#Apie brolį asilą

[iciute]

Lietaus migla Lu kalne (Apie Brolį Asilą) D.Kajokas

[...] Pranciškus Asyžietis savo kūną vadino Broliu Asilu. Argi ne taikliai? Nešk mane, Broli Asile, aš tave šersiu, prižiūrėsiu, niekados neskriausiu, tačiau ir nelepinsiu, išlaikysiu neišplerusį, sveiką, pasiruošusį dirbti.

Tame jaukiame kreipinyje galima išgirsti ir meilę, ir subtilią ironiją, ir išmintingą kūno paskirties suvokimą. Taip kreipdamasis žmogus tartum sako : aš nesu kūnas, tarp manęs ir kūno visados yra tam tikras nuotolis, tačiau tai nereiškia, kad aš turiu žiūrėti į jį iš aukšto ar kaip į ką nors svetima. Jis yra mano įrankis, instrumentas, laikini mano namai ir podraug - ištikimas tarnas, prijaukintas gyvulėlis. Žinoma, jis nėra itin protingas, gal net tikras asilas, bet aš jį vis tiek myliu, todėl ir vadinu broliu, nes šiame buvime taip viskas viję susiviję - tarytum virvės plaušeliai, visi čia esame artimieji ir giminės, negalį egzistuoti vienas be kito ir be visų,- ar ne tiesa, Broli Asile?