(META)MONUMENTAI - menų festivalį "Be stogo" 2014 lydintis projektas, per Kauko alėjos artimoje apylinkėje esančių objektų dekonstrukciją meniniais veiksmais kviečiantis diskusijai apie estetinių objektų reikšmę ir aktualumą dabartyje ir ateityje.
Projekto vadovė Vaida Stepanovaitė.
Socialinė akcija Vilijampolės socialinės globos namuose
Projekto (META)MONUMENTAI vadovė Vaida Stepanovaitė ir menininkas Morfai lankėsi Vilijampolės socialinės globos namuose Kaune (Apuolės g. 44), kuriems nupirko ir padovanojo piešimo priemonių.
Tai įvyko pagal skulptorės Dalios Matulaitės pageidavimą atlyginti moralinę žalą, padarytą dėl kūrinio "Stumbras" neteisėto pakeitimo meninės akcijos "Monumento krustelėjimas" metu ir pakeisto kūrinio viešinimo.
Birželį surengta meninė akcija tokiu būdu sausį virto socialine akcija, kurios dėka globos namų gyventojai sulaukė kalėdinių reikalingų dovanų.
Menininkas poeziją kuria nuo aštuoniasdešimtųjų metų. Stovėdamas prie yžiaus Kauno viešosios bibliotekos parke jis skaitė kelis jos procentus. Autorius buvo atsukęs nugarą ten, kur paprastai atsargus žmogus nukreiptų veidą.
(META)MONUMENTŲ kuratorė Vaida Stepanovaitė projektui einant į pabaigą po jo apylinkes vedė paskaitą-ekskursiją. Buvo aptarti menininkų idėjų objektai ir apsvarstyti kilę klausimai, padėsiantys projekto tęstinumui.
Tai jaunos grafikės iš Vilniaus Eglės Šakalytės ir garso menininko Luko Petraičio projektas, dėmesį telkiantis į gličo estetiką ir technologijų įtaką žmogui bei tam, ką jis palieka po savęs. Šiuo atveju tai – Kauko alėjos ir Kauno viešosios bibliotekos parko monumentai, keliant klausimą apie tai, kaip laikui bėgant ir technologijoms tobulėjant keičiasi tam tikros seniau nustatytos daiktų vertės ir jų reikšmės.
Video Gličo mo(nu)mentai atsiskleidžia XX a. pabaigos menininkų sukurtų monumentų destrukcijos grožis per technologijas. Joje matoma, kaip reprezentatyvus vaizdas yra pamažu ardomas ir keičiamos jo formos. Tuo pat metu keičiasi tiek objekto išorinis vizualinis suvokimas, tiek idėjinė plotmė. Realus monumentas yra įtraukiamas į greitai besikeičiančio technologinio gličo srautą ir transliuojamas per klaidas ir trigdžius. Tai leidžia į taip ilgai matomą objektą pažiūrėti nauju žvilgsniu per destrukciją teigiama prasme. Luko Petraičio specialiai šiems video darbams sukurta muzika sustiprino įspūdį per garso skulptūras.
Performansą "Pro" Jaras Ramūnas su grupe atliko Kauko laiptų apačioje, gan tuščioje ir apleistoje vietoje, kur iš žolės kyšo elektros skydinė ir trumpas betoninis stulpas, o Kauko laiptų turėklai gale turi skyles. Taip šiuo performansu atlikėjas norėjo paraginti urbanistikos specialistus atgaivinti šią vietą bei atkreipti dėmesį į Lietuvos žmonių tarpusavio santykius, jų „šiltumą", charakteriu panašų į performanso atlikimo vietos charakterį.
Remiantis įvairias žodynais, MONUMENTAS - struktūra, statinys, skirtas įprasminti tam tikrai žmonių grupei svarbų įvykį, žymų asmenį, kurie dalyvavo kuriant kolektyvinę atmintį. Šis žodis kilęs iš lotynų kalbos ž. monere, reiškiančio priminti, patarti, įspėti.
Priešdėlis META išduoda po jo einančios sąvokos požymio, reikšmės pakitimą, išėjimą už jo suvokimo ribų; bei, epistemologine prasme, priešdėlis nurodo tos sąvokos kaip tokios nagrinėjimą (šiuo atveju - tai MONUMENTAI apie MONUMENTUS).
Taigi, (META)MONUMENTAI siekia konceptualiais monumentais prabilti apie tuos monumentus, išeinant už įprasto šios sąvokos suvokimo ribų, taip aplinkai primenant, patariant, įspėjant.
Projekte svarbus procesualumas, virsmas, diskurso kaita, oponuojant statiškam, įaugusiam į rutiną, papilkėjusiam monumentui kaip architektūriniam statiniui. Tad (META)MONUMENTŲ dalyviai apie monumentus prabyla savaip, juos įpakuodami iš išpakuodami, nudažydami, apnerdami, apgrodami, apskaitydami, sugličindami.
Tai jaunos grafikės iš Vilniaus Eglės Šakalytės ir garso menininko Luko Petraičio projektas, dėmesį telkiantis į gličo estetiką ir technologijų įtaką žmogui bei tam, ką jis palieka po savęs. Šiuo atveju tai – Kauko alėjos ir Kauno viešosios bibliotekos parko monumentai, keliant klausimą apie tai, kaip laikui bėgant ir technologijoms tobulėjant keičiasi tam tikros seniau nustatytos daiktų vertės ir jų reikšmės.
Gličas – daugialypė meno forma, atsiradusi kaip nauja technologinio avangardo dalis, apimanti tiek kūrybiškumą, tiek destruktyvumą. Tai trumpas trigdis, tarsi elektrošokas ar spazmas, netikėtas informacinio srauto pakitimas, sukeliantis tam tikras vaizdo deformacijas ir iškraipymus. Vaizdo privedimas iki kritinės būsenos ir manipuliavimas juo tol, kol pakankamai nutolstama nuo pirmtako ir atrandama nauja išraiška, atveria ekspresyvias meno terpes ir vizualus, kas suteikia galimybę į objektus pažiūrėti kitu kampu, suvokti kitokias žodžių, objektų bei sąvokų prasmes.
Gličo mo(nu)mentai video ekspozicijoje atsiskleidžia XX a. pabaigos menininkų sukurtų monumentų destrukcijos grožis per technologijas. Joje matoma, kaip reprezentatyvus vaizdas yra pamažu ardomas ir keičiamos jo formos. Tuo pat metu keičiasi tiek objekto išorinis vizualinis suvokimas, tiek idėjinė plotmė. Realus monumentas yra įtraukiamas į greitai besikeičiančio technologinio gličo srautą ir transliuojamas per klaidas ir trigdžius. Tai leidžia į taip ilgai matomą objektą pažiūrėti nauju žvilgsniu per destrukciją teigiama prasme.
Luko Petraičio specialiai šiems video darbams sukurta muzika sustiprina įspūdį ir sukuria tinkamą atmosferą groteskiškiems Kauko alėjos ir Kauno apskrities viešosios bibliotekos objektams. Menininkas, remdamasis Eglės Šakalytės vizualia dekonstrukcija, sukuria savotiškas garso skulptūras.
Ekspozicija veiks birželio 16-20 d. 11-19 val. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje.
Tai kūrinys, skirtas įprasminti apleistą, pamirštą medžio materiją, jo esybę išdegintu vidumi. Įgyvendinus kūrinį, jis tapo paminklu užmirštam, mirusiam medžiui.
Kūrinys skatina apmąstyti medžio „egzistavimą“, buvimą ir nebuvimą tuo pačiu metu, fiziškai jam esant, tačiau negyvu, apleistu, nežaliuojančiu, užmirštu.
Menininkas, pakeisdamas šio medžio griuvėsio vaizdinę pateiktį, perkelia jį į kultūrinį kontekstą, paverčia veiksniu objektu ir atgaivina jį kitame lygmenyje. Paminklas tapo Kauno apskrities viešosios bibliotekos parko estetišku, konceptualiu akcentu ir įgalino naują įdomų santykį su aplinka, keičiantis metų laikų spalvoms.
Šiame konceptualiame kūrinyje, sujungusiame tapybą, žemės meną ir meninę intervenciją, atsiskleidžia nepaliaujamas natūraliu tapsiantis procesualumas. Meninininkas kviečia išskaityti negyvo gamtos esinio, tapusio objektu, kuris galiausiai tapo monumentu, įvairialypį santykį su žaliuojančiais aplinkos objektais, stebint jo balimą.
Performansą "Pro" Jaras Ramūnas su grupe atliks vienų iš Kauko laiptų apačioje, gan tuščioje ir apleistoje vietoje, kur iš žolės kyšo elektros skydinė ir trumpas betoninis stulpas, o Kauko laiptų turėklai gale turi skyles. Taip šiuo performansu atlikėjas nori paraginti urbanistikos specialistus atgaivinti šią vietą bei atkreipti dėmesį į Lietuvos žmonių tarpusavio santykius, jų „šiltumą", charakteriu panašų į performanso atlikimo vietos charakterį.
16 val.
Birželio 15 d., sekmadienis
Kauko laiptų apačia, prie fontano, Žemaičių g.
___________________________
Jaras Ramūnas
JARO RAMŪNO POEZIJOS YŽIUS
Poezijos skaitymas
Jaras Ramūnas poeziją kuria nuo aštuoniasdešimtųjų metų. Stovėdamas prie yžiaus Kauno viešosios bibliotekos parke jis pamėgins perskaityti kelis jos procentus. Autorius stovės nugara į ten, kur paprastai atsargus žmogus nukreiptų veidą.
Vaida Tamoševičiūtė atliks ilgos trukmės performansą, permąstantį Kauko alėjos baseine esančią Broniaus Zalenso skulptūrą „Poilsis“ (kitaip žinomą kaip „undinė“), jos istoriją ir santykį su aplinka.
Vaida Tamoševičiūtė yra gerai Lietuvoje savo performansais žinoma menininkė, taip pat neseniai kartu su Daina Pupkevičiūte organizavusi tarptautinį performansų festivalį CREATurE. Jau trečius metus vykęs festivalis daro ženklų įnašą į performanso meno sklaidą ir vystymą Lietuvoje. Per ne vienus vaisingus savo veiklos metus Vaida Tamoševičiūtė pristatė įvairiausius plačiai nuskambėjusius performansus labai skirtingose erdvėse ir šiemet savo patirtį pradės perteikti Kauno Tapybos katedros studentams.
Tai jaunos grafikės iš Vilniaus Eglės Šakalytės ir garso menininko Luko Petraičio projektas, dėmesį telkiantis į gličo estetiką ir technologijų įtaką žmogui bei tam, ką jis palieka po savęs. Šiuo atveju tai – Kauko alėjos ir Kauno viešosios bibliotekos parko monumentai, keliant klausimą apie tai, kaip laikui bėgant ir technologijoms tobulėjant keičiasi tam tikros seniau nustatytos daiktų vertės ir jų reikšmės.
Gličas – daugialypė meno forma, atsiradusi kaip nauja technologinio avangardo dalis, apimanti tiek kūrybiškumą, tiek destruktyvumą. Tai trumpas trigdis, tarsi elektrošokas ar spazmas, netikėtas informacinio srauto pakitimas, sukeliantis tam tikras vaizdo deformacijas ir iškraipymus. Vaizdo privedimas iki kritinės būsenos ir manipuliavimas juo tol, kol pakankamai nutolstama nuo pirmtako ir atrandama nauja išraiška, atveria ekspresyvias meno terpes ir vizualus, kas suteikia galimybę į objektus pažiūrėti kitu kampu, suvokti kitokias žodžių, objektų bei sąvokų prasmes.
Jaunas garso menininkas Lukas Petraitis prie videoinstaliacijos prisidės, kaip pats įvardina, garso skulptūromis, kurios bandys perteikti dekonstruotas monumentų autorių idėjas ir panardinti žiūrovą į destruktyvaus chaoso ir, kartu, visiškos tvarkos pasaulį.
Gličo mo(nu)mentai video instaliacijose atskleidžia XX a. pabaigos menininkų sukurtų monumentų destrukcijos grožį per technologijas. Jose matoma, kaip reprezentatyvus vaizdas yra pamažu ardomas ir keičiamos jo formos. Tuo pat metu keičiasi tiek objekto išorinis vizualinis suvokimas, tiek idėjinė plotmė. Realus monumentas yra įtraukiamas į greitai besikeičiančio technologinio gličo srautą ir transliuojamas per klaidas ir trigdžius. Tai leidžia į taip ilgai matomą objektą pažiūrėti nauju žvilgsniu per destrukciją teigiama prasme.
Tai kūrinys, skirtas įprasminti apleistą, pamirštą medžio materiją, jo esybę išdegintu vidumi. Įgyvendinus kūrinį, jis taps paminklu užmirštam, mirusiam medžiui.
Kūrinys skatins apmąstyti medžio „egzistavimą“, buvimą ir nebuvimą tuo pačiu metu, fiziškai jam esant, tačiau negyvu, apleistu, nežaliuojančiu, užmirštu.
Menininkas, pakeisdamas šio medžio griuvėsio vaizdinę pateiktį, perkels jį į kultūrinį kontekstą, pavers objektu ir atgaivins jį kitame lygmenyje. Paminklas taps Kauno viešosios bibliotekos parko estetišku, konceptualiu akcentu ir įgalins naują įdomų santykį su aplinka, keičiantis metų laikų spalvoms.
Morfai – jaunas Kauno menininkas, besislepiantis už idėjiškai ryškių piešinių mieste, išnyrančių iš netikėčiausių erdvių ir skatinančių kitokį požiūrio kampą į supančią rutiną. Po Morfai vardu - daugybė eksperimentų ir įvairių formų bandymų. Dėl viešajai erdvei būdingų apibrėžtų aplinkybių ir objektų gausybės, tam tikru momentu buvo nuspręsta apsistoti tik medijoje, kurią būtų galima pavadinti 'street art'.
Menų festivalio „Be stogo“ projekte (META)MONUMENTAI menininkas Morfai transformuos Dalios Matulaitės skulptūrą „Stumbras“ Kauno Ąžuolyne. Meninės akcijos metu skulptūra laikinai įgaus stilizuotą, ryškią, iš tolo traukiančią grafinę pateiktį, kuri simbolizuos pasikeitimą ir atsinaujinimą bei monumento išėjimą iš savo statiško būvio.
Ši idėja – menininko asmeninio tęstinio projekto baigiamoji dalis, kurią įgyvendinus plačiajai publikai pirmą kartą bus pristatytas ir visas ciklas, kurio svarbi dalis yra atsikartojimas. Iki (META)MONUMENTŲ Morfai naudojo ir vis skirtingais raštais interpretavo nereikalingus, užmirštus miesto objektus, tokius, kaip karkasai, rėmai, kurių urbanistiniame peizaže netrūksta, apeliuodamas į tai, ką paliekame po savęs.
Nors Monumento krustelėjimas kiek skiriasi nuo viso ciklo savo transformuojamu objekto dydžiu ir reikšme vietiniame kontekste, tačiau jis prabils apie savitas akies nugludinto objekto interpretacijas.
Daugiau apie menininką:
https://www.facebook.com/morfai
Birželio 13 d., penktadienis
Kauno Ąžuolyno parkas, D. Matulaitės skulptūra "Stumbras"