#gatvė

[theodoreangelos]

Vilnius – Lida railway line | Vilniaus–Lydos geležinkelis The line is serving the southern industrial neighbourhoods of Vilnius and Vilnius International Airport (Vilniaus oro uostas). The picture was taken from the bridge on F. Vaitkaus gatvė (F. Vaitkus Street) near Vilnius International Airport in the direction of Vilnius Centre.

[unhonestlymirror]

Me: Hmmmm what if I actually invested in my singer's career?..

Me: *participates in one concert*

Me: NEVERMIND MEDICINE IS LIFE MEDICINE IS LOVE

[aro-langblr]

for those curious, yes I still play lithuanian wordle like 2-4 times a week

žalio - green (masc gen sing)

kurie - which

dangų - sky (gen sing)

tėvas - father (nom sing)

smagi - pleasant (masc nom plural)

būsim - we will

darys - will do (3rd person, sing.)

plauk - swim (imperative)

atlik - preform (imperative)

tylus - quiet, tranquil (nom)

lėtas - slow (nom)

plona - thin (fem nom sing)

gatvė - street (nom sing)

durys - door (nom sing)

darau - I do

[resentfuljustice]

한국 pt. 3 - KFC stands for Korean Fried Chicken

Įbėgau į patį pirmą pasitaikiusį skersgatvį ir dairiausi per petį atgal – šalia manęs pagyvenusi moteris į kanalizaciją pylė panaudotą aliejų, o gretimais ant dujinės viryklės, kuri buvo tiesiog pastatyta ant gatvės, čirškė man nepažįstama žuvis. Akimirką pamąsčiau, ar aš tiesiog atsidūriau ties restoranų gatvės galiniais išėjimais, kuriuos naudoja darbuotojai, bet kai kitas senolis į milžinišką puodą pradėjo leisti makaronus supratau, kad čia ir yra tų restoranų "virtuvė". Tiesiog gatvėje. Pasislėpusi už verdančios vištos garų užuolaidos stebėjau, kaip Karolis labai akivaizdžiai fotografuoja pensininkus (nes aš to padaryti neišdrįsau), žaidžiančius Korėjos šachmatų versiją – Janggi. Neįsivaizdavau kokios čia vyrauja kultūrinės normos, bet nė už ką nenorėjau atsidurti situacijoje, kur ant manęs besispjaudydamas, nesuprantama kalba šaukia mano pečių nesiekiantis korėjietis, o aš nuleidus galvą žiūriu į jį ir negaliu nustoti šypsotis galvodama, kad ko gero imtynėse jį nesunkiai nugalėčiau.

Greitai išsiaiškinome, kad neįprastai ramaus Seoulo priežastis buvo ta, jog į Korėją atvykome pačiame Chuseok kalendorinės šventės įkarštyje – dauguma gyventojų per ilgąjį savaitgalį derliaus šventės išvyko švęsti į savo gimtuosius miestelius, o likusieji naudojosi proga aplankyti visas žymiausias Seoulo vietas nemokamai. Nuoširdžiai tuo džiaugiausi – nors ir nemaža dalis restoranų bei parduotuvių buvo uždaryti, svarbiausios lankytinos vietos laukė turistų išskėstomis rankomis, o ir buvo labai įdomu matyti pačius korėjiečius besigrožint bei besimėgaujant savo šalies siūlomomis linksmybėmis. 

Tik manęs vis neapleido jausmas, kad vaikštau ne po tikras istorines vietas, o po kokį teminį atrakcionų parką. Dalis žmonių po senus rajonėlius, rūmus ir muziejus klajojo pasipuošę tradicine korėjiečių apranga Hanbok – jie atrodė taip mielai, kad negalėjau nuo jų nuleisti akių, ir vėliau labai nustebau paskaičius, kad Hanbok mielai nuomojami ir turistams – o juo apsivilkus, įėjimas į visus rūmus tampa nemokamas. Rezgu mintį, kad sugrįžus atgal į Seoulą (dabar šiuos žodžius tarškinu klaviatūra įsitaisius lovoje mažam Airbnb Jeju saloje – čia miegamojo kambario duris praktiškai ramstau su savo viršugalviu) aprangą pabandysiu išsinuomoti ir aš. Tik neįsivaizduoju, ar jie apskritai turi moteriškų sijonų pasirinkimą klientūrai nuo 180 cm ūgio – blogiausiu atveju turbūt man bandys įpiršti vyriškas kelnes? Nežinau ar Karolis tam pasiruošęs, bet tuomet jis turės rimtą varžovą dėl stilingiausio europiečio titulo Deoksugung rūmuose.

Beklajojant po miestą, mus užklupo išpranašautoji liūtis – bėgant į artimiausią parduotuvę nusipirkti skėčio (ne man, žinoma – aš buvau apsišarvavusi savo nepamainomu violetiniu lietpalčiu. Beje, pasirodo, kad mūsų kortelės veikia VISUR, apart to vienintelio, širdies ritmo sutrikimus keliančio kiosko Seoulo centrinėje stotyje) pastebėjau šaligatviuose pastatytas nedideles palapines, kuriuose moterys buria Taro kortomis ir sudarinėja horoskopus. Pagalvojau kokie gali būti šansai, kad tos būrėjos moka anglų kalbą – bet numojau ranka į tokias savo paikas mintis. Norint nusipirkti pakelį čipsų, net su studentais, stovinčiais kitapus 7-Eleven prekystalio, dažniausiai reikia susišnekėti ženklais.

Korėjiečiai vištienos ir alaus sąjungai turi net atskirą žodį – Chimaek. Kai vakare stovėjome eilėje prie populiarios vietos pavalgyti (ji tiesiog privalėjo būti gera – kokio velnio visos kitos vietos aplink buvo pustuštės, o ties šita eilė vingiavosi iki pat akligatvio pabaigos?), nesėkmingai bandžiau perprasti jų staliukų rezervavimo sistemą. Darbuotojai kas keletą minučių vis kažką šūktelėdavo, ir būrelis klegančių draugų patraukdavo paskui padavėjus link atsilaisvinusio staliuko – tad į apžvalgos misiją pasiunčiau Karolį. Mačiau, kaip jis iš pradžių su kažkuo pasikalbėjo prie baro, vėliau dar pirštais baksnojo į artimiausios padavėjos užrašinę, kol ji jam greitai suraitė kažką ant popiergalio ir padavė į rankas. Karolis grįžo su lapeliu, ant kurio puikavosi skaičius 69-2. Kadangi niekas nieko dorai angliškai nepaaiškino, spėliojom, kad esam 69-ti eilėje, o staliukas dviems žmonėms. Tada suglaudę ausis klausėmės per Google translate kaip turėtų skambėti šaukiamas skaičius 69 korėjietiškai. "YESUN AHOB". Supratom, kad nieko nesuprantam, todėl tą lapelį tiesiog laikėm priekyje savęs, lyg kokie limuzino vairuotojai oro uoste, laukiantys VIP keleivio. 

Po gerų 20 minučių išgirdom garsų SIXTY NIIIIINE. Buvom vieninteliai žmonės tą vakarą, kurių skaičius buvo garsiai pašauktas angliškai.

[afotoeu]

#Kaunas #Lithuania #Z9 #NikonZ9 #nikkor70200mmf28s #nikon70200 #kaunascity #nikonmirrorless #nikoneurope #Lietuva #kaunastic #kaunas2022 #autumn2022 #christmastrees #vilniausgatve (at Vilniaus Gatvė) https://www.instagram.com/p/ClEtAU2NoS1/?igshid=NGJjMDIxMWI=

[forexlita]

Kodėl verta keistis pinigais vietinėje valiutos keitykloje?

Nesvarbu, ar norite įsigyti vietinio transporto bilietus, ar mėgautis gatvės maistu Lietuvoje, vietinė valiuta gali suteikti didelį patogumą svetimame krašte. Be to, pirkdami produktus ir paslaugas vietine valiuta sutaupysite pinigų. Tai taip pat suteikia prieigą prie vietinės valiutos kritiniais atvejais. Kodėl verta keistis pinigais vietinėje valiutos keitykloje?

[goda-v-bendoraitiene]

netikėtas lietus žydinti gatvės vyšnia išskleidė skėtį

[cdholikas]

CD Snoop Dogg - R & G (Rhythm & Gangsta): The Masterpiece

Pasinerkite į simbolinį pulsuojančio ritmo ir gatvės ritmų derinį Snoop Dogg kompaktiniame diske „R ​​& G: The Masterpiece“. Pasinerkite į jo išskirtinį aptakų pristatymą ir žavius ​​ritmus. Padidinkite savo muzikos kolekciją naudodami šį ilgalaikį šedevrą

[theodoreangelos]

Jewish Street, Vilnius, Lithuania Žydų gatvė, Vilniuje, Vilnius, Lietuva Ulica Żydowska, Wilno, Litwa Judengasse, Vilnius, Litauen Еврейская улица, Вильнюс, Литва Rue juive, Vilnius, Lituanie

[unhonestlymirror]

Gatvės Muzikos Diena, Vilnius, Lithuania

[bukimevieningi]

LR Seime vyksta didinga paroda „Rusofašistų veidas“

Gegužės 30 d. – birželio 10 d. Seimo II rūmų parodų galerijoje (laisvas įėjimas nuo A. Tumėno gatvės) Seimo Pirmininko pavaduotojo dr. Pauliaus Saudargo iniciatyva eksponuojama paroda „Rusofašisto veidas“. Parodos pristatymo renginys – gegužės 30 d. 17.30 val. Parodoje eksponuojami rusų armijos ir rusų kareivių asmeniniai daiktai iš Ukrainos fronto. Čia galima išvysti per du karo metus…

[uralmostlover]

——————————————————————————————————————————————————

Man laiško nerašyk bekraujėm lūpomis  Tuo adresu: 

                  Pasaulio pakraštys,                      Vienatvės gatvė.

——————————————————————————————————————————————————

[resentfuljustice]

Trapecija pt. 1 - trylikto sezono nauja veikėja

2021-12-01 21.49 Leilani Estates, HI, USA

Kol žiūrėjau į šviečiančią McDonald’s iškabą, pradėjo ūžti žvarbus vėjas. Aptingusios ofisų vėliavos, tarsi per prievartą pažadintos iš letargo miego, ėmė plaikstytis – o aš murkdžiau cigaretės filtrą į purvino sniego pėdsakus ant šiukšliadėžės. Visos dienos rūkalių filtrų laimikis buvo taisyklingai susmaigstytas ir priminė saulėgrąžos žiedą.  Būčiau galėjusi prisiekti, kad kartu su vėju girdėjau ir prie manęs besėlinantį šalčio traškėjimą – tokį patį, kuris po kojomis pasigirsta mindžiojant šviežiai sukritusį sniegą. Bet laukas aplink buvo visiškai tuščias, tik retkarčiais ant apšalusių trinkelių atsispindėdavo iš antro aukšto ofisų šviečiantis kalėdinių lempučių šokis. Stebėjau kitapus gatvės susidariusį kamštį, ir iš lėto patraukiau link savo mašinos, kurios maža dalis stovėjo po draudžiamu ženklu. 

Užkūriau variklį, ir pabandžiau su dešine ranka pavalyti regimai aprasojusį vairuotojo pusės langą. Paaiškėjo, kad nešvarumai buvo susikaupę iš lauko pusės – per kelias sekundės dalis nusprendžiau, kad esamo matomumo man pakaks sėkmingai sugrįžti namo, ir pradėjau skubiai apsisukinėti aikštelėje.

– Bet šito ofiso aikštelė man tokia klaustrofobiška.

– Tu gal nuosavam name gyveni?

Su manimi kalbėdamas Simonas nusiėmė ausines. Besimėtant mandagumais greitai paaiškėjo, kad jis kilęs iš Elektrėnų (iškart jam pareiškiau, kad Vilniaus ir Kauno klausimu jis turi išlikti neutralus, t.y. užimti Šveicarijos poziciją), jog jam nėra skirtumo “Simas” ar “Simonas” (o mano visi onboarding'o dokumentai šviečia JUSTINOS vardu), ir patį keisčiausią parkingo experience’ą jam teko patirti besilankant pas draugą, kuris gyvena kažkur netoliese Trijų Mergelių tilto Kaune. Sužinojau, kad jis planuoja parekomenduoti tą patį bičiulį darbui pas mus į konsultantus – nes šiuo metu jis dirba Apple customer support’e ir yra labai nelaimingas. 

– Jų ir darbo valandos paskirstomos pagal tai, koks tavo klientų įvertinimo vidurkis.

– Ta prasme esant geram įvertinimui tau duoda daugiau valandų ar…?

– Ne, kaip kokiam Bolte. Koks klientas įpisa tau vieną žvaigždutę ir gauni dirbti naktinėje pamainoje.

Diana tyliai klausėsi mūsų pokalbio ir gurkšnojo vandenį iš stiklinio buteliuko. Tada staiga atsistojo, nuėjo prie pakabų ir apsirengė kreminę striukę. 

– Jau šiandien viskas?

Ji ramiai nusijuokė, ir skubiai perbraukusi per savo įsielektrinusius, ilgus ir pasakiškai gražius plaukus, patraukė link išėjimo. Bandžiau susikoncentruoti ir bent kažką išgirsti iš australo Dariaus sceniniu balsu pasakojamo įrašo apie produktų šeimas, bet sekėsi sunkiai. Aplink mane buvo per daug, per stipriai stimuliuojančių naujų kvapų, vaizdų ir žmonių. Kas kelias minutes vis patrindavau savo dešinį delną į džinsus, nes per jį vis nepaliaujamai žliaugė prakaitas.

– Varysim į boulingą?

– Boulingą?

– Boulingą. Per pietus. Ten ir pavalgyt galima, toks valgyklinis maistas. Šiaip mėgstam ir į kartingus nuvaryti, praeitą savaitę sakėm gal reikia su pačiūžom išbandyti žiemiškai. O gal ir ant Liepkalnio būtų fainai? Tokia ketvirtadienio tradicija.

– Pietų aš neatsinešus.

Kelios minutės po 10 valandos ryto, visi sutartinai pakilo nuo stalų ir patraukė link virtuvėlės. Su kiekvienu posūkiu vis nustebdavau, kad čia dar ne pabaiga – mintyse sau pasižymėjau būtinai peržvelgti ofiso žemėlapį ir įsitikinti, kad šitas aukštas nėra įrengtas kaip koks labirintas. Galų gale išgirdau, atrodo, niekuo tarpusavyje nesusijusį, atsitiktinį žmonių šūkavimą, iš tolimesnio kampo sklindančią klasikinę kalėdinę muziką, ir pamačiau ant stalų sukrautas dėžes su bandelėms. Ant gretimais stovinčio baro buvo padėtas tortas ir keletas padėklų su vaisiais. Bandžiau prisiminti, kuriose spintelėse saugomi “bevardžiai” puodeliai. Paskubomis griebiau pirmą pasitaikiusį, ir pamačiau, kad šiandien kavinsiuosi Payseros vardu. 

– Ką mes geriam rytais? Kavą, arbatą?

Už mano nugaros stovėjo Janas. Jis santūriai šypsojosi, akys spinduliavo gal net truputį migdančia ramybe. Pastebėjau, kad jo plaukai labai vešlūs, gerokai paauginti ir tikrai šviežiai išplauti, o šviesus megztinis su aukšta apykakle, atrodo, dar labiau pabrėžė jo tvirtą, savimi pasitikinčią stovėseną. Net ir apsišarvavusi platforminiais žieminiais batais buvau už jį mažesnė. Svarsčiau, koks jis buvo įmonės vadovas. Lyderis? Egocentrikas? O gal chameleonas?

– Kavą. Tik juodą.

– Šarūnai, gal užleisi savo naująją kolegę prie aparato?

– Žinoma.

Mačiau, kad Šarūnas dėl šito vadovo gesto buvo šiek tiek nepatenkintas. Visam ofisui buvo skirtas vienas vienintelis kavos aparatas, kuris veikė neapsakomai lėtai – įsivaizdavau Šarūno vidinį burbesį, kai taip netikėtai atėmiau iš jo vietą eilėje prie rytinės kofeino porcijos. Truputį virpančiomis rankomis slankiojau per aparato meniu, kol suradau savo nuodą. Juodas skystis pradėjo flegmatiškai kapsėti į mano puodelį, o Šarūnas atsisuko į mane.

– Kur sėdėsi ofise?

– Sėdėsiu kur bus laisva, nes būsiu tik ketvirtadieniais. Aš iš Kauno.

– Iš Kauno? Kodėl jūs už tą krabą balsavot?

– Dar net nespėjau iki trijų suskaičiuoti, o tu jau apie tai šnekėt pradėjai…

– O tu taip šaknis į tą Kauną suleidus?

– Aha, man labai patinka Kaunas.

– Ir Kaune galima gyventi!

Visus raminti pradėjo Lina – iš pirmo žvilgsnio kurianti labai šiltos asmenybės įvaizdį, pasipuošusi pavydėtinais platėjančiais džinsais. Ji tikriausiai amžiaus klausimu galėjo būti mano mama, bet visos jos plaštakos ir rankų pirštai buvo nukloti geometrinėmis tatuiruotėmis. Plačiai mostelėjusi, ji visiems pristatė šiandienos pusryčių žaidimą. 

– Įsivaizduokim, kad šalia jūsų esantis kolega yra miestas. Koks miestas jį geriausiai atspindėtų?

– Kaunas! Ne, SLABOTKĖ!!!

Atsisukau į nuplikusį vyriškį, kurio chaotiška išvaizda galėjo man pasakoti istoriją apie tai, kad jis yra pats geriausias pasaulio programuotojas – arba išmaldos prie prekybcentro prašantis benamis – ir aš abiem atvejais būčiau taip pat greitai patikėjus. Klausiamai pažvelgiau į Šarūną, kuris atrodė esantis artimas Chaoso draugas. Jis prieš atsakydamas trumpai gūžtelėjo pečiais.

– Žilvinas tiesiog labai mėgsta Kauną…

Ilgai žiūrėjau į gėrybėmis nukrautus stalus, bet skrandis buvo susitraukęs nelyginant kaip vilnonės kojinės ištrauktos iš džiovyklės – nerimas pulsavo kiekvienoje mano kūno nervų galūnėlėje. Kai Asta visiems garsiai paskelbė apie šviežiausią komandos naujokę AKA yours truly, mano veide užstrigo pati plačiausia, adrenalino varoma šypsena. Pajaučiau, kad vaizdas ties regėjimo lauko kampučiais pradėjo temti, tad stengiausi susifokusuoti į vaizdą pro langą. Virtuvės žaliuzės kabėjo truputį pasiglamžiusios, o pro jas matėsi kaip nuo stogo bėgo tirpstančio sniego upės. Dar geras 10 minučių paslankiojusi virtuvės pakraščiais, su pustuščiu puodeliu grįžau prie savo stalo.

Ne už ilgo išgirdau, kaip per visą ofisą kažkas garsiai sukniaukė “Jooooonai, man reikia prailgintuvoooo…” – vadinasi, jis jau buvo darbo vietoje, tad lygiai 11 valandą atsisėdau ant Jono stalo ir, lyg iš anksto nuo kažko besigindama, susinėriau rankas ant krūtinės. Iš jo pasimetusio žvilgsnio supratau, kad jam galvoje teko sujungti kelis tarpusavyje jokio ryšio neturinčius taškus, prieš prisimenant, kokio galo aš pas jį atsibeldžiau. 

– Nori papasakoti prie savo kompiuterio, prie mano ar išvis per Teams’us?

– Gal einam prie tavęs. Parodysi man dar tą onboarding’o planą.

Priėjus prie mano stalo, aš klestelėjau į odinį krėslą (tokį grynai direktoriaus stiliaus – jau kuo šitas ofisas negali skųstis – tai kėdėm), o Jonas atsitūpė man iš dešinės. Atsistojau ir nuėjau atsinešti dar vieną krėslą, o savąjį stumtelėjau link jo. Abu po savimi braškindami apsilupinėjusią kėdžių odą, įmerkėme akis į excel’io lapą.

– Tikrai dalį šitų punktų tau turės papasakoti developerių team’as. Arba šitą – garantuotai daugiau žinos Marius. Aš tave galiu prijungti prie testinių sistemų, ir dar sukonfigūruoti KeePass, kad galėtum prisijungti prie klientų axaptų nuotoliniu būdu. Kaip klaviatūra ir ausinės, kur daviau antradienį, ar veikia?

– Žinok juokinga, bet ant klaviatūros neveikia V raidė. Bandau parašyti Valio, bet vis gaunasi tik Alio…

– Per pietus turėčiau kaip tik gauti naują siuntą, galėsiu tau atnešti pakeitimą.

Po šitų žodžių paaiškėjo, kad mūsų pokalbio akylai klausėsi Simonas.

– JONAI, seriously? Aš juk tavęs jau prieš mėnesį ausinių prašiau!

– Bet pas tave ir taip naujos ausinės.

– Čia ne mano! Pasiėmiau nuo Margaritos stalo, nes jos šiandien nėra.

– Ei, Simai, gali tu imti tas ausines, aš vis tiek dar mokausi, kol kas tikrai be jų galiu išgyventi… – įsiterpiau, kol konfliktas nepasiekė eskalacijos lygio. Dar man betrūko, kad tapčiau “ta ofiso naujokė, kuriai visi viską parūpina ir apšokinėja vien dėl to… kad ji merga”.

– Ne, viskas gerai. Turėk tu tas ausines – vis tiek jau ne už ilgo su klientais ant ragelio kabėsi, tau jų labiau reikia, – matyt, Simonui tiesiog labiau norėjosi truputį pasiskųsti, negu iš tiesų gauti tas ausines. Gal susinepatogino? O gal tiesiog ir mane kažkaip savotiškai tikrino? 

Po kelių sekundžių, prie mūsų pakankamai garsaus būrelio, priėjo man dar nematyta moteris. Ji atrėmė savo galvą į Jono petį ir labai plačiai nusišypsojo. Išsiaiškinau, kad jos vardas Simona, ir ji čia darbuojasi kaip projektų vadovė. Netrukom net keleto minučių, kad ji išsiaiškintų, ties kuriais sistemos moduliais ateityje darbuosiuosi, ir jos akys nušvito.

– Ei, ar žinojai, kad pats geriausias būdas mokytis – tai būti įtrauktai į realų projektą???

– Simona, aš tau galiu garantuoti, kad dabar į projektą atneščiau daugiau sumaišties ir stabdymo, negu naudos. Bent po kokio mėnesio galėsime prie šito klausimo sugrįžti. Geriau tu man parodyk kokių vaizdinių įrodymų, kad šitame ofise yra šokančių žmonių – Asta pasakojo, kad kolegų nuo stalų nenukrapštysi.

– Kaaas tau taip sakė?, – Simona iš užpakalinės kišenės išsitraukė telefoną ir pradėjo man rodyti video, kaip per Kalėdinę šventę Chaosas kulversčiais nusileido nuo kažkokių laiptų. Vėliau per vasaros šventę apvertė baidarę. Per komandinį BBQ dirbo didžėjumi, ir jo pati mėgstamiausia to vakaro daina buvo “Rondo – Margarita”. Pati sau palinksėjau su tikėjimu, kad jeigu išgyvensiu šiandieną – gal viskas bus gerai.

Vėliau jau spraudžiausi į kolegos automobilio galinę sėdynę, o šalia manęs atsisėdo vienintelė kita moteriškos lyties pietų boulingo žaidėja – Rugilė. Ji irgi nebuvo įmonės senbuvė, programuotoja dirbo vos pusę metų, ir man pasiskundė, kad dar visame šiame reikale jaučiasi neįtikėtinai žalia. Nuraminau ją, kad mano onboarding'o planas sudarytas geriems pusantrų metų – gal ir visai normalu iš savęs per daug nieko nesitikėti vos po šešių mėnesių? Ir iš pirmo žvilgsnio, aš būčiau Rugilės paprašiusi dokumento net bandant įsigyti energetinio gėrimo. Būčiau davusi nukirsti ranką, kad čia garantuotai buvo jos pirmas, tikras darbas po mokslų.

– O ar tu mėgsti žaisti boulingą?

– Žinok, neatsimenu! Turbūt nesu laikiusi boulingo rutulio savo rankose nuo tada, kai baigiau mokyklą. 

Per galinio vaizdo veidrodėlį bandžiau įžvelgti kito kolegos veidą – to, kuris sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje. Jis nieko nešnekėjo, tai net neturėjau progos jam mandagiai prisistatyti. Nusileidus į rūsį, kuriame buvo įrengtas senove dvelkiantis boulingas – bet taip jaukiai dekoruotas, kad užsimaniau jame pasidaryti kokią 80-ųjų stiliaus fotosesiją su čežančiais, neoninėm spalvom šviečiančiais poliesterio treningais – iškart priskretau prie mistinio bendradarbio. Jis atidžiai skaitė ant baro pastatytą dienos pietų meniu, kai pradėjau jį kalbinti.

– Man atrodo mes dar nepažįstami. Koks tavo vardas ir ką tu veiki?

– Edgaras. Programuotojas.

Ir Edgaras man daugiau nebepasakė nė žodžio. Bandžiau niekaip į tai nereaguoti, prisiminus Astos paauklėjimą “pamatysi, kad čia dauguma yra tikri intravertai” – kai mano nerimo pilnas mintis staigiai nutraukė skardus balsas nuo baro pusės.

– O aš Martynas! Ir čia dirbu barmenu! – kvatojo pilvotas vyriškis, kuriam matyt mano kontakto inicijavimas su naujuoju kolega pasirodė juokingas. Pilnu dėkingumo žvilgsniu pasižiūrėjau į Martyną, ir užsisakiau pas jį dienos pietus. Jis man padavė 41 dydžio boulingo batelius, ir aš patupdžiau savo sėdimąją arčiausiai žaidimo takelių. Šalia manęs, ant suoliuko, iškart įsliuogė Justas. 

– Ar žinai, kaip boulinge skaičiuojasi taškai?

– Nelabai. 

– Galiu papasakot – jeigu neįdomu, tai iškart stabdyk.

Viena ausimi klausiausi Justo pasakojimo, bet mano dėmesį labai blaškė netoliese vykstantis intensyvus pokalbis apie tai, ar šiandien Jonas sutriuškins Justo savigarbą boulingo žaidime (pasirodo, kad jie abu buvo geriausi žaidėjai, per kiekvieno ketvirtadienio ir penktadienio pietus besivaržantys dėl kažkokio tik Rugilės excel’io lentelėje egzistuojančio titulo – o šiandien Justo gimtadienis, tai Rugilės nuomone, Jonui būtų gražu per daug nesidraskyti). Į pokalbį grįžau tik tada, kai Justas du kartus mane pakvietė vardu.

– Girdėjau, kad nelabai žaidi boulingą – paskutinį kartą žaidei tik mokykloje. Tai čia prieš kokius porą metų? – iškart supratau Justo motyvus, bet nusprendžiau pasitąsyti su šiuo kvailu žaidimu.

– Oi ne, gerokai seniau negu prieš porą metų.

– Koks moteriškas atsakymas.

– Koks klausimas, toks ir atsakymas. Jeigu nori sužinoti, kiek man metų – tai taip ir paklausk.

– Kiek tau metų?

– Trisdešimt.

Justas sustingo, į mane iš lėto atsisuko Rugilė, tada mačiau mane vienu akies krašteliu stebint Joną ir kitus, dar nepažįstamus kolegas. Labai sutrikau, nes nesupratau ką tai reiškia – ar viskas, aš oficialiai jau šito ofiso senė? Pirmoji nepatogią tylą nutraukė Rugilė.

– Atrodai… jaunesnė.

– Nežinau, ar čia kaip komplimentą reikėtų sakyti? Bet tikrai atrodai gerokai jaunesnė, – Justas sunkiai rankiojo žodžius – lyg norėdamas pasirinkti politiškai korektišką variantą, kuris nepaverstų to skaičiaus “trisdešimt” kažkokia riba, kurią pasiekus moterys išdžiūsta ir susiraukšlėja kaip kokie pomidorai, palikti ant saulės. Labai apsidžiaugiau, kad kaip tik tuo metu pokalbį apie mano galiojimo laiką nutraukė prie stalo su padėklu atskubėjęs Martynas. Ant drėgno medienos paviršiaus išdėliojo krūvą bokalų alaus, ir apsisukęs ant kulno, išskubėjo išduoti batų kitai grupelei žaidėjų. Tik tada suvokiau, kad jie visi pietums pasiėmė alaus – išskyrus mane. Gal penktadieniais jie ofise dar ir kokių skinny bitches kokteiliukų užsimaišo? 

Už keletos minučių man prieš nosį padavėja pastatė kalakutienos kepsnį su bulvių kroketais. Vis po vieną įsimesdavau į burną tarp rutulio ridenimų – po daugiau negu dešimtmečio pertraukos sugebėjau įvaryti net vieną spare’ą. Ir surinkau daugiau taškų už tylųjį Edgarą – mačiau, kaip už baro stovintis Martynas vis iškeldavo liuksus man numušus bent vieną kėglį. Į ofisą grįžau iškelta galva.

Popiet mano dienotvarkėje buvo suplanuoti vienas kitą besivejantys susipažinimo su kitais skyriais susirinkimai. Praleidau nemažai laiko ir su mieląją marketingo skyriaus vadove Lina – ji vis apgailestaudama kartojo, kad dažnai kreipsis pagalbos į konsultantus (t.y. ir į mane, kai apšilsiu kojas) apie Microsoft naujienas, nes, anot jos, “nėra geriau suprantančio skyriaus – nei konsultantai – apie tų pakeitimų ir naujienų reikšmę klientams”. Vėliau dvi su puse valandos sėdėjau užsibarikadavus meeting room’e su fancy Mariumi (žmogus, užaugęs boarding school Italijoje, mokantis penkias kalbas, ir įmonėje dirba beveik nuo pat įkūrimo pradžios – kaip Jano dešinioji ranka) – besiklausydama jo supratau, ką reiškia, kai žmogus absoliučiai akivaizdžiai dievina savo darbą ir detaliai jį išmano. Prie jo sėdėdama susitraukiau iki skruzdėlės dydžio (dėl savo žinių), bet bent jau aiškiai supratau, ko iš manęs čia tikimąsi. Turėsiu būti ne tik ERP ekspertė, bet ir nenuilstanti Microsoft Dynamics cheerleader – gyvensiu ir kvėpuosiu sistemos atnaujinimais – nes pasirodo, kad pradėjo pakankamai dažnai pasitaikyti tokių absurdiškų situacijų, kur klientai, kruopščiai apsiskaitę, ateina pas konsultantus ir sako “papasakok mums detaliau apie šitą didelės reikšmės UPDEITĄ” – o tau nelieka nieko kito, kaip greitai sukurpti logišką užklausą į ChatGPT.

Nešiojamojo kompiuterio kampe laikrodžiui rodant beveik pusę šešių vakaro, po truputį išjunginėjau atidarytus naršyklės langus. Man už nugaros visu garsu jau daužėsi klubinė muzika, kuri vis tolygiai pradėjo garsėti vos išmušus 17 valandai. Pagal girliandų miksėjimo intensyvumo dažnį buvau įsitikinusi, kad kažkas kažkur netoliese pakabino milžinišką disko kamuolį. Išgirdau žingsnius už nugaros, ir priešais mano stalą išdygo Justas.

– Ar būsi kitą ketvirtadienį ofise?

– Negi mane tik vienai savaitei įdarbino? Žinoma, kad būsiu.

– Aha, nes jau sklido gandai, kad pasirodei čia tik vieną kartą, ir toliau dirbsi iš Kauno.

– Na, taip, bet įsipareigojau čia pasivaidenti kiekvieną ketvirtadienį.

– Gerai. Tai tada netrukdysiu, norėjau tik pasitikslinti. Nes tavo vardu jau yra Kalėdinio ofiso pašto.

[vienuolis]

Krikščionybės teologai ir aukščiausia bažnyčios kurija stengiasi neatsilikti nuo išlaisvinimo ir ištautinimo politikų, teršdami lietuvių kalbą ir darkydami sostinės vardažodžius.

Dar nesibaigė ilgaamžė Biblijos aiškinimo profesorių mokslinė diskusija, kaip lietuviams priklauso tikėti Dievu — „tikėti Dievą“ ar „tikėti į Dievą“, o Vilniaus arkivyskupija 400-mečio proga paprašė, ir Istorinės atminties komisija įteikė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai pasiūlymą „bevardį“ Švč. Trejybės šventorių prie „Aušros“ vartų pavadinti katalikų unitų arkivyskupo „Šv. Juozapato skveru“.

Skveras reiškia gal ne „скверный“, o skuodrą — kvadratą (square, quadra, escuadra). Nors tas šventorius — visai ne kvadratas, net ne stačiakampis. Bet aikštė, kiemas, sodas, šventorius — nešventi ir nemodernūs, ne tarptautos žodžiai, netinka.

Juozapatas! Psichopatas? Juozapaitį ~ Juozapietį slavai tegu sau vadina, kaip jiems patogiau: Язафат, Йосафат, Jozafat, — bet ko brukti slavišką tartį lietuviams? Pasidomėjau: Jonas Kuncietis, jaunystėje įstojęs mokytis į Švč. Trejybės vienuolyną Vilniuje, pasikeitė savo pavardę Kuncevičiumi, o vienuolio vardu Juozapaičiu pasivadino, pataikaudamas vienuolyno vadovui, savo dvasiniam tėvui Juozapui Ruckiui — neva jo dvasinis sūnus Juozapietis ~ Juozapaitis.

Tas Juozapas Ruckis ~ Язэп Руцкі — nes gimęs ir Vilniun atvykęs iš Rūtos dvaro Rūtos aukštupyje visai prie Naugarduko (už 26 km Rūta ~ Рута įteka Сэрвач ~ Servaitėn ~ Zelvietėn, o ši netrukus — Nemunan).

Pats Kuncius ~ Končius ~ Gončius ~ Gaunietis ~ Kaunietis — dažnas vardažodis, bendrine prasme reiškęs Lietuvos vėliavoje pavaizduotą raitą tėvynės gynėją, ginkluotą jaunuolį jaunių ~ kaunių ~ gaunių, praėjusiame amžiuje inteligentų klaidingai atlietuvintą seniu išminčiumi viedziu ~ vyčiu ~ vytimi, tai esu aprašęs dar 2017 m. istorinės kalbotyros apybraižoje „Gauniai: Königsberg, Київ, Kowno ir kitų Kaniūkų Gauja“.

Prie „Aušros“ vartų? Kuo čia dėta aušra? Lietuvių vietovardžiai dalykiniai, tikslūs, reiškiantys būdingiausią, svarbiausią atpažinimo, skiriamąjį aplinkoje bruožą — gal tai Rytai, Saulės tekėjimo pusė? Ne, šie Vilniaus gardo vartai yra pietinėje gynybinės sienos dalyje, atveria sostinės susisiekimą su Ašmena. Panaikinus Lietuvos valstybę ir net tautovardį, Ašmenos vartai, lenkiškai „Oszmiańska brama“ be supratimo, pagal bendrinį „aštrių ašmenų“ įvaizdį suprastinti „Ostra brama“, galop „austros“ įvaizdžiu nutautėlių romantiškai „atlietuvinti“ aušros vartais.

Ašmenos vartai veda buvusio svarbaus Lietuvos miesto Ašmenos (pakeliui ir Medininkų pilies) kryptimi, Rūdninkų vartai — Rūdninkų kryptimi, Naugarduko gatvė — Naugarduko kryptimi, Trakų gatvė — Trakų kryptimi, Krivių gatvelė — link buvusios aukščiausios Vilniuje Krievių pilies, o kur gi veda Vilniaus gatvė? Kaip gali Vilniuje būti Vilniaus gatvė — vedanti pati į save? Vėl romantiškos nutautėlių inteligentų kūrybos šmėkla! Nors vardas lietuviškas, prasminis, dalykiškas ir tikslus, nes Vilnios gatvė veda į Vilnios (Vilnelės) žiotis — jos santaką su Vilia (Nerimi).

[seoxpertas]

Kaip pasirinkti turėklus baseinui?

Dekoratyviniai turėklai baseinams suteiks saugumą kiekvienam Jūsų šeimos nariui. Daugelis privačių namų savininkų galvoja apie turėklus aplink baseiną vasarą, kai vaikai mėgsta žaisti vandenyje. 

Tačiau žiemos sezonu gali kilti nemalonumų. Net jei uždengėte baseiną žiemai, ledas gali būti nepakankamai stiprus, kad jūsų vaikas nepatektų į baseiną.

Yra žinoma daug nelaimingų atsitikimų su vaikais, kuriuos sukėlė lauko baseinai. Dauguma šių atvejų įvyko namų baseinuose, kur vaikai liko be tėvų globos.

Žinoma, vaikai gali pasinaudoti kėdute, pavyzdžiui, norėdami perlipti turėklus ir patekti į vandenį, tačiau jei apsauginius turėklus bus pakankamai aukšta, kliūtį įveikti bus sunkiau, dėl to nesijaudinsite.

Turėklus baseinus galite rasti čia: https://www.tureklai.net/baseino-tureklai/

Baseino aptvėrimas, saugios turėklų idėjos projektavimas

Turėklai aplink baseiną ne tik apsaugo vaikus nuo nelaimingų atsitikimų, bet ir gali būti graži kraštovaizdžio dizaino puošmena. Be saugumo, jūs taip pat pagerinate savo svetainės estetinę išvaizdą. Be to, tai būdas užtikrinti savo privatumą ir efektyvus būdas apsisaugoti nuo kaimynų akių bei slopinti nepageidaujamą triukšmą iš gatvės. 

Planuodami baseino tureklus, pasiteiraukite vietos miesto biuro reikalavimų. Tokie reikalavimai gali apimti aukštį, tarpus tarp plokščių, turėklų tipą, dydį ir kt. Žinoma, renkantis turėklus derėtų pasirūpinti, kad ji derėtų prie bendro Jūsų namų išorės dizaino ir biudžeto.

Baseino aptvėrimo idėjos – svarbiausi reikalavimai?

Renkantis turėklus reikia iš anksto apgalvoti, kokia bus pagrindinė jos funkcija. Internete ir specializuotose parduotuvėse rasite daug įdomių  turėklų idėjų, tačiau visos jos turi atskirų privalumų. 

Daugiafunkcis baseino aptvėrimas leidžia mėgautis poilsiu lauke ir tuo pačiu užtikrinti saugumą. Geriausias apsauginių tvorų tipas yra tinklinės tvoros, su sąlyga, kad aukštis yra bent vienas metras. Piketinės tvoros taip pat yra gera idėja, jei jos pagamintos iš aukštos kokybės medienos.

Apsauginiai  turėklai

Apsauginiai  turėklai apsaugos jus ir jūsų draugus, kol mėgausite laiką prie vėsaus baseino. Šiuo atveju kietos tvoros yra geriausias pasirinkimas, nes jos suteiks jums privatumo valdoje. Jei nesate tvirtų tvorų mėgėjas, tuomet tvorą aplink visą baseiną galite įrengti naudodami tvirtas plokštes, tarp jų palikdami nedidelius tarpus.

Dekoratyviniai  turėklai suteiks jūsų namams estetinio patrauklumo, o savininkai, norintys baseino tvoros apsauginę funkciją derinti su vizualiniu patrauklumu, gali pasinaudoti kaltiniais  turėklais arba cinkuotais plieno turėklais.

Nepriklausomai nuo funkcionalumo ir dizaino, kiekvieno tipo  turėklai turi būti tvirtos, patikimos, lengvai naudojamos ir maksimaliai apsaugoti savininką. Jei norite būti socialūs, galite pasirinkti tvoras, kurias galima greitai nuimti – taip pat yra daugybė galimybių.

Baseino  turėklų idėjos ir dizainai – medžiagos ir galimybės

Daugumą baseinų turėklų reikia montuoti ant kieto, stabilaus paviršiaus, todėl reikia kruopščiai parinkti tinkamas medžiagas. Stiklas, aliuminis, nerūdijantis plienas, kaltas geležis, tinklelis ar medis – yra įvairių idėjų, kurios tiks kiekvienam skoniui ir veiks kaip vientisa išorės konstrukcija.

Baseino tinklinio tipo turėklai yra viena iš populiariausių baseino tvorų rūšių. Tai gana ekonomiška medžiaga, kuri rūpinasi tik saugumu. Dėl medžiagos tvirtumo tinklelio nepažeis naminiai gyvūnai ir vaikai. Vielos tinklelis yra labai patvari medžiaga. 

Tvora lengvai perkeliama ir yra beveik universali. Be to, tinklines tvoras labai sunku peržengti. Tinklinės tvoros yra tvirtos ir sunkiai įveikiamos, o įrengus savaime užsidarančius vartus, tvora užtikrina aukštą patogumo ir saugumo lygį.

Nuimamos baseino apsaugos

Permatomi  turėklai galima pamatyti daugelyje modernių lauko konstrukcijų, o rinka siūlo daugybę variantų: karkasinė, pusiau karkasinė, berėmė ir kt. Permatomi turėklai gaminami iš tvirtų lakštų be tarpų, kad vaikai negalėtų susispausti ar perlipti per apsauginius turėklus. Šios tvoros neužstoja vaizdo į apylinkes ir turi puikų vizualinį patrauklumą.

Mediniai  turėklai baseinui

Mediena yra dar viena populiari medžiaga. Dažniausiai svetainių savininkai pasirenka turėklus , kuri suteikia kiemui klasikinio grožio. Medinių tvorų trūkumas yra tas, kad jas reikia reguliariai prižiūrėti ir jos turi būti padengtos apsauginiu dažų sluoksniu, kad mediena nepatirtų neigiamo oro poveikio. Medinę tvorą galite pastatyti tuo pačiu metu, kaip ir baseino statyba. Spalvingi mediniai  turėklai suteikia baseinams patrauklumo.

Rinkoje siūlomos vinilo turėklai, kurios pasižymi didesniu atsparumu vandeniui, drėgmei ir cheminėms medžiagoms. Vinilas yra tvirtas ir patvarus ir nereikalauja beveik jokios priežiūros. Tokios tvoros yra pagamintos iš PVC ir užtikrina patvarumą nuo rūdžių ir korozijos. 

Vinilo baseino  turėklai idealiai tinka privatumui, saugumui užtikrinti, o savininkai gali rinktis iš kelių stilių, aukščių ir pločių, piketų dydžių ir tarpų, spalvų ir kt.

Išvados

Kalviški  turėklai yra brangiausia ir gražiausia  turėklų rūšis ir užtikrina aukščiausią apsaugos laipsnį. Šios tvoros suteikia neprilygstamą, rafinuotą išvaizdą, kuri patinka visiems žmonėms. Kalvųjų geležies turėklų spalva ir dizainas padidina baseino vertę ir vizualinį kiemo patrauklumą.

Šaltinis: https://www.tureklai.net