražus. Gerai, labai gražus – toks lazdos neperlenkęs hipsteris su tvarkingu manbun’u, barzda ir stilingu megztuku – tai kartkartėmis galėdavau praleisti pro ausis jo marozišku balsu skleidžiamus kliedesius, nes į Vilių buvo tiesiog malonu žiūrėti. Kai pagalvoji, mes abu gyvenom tam tikrame savo fantazijų pasaulio versijoje – saviškėje bandžiau save įtikinti, kad nenumanau Dorotėjos ir Arno kėslų, o Vilius, greičiausiai, įsivaizdavo dar niekada nebuvęs psichuškėje. 

Matyt mano viduje užvirusi durnumo košė pradėjo verstis per viršų, nes išgirdusi Viliaus pagyrų monologo nuotrupas apie tai, kad jis “jau tiek daug laiko nebegeria”, nebegalėjau sustabdyti pro dantis iškošiamų žodžių.

– Tu nebegeri? Galvojau, kad tu dabar jau girtas…

– Žinai ką? Eik tu nachui. 

Kol aš toliau kreivai šypsojausi puse lūpų, Vilius numetė ir sumindžiojo pusiau surūkytą cigaretę, tada iškart pareiškė, kad išeina namo, o prie jo staigiai prisišlieję Arnas su Dorotėja pabandė dar jį perkalbėti.

– Davai dar pasilik.

– Ne. Nėra vaibo tarp mūsų, niekas čia mums nesiriša.

Nesigilindama į jų beviltiškas pastangas, toliau susimąsčiusi nužiūrinėjau Dorotėją. Ji, intensyviai bandydama paneigti kažkokį Viliaus teiginį, pradėjo purtyti galvą – mačiau iš po platininio baltumo sruogų lendančias tamsiai rudas šaknis, o jos neįtikėtinai kaulėti pečiai badė akis net per naminį, nunešiotą juodą treningo viršų. Iš kitų bendrų draugių pasakojimų girdėjau, kad ji visą gyvenimą kovojo su valgymo sutrikimais – ne taip lengva tą paslėpti, kai turi kambariokę ir daliniesi vienu vonios kambariu. Dorotėją pažinojau turbūt nuo penkiolikos metų – nors nebuvom itin artimos, kurios savo noru organizuotų pasimatymus ir leistų laiką tik dviese, susitikusios bendrų draugų grupelėje rasdavom iš ko kartu pasijuokti. Kadangi truputį paklajojome po pasaulį, abi tuo pačiu metu atsidūrusios tame pačiame mieste išnaudojome progą susidraugauti artimiau. 

Su Arnu ji susipažino keliaudama – nebuvau tikra, kiek laiko jie jau buvo įsipareigoję vienas kitam, bet tikrai ne metus ir ne du. Jis be jokių sunkumų įsipaišė į mūsų grupelę, kurios absoliučią daugumą sudarė merginos – gal dėl to, kad Arnas buvo toks visų draugelis, mėgstantis be atokvėpio su visomis flirtuoti – žinojau, kad ne man vienai buvo net sunku suprasti, kada jis tik prikolina, o kada gal visai rimtai kabina. Nueidama užgesinti cigaretę mačiau, kaip Arnas, beglostydamas barzdą, akivaizdžiai daugiau dėmesio skyrė mano rūkalo filtro baksnojimui į seną skardinę, o ne mūsų Jėzaus Kristaus prisikėlimo vakarėlį paliekančiam draugui.

Kantriai laukdama, kol Dorotėja pasiduos ir pripažins, kad aš kažkaip vienu sakiniu sugebėjau neatšaukiamai įžeisti Vilių, pakėlusi galvą žiūrėjau į trijų aukštų daugiabutį, kuriame sugalvojau šiemet valgyti farširuotus kiaušinius. Vieta buvo graži, netgi pavydėtina – šalia miškingo parko, tik pats pastatas visumoje man atrodė ganėtinai juokingai, gal truputį iškritęs iš konteksto. Apsuptas naujesnės statybos kūrinių, net atrenovuotas atrodė kaip koks senis, nesėkmingai norintis apsimesti jaunuoliu. 

Po gero pusvalandžio nevaisingų įkalbinėjimų, pagaliau trise kopėme laiptais aukštyn. Viršuje jaučiausi uždususi – bet vos tik Arnas už nugaros užtrenkė buto duris, ir mes vėl visi juokėmės iš kažkokio durno bairio, o Dorotėja atsukinėjo kažkelintą butelį raudonų devynerių – staiga atsišviežinau. Lyg nuo akių kas būtų nutraukęs pageltusią marlę, per kurią kažkas spaudė cepelinų masę. Arba tarsi būčiau išmokusi dar vieną papildomą užsienio kalbą – atsisukusi į Dorotėją, neįtikėtinai aiškiai mačiau jos negeras intencijas slepiančią šypseną. Arba anksčiau nepastebėjau, arba ji pradėjo kaip kokia sirena mano pusėn siųsti visus įmanomus ženklus. Taip, jos veidas ir taip įprastai būdavo toks truputį chytras – o per vakarą susileidus tiek alkoholio, jos savotiškas sataniškumas atsiskleisdavo vis ryškesnėm spalvom kiekvieną kartą užsivertus stiklinę.

Dorotėjai dosniai vis pildant mano gėrimą, netikėtai sudrebėjo jos ranka, ir raudonas skystis išsiliejo ant stalo. Ji lėtai pakėlė akis ir įsmeigė žvilgsnį tiesiai man į tarpuakį. Jeigu manęs kažkas būtų paklausęs iki šio vakaro, kiek skirtingų Dorotėjos kaukių pažinojau – būčiau nė sekundei nesudvejojus ir atsakius, kad dvi – viena papuošta apgaulinga šypsena, o kita padabinta pykčio persunktomis akimis. O tą vakarą susipažinau su dar viena, kurios negaliu pamiršti – jos lūpas skrodė keista užuomina, o primerktame žvilgsnyje spragsėjo neatskleistas pažadas. 

– Nepamiršai, kad visi trys turėsim vienoje lovoje miegoti?

Nieko jai neatsakiau, tik paėmiau už lipnių stiklinės kraštų ir užsiverčiau. Telefone šviečiantis laikrodis patvirtino, kad vakaro valandų ribos iš lėto tirpo ir liejosi su paryčiais, o mes laiką leidome bute su vienu miegamuoju. Visas patalpas jungė vienas ilgas koridorius, kuris šakojosi į virtuvę, svetainę, vonią ir miegamąjį – bet taip, visoje erdvėje buvo tik viena oficiali lova. Dorotėja toliau žiūrėjo į mane, lyg laukdama bet kokio ženklo – žodžio ar nebylaus linktelėjimo, o aš, norėdama laimėti laiko, dairiausi aplink. Pagavau Arno žvilgsnį, bet po sekundės nusisukau, tyrinėdama baltas namų sienas. Visas interjeras buvo paprastas – mus supo tarpusavyje nederantys ir netvirtai atrodantys baldai, kuriuos savarankiškai surinko šita pora klibančiuose santykiuose. Namai buvo nuobodžiai, net steriliai tvarkingi, norėjosi rasti kažką padėtą ne vietoje – vien iš sportinio intereso. Bet visa gyvybė slėpėsi už buto durų – Arnas kaip bet kuris eilinis vyras turėjo obsesyviai domėtis kokiu nors testosteronu kvepiančiu hobiu – jo atveju, tai buvo dviračiai. Bet visos ratuotos transporto priemonės su šalmų komplektais stovėjo laiptinėje. “Kad būtų tvarkinga, gražu ir akiai malonu” – pagal Dorotėją. 

Žinau, galėtum pagalvoti, kad tam tikra prasme Arnas buvo po Dorotėjos padu – gal ir neklystum. Bet ar kiekvienas ilgalaikių santykių pridusintas vyras gali pasigirti vienu metu miegojęs su dviem panom?

Ant silpnybių paslydau, atsakyk ar tu evil

Visi trys neišleidom nė menkiausio garso, bet lyg perskaitę vieni kitų mintis, vienu metu pakilom nuo nešvariais indais nukrauto stalo ir patraukėm koridoriaus link. Nusprendę, kad laikas pradėti varžytis su bepatekančia saule, iš šaldytuvo išsitraukėm paskutinį laipsnių turintį butelį – atkimšusi ledinį Prosecco, nuoga klūpėjau svetimos poros kvapo prisigėrusioje patalynėje. Po minutės milžiniški miegamojo langai garavo nuo ūmine alkoholine intoksikacija pasižyminčių siluetų dažno kvėpavimo, o mane prie išgulėto čiužinio prispaudė keturios nepažįstamos rankos. 

Tada jau sugebėjau sau pripažinti, kad neverbalinius ženklus supratau teisingai – tai buvo jų planas nuo pat pradžių. Nežinojau – bet ir nenorėjau žinoti – kurio galvoje šita idėja užgimė pirmiau. Jie buvo pora, jie vienas su kitu mylėjosi tūkstančius kartų, bet šį kartą į seansą sugalvojo pasikviesti ir svečią. Kodėl? 

Nuobodu? 

Taip sugalvojo gelbėti santykius?

Trūksta adrenalino? 

Ar tiesiog prieš išsiskiriant reikėjo išpildyti kažkurio neįgyvendintas fantazijas? 

Jaučiausi patekusi į spąstus, bet nesipriešinau. Buvau pasirodymo dėmesio centre – publika būtų mane pasveikinusi ovacijomis atsistojus net tuomet, jeigu nebūčiau nė piršto pajudinusi. Buvau to vakaro iš rankų į rankas perduodamas naujas, jaudinantis žaislas. Nors Dorotėja mane užpuolė kaip koks plėšrūnas, joks alkoholis negalėjo į komą paguldyti iš mano vidaus kylančio nesmagumo jausmo, kai tavo mokyklos laikų draugė tau per kelius iš lėto numauna kelnaites. Jaučiausi mažų mažiausiai keistai, kai Dorotėja man skyrė daugiau dėmesio negu Arnui.

Nes man smagiausia nakties dalis buvo dalintis Arnu.

Labai, labai retai, bet taip, kartais mane traukia moterys. Jeigu reikėtų įvardinti būtent šios akimirkos idealą, iškart prieš akis matau grupinių užsiėmimų trenerę – mano akimis tobula moteris, kas kartą pro mane iš lėto praplaukianti ir nusišypsanti kaip koks angelas – tokia švelni, moteriška, kvepianti. Maloniu balsu, šviesiais plaukais, neįtikėtinai mielu veidu – bet negaliu atitraukti nuo jos kūno akių, kai ji salėje daro prisitraukimus. OK, tarkim būtent su ja nueitume į pasimatymą – galvočiau kaip noriu prie jos prisiliesti, ją pabučiuoti, bet ne kaip nuplėšti jai sportines timpas. Neturiu tam pašaukimo.

O čia mano kojas lyg kokiais vėžio gnybtais buvo suspaudusi Dorotėja – kuri niekada nebuvo nė trupučio man patraukli. Kol liemenį pasukusi į šoną bučiavausi su Arnu, galvojau apie vidinėje šlaunų pusėje garantuotai po šios nakties liksiančias mėlynes. Šiąnakt naiviai nusiteikusi sėdau į nekaltai atrodančią karuselę – tarkim tuos ratu besisukančius arkliukus – o atsidūriau kažkokioje ekstremalioje amerikietiškų kalnelių versijoje, kur mane be įspėjimo paleido į stratosferą. Dar nesibaigus pasivažinėjimui, gailėjausi nusipirkus bilietą.

***

Saulės spinduliams pradėjus svilinti mano užmerktus akių vokus, pradėjau budintis iš pačio keisčiausio, bet beprotiškai neblaivaus Velykinio sapno. Suakmenėjau supratusi, kad guliu vis dar toje pačioje lovoje, per vidurį tarp savo dviejų draugų – kad viskas, kas vakar įvyko, buvo tikra. Prie mano krūtinės meiliai prisiglaudusi miegojo Dorotėja, o mano riešą švelniai glostė Arnas – bet neįstengiau galvoti apie nieką kitą, tik kaip žmonės gali miegoti neužsitraukę užuolaidų. Tiek šviesos ryte, kad net koktu.

Jaučiausi viskuo nusivylusi. Savimi, jais, išaušusia nauja diena. Vis mąsčiau apie tai, kad Dorotėja su Arnu skyrėsi ir taikėsi šimtus kartų, ir kiekvieną kartą man paklausus kam ji pas jį vis grįžta – ji vis pasakodavo tą pačią istoriją kaip “jie tobulai fiziškai suderinami, tokio sekso su bet kuo nepatirsi”. O man viskas pasirodė taip netikėtai vidutiniška – glamonės vidutiniškos, seksas vidutiniškas, kotas… irgi vidutiniškas. Vienintelis jaudinantis faktas iš tos nakties buvo tiesiog pats threesome įvykis.

Tada pajutau, kaip Arnas paėmė mano ranką ir pradėjo su ja iš lėto vedžioti po savo kūną. Atsisukau veidu tiesiai į jį. Po kelių minučių žiūrėjau į lubas ir svarsčiau, ar būtent tai, kas dabar ką tik įvyko, visoje šitoje painiavoje bus laikoma neištikimybe? 

Nes Dorotėja vis dar miegojo šalia. 

Pili į ugnį alyvą, auksas, bet nesilydau

Drebėdama pro kojūgalį iššliaužiau iš lovos ir nuėjau į virtuvę ieškoti vandens. Visi paviršiai buvo nukrauti nešvariom taurėm, stikliukais, stiklinėm ir buteliais – iškrausčiusi spinteles neradau nei vienos švarios taros, nebent būčiau norėjusi lakti vandenį kaip koks Reksas iš dubenėlio. Tada stabtelėjau ir svarstydama žiūrėjau į pagarbioje virtuvės vietoje laikomą Arno blenderį.

Arnas nemokėjo elgtis su pinigais. Nuolat juos švaistė ant visokių nesąmonių – arba sugalvodavo suinvestuoti į kokį akivaizdų scam’ą. Paskutinė jo geniali mintis buvo pasiimti paskolą ir už ją prisipirkti bitcoin’ų. Ir su tuo blenderiu buvo kažkas panašaus – jis kaip koks benziniu aplaistytas degtukas užsidega, kad primygtinai čia ir DABAR jam reikia kažkokio GERO daikto – ir šį kartą jam po akimis pasimaišė tas blenderis. Už jį sumokėjo beveik 700 – ir su nuoširdžiu pasididžiavimu man ir Dorotėjai pasakojo, kad visam rinkinyje buvo gal dešimt skirtingų antgalių, o pats blenderis toks galingas, kad gali net smulkinti riešutus. Jam pasakojant akies kampučiu mačiau besikeikiančią Dorotėją. Likusios vienos pasidalinom praktiškai identiškomis nuomonėmis.

– Nu bl… WTF… Nachui?

– Ką jis ten blenderiuos, koksą su monster energetiniu?

– Nežinau, debilas jis. Tik atsargiai, užmuš tave Arnas, jeigu kažką tam blenderiui padarysi.

Tą rytą įžūliai nuėmiau nuo to stovo Arno pasididžiavimą – prabangųjį blenderį, ir prisipyliau ledinio vandens iš krano. O ką daryt? Iš kur dabar man kažką švaraus ištraukt? Pradėt barškinti stiklinėm, plauti indus, visus pažadinti ir susitikti akis į akį su realybe?

Grįžusi atgal į miegamąjį, pasidėjau blenderį ant šalia esančio Dorotėjos kosmetinio staliuko. Gavusios rytinių saulės spindulių, blenderio sienelės pradėjo rasoti. Atsigėriau tiesiai iš fiber glass ąsočio, ir padėjau jį atgal. Žiūrėdama į iš lėto tekančius vandens lašus pagalvojau, kad blenderis buvo vienintelis protingas per pastarąsias 24 valandas mano priimtas sprendimas.  

***

Po visos šitos pjankės Dorotėja turėjo eiti į darbą. O mes su Arnu nuėjom į miestą papusryčiauti – bet viskas buvo taip keista, kad vos suvalgius vieną bagel'į su tepamu sūriu, nusprendžiau grįžti namo. Tęsiau savo nuodėmių išpirkimo tradiciją – po kokių baisių pasisėdėjimų, arba kai atsibusdavau kokiam šiukšlyne po reivo, nors ir būdavau tikrai toli nuo savo namų, grįždavau pėstute. 

Tyliai valgo pavydas, tyli tyli palyda

Aišku, po tokio Velykų atšventimo niekas nebebuvo kaip seniau. Dorotėja pradėjo į mane nuolat piktai žiūrėti – ir jeigu Arnas išdrįsdavo su manimi atskirai pakalbėti, ji iškeldavo kokią sceną arba pademonstruodavo nekontroliuojamą pykčio priepuolį, lyg aš bandyčiau jį pasisavinti. Matyt laikė kažkokią nuoskaudą – tik nesu tikra dėl kurio įvykio – ar Arnas jai pasakė, kad jam su manimi tą naktį buvo gera? Ar ji tiesiog žino, kas įvyko tarp manęs ir Arno tą rytą?

***

– Žinai, kad ji dabar su merga gyvena?

– Ką?

– Taip. Išsiskyrė su Arnu, tada su kitu susižadėjo, o dabar gyvena su tokia sena, stora lezbiete.

– Tu čia rimtai?

– O tu niekada su ja būdama nesijautei taip, tarsi jos žvilgsnis reiškia tik vieną iš dviejų – arba ji nori iš pykčio į plaukus įsikibt, arba… palaižyt?

– Hmmm…

***

��Žinai juk, kaip su mumis – mergom – mes gi pričiešinamos… Pritravinamos”

[princesepersikas]

Viskas praeina. Ir gražios kelionės ar smagaus įvykio laikas, ir sunkios, liūdnos dienos laikas...

[gnavdm23d1]

09-13

Šiandien vykome į video ir animacijos gamybos įmones Bored Panda Studio ir MeinArt. Čia turėjome galimybė iš kiek arčiau išvysti kelis iš daugelio perspektyvinių pasirinkimų, kuriuos gali suteikti multimedijos dizaino studijos VTDK.

BORED PANDA - tai viral turinio gamykla, grindžiama trumpų filmukų kūrimu. Ši studija turi kelias patalpas, kuriose yra vadinamieji greenscreenai, įvairių estetikų scenos, taip pat ir  aprangos, grimo ir makiažo zonos, kambariai, kuriuose gaminamos butaforijos filmukams (angl. props). Šioje pasaulinio garso įmonėje pirminį darbą atlieką researcher'iai (informacijos ieškotojai, kaupėjai ir pranešėjai). Mes žinome, kad nuo reasearch'o iki filmuko įgyvendinimo gali praeiti nuo dviejų savaičių iki vieno mėnesio. Bored Panda Studios pasižymi tuo, jog kuria turinį ne tik Youtube programai, bet ir populiariausiam pasaulio socialiniam tinklui Facebook. Šis projektas yra pasaulinio masto, kurio turinys greitai keičiasi ir adaptuojas, priklausomai nuo žiūrovų užgaidų, kas tam tikru metu yra paklausu ir galėtų surinkti aukštą peržiūrų skaičių.

Metams bėgant vieną turinį keičia kitas, kai kurios tendencijos tampa neaktualios, tačiau išlaikyti stabilų peržiūrų kiekį šiai kompanijai yra svarbu. Čia taip pat gali dirbti rekvizito dailininkai, grimuotojai, aprangos dizaineriai.

Bored panda turi daugiau atšakų (Pvz. Crafty Panda), visa įmonė turi apie 600 narių, tačiau šiame padalinyje darbuojasi tik 260. Ši studija laikosi tvarumo mentaliteto – objektai yra pernaudojami kaip sugalvoja montuotojai.

Kas įdomu, jog Youtube kanalo augintojas yra analitikas ir strategas, ne tik kūrėjas. Sužinojome, kad kuriant viral tipo turini svarbu yra laikytis šių veiksmų: tyrimas, įgyvendinimas, tinkamos auditorijos paieška, thumbnails (video viršeliai, matomi prieš ant jų paspaudžiant), greitas medžiagos paruošimo laikas, gebėjimas išsaugoti ir tausoti rekvizitą, svarbus ir tikslingas video medžiagos archyvavimas.

Žvelgdami iš mūsų, kaip būsimų animatorių, pusės nepabūgome paklausti, kokios perspektyvos nusimatytų animatoriams šioje kompanijoje. Sužinojome, kad kanale "Firespike" yra kuriama animacija, tačiau kol kas jis ir nėra stabilus ir struktūruotas.

MEIN ART STUDIO - tai studija užsiėmanti ir komerciniais, ir meniniais projektais. Joje dirba dviejų atskirų sričių specialistai - iliustratoriai ir animatoriai. Kaip išgirdau iš pasakotojos, šioje studijoje tarp darbuotojų ir klientų visada ieškomi kompromisai, kadangi mažai turima laiko parengti reklamą ar panašaus pobūdžio momentinį turinį vartotojui. Tačiau, anot vedėjos, dažniausiai klientus perkalbėti į paprastesnį projektą yra sudėtinga. Kol kas su dirbtiniu intelektu įmonėje dar nėra dirbama.

Man patiko tai, jog į abi studijas buvome pasitikti ir lydimi jų darbuotojams dirbant realiu laiku, todėl susipažinimas su šiomis įstaigomis, mano manymu, buvo organiškas ir gyvas. Ekskursijos vedėjos pasakojo rišliai, įdomiai ir detaliai – tą rodo geri atsiliepimai kartu su bendrakursiais reflektavus kelionės įspūdžius pokalbyje. Manau, kad tai buvo sėkmingas pirmasis žvilgsnis į abiejų įmonių veiklą bei jų suteikiamas ateities galimybes.

[ametistassaisalt]

Apyrankes Poroms

Nuo Klasikinės Iki Madingos:Ištirkite Saisa Porų Apyrankių Įvairovę!

Apyranke poroms yra puikus būdas parodyti savo meilę ir įsipareigojimą vienas kitam.

Apyrankės per visą istoriją buvo puoselėjamos kaip meilės ir ryšio simbolis. Nuo klasikinio dizaino iki madingų stilių – šie gražūs aksesuarai visada užėmė ypatingą vietą porų širdyse.

Nesvarbu, ar tai paprastas derantis rinkinys, ar įmantraus dizaino gabalas, galite rasti tobulą apyrankę, atspindinčią jūsų santykius

Kad ir kokį dizainą pasirinktumėte, poros apyrankės yra puikus būdas parodyti savo meilę ir atsidavimą vienas kitam.

Šiame straipsnyje pakviesime jus į kelionę po išskirtinę „Saisa“ siūlomą porų apyrankių kolekciją, kurioje užfiksuota meilės ir bendrumo esmė.

Aistrą Keliančios Porų Apyrankės

Aistrą sukeliančios poros apyrankės yra pagamintos iš geriausių aukštos kokybės medžiagų, daugiausia dėmesio skiriant natūraliems kristalams, tokiems kaip karneolis, raudonasis jaspis ir skaidrus kvarcas.

Šie akmenys yra atrinkti ir sertifikuoti, kad būtų garantuotas jų autentiškumas ir aukščiausios kokybės kokybė, nepaliekant jokių abejonių dėl jų tikrovės.

Ne tik paprastos apyrankės, bet ir mūsų aistrą sukeliančių poru apyrankes pora yra ideali dovana bet kokiai progai. 

Su meile ir rūpesčiu sukurtos šios poros apyrankės yra ne tik jūsų ryšio simbolis, bet ir jūsų bendros kelionės atspindys.

Meilės Ir Ryšio Stiprinimas: Apsaugančios Ir Įžeminančios Apyrankės Poroms

Šios išskirtinės apsauginės ir įžeminančios apyrankės yra apgalvotai sukurtos taip, kad jas nešiotų abu partneriai, simbolizuojančios jų meilės gilumą ir nepajudinamą įsipareigojimą vienas kitam.

Šios apyrankės yra ne tik stilingas aksesuaras, bet ir turi reikšmingą prasmę, kaip apčiuopiamą priminimą apie tvirtą jų ryšį.

Šios apyrankės buvo sukurtos atsargiai, jos buvo prisotintos savybėmis, kurios skatina ramybės, pusiausvyros ir stabilumo jausmą.

Šios ranku darbo apyrankes poroms gali būti pritaikytos pagal jūsų konkrečius poreikius ir pageidavimus, jos gali rinktis iš daugybės akmenų ar spalvų, kurios giliai rezonuoja su jų individualia energija.

Harmonijos Apyrankės Poroms

Harmony poroms apyrankes yra apgalvotai sukurti aksesuarai, turintys gilią simboliką, atspindintys gražų ryšį tarp dviejų asmenų.

Šių apyrankių išskirtinis bruožas yra jų unikalus dizainas, kruopščiai parinktas taip, kad įkūnytų jų švenčiamų santykių esmę. 

Tarp populiarių motyvų yra nesenstantys begalybės simboliai, širdys ir kitos prasmingos piktogramos, kurių kiekviena apima amžiną meilę ir meilę tarp nešiotojų.

Įsigijus harmonijos apyrankes, jos paprastai būna kaip tobulai suderintas rinkinys, kiekvienam partneriui skirta po vieną apyrankę.

Šis poravimas sukuria stiprų vienybės ir tarpusavio ryšio jausmą, nuolat primenantį gilų emocinį ryšį, kuris sieja porą.

Apyrankės Poroms

Tvirtos poros apyrankės yra galinga nepajudinamo įsipareigojimo ir nenutrūkstamo ryšio tarp dviejų giliai įsimylėjusių asmenų emblema.

Šios apyrankės pagamintos iš aukščiausios klasės medžiagų, tokių kaip išskirtinis sidabras ar blizgantis auksas. Šios apyrankės išsiskiria elegancija ir ilgaamžiškumu, puikiai atspindinčios pačios meilės tvarumą.

Nesvarbu, ar tai būtų švenčiama ypatinga proga, ar tiesiog kaip spontaniškas meilės gestas, ši solidi apyrankė poroms yra nepaprasta ir apgalvota dovana, kurią galite padovanoti savo mylimai antrajai pusei.

Išvada:

„Saisa“ poros apyrankės siūlo įvairaus dizaino ir medžiagų asortimentą, kiekviena simbolizuoja meilę ir bendrumą tarp partnerių.

Nesvarbu, ar tai būtų klasikinė, ar madinga, kiekvienas kūrinys atspindi santykių esmę, todėl tai yra graži ir nuoširdi meilės ir įsipareigojimo išraiška.

[cdholikas]

CD Glass Animals - Dreamland

Pasinerkite į ryškius Glass Animals – Dreamland garsus. Muzikinė kelionė, kurios nenorite praleisti! Gaukite savo kompaktinį diską dabar iš CD Holikas!

[bukimevieningi]

Naujovė: atsisakius taršaus automobilio – 1000 eurų kompensacija kelionėms traukiniais

Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) ir „LTG Link“ kviečia gyventojus atsisakyti seno, taršaus automobilio ir pasinaudoti dar viena tvaresnio keliavimo alternatyva. Sunaikinus seną M1 klasės transporto priemonę, 1000 eurų kompensaciją nuo šiol galima panaudoti ne tik įsigyjant dviratį, paspirtuką ar viešojo transporto bilietus, bet ir kelionėms geležinkeliais Lietuvoje. „Dirbome ne vienerius…

[e-nuoroda]

Plaukimas laivu yra ne tik malonus būdas praleisti laiką vandenyje, bet ir suteikia daugybę pramogų galimybių, kurios tinka tiek aktyvaus, tiek ramesnio poilsio mėgėjams. Laivai tampa puikia platforma mėgautis tiek gamtos ramybe, tiek draugų kompanija, o veiklų įvairovė gali patenkinti įvairiausius pomėgius. Nepriklausomai nuo to, ar plaukiate ežeru, upe ar jūra, kiekviena kelionė laivu suteikia unikalių patirčių, kurias galima pritaikyti įvairioms pramogoms. Įvairios veiklos, kurias galima organizuoti plaukiant laivu, gali ne tik suteikti adrenalino, bet ir tapti nepamirštamais prisiminimais.

[psichologas-psichoterapeutas]

Profesionalios psichologinės pagalbos paieška: Psichologo ir psichoterapijos paslaugos Vilniuje

Kelionė į psichikos sveikatą yra vienas iš svarbiausių žingsnių, kurį žmogus gali žengti, todėl labai svarbu rasti tinkamą paramą. Vis daugiau vilniečiams suprantant psichologinės gerovės poreikį, ekspertinių psichikos sveikatos paslaugų rinka vis plečiasi. Nesvarbu, ar įveikiate stresą, traumas ar kasdienius iššūkius, kreipdamiesi pagalbos į psichologą Vilniuje, galite gauti patarimų ir įrankių, reikalingų įveikti gyvenimo sunkumus.

Psichologo funkcija gydant

Psichologai atlieka esminį vaidmenį sprendžiant psichikos sveikatos problemas. Jie siūlo saugią ir skatinančią erdvę, kurioje žmonės gali tyrinėti savo idėjas, emocijas ir veiksmus. Psichologas Vilniuje siūlo profesionalias konsultacijas, pagrįstas įrodymais pagrįstomis praktikomis, padedančias suprasti ir įveikti emocines kovas. Per šiuos užsiėmimus asmenys gali sukurti įveikos strategijas, sustiprinti savo emocinį atsparumą ir siekti geresnės psichinės sveikatos.

Kaip psichoterapija palaiko asmeninį augimą

Ieškantiems ilgalaikių atsakymų į psichikos sveikatos problemas psichoterapija yra gana veiksminga priemonė. Ši terapijos forma apima struktūrizuotus užsiėmimus su profesionaliu terapeutu, kuriais siekiama giliau įsigilinti į savo psichologinę būseną. Psichoterapijoje Vilniuje dėmesys sutelkiamas į emocinių ir elgesio modelių, kurie gali trukdyti asmeniniam augimui arba sukelti nuolatinių psichikos sveikatos problemų, šalinimą. Psichoterapija gali padėti žmonėms susikurti naujus mąstymo būdus, leisti jiems priimti geresnius gyvenimo sprendimus ir pagerinti santykius.

Psichikos sveikatos iššūkių sprendimas Vilniuje

Vilniuje daugelis gyventojų susiduria su tais pačiais psichikos sveikatos iššūkiais kaip ir kitur. Tarp įprastų rūpesčių, kurie verčia žmones ieškoti terapijos, yra nerimas, neviltis ir santykių problemos. Psichologas Vilniuje siūlo pritaikytus metodus, atitinkančius kiekvieno individualius poreikius. Šie ekspertai mokomi teikti individualų gydymą, taip užtikrinant, kad žmonės gautų pagalbą, atitinkančią jų konkrečias problemas.

Psichoterapija: kelias į gijimą ir augimą

Daugeliui žmonių psichoterapija tampa visą gyvenimą trunkančia kelione link gijimo. Užsiimdami psichoterapija Vilniuje, asmenys gali tyrinėti savo praeities patirtį ir atskleisti, kaip ši patirtis formuoja jų dabartinę psichinę sveikatą. Tai procesas, leidžiantis atrasti save ir emocinį išlaisvinimą, padedantis žmonėms geriau suprasti save. Šis metodas ne tik padeda valdyti simptomus, bet ir skatina ilgalaikę emocinę gerovę.

Tinkamo terapeuto pasirinkimas Vilniuje

Terapijos sėkmei labai svarbu pasirinkti tinkamą psichologą ar psichoterapeutą. Labai svarbu, kad žmonės jaustųsi patogiai su savo terapeutu ir užmegztų pasitikėjimu pagrįstą ryšį. Psichologas Vilniuje, turintis patirties sprendžiant įvairias psichologines problemas, gali atskirti sėkmingą terapinę patirtį nuo nesėkmingos. Tinkamo modelio radimas yra pirmas žingsnis siekiant reikšmingų pokyčių.

Išvada

Apibendrinant galima teigti, kad ieškant psichologo pagalbos Vilniuje ir užsiimant psichoterapija Vilniuje, gyvenimas gali pakeisti gyvenimą, suteikdamas žmonėms pagalbą, reikalingą tvarkyti savo psichinę sveikatą. Turėdami tinkamas profesionalias rekomendacijas, asmenys gali įgyti įžvalgų ir įrankių, reikalingų sveikesniam ir visaverčiam gyvenimui. Apsilankykite Psichologas-psichoterapeutas.lt ir raskite daugiau informacijos apie ekspertines psichologines paslaugas Vilniuje.

[resentfuljustice]

Trapecija pt. 4 - pro žaliuzių tarpus prasprūstanti integracija

2015-05-19 17.08 Kaunas

Sukiojau aštuonetu pažymėtą, ryškiai rožinės spalvos boulingo kamuolį tol, kol pradėjau žiūrėti tiesiai į tris juodumas. Vis turėjau sau priminti, kad smiliaus kaišioti ten neturėčiau – pagal labiausiai patyrusių mūsų komandos žaidėjų mokymus ten vieta tik bevardžiui, viduriniam ir nykščiui. Kai pajaučiau, kad pirštų galiukai prilietė truputį drėgną, kempinę primenančią medžiagą juodumų tunelio gale, švelniai nusipurčiau. Stengdamasi negalvoti apie tai, kiek svetimo prakaito subėgę į tas tamsumas, pritūpiau ir paleidau kamuolį link kėglių. Jis, besisukdamas aplink savo ašį, pradėjo judėti takeliu į priekį, o aš nesulaukusi kelionės pabaigos grįžau atgal ant stebėtojų suoliuko. Kadangi neišgirdau nei vieno pabirusio kėglio, nusprendžiau, kad rutulys ir vėl pačiame takelio gale nuslydo į šone tykantį griovelį. Pakėlusi akis į virš takelio pakabintą televizorių, pamačiau iš mano apgailėtino rezultato besišaipančią animaciją – keista, bet kuo blogiau man sekėsi žaisti, tuo linksmesnė jaučiausi. Matyt vis tikėjausi, kad man iš už nugaros išlys Martynas, ir padėdamas ant stalo lėkštę su kotletais, tuo pačiu pasiūlys takelio šonuose pakelti vaikiškas tvoreles.

– Nevalgai burokėlių? – gestikuliuodama į mano kukliai apvalgytus dienos pietus, paklausė Monika. Ji buvo naujokė – tikra naujokė, startavusi turbūt ne daugiau nei prieš savaitę ar dvi. Nežinau kodėl, bet man buvo labai sunku išlaikyti dėmesį jos besiklausant – turėjau sukaupti visas jėgas ir žiūrėti tiesiai jai į lūpas, kad apgraibomis pagaučiau iš ten išsprūstančius žodžius. Jeigu kokiam nors moksliniam eksperimentui kas nors ieškojo žmogaus, labiausiai spinduliuojančio NPC energiją, būčiau nusiuntusi ją kaip pačią pirmą potencialią kandidatę. Su šakute pakabinusi kąsnį salotų su agurkais, apžiūrinėjau jos veidą – suvokiau, kad dar nemačiau jos besišypsančios – gal tai mane taip ir išmušinėjo iš vėžių.

– Labai nemėgstu, – atsakiau jai vos vos prasižiodama. Visu kūnu jaučiau, kaip greitai mano small talk baterija artėjo nulio link.

Mačiau, kaip mano lėkštę ir vėl žvilgsniu nuskanavo Jonas – tada kreivai šyptelėjo, ir abejingai pakėlęs pirmą pasitaikiusį kamuolį, lyg niekur nieko įvarė antrą strike’ą iš eilės. Įsivaizdavau, ką jis ir vėl būtų pakomentavęs, jeigu sėdėtume prie vieno stalo. “Atrodo, kad nieko nemėgsti”. Taip, nevalgau nieko, kas man neteikia malonumo – ar aš koks darbinis arklys, kad kruopomis misčiau? Sužvejojusi visus mėsos likučius iš lėkštės, pastūmiau ją su visais likusiais burokėliais, grikiais ir neapkeptomis bulvėmis tolyn nuo savęs. Žvilgsniu sekiau ekrano apačioje besikartojantį tą patį sakinį – “Užsakymai priimami prie baro”, ir akimirkai paskendau savo apmąstymuose. Ar tikrai jau pradėjo beveik trys mėnesiai nuo mano pirmo apsilankymo čia?

– Kažkoks kreivas šitas mūsų takelis. Pirmą kartą jame žaidžiam – tikiuosi, kad ir paskutinį, – Rugilė ilgesingai žiūrėjo į mūsų mėgstamiausią takelį dešinėje pusėje, kuris šiandien buvo užimtas kitos kompanijos, paskui atsiduso ir nuėjo fotografuoti kitų komandų rezultatų. Visi iš lėto atsirišinėjo boulingo batelius, o aš klausiausi besimezgančios diskusijos apie tai, kas sumokės už šiandienos pramogas. Labai greitai kovoje dėl šito klausimo beliko tik du dalyviai – susirėmę praktiškai kaktomis lyg kokie rajoniniai, Justas su Žilvinu apsišarvavo tik kumščiais ir pradėjo keistai banguoti jais į šonus. 

– VAS-KI-ČI!

Kažkas mano paklydusią sielą iš palubių staigiai truktelėjo atgal į sekundei suakmenėjusį kūną. Iškart atgijau. Vaskiči? Mus skyrė vos daugiau negu šimtas kilometrų, bet tokio varianto dar nebuvau girdėjusi. Ar čia vilniečių pamarskomu versija? Jaučiausi suintriguota. Retai kada iš pašalės stebėdama žmones dar būnu taip netikėtai nustebinta.

Paskutiniu metimu Žilvinas pralaimėjo, ir trumpam į Justo besijuokiantį veidą atkišęs vidurinį pirštą, nuėjo prie baro susimokėti. Užsimetusi ant pečių iš savo vyro įžūliai visam laikui pasisavintą paltą, stebėjau kaip padavėja nurinkinėjo lėkštes nuo ištuštėjusių stalų. Iškart patraukėme link išėjimo, kur pro apdulkėjusį laukujų durų stiklą pamačiau į balas besidaužančius lietaus lašus. Kadangi Augis dėl nedėkingu laiku suorganizuoto meet’o su klientu mus apleido anksčiau, tikėjausi, kad mirkti drėgmėje ir atgal grįžti pėstute nereikės – ir devyniese meiliai sutilpsim į du automobilius. 

Įsliuogdama į Justo mašinos galinę sėdynę susimąsčiau, ar aš vienintelė šitam ofise su savimi nesivežioju bent vienos vaikiškos kėdutės. 

***

– Rugilyte, mažute, jeigu duoda – imk, jeigu muša – bėk…

– Ne, noriu atsiskaityti su Žilvinu. 

Nesiruošiau savo išvedžiojimais apkrauti dar tokios nepatyrusios ir žavingai naivios sielos – nes būdama jos vietoje irgi galvojau lygiai taip pat, ir niekas niekaip manęs nebūtų įtikinęs elgtis kitaip. Aš jaučiausi priešingai – buvau išbadėjusi – lyg gerokai per vėlai prabudau iš žiemos miego, ir kovodama su vis greičiau tekančiu laiku privalau viską grūstis į burną tol, kol neatlaikius besotybės apsivemsiu.

Kol grįžusi į savo darbo vietą rinkausi kokios spalvos Lindt pasisavinti iš Rugilės gėrybių stalčiaus, prie manęs pribėgo Asta. Žvelgiau į ant jos viršugalvio nerūpestingai susuktą kuodą – pirmą kartą mačiau ją ne su palaidais plaukais, ir tik dabar pastebėjau kokia graži jos laikysena ir kaklas.

– Juste, užsuk pas Janą į kabinetą.

– Dabar?

– Taip, jis tavęs jau laukia.

Iškart pajaučiau kaip stipriai pradėjo daužytis mano širdis, ir po visą kūną pulsavo vis intensyvėjančios karščio bangos. Stengiausi išlaikyti tolygų kvėpavimą, ir ieškodama palaikymo atsisukau į savo work wife.

– Ar tave irgi Janas kvietė?

– Ką turi omenyje?

– Kažin čia dėl jo gimtadienio?

– Gal tikrai visiems reikia ateiti į kabinetą – matyt sveikinsit?  

– Bet tu dar negavai tokio pakvietimo?

– Ne, bet gal komandom kviečia.

Mano žingsniai smego lyg keliaujant pro molingą smėlį – įėjusi į Jano kabinetą iškart už savęs uždariau duris. Priešais mane prie stalo sėdėjo Janas ir Asta. Iš lėto klestelėjau ant arčiausiai išėjimo esančios kėdės, ir žvilgsniu bėgiojau nuo vieno veido prie kito. Kokia šito susirinkimo agenda? Pirmasis prabilo Janas.

– Juste, kaip žinai tau keletos dienų bėgyje pasibaigs bandomasis laikotarpis.

– Taip..? Oficialiai kovo 5 dieną, kitą savaitę.

– Norėjome tave informuoti, kad bandomąjį sėkmingai praėjai, – Asta, lyg pastebėjusi mane užvaldžiusią įtampą, iškart atskleidė visas kortas. Jaučiausi jai dėl to neapsakomai dėkinga.

– Labai džiaugiuosi. Tuomet suprantu, kad atitikome vieni kitų lūkesčius?

– Iš kitų kolegų susirinkau feedback’ą, kad kai kurias užduotis tu tikrai atlieki gerai, – keistai pakomentavo Janas, ir per sekundę neiššifravusi jo žodžių reikšmės vėl įsitempiau kaip styga.

– Oficialų pokalbį pasidarysim kovo viduryje, ar gerai?

– Žinoma.

– Smagu, kad ir Augį paskatini dažniau ofise apslankyti, – įmonės vadovo veidas ramiai šypsojosi tariant kiekvieną žodį, bet mačiau, kaip jo žvilgsnis toliau atidžiai tyrė mano išraišką.

– Na, jeigu atvirai, tai šį kartą manau, kad truputį per prievartą jį iš Kauno išsitempiau. Nors nežinau ar tikrai jam taip jau blogai – aš vairuoju, o jis nuo pat ryto mašinoj jau meet’uose dalyvauja, – tyliai prunkštelėjusi gūžtelėjau pečiais.

– Ar turi kokių nors klausimų?

– Ar daugiau nieko nepakomentuosit? Galvojau, kad gal kokią sumuštinio strategiją pritaikysit.

Janas nusijuokė ir atsilošė kėdeje.

– Juste, aš vis prisimenu tavo vieną frazę. Kai kažkurį vakarą ofise priėjau prie tavęs pasiklausti kaip einasi darbai, kaip onboarding’as, o tu man sakai “Nežinau ko iš manęs visi vis tikisi klausinėdami, kaip sekasi – kad kažkuo pasiskųsiu? Bet neturiu ką pasakyti blogo. Jaučiuosi laiminga”.

– Tuomet niekas nepasikeitė.

Apsikeitusi malonybėmis ir truputį apsvaigusi grįžau atgal į savo vietą. Įkritau į odinį krėslą, užverčiau galvą į lubas ir bandžiau numalšinti kūną bepradedantį kamuoti drebulį. 

– Juk žinai, kad niekas bandomojo neužskaitys, jeigu tavo rezultato formulės lentoje nebus.

– Rugile, nu nemoku mėtyt tų bėgių! O su visokiais assists į lentą nerašo…

– Dar yra laiko.

Vėl kaip iš niekur nieko išgirdau šalia išgirdau Jono balsą.

– O kaip dėl dviračio minimo?

– Tiksliai, šito irgi dar nedarei. Einam?

– Einam.

Po minutės žvelgiau į žaidimų kambaryje pastatytą tikrų tikriausią dviratį, kurio galinis ratas buvo pritvirtintas ant kažkokio įrenginio, kurį net iš Kauno Decathlon’o atvežė Augis. Gretimais ant sėdmaišio nukritęs sėdėjo Žilvinas, o man už nugaros tylų spaudimą darė Jonas su Rugile. Aukštai virš vairo iškėlusi koją apžergiau dviračio rėmą, ir klestelėjau ant neįtikėtinai kietos sėdynės. Ji buvo taip žemai, kad įmynusi pedalą, niekaip negalėjau ištiesinti kelio. 

– Jonai, ar galėtum pareguliuoti man sėdynę?

– Reikės normaliai tau ją pakelti.

Nušokau ir kantriai laukiau, kol galėsiu varžytis su dar trimis moterų vardais, kurie jau buvo garbingai įrašyti rezultatų lentoje. Kelis kartus pasimatavus aukštį, pagaliau įsitaisiau į startinę poziciją. Jonas pradėjo parinkinėti man trasą, o aš jaučiau, kaip pradeda drėkti dviračio rankeną suspaudę mano delnai. 

– Bėgiai čia ant rankenos mėtosi, panašiai kaip mašinoj kokie pedal shifters.

– Man dar bėgius reikės mėtyti? 

– Aha.

– O negalima kokio automato įmesti?

– Čia dviratis…

– Tai gal gali juos už mane pareguliuoti?

– Gerai…?

Susikaupusi žiūrėjau į ekraną, kur aplink mane važinėjo kiti virtualia kelione po lavos kalnus besimėgaujantys dviratininkai. Iš lėto pradėjau minti – žinojau, kad bus vertinamas minutės vidurkis – bet niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad ta viena minutė taip prailgs. Mačiau, kad vienu metu įvariau virš 400W, bet turbūt ties kokia 30-ta sekunde man pradėjo po truputį akyse temti. 

– Oi, pas ją tikrai bus geras rezultatas!

– Juste, jau viskas, gali po truputį lėtėti. Bet iškart nesustok, nes galva apsisuks.

NO SHIT galva apsisuks. Užsimerkus po mano akių vokais viskas mirksėjo balta šviesa, ir pradėjau jaudintis, kad čia ir dabar neatpilčiau viso savo skrandžio turinio. Neatsimenu, kaip nulipau nuo dviračio ir nušliaužiau iki artimiausio sėdmaišio, o atsigavau tik tada, kai Žilvinas man kaip koks Jėzus Kristus gailestingai sumaitino baltu šokoladu dengtą Oreo.

– O kodėl visi Teams’uose rašė, kad net neverta varžytis, nes vis tiek Žilvinas laimės?

– Jis buvo profesionalus sportininkas, – su pasididžiavimu iškart pakomentavo Rugilė.

– Rimtai?, – kramtydama sausainį nužvelginėjau arti ekrano įsitaisiusį savo kolegą.

– Aha. Lengvoji atletika.

– Ar teko laimėti kokius čempionatus?

– Teko. Lietuvos, Europos.

– Oho.

– Dar dirbau Vilniaus Žalgirio fizinio rengimo treneriu.

– OHO.

Pradėjau aiškintis detales apie visą jo gyvenimo istoriją – kaip lengvosios atletikos čempionas tampa programuotoju? Kol klausiausi Žilvino pasakojimo, mačiau, kaip Rugilė lėtai vedžiojo mano rezultatą pačiame lentelės viršuje. Svarsčiau, kiek laiko ten dar išsilaikysiu – nes daugiau šito pakartoti tikrai nebenorėsiu. Lėtai gėriau puodelį šalto vandens, ir stebėjau kaip po manęs savo jėgas ant dviračio išmėginęs Augis padėjo savo galvą ant virtuvės stalo. 

– Kaip jautiesi?

– Einam pas mane į kabinetą, ten langas atsidaro.

***

– Kalbėjau apie tave su Janu.

Padidinau valytuvų greitį. Lauke taip smarkiai lijo, o aš išsukusi iš Circle K aikštelės greitai spustelėjau iki 140 km/h. Užuosdama mašinoje tvyrantį švelnų cigarečių dvelksmą, svarsčiau, ar didelė tikimybė, kad šiandien netyčia kur nors akvaplanuosiu. Žinojau, kad Augis apsidraudęs savo gyvybę – vien už tas dvi siūles ant galvos gavo virš 800 EUR. 

– Ką kalbėjot?

– Kokia linkme tave reikės nukreipt. Kovojau, kad nepaleistum gamybos. Nutarėm, kad dviejų trijų savaičių bėgyje pradėsi dirbti kartu su Valentinu, o aš pasiliksiu su Margarita.

– Puiku? Bet aš nerimauju dėl darbo su Valentinu. Neįsivaizduoju, koks jis yra, kaip su juo reikės dirbti. Pats supranti – visi tik apie jį kalba koks jis specifinis žmogus, o aš net nė karto nesu jo mačiusi. Net girdėjusi. Jis kaip kokia mistinė būtybė, koks elfas.

Augis pradėjo juoktis, bet paskui staigiai surimtėjo.

– Viskas bus gerai, Juste. 

– Bijau.

– Nebijok.

Nesijaučiau užtikrinta šito sprendimo teisingumu. Jaučiausi taip, tarsi mane Augis stumtų nuo tilto, o aš net nespėjau įsitikinti, kad esu prisisegusi gumą. Atleidau greičio pedalą ir persirikiavau į pirmą juostą.

O gal jis žino geriau?

***

Gulėjau lovoje praktiškai iki kaktos užsitraukusi antklodę ir šypsojausi. Tikėjausi, kad gal bent kitam gyvenime man bus lengviau atlapoti savo širdį. Bet aš vis dar mokausi.

“Žinok man taip patinka iš tavęs girdėti! Gal tu man nori papasakot kažką? Norėčiau paklausyti. Apie tą Rokutį. Kaip Rokutis, ar jis vis dar dingęs yra? O kaip tavo bendradarbiai? Ar tave kabina kas nors darbe? Taip tiesiogiai? Nes netiesiogiai tai supratau, kad kabina. Papasakok man apie savo gyvenimą, prašau.”

Susigraudinau iš ilgesio įrašinėdama pirmą voice message, todėl ištryniau ir pradėjau iš naujo.

Pasakojau ir kvatojau. Varčiausi lovoje tol, kol pižama užsiraitojo iki kaklo.  

Po to apsiverkiau iš juoko. 

Supratau, kad kartais žmones tiesiog beprotiškai myliu be priežasties. Vien už tai, kad jie yra. 

“Jeigu yra kažkoks vienas faktas, tai tu iš jo kokias šešiasdešimt interpretacijų išvystysi savo galvelėje – kas yra sweet, bet vėlgi – autizmas. Bet ir anxiety aišku. Nežinau, ar tau esu sakius šitą dalyką. Perskaičiau kažkur. Apie vyrų ir moterų psichologiją – ir man tikrai atvėrė akis, kad taip, taip, TAIP, tai yra tiesa. Vyrai tiesiog nekalba su moterimis, kurios jiems yra nepatrauklios. Jie jas tiesiog ignoruoja, kitaip tariant nemato. Jie taip pasakė dėl to, kad tu juos domini, supranti? Jie nori atkreipti tavo dėmesį. Tu esi jų akyse wow, ir jeigu tu atsisuksi ir atsakysi kažką atgal, tai jau jiems iškart duodi kažkokią vertę. Atsimink, kad dar yra tie subconscious vyrų žaidimai – kaip mes žvengėm, kad Karolis bull, nes su dviem mergom eina – tai jo statusas iškart yra aukštesnis visuomenėj. Jeigu tu kikeni ir bendrauji su kažkokiu bernu ofise, jo statusas tarp kitų yra iš karto aukštesnis. Evoliucinė psichologija. Kaip tau pavyzdžiui – kažkodėl juokingas žmogus yra patrauklus automatiškai – čia irgi yra kažkokia reikšmė. Gal tau primena, kad vis dėlto gali atsipalaiduoti? Gal tavo tėtis juokingas? Nežinau, bet kažkoks deep meaning yra šitam dalyke, ane? Bet I hate to break it to you – gal tavo galvelėje ir vyksta kažkokios interpretacijos – kad kažkas tavęs nemėgsta arba tavo drabužėliai inappropriate – ne, ne, NE, jie visi tiesiog tave fancina. Jie žiūri į tave, nes jie tavęs nori. Jie nori tave užsiverst, jie nori tavo dėmesio. Jie nori, kad kiti matytų kaip tu bendrauji su jais. Ir jeigu tave kažkas pakalbina, o tu atsakai ir pasijuoki – tu įsivaizduok, kad kiekvieną kartą skirdama kažkokio dėmesio, duodi jiems monetą kokią. Po svarą. Po eurą.”