aspats

[aspats]

Pas Budą

  Kol dar esu Korėjoje norėjosi išbandyti dar vieną dalyką – dvi dienos budistų šventykloje. Visoje Korėjoje  yra apie porą dešimčių šventyklų, kuriose leidžiama apsistoti. Kadangi tai tam tikra <atrakcija> tai kaip ir už kiekvieną pramogą (savotišką žinoma) reikia susimokėti ir rezervuotis vietas iš anksto.

Ankstesnė mano patirtis su šventyklom tai tiesiog jų lankymas ir greitas apėjimas, nes dauguma jų įsikūrę kalnuose. Kadangi budizmas susijęs su gamta, tai kiekvienas kalnas turi savo dievą, kuriam taipogi yra meldžiamasi, dėl ko ir statomos šventyklos juose. Dar sakoma, kad jei šventykla įkurta aukščiau nei  400 metrų ir gali matyti jūra, tai vieta ideali jai (mūsų būtent tokioje vietoje ir stovėjo).

Atvykus mus pasitiko administracijos darbuotoja, kuri pranešė, kad atvykome į seniausią šventyklą Korėjoje, nors netoliese matėsi berods stato naują seniausią šventyklą. Na bet kol kas seniausi ši (statyta 381m.), apjuosta gynybine siena. Prieš tai niekur kitur to nemačiau.

Visas šventyklos kompleksas susideda iš maldos namukų, valgyklos, vienuolių bei atvykėlių kambarių, varpinės (parodysiu ir paaiškinsiu vėliau), administracijos, šiaip kambarių meditacijoms ir žinoma suvenyrų krautuvėlės.

Kažkokios aktyvios veiklos ar šiaip veiklos ši programa nesiūlo, niekas aplink tave nešokinėja. Turi daug laisvo laiko sau. Čia pastoviai gyvena vienuoliai, kurie turi savo kasdienybę. Iš viso šventykloje gyvena 10 vienuolių. Priešingai nei galvojau jie neatlieka jokių darbų (aplinkos tvarkymas, maisto ruošimas ir panašiai). Jie medituoja ir  meldžiasi, bei priima atvykusias šeimas ar pavienius žmones, kurie ateina su savo problemomis ir nori su jais apie tai pakalbėti, gauti patarimų ir tuo pačiu dėl to pasimelsti. Melstis į šventyklą gali eiti kas nori.

Atvykau per pietus, gavom savo apartamentus – 2 x 5 metrų patalpa, kuriame nei vieno daikto. Visi kiti patogumai perėjus per kiemą. Gavom ką pasidėti ant žemės, kad būtų minkščiau miegoti ir specialią aprangą, kuri išskiria tave iš šiaip užsukančių lankytojų.

Tik atvykus gauni laisvo laiko, kaip jie patys sako relaksacijos laikas. Kiek vėliau tave pamoko kaip reikia lankstytis (melstis), matyt kad nepasidaryti gėdos prieš vienuolius meldimosi metu.

Puse 7 vakaro varpo ir būgno skambėjimas į budizmo ceremoniją. Neįsivaizduokit tipinio varpo, iškelto aukštai ir skalambančio begales kartų (kaip kad įprasta krikščioniškose bažnyčiose). Budistų varpinė yra žema ir susideda iš 4 dalių: būgno, žuvies-drakono, debesies ir seno (labai seno) varpo. Būtent šia seka yra grojama kiekvienu iš jų. Visais išskyrus varpu yra mušama naudojant porą lazdelių, na o į varpą yra duodama išsiūbavus pakabintą rastą. Po kiekvieno trenksmo pasigirsta duslus skambesys, o paskui seka žemų dažnių virpesiai. 

Po viso to eini į šventyklą (talpinančios 15-20 žmonių). Pradžioje specialus trijų kartų nusilenkimas išmoktas anksčiau (priklaupt, susilenkt kiek gali, delnai į viršų, atsistoti ir kartot), panašu į sporto pratimus. Vėliau jau reikia sekti vienuolius ir daryti paskui juos, kai tuo vienas iš jų daužo medinį instrumentą ir sako pastovią maldą (kažkas panašaus į giedojimą). Visa ceremonija 30 min.

Paskui vėl laisvas laikas ir 21h jau reikia eiti miegoti, nes keltis 4h. Būtent tą valandą vienuolis eina per šventyklos teritoriją daužydamas tą patį medinį įrankį, taip žadindamas visą gyvastį nuo mieguistumo ir tamsos, bei nuvydamas visus velnius. Nes jau po pusvalandžio reikia būti meldimosi ceremonijoje, kuri beje praktiškai  identiška prieš tai buvusiai. Galiu pasakyti tiek, kad visi lankstymaisi ryte sudėtingiau darosi...  Vėliau laisvas laikas (tiek daug laisvo laiko seniai neturėjau)... ir tada arbatos ceremonija su vienuoliu. Pokalbis su juo, gali klausti ką nori, žinoma mūsų klausimai daugiausia buvo apie budizmą ir vienuolių gyvenimą. Daug naujos informacijos, viskas įdomu. Nesismulkinsiu čia, kai grįšiu daugiau apie tai galėsiu pasakyti. Bet šiaip pilna simbolių ir tikėjimo į gamtą. Šitai man patiko.

Aš atvykau vienai nakčiai, bet šiaip galima atvykti ir ilgesniam laikui – kelėtai savaičių, mėnesių. Sutikau vieną šveicarę, ji čia atvyko savaitei, atvyko su klausimu į kurį bando atsakyti su vienuoliu pagalba (užsiminė, kad tai susiję su dvasiomis). Buvo dar pora korėjiečiu, jų tikslas išsivalymas fizinis ir dvasinis. Jie nevalgys savaite, gers tik vandenį. Na tiesa pasakius, maistas kurį ten duoda... manau jiems įmanoma.          Klausimo jokio neatsivežiau, tačiau būnant ilgiau jų atsirastų pvz.: „ką čia veikti?“. Mano tikslas buvo pamatyti, patirti kas per jausmas būti tokioje vietoje... O ir šiaip visiškai nieko neveikimo buvau pasiilgęs. Bet visada gali atvykti su savo egzistencializmo klausimais ar šiaip klausimais ir pabandyti paieškoti atsakymų.

[aspats]

Šiek tiek apie kalnus

Štai taip atrodo saulėtekis. Didelio skirtumo nuo saulėlydžio nematyt, šiaip tikėjausi kylančio apskritimo iš vandens, bet gavau tai ką matot. Gal kiek įspūdingiau atrodė dar prieš saulei patekant jūroje matomi dešimtys šviečiančių žvejybinių laivų ir laivelių, manau apie šimtą suskaičiuotum.

Visa tai stebėjau 5h kelio autobusu nuo Daegu. Sokchio – žvejybinis miestelis su keletą niekuo neypatingų paplūdimių, kuris įsikūręs Pietų Korėjos šiaurės-rytuose, vos pusvalandis nuo Šiaurės Korėjos. Žinoma atsibeldėme į kitą Korėjos galą ne saulėtekio pažiūrėti, šitas miestas yra papėdėje vieno iš įspūdingiausių ir sudėtingiausių Korėjos kalnynų – Soearoksan. Penktadieni vakare atvykus šis miestas buvo tik vieta kur pernakvosim, o kitą ryta pradėsim mūsų kelionę. Tad šeštadieni ryte, prieš išvykstant į kalnus, atsikėliau anksčiau pažiūrėti rytinės saulės.  Mūsų kelionė - žygis per Soearoksan kalnus su 12kg kuprine ant nugaros.  

Tik pasiruošėm šokti išsimaudyti po kriokliu korėjiečiai iškart pradėjo mosikuoti rankom, kad negalima nes mat žemiau iš šios  kalnų upės žmonės geria vandenį. Nesinorėjo pyktis, buvom supratingi, matyt dėl to, kad tai buvo tik kopimo pradžia, tačiau jei kas būtų tai sakę vėliau, ko gero būtume numoję ranka ir šokę nieko nepaisę, nes diena buvo karšta, kopimas... ir dar karteli kopimas. Maudytis norėdavosi kaskart, kai ilgesni laiką tekdavo kopti aukštyn.

Pradžioje, kol dar takas sparčiai nekilo aukštyn, nusprendėm mesti kelią dėl upės (kažkaip vėl tos upės pas mane minimos) – paįvairinimui, kadangi ne liūčių sezonas, tai ji nėra patvinusi ir daug smagiau eiti per didžiulius akmenis, o vietomis ir pamastyti kaip eiti toliau... Viskas atrodė daugmaž taip:

Kitas privalumas tokio kelio – jog jame visiškai nebuvo žmonių. Nes kopimas Korėjoje toks populiarus, kad vietomis kamščiai susidarydavo, ir šiaip kažkoks skruzdėlynas, kuris po kiek laiko įgrysta.

Čia vienas iš pavyzdžių, kurį buvo sekmadienį jau leidžiantis. Pastoviai taip nebūna, čia tik vienas toks jau prastesnių atvejų, kai visi laukia eilėje, nes reikia leistis virve... Bet šiaip eiti į žygį 50 žmonių grupė, tikrai kažkas nesuvokiamo.

Taip ir ėjom upe porą kilometrų, buvom pasižiūrėję žemėlapyje, jog vėliau ji kirsis su mūsų maršrutu, tai paklydimo galimybės nelabai buvo. Ir plius pavyko rasti šią nuostabią vietą:

Upė vietomis būdavo metro pločio, o kartais išsiplėsdavo iki platesnių „baseinų“. O šis buvo ypatingas tuo, kad turėjo ir  nedidelį skardį, nuo kurio buvo galima šokinėti į vandenį, šis radinys mus ypač pradžiugino, ir gylis atrodė pakankamas, patikrinom – faktas kad daugiau nei 3m, nes dugno taip ir napesiekėm.

Na toliau kopėm jau normaliu taku aukštyn, dairydamiesi aplink ir grožėdamiesi žadą atimančiais kalnų vaizdais.

Šeštadieni mūsų tikslas buvo pasiekti trobelę (galim sakyti visą trobą, kurioj gali miegoti apie 30 žmonių), esančią mažiau nei 3h kelio iki viršūnės.  Vakare jau apie 7h mes užkopėme iki jos (trobelės). Troboj gali miegoti žmonės, kurie iš anksto rezervavosi vietas internetu. Kadangi visos vietos būna išgraibstomos per pusę minutės nuo tada, kai atidaro rezervacijos sistemą tai dienai, tai mes spėjom gauti vos tris vietas, o mūsų buvo 6. Kadangi žinojom iš anksto, tai likę trys pasirūpinom prieš kelionę miegmaišiais.

Pavakarieniavę (tokia ir vakarienė - užpilamos sriubos ir šiaip užkandžiai, bei ryžių gėrimas su laipsniais, bet užteko), palydėjom saulę ir sutemus iškart miegoti, nes nieko jau nebenuveiksi ir keltis žadėjome 4h. Korėjiečiai pasiūlė sekmadieniui maršrutą, ir pasakė kad geriausia jam pradėti yra apie 4-5h. Taip mes pakeitėm sekmadienio planą – nebekopti iki pat viršūnės, ir pasiūlė daug vaizdingesnį kelią.

Ką aš galiu pasakyti apie miegojimą kalnuose..... Nu tikrai jėga, žinot žvaigždės, mėnulis, palydovai, aplink matyti kalnų viršūnės, bet dar įdomiau matyti toli aukštai judančias lemputės – tai bebaimiai korėjiečiai, kurie kopia visą naktį ir dieną su prožektoriais ant kaktos. Vieni tokie ir mane naktį pora kartų pažadino, kai praeidami pasukdavo galvą pažiūrėti kas čia miega šalia tako, o tu aišku prabundi ir matai šviesą tunelio gale. Žodžiu miegojimas kalnuose - smagu, beveik romantika, bet tik iki vidurnakčio.... Po to jau prabudinėjimas kas kažkiek laiko ir vertimasis ant kito šono, kad sušildyti tą, kuris jau  atvėsęs. Kitam kartui jau žinočiau kaip geriau pasiruošti tokiam žygiui. Bet patirtis įdomi.

Kaip ir žadėjom kėlėmės 4h, greit užkandom ir pradėjom žygiuoti, ir jau po kokio pusvalandžio pasiekėme vieną iš viršūnių. Rytas davė tikrai įspūdingų vaizdų. Kadangi kaip sakiau kalnynas netoli vandens, tai ryte buvo užėjęs rūkas (kuris ir lydėjo visą pusdienį, bei suteikė tam tikro įdomumo), per kurį į toli nelabai ką ir matai, tik vietomis kyšančias viršūnes, bei virš jų dar raudonuojančia rytinę saulę.

Be to nepaminėjau, kad šitai kelionei mes laimėjom šiek tiek finansavimo iš universiteto, ir buvom pažadėję, kad ant vienos iš viršūnių įsmeigsime vėliavas šalių, iš kurių buvo mūsų šešetas.

Ir pabaigai dar keletas nuotraukų iš kelionės žemyn.

Tai buvo mano paskutinis žygis į kalnus Korėjoje. Jų aptūrėjau apie šešis, bet tiesiog apie kitus mažai užsiminiau. Ir supratau, kad grįžus tikrai trūks klanų. Neaišku kiek laiko praeis kol vėl turėsiu galimybę į juos kopti. „Juozapinės“ ir „Simonkės“ ne��skaičiuoju kaip kalnų, kuriais galėčiau Lietuvoj pasimėgauti.

Nepažadu ar dar prisėsiu apie ką nors parašyti, nors yrasus ikaupę nemenkų įspūdžių iš savaitgalio Busan mieste, iš kelių dienų kelionės į Jeju salą ir dar turiu istorijų apie kalnus.... Štai bus proga susitikti.

P.S. Mieli draugai, manau jau užaugom ir lauktuvių niekas nesitikim. Taip? Iš tikro tai vietos neturiu joms ir pinigų, bet ypatingai vietos. 

[aspats]

Vis dėl to dar vienas

Gal jau nebesitikėjot, kad ką parašysiu, nebetikėjau ir pats. Nes kaip bebūtų čia esu 2,5 mėn. tai prie visko pradėjau priprasti, atsirado tam tikra kasdienybė ir atrodo kad nieko čia įdomaus, ką galėčiau parodyti kitiems. Bet manau tai įprastas dalykas, kai gyvenimas „nebešeria“ niekuo nauju kasdien ir viskas aplinkui tampa rutina. Tačiau šiandien daug gaivaus oro padavė kalnai, tai kažkaip ir smegenys truputi prašviesėjo (na žinot papildomas pozityvumas, ir visi kiti panašus reikalai), tai supratau kad dar yra dalykų kuriuos norėčiau parodyti, pasakyti.

Tai kaip minėjau gyvenimas Daegu įgauna tam tikra rutiną, o ji iki savaitgalio labiausiai susijusi su  mokslais ir bandymu priprasti prie „hardworking“ Korėja (psichai su krūviais), tam tikra savišvieta na ir žinoma bėgiojimas. Bėgiojimas – tai geriausias momentas pailsėti nuo visko, kas vargina, ir duoti peno gerosioms mintims (bet čia jau chemija) ir kiekvieną kartą kai bėgų tiek gerų idėjų ateina, kaskart bėgdamas galvoji „O  žinau ką galiu ir labai noriu parašyti jums arba Tau!“, tačiau kiekvieną kartą grįžus ir <nusidušinus>, ir atsidarius internetą dingsta visi norai.... Kiekvienas turime vietą apmastymam: barą, kuriame mėgstame pasėdėti, bažnyčią paklūpėti ar kampą pastovėti (kartais žmonės šiose vietose atsiduria dėl tų pačių priežasčių). Na o aš čia turiu upę, palei kurią mėgstu pabėgioti:

Ir dažniausiai išbėgęs gailiuosi neturėdamas telefono, kad nufotografuoti čia esančius vaizdus ir šiaip vykstančio veiksmo (žmonės čia mėgsta leisti laiką) arba nufotografuoti vaikino, kuris prisivijo bebėgant.....                                        Bėgu aš sau ramus ketvirtadienio popietę kai jaučiu, kad kažkas pribėgo ir pradėjo bėgti šalia ir jau kokias 5 sekundes nelenkia galvoju „hm.. kietai, kažkoks bėgikas prisijungė - bėgsim kartu“. Paskui staigus mano atsisukimas ir nusišypsojimas... po to galvoju „pala pala kažkas ne taip su jo apranga“... seka antras atsisukimas „jis bėgioja su džinsais?!..“ tada dar matai kad ir su prijuoste... ir tada supranti, kad čia jau kažkas negerai. Po to seka pasisveikinimas, mano bėgimo tempo sulėtinimas ir vienos ausinės išsiėmimas. Pradedame kalbėtis (aš jau supratau kokie jo tikslai), jo anglų ganėtinai sudėtinga, tačiau mokosi, jis – studentas, kuris tiesiog norėjo su manimi pakalbėti, nors ir sunkiai eina suprasti vienas kitą, tačiau dialogas vis tiek vystosi ir jam pavyksta suprasti ir išraiškingai (kaip būdinga korėjiečiams) nusistebėti mano bėgimo tikslu. Viskas čia man kaip ir aišku, tačiau vienas klausimas ne – KODĖL JIS SU PRIJUOSTE?! Po kelių bandymų man paaiškinti ir mano suvestų galų supratau. Po vienų iš po tiltų prabėgdamas mačiau, kad dalina maistą, tai jis dirbo ten ir dalino vargšams ryžius. Aš ta vietą prabėgau dukart - bėgdamas pirmyn ir atgal. Tai kai bėgau atgal jis tiesiog mane pamatė ir prisivijo. Jei kam dar neaišku kodėl jis bėgo su manim apie 2km, tai sakau: jis norėjo tiesiog pakalbėti su manim – palavinti savo anglų žinias, pasipraktikuoti kalbėjimą. Ne pirmas jis toks, kuris jauti, kad nori su tavim bendrauti tam, kad pagerinti kalbą, tačiau šis buvo vienas kiečiausių! Atsisveikinom, kai jaučiau, kad greitis stipriai sulėtėjo ir man jau darėsi nebepatogu bėgti. Po to karto dar nebėgau ketvirtadienio popietę, ir negaliu pasakyt ar šį kartą jis vėl prisivys, tačiau sveikinu šį jaunuolį už jo drąsa ir ištvermę.

Jau vėl pavargau rašyt, tai pabaigai noriu pasakyti, kad bėgsiu gegužės 20d. Daegu pusmaratonį (21km). Tai praeitą šeštadienį sumaniau išplėsti savo bėgimo horizontus paupiu iki kalnų ir užbėgimo į juos taip didinant savo ištvermę ir pasiruošimą pusmaratoniui. Viso buvo apie 20+ km. Taip pat tikslas buvo pafotografuoti ir parodyti jums.

Matosi ten tolumoje kalnai? tai va tikslas buvo ten

Butai jų - permaži dideliems šunims. Tai dažniausiai jei būna maži ir išsidirbinėja kiek tik eina:

[aspats]

Korėjos youtub'as prieš beveik kekvieną dainą leidžia reklamą, tai pasiklausyti kokį playlistą, tiesiog neįmanoma, nes nespesi spaudinėti "Skip Ad". Bet buvau labai nustebintas, kad vietoj reklamos pradėjo leisti šitą 9min video.

[aspats]

Truputis apie žmones

wiki.answer.com klausia:

“When was Chuck Norris in the Korean War?”

Atsako:

„Yes he slapped the Korean general and the whole army retreated“

Nors tai ir prastas pokštas, tačiau tiesa yra tokia, jog Čakas 1958 -1962 m. tarnavo Jungtinių Valstijų oro bazėje Korėjoje, kur jis ir pradėjo mokytis kovos menų,... tada karatė meistras, mokytojas, žvaigždė.

Tačiau 10/10 korėjiečių nėra nieko girdėję apie šį žmogų, jų nepasiekė visi tie pokštai, kurie pas mus dar šiandien karts nuo karto prisimenami. Likusio pasaulio studentai, kurie yra šitam universitete stebisi, jų neišprusimu: „Kaip galima nežinot Čako Noriso?!“. Pirma minutę ir aš stebėjausi, vis tiek kaip bebūtų keistą... bet tada pradėjau galvoti, kad gal ir visai jėga, kad jų nepasiekia visa ta banga, jų smegenys nebuvo užgrūstos nereikalinga informacija...informacija... informacija.. Ir tada būtent pagalvojau, JO, jų gal ir nepasiekia visa tokia informacija, bet esmė kad jų nepasiekia ir likusi informacija, kuri yra galbūt naudinga. Na nežinoti užsienio žvaigždžių gal ir nieko čia blogo, tačiau jų nepasiekia daugybė informacijos apie kitas aktualias pasaulio temas, kurias galbūt reiktų žinoti norint turėti apie ką kalbėti draugų rate, arba šiaip sutiktų žmonių iš kitų šalių.... arba kitas minusas, kurį pastebėjau būtų toks: užsienio muzikos jie klausosi labai mažai, jie tiesiog pamišę dėl stiliaus K-POP, mano galva tai pati........., štai čia būtų keletas šių dienų top:

http://www.youtube.com/watch?v=EJqI_a01kpo 

Tai daugumai korėjiečių ši muzika pati priimtiniausia, net specialios šokių pamokos yra pagal šį stilių!! Kvietė ir mus užsieniečius, pavydžių parodė (šoko vien vaikinai), nesudomino. Na taip neaplenkia šios šalies ir patys didžiausi hitai pasaulio, bet kaip sakau alternatyvios muzikos labai čia mažai. Kažkokios elektronikos, ar minimal arba reggae (Bob Marley girdėtas tik vienam iš nedaugėlio, bet nebūtina būti šios muzikos fanu, kad žinoti šį žmogų) ar dar ten kad ir kokio acid-jazz  nerasi. Taigi mano nuomone gal visai blogai, kai nekišama visa informacija esanti aplink, tiesiog reikia mokėti atsirinkti (kaip ir kiekvienam iš mūsų), nes tada teisingi žmonės šią informaciją pažiūrėtų galbūt kitaip, sukurtų kažką naujo, kažką įdomaus.  Nors gal viskam tiesiog dar reikia laiko, nes vakarietiškos kultūros požymiu gali rasti. O čia keletas korėjiečių sutiktų tibetietiškoje užeigoje, kol kas tai patys įdomiausi mano sutikti korėjiečiai (ne kaip jie patys teigia mėgaujasi gyvenimu, ir kaikuriems iš jų visiškai nereikia mokslo, tada juos gali palyginti su visai kitais „hardworking“ korėjiečiais):

Kadangi pradėjau lankyti paskaitas apie Korėjos kultūrą, jų gyvenimo ypatumus, tai galėsiu (jei dar bus apie ką) daugiau papasakoti apie tai, ką galbūt sunku pastebėti iš šalies, tačiau tai yra neatsiejama korėjiečių kasdienybės dalis. 

Pirmus kartus stebėdavausi, kodėl atsisveikinant kai atkišdavau ranką pirmas pora sekundžių neatkreipdavo į ją dėmesio... paskui nukrypsta žvilgsnis į ją ir nedrąsiai paduodama ranka ir gauni nuglėbusį delną, be jokio tvirto paspaudimo ir dar kaip įprasta be judesio aukštyn-žemyn. Rankos paspaudimas - neįprasta. Pagrindinis pasisveikinimo būdas turbūt kaip ir manėte yra nusilenkimas <<studentas prieš dėstytoja susilenkia visu 90 laipsnių>> O rankos paspaudimas kartais naudojamas verslo susitikimuose, bet tai daroma abiem rankom – kaire ranką uždedant ant savosios dešinės (kurioje vietoje kaip supratau didelio skirtumo nėra). Šiaip turi tokį kultūrinį bruožą (pagarbos ženklas), viską daryti su abiem rankom: daiktai perduodami taipogi naudojant abejas rankas, gėrimą pilantis ir taurę laikantysis irgi naudoja abejas rankas. Iš pradžių gal neužfiksavau šito, tačiau kai sužinojau pradėjau pastebėti, kad kai vis dėl to spaudžia ranką ar parduotuvėje paduoda čekį - daro dviem rankomis.

 Man smagu matyti, kad čia yra rodoma labai didelė pagarba vienas kitam, ypač vyresniesiems, o dar labiau tėvams (nors dar neišsiaiškinau priežasties, kodėl jie neskuba išeiti iš jų namų), o ir šiaip turbūt ryšys stiprus dėl to kad savaitgalius šeimos leidžia kartu, ir dažnu atveju stengiasi pabūti gamtoje (dėl šios priežasties visi miškeliai, parkai pilni žmonių, o mieste prasideda kamščiai). Vyresni žmonės čia jaučiasi visagaliai, jiems galima viskas! Jie visada brausis, užklius ir neatsiprašys, nepaistys taisyklių, jiems galima drąsiai užsirūkyti kavinėje prieš tai nepaklausius ar galima, <<korėjiečiai rūko nemažai, o priežastis to – tai apie 6lt kainuojantys cigarečių pakeliai>> o niekas nedrįs sudrausminti. Taip aš suprantu pagarba vyresniems rodoma ir pas mus, tačiau mūsų močiutės ir seneliai yra nedrąsus - kol neužleisim vietos autobuse, tol nesisės, o jei kur reiks laukti, tai eis į eilės galą ir nesibraus pro kitus į priekį. O čia dzin, brausis ir tiek, atsiprašyti nereik, nes tavęs nepažysta. Neatsiprašimo taisyklė jei nepažysti žmogaus galioja visiem korėjiečiams.

Šiaip labai gerai pamenu žmonių veidus, bet čia tiesiog neįmanoma. Net nesupratau, kad su vienu korėjiečiu turiu paskaitą ir  dar pora kart žaidžiau su juo futbolą-tenisą. Nesuvokiau to iki kol patekus į vieną grupę daryti projektą sako: „ei pameni mes kartu žaidėme korte“. Net sutrikau. Jie man čia visi vienodi, nors jaučiu kad su laiku pradedu po truputi skirti.

[aspats]

Meilė kitataučiams

Pamenat minėjau, kad korėjoje labai myli užsieniečius, ir ypač jų baltą oda. Tai matyt jie išsirinko vieną aristokratiškiausių šalių, pagal kurią bando siekti tobulumo, savo išvaizdai. << Beje pas juos pastebėjau, kad labai daug veidrodžiu, matyt dėl šios priežasties jie visada stengiasi pasižiūrėti kaip atrodo, neretai pasiėmę savo išmaniuosius telefonus stengiasi išjungtame ekrane įžiūrėti savo atvaizdą ir dar karteli pasitvarkyti plaukus, ypač tai dažnai daro vaikinai. Armija neišmokė kažko >> O čia kaip minėjau vienos iš vakarų valstybių kultūros integracija į Korėją:

Kol fotgrafavau iškabą du iš šio klubo išėję azijiečiai draugiškai pasiūlė ten geriau neužsukti, nes pradėjus šokti tave apstoja 10 nevietinių, nedraugiškai nusiteikusiu jaunuolių (matyt šoka ne pagal taisykles). Nesiryžau išmėgint,kaip žinia prieš tai reiktu savo kieme apsižiūrėti ir aplankyti "Marushka".

Čia kaip suprantu gėrimas su šūkiu: "Korea.Glamour.Bright"

Muziejus iš vakarų valstybės gavo keletą tautinių eksponatų.

[aspats]

Senesni įrašai prasideda nuo apačios arba kito puslapio

[aspats]

Pirmi kalnai

Nusprendžiau, kad labai sunku rašyti tokius ilgus laiškus, kaip kad pirmieji, ir jums manau sunku susigaudyti, kai tiek daug privelta. Dėl to stengsiuos trumpiau bet su daugiau vaizdinės medžiagos.

Šįsyk apie kalnus, vieną kalną, kuris vadinasi Palgongsan (rašau kaip girdžiu, tingiu tikslesnį pavadinimą ieškoti). Žodžiu, tikslas buvo ten:

Jei neatrodo aukštai, tai žinokit taip ir yra, apie 1200 m,  bet kuriuo atveju tai aukščiau nei Juozapinė (293 m.). Šiaip ir trasa neilga 3km ( pirma idėja buvo imti 15 km, bet džiaugiames jos atsisakę ir pirmam kartui paėmę lengvesnę) į vieną pusę apie 1,5h užlipti, aišku ne takelis pėsčiųjų, bet ir ne uolos, kuriomis reiktu kopti. Labiausiai užkniso - kad labai daug žmonių ir net kamščiai susidarydavo, visi kopiantys atrodė turbūt kaip skruzdės ant savo skruzdelyno. Beje amžiaus vidurkis lipančiujų koks 45-50 metų. Korėjiečiai labai sportiški, senyvi žmonės lipa sau atsipūte, vietomis sustodami pailsėti, o kai kurie net ant kokio akmens ir mažą piknika pasidarydavo.

Aišku dar visas tas žmonių kiekis susidarė dėl to, jog tai pirmas toks šiltas savaitgalis po žiemos, juk ir mūsų upės ir laukai per pirmas šiltas dienas būna nusėtos pirmųjų pavasarinių bambalių ir čipsų pakelių.

Visų tikslas buvo vienas (aš pats realiai šitą tikslą sužinojau tik kai užlipau)

Čia žmonės užlipdavo tam, kad šitos skulptūros akivaizdoj galėtų padaryti šitaip: 

Čia mėgsta užlipti vaikų tėvai visada, kai jų vaikai turi laikyti mokyklinius baigiamuosius egzaminus. Nes vertybės panašios kaip ir Lietuvoje -  svarbiausia gyvenime išlaikyti gerai egzaminus, kad įstotum į kuo šūdstresni universitetą. Nors aš manau kad su jų minimumu čią P. Korėjoje, gali visai patogiai pragyventi.

Kokokolos karavanas buvo matyt ir čia užvažiavęs:

Padariau dar viršuj draugams, kurie iš meno, arba mėgsta meną arba norėtu ateitį būti, vieną menišką nuotrauką:

Kopiant į šį kalną yra jų šventyklų keletas, jose taippogi įėjęs vidun gali pasimelsti, bet prieš tai nusimovęs batus ("batai" pas juos šventas reikalas, dėl to su jais niekada nevaikšto po namus, visada prie duru arba jau namuose tokia užbrėžta linija iki kurios reikia batus nusiauti):

Matyt dar yra kažkokia taisyklė nusimauti ir pirštines, bet šitos tradicijos dar nelabai išsiaiškinau:

Šventyklėlės (jei taip galima pavadinti), spalvotos,  labai gražūs piešiniai... (šitose nuotrukose to nematyti)

Ai jo kaip sakiau mėgsta jie sportą, tai galima net ir skulptūrose pamatyti. Pavyzdžiui pas šitą.. Bet tai koks išlaikytas six-packas:

Tai va, pavasaris čia jau kaip reikalas, ta pačia proga prieš savaite pasinaudojome ir mes, ir buvom išvažiavę į šitą vietą, o po visko pabandėm jų vieitnių blynų

Tai štai kaip ir žadėjau nuotraukos.

P.S. Buvo ir korėjiečių porelė jų vardai 정민 ir 서연 (kaip rašosi taip ir tariasi), dėl to sako juos vadinti Biliu ir Siuzana. Pasirodo jie visi turi atitikmenis  vakarietiškiems vardams, nežinau ar tai kokia filmų įtaka ar kaip jie atsirenka, bet betkuriuo atveju man lengviau atsiminti tuos verstus vardus.

[aspats]

Uploud antrojo laiško (pirmiau skaityti pirma)

****** jei kur nors skaitysi sakini ir atrodys, kad žodis „jei“ čia netinka, pamėginkit jį pakeisti žodžiu „jie“ (tiesiog turiu problemų su spausdinimo mašinėle)*******

Jeigu prieš tai sakiau, kad jie nešneka angliškai, tai dabar mąstau kitaip. Pasirodo aš klysdavau kaskart kai vis klausdavau „ar šnekate angliškai“, kadangi jie labai bijo šnekėti angliškai, yra kažkokie nedrąsus, nes po tokio klausimo jie turbūt mano, kad turės sudėtinga dialogą pilna sudėtingų žodžių, apie politiką ir globalius dalykus. Aišku jie nešneka gerai, o kiti iš tikro nešneka, TAČIAU jie supranta. Tu prieini ir tiesiog sakai neskubėdamas ką tu nori, aišku viską papildai gestais, ir šiaip tavo sakiniai turi būti trumpi paremti vienu kažkokiu kertiniu žodžiu, kuris yra esmė.  Kad ir dabar, kol aš pakeliui i Seulą prisėdau šalia jau labai daug p(r)agyvenusio žmogaus. Tai labai trumpais jo klausimais tokiais kaip „Lithuania population?“ arba „why you seoul?“  bei mano tokiais pat mano atsakymais „2,7 mln.“ ir „dancing“ pažinome vienas kitą labiau, bet kadangi po kiek tai laiko supratau jog jis vėl pradėjo indentiškų tų pačių klausimų klausinėti (nes matyt daugiau nepraktikavo arba senyvo amžiaus sindromas – pamiršti kas vyksta), tai nusprendžiau neberašyti ir pamiegoti, ir pratęsti grįžtant į Daegu. <<< Daegu – Seulas 3h 40min kelio>>>  .

                Atsakymas į klausimą „kodėl tik atvykus į savo miestą vėl vykstu i sostinę? Ir  tą pačią dieną grįžtu atgal?“  yra toks: tik atvykęs į Korėją patapau lietuviško šokio, Transkvero (pagooglinkit jei tiksliai nežinot kaip atrodo),  šokėju.  Viena lietuvė panelė, su kuria susitikau Seule, dirba truputi multikultūriniame muziejuje, ji ten moko darželinukus lietuviškų žodžiu, dainų, pažindina su lietuviška kultūra galim sakyt. Ir būtent tą šeštadienį kol dar buvau Seule vyko koks tai pasirodymas kelių šalių, tarp jų ir lietuvių. Ji buvo žadėjusi sušokti kažką iš tautinių šokių, tačiau vienai sunku, tad paklausė ar negalėčiau padėti.....  tą akimirką supratau, jog tai gali būti mano šlovės akimirka... Ir šiaip kažkaip pagalvojau būtų visai gal ir kietai, už daugiau nei 8000 tukst. kilometrų  nuo Lietuvos sušokti tautinį šokelį. Žodžiu atšokom (bėje aprangą tūrėjau...  beveik žalios kelnės, o vėliavoj žalia spalva juk yra), nu ir ten visi patenkinti labai laimingi tais šokiais, Kenijos (ne Kinijos kaip aš iš pradžių galvojau) ambasadorius taip pat (jei šalis negirdėta galit irgi pagooglinti). Bet šiaip pagrindiniai žiūrovai vaikai. Ir po kelių dienų kai jau buvau Daegu tas muziejus vėl turėjo kažką panašaus, ir labai norėjo kad atvažiuočiau, bet aš sakiau kad atvyksiu tik su sąlyga, kad padengs man kelionės išlaidas ir nakvynę. Tai jie tiesiog skyrė sumą, atlygi man už tai kad atvažiuočiau. Tai užteko kelionei, vykau kaip suprantant be nakvynės, o realiai visai pakankamai iš to uždirbau. Juk verstis reikia kažkaip...

                Negalėčiau sakyti kad viskas čia labai brangu.  Vaisiai prabanga, VIENAS obuolys apie 2lt įĮsivaizduokit jei kiekvieną obuolį kurį vogdavot iš sodų būtumėt čia pardavinėję). Šiaip maistas daug brangiau, dėl to net patys korėjiečiai namie visai nieko negamina (kaip supratau labai retai), jie valgo kavinėse, būtent dėl to kur tik pasisukęs durtum pirštu pataikytum į kokią kavinę, jų begalybės ir visose daugiau mažiau  smirda, vardan vietos stokos neįrenginėja atskirai. Toje pačioje patalpoje kur žmonės valgo, tai maistas kažkur šone ir gaminamas; kitais atvejais pas juos labai populiarus barbekiu, šitas man žiauriai patiko, esmė paprasta: kiekviename stale išpjauta skylė - vieta griliui, būna kad dujinis kaitinimas arba netgi atneša ir priberia įkaitusių anglių, ir kepi sau su draugais žalią mėsa, o tuo metu tau neša visokių daržovių, padažų, ryžių, o šiaip nuotraukose pažiūrėkit į tą barbekiu, bus aiškiau manau

 Iškart išk��lėm klausimą, kodėl dar Lietuvoj nėra nieko panašaus!! Tai juk žiauriai jėga, manau susidomėjimo tikrai susilauktų. ..  O šiaip kita priežastis kodėl jie valgo ne namie – jie daug dirba, o vaikai nesveikai daug mokosi. Vaikai dažniausiai po pamokų eina į privačias pamokas, ir net ne vieną o kelias ir dar koks sportas... žodžiu jie namo grįžta apie 8 namo. Gaila kažkaip jų, jokios vaikystės. Ir šiaip kai bendrauji su jaunais žmonėm supranti , kad nuotykių jų gyvenime buvę nedaug, kurias vėliau galėtų pasakoti vaikams ir anūkams. Neveltui prancūzė (pas ją buvom apsistoję keletą naktų),  gyvendama čia pusantrų berods metų sako, jog korėjiečiai labai depresuoti. Beveik su ja sutikti norėtusi (nors aišku dar reiktų ilgiau pagyventi), tačiau įdomiausiai čia atrodo vaikai, tik pamatai iškart kažkaip teigiamai nuteikia. Bet paskui jei pradeda matyt mokytis... dirbti.. ir veidai persikreipia kažko... Manau dabar galiu atsakyti į tą klausimą ar yra gražių žmonių. Na tikrai eini  gatve ar važiuoji kur nors ir stengiesi stebėti žmones, tai galiu pasakyti, kad merginų ir moterų nėra gražių, visas gražias mačiau reklamose ir televizijoje.  Na, o vaikinai (vyrai nesinori sakyti) tai gal ir  bus 30-ies bet atrodys vis dar kaip 20, ir rengsis taip pat – na sakykim „jaunatviškai“... šie žmonės žiauriai mėgsta kedus, matai žmogus ar mergina apsirengę tikrai fainai, arba sakykim gražiai, ir tik PEUUUUU še tau geltoni ar žali ar dar kokie kedai, nu taip idiotiškai atrodo. Jie tikrai dėvi kedus prie bet kokios aprangos. O šiandien, net pamačiau kad parduotuvės manekenai(ės) aprengti sakyčiau ganėtinai padoriai – klasikiniai džinai, kažkoks neiššaukiantis paprastas megztinis ir tik BAMMM kedai spalvoti uždėti... <<<  Tikrai, gražius žmones- galiu ant pirštų suskaičiuoti>>>

                Šioje šalyje labai greitai, kai pradedi bendrauti su kuo nors – korėjiečiais jie per pirmąsias kelias minutes užklausia: „koks tavo amžius?“. Kaip dažnai kas nors Lietuvoje klausia kiek tau metu... nu būna jo, kad klausia, bet matyt su tam tikra intenc(s)ija. Tai va o čia labai greitai to tavęs paklausia, nes kadangi (kaip aiškino) pas juos religija populiari yra Confucianizmas.. ir jos kryptis yra vertikali, tai labai svarbus žmogaus amžius, ir net pati korėjiečių kalba paremta tuo, kad su vyresniu žmogumi yra naudojama tam tikra speciali kalba.. TAIP aš žinau, kad dabar sakote, jog Lietuvoje irgi su vyresniu šnekama aukštesniame laipsnyje.. bet jei jūs tą žmogų gerai pažystat jūs pradedat šnekėti su juo įprastaq ir nebeaukštinančia kalba – Jūs. Nu žodžiu amžius svarbus, nes jei tiesiog matyt kitai pasąmonė pradeda veikti.

                Ar atsimenate kaip skaitėte, jog jei depresovi , nelaimingi ir t.t. tai vienas įdomus faktas – kad jie pasaulyje pagal savižudybių skaičių yra antroje vietoje po Lietuvos!

Ok, šiam kartui užteks. Ir tai turėjot šį laišką gauti  prieš trejetą dienų, tai maždaug jei bandysit pagauti laikus kada kas čia buvo aprašyta – pagalvokit, o aš viliuosi kad kuo greičiau jau pamatysit nuotraukas, ir aš labai viliuosi savimi kad  kuo toliau tuo bus lengviau parašyti, nors realiai, greit nebebus ką rašyti TAŠKAS

[aspats]

Ūpdeit pirmojo laiško

Kai tik atvykau ir pati pirmą vakarą išėjau pasivaikščioti po vietinį rajoną viskas atrodė taip keista, neįprasta.. tiek visokių iškart minčių, pastebėjimų laiškui, galvojau va grįšiu ir parašysiu, papasakosiu visiems. Bet deja tik į 3 dieną susiėmiau parašyti (realiai anksčiau ir nebuvo kada) ir jau prie visko priprasti spėjau, tai bandau atsiminti viską..

Žodžiu niekas čia nešneka angliškai! Pirmą vakarą iš vis nemačiau jokio kito veido kaip tik azijiečius (kurie iš jų korėjiečiai, kiniečiai ar japonai dar per daug neskiriu). Tad kaip sakau jie nešneka angliškai, o aš korėjietiškai, tai taip ir bendraujam. „Gyvenimas per trumpas kad mokytis korėjiečių kalbą“.

Dar vienas naujas potyris gyvenime – jaustis azijiečiu Europoje. Pirmą ne-azijietį gatvėj sutikau tik po 24h ir tai jau vaikštant po turistines vietas (prieš tai vildamasis sutikti ar pamatyti kito kontinento žmonių tarp azijiečių jaučiaus, kaip sutikti lietuvį kur nors Europoje).

Keletas turistinių vietų Seule (nesuprantu kodėl žmonės mėgsta skulptūras ir dar fotkinti, del to dariau tik po vieną kadrą kad negaišti laiko): 

Bent jau antras planas gražus.

Tad galit įsivaizduoti ant kiek visi savo žvilgsniu nužiūrinėjo, atrodė kad kiaurai perdurs. galiu pasakyti kad šis jausmas nėra labai malonus.. Nusisuksiu kai lietuvoj pamatysiu azijietį. Bet šiaip girdėjau jog baltaodžiai europiečiai jiems grožio etalonas, panos bando būti kuo baltesnės, labai ryškiai dažosi. Dar sakė kad plastinės operacijos pas juos žiauriai populiaru! Taip šiaip užsieniečius mėgsta. Nes jau antrą dieną kai rodydamas korėjiečių porelei  ant žemėlapio stotelę kur man reikia ir bandydamas ženklais paklausti į kurią platformą man eiti metro.. jie tiesiog sugebėjo paaiškinti „kad eime paskui mumis“ ir jie net laukė kol aš susigraibysiu bilietą nusipirkti. Tada važiuojant metro kai moteris angliškai paklausė kur man reikia net išsigandau ir apsidžiaugiau, kad oho vis dėl to gal ir daugiau šnekančiu... nors jau man ir buvo aišku buvo, bet buvo smagu persimesti žodeliais keliasi, ir ji žinojo kur Lietuva! Bet tik žinojo. O tada mano dar vienam nustebimui seneliokas dar vienas davė savo metro žemėlapi. Nesvarbu kad jis visas buvo korejietiškas , ir neiko neperskaičiau, bet vis tiek buvo smagu, kažkaip vilčių suteikė šitie žmonės tą rytą.

Nežinau ar jie labai tikinti bet pirmą vakarą mačiau labai daug maldos namų. Jos tiesiog gatvėje. Stovi įprastas poros aukštų pastatėlis: apačioje kavinė, kokių menkniekių parduotuvė ar elektronikos prekės, o virš jų antram aukšte bažnyčios. Dar ant viršaus namo uždėtas stiebas, o ant kurio dar yra kryžius šviečiantis. Matant tokį vaizdą iškart atrodė kad tikėjimas pas juos šiaip dalykas, na bent jau grandiozinių bažnyčių užimančiu tik vietos – nestato. Žmonės čia praktiški, manau jo vietoje pastatys geriau dar vieną  kokių 20+ aukštų pastatą, bent turės žmonės kur gyvent.

Pirma mintis šovusi kai pamačiau elektroninių prekių parduotuvę o virš jos maldos namus su šviečiančiu kryžiumi pamaniau, kad tai būtų puikus viršelis Mamontovo albumui „Elektroninis dievas“ (o čia ir viršelis):

ne jis pasirodo tikrai yra! Jie labiau už religiją manau vertina naujausias technologijas! Iš rankų nepaleidžia išmaniųjų naujausių telefonų. Eina gatve ir rankose telefonas, jau šiaip neblogai jaučia aplinka, kad nesusidaužia vienas su kitu. Metro vagone nužvelgiau žmones ir iš 30 jų gal tik 2 nemaigė telefono. Vaizdas ypatingas, o kas aniem dviem negerai nežinau, ko gero išsikrovė....

Iš pradžių pamaniau „Vaje kokie vargšai, neturi gyvenimo“, bet vėliau supratau, kad jei iš jų dabar juos atimtum, tai tada jau tikrai gyvenimo nebeturėtų ---(aišku čia gal egzistencializmo klausimas ar technologijos taip plačiai naudojamos ir palengvinančios mum gyvenimą turi daugiau pliusų ar minusų.. konservatoriai aišku šauks „o kur bendravimas gyvas ir popierinė knyga,bei pašto karveliai?!“, o kiti sakys „kad atėjo meta būti praktiškiems“)----. Aš tik sakau ką aš matau. Jog jie kuo puikiausiai telefonus integravo į  kasdienybę. Visos išmaniosios programėlės skirtos tam, kad palengvint jų gyvenimą. Kadangi Wi-Fi veikia visam mieste (na jis yra telefono operatoriaus, tiesiog visas miestas prikištas modemų, autobusai taip pat) jie jau skambinasi ir rašinėjasi ne per operatorių o per internetą, specialią programą, kurią turi kiekvienas korėjoje gyvenantis žmogus. Taip skambinimas ir „sms“ rašynmas jiems tampa nemokamu, moka tik kažkiek už tą internetą. Metro tvarkaraščiai telefone, kada koks metro atvažiuos, parodo kur išlipti ir kiek laiko užtruks.. televiziją žiūri.. nu bet ir dar praktiškų dalykų daug yra, bet nespėjau įsigilinti dar kokių... bet šiaip įtariu kad telefonu ir atsiskaitinėti už prekes ar paslaugas gali. Lietuvoje panaši idėja yra su „Moki pay“.

Šiaip čia dar ne viskas ką norėjau parašyti, bet kadangi pas mane 7h vėliau nei pas jus, tai jau po vidurnakčio,  ryt anksti keltis, o dar susipakuoti reik, nes ryt varau į Daegu. Miegas ima žiauriai lengvai, miegu po 10h.. pastarasais naktis pora... miegočiau ir dar ilgiau jei ne žadintuvas.

Šaltą!!! Nafik kaip ŠALTĄ! Aišku šilčiau, nei pas jus, kokie -4-0 svyruojas, bet ta drėgmė ir vėjas, tai  tikrai nu ir nafik!!

Vėliau parašysiu truputi apie Seulą, Jų namus (nes jau porą butų mačiau), nu ir dar ką ten buvau prisiminęs ir žadėjau bet jau užmiršau.