apietavetau

[apietavetau]

Silpna

Dievaži, kokia aš silpna. Kiek daug laiko jau praėjo nuo visko, kiek daug dalykų pasikeitė ir kiek liko nepakitę... Aš nebežinau ar tu dar kada nors paliksi mano mintis. Man nepatinka apie tave galvoti, nes tai skaudina, bet aš nebegaliu savęs suvaldyti. Menkiausia tavo apraiška ar dvejų metų senumo žinutė, kurią pamatau tik dabar, taip sujaukia mano protą, jog kartais atrodo, kad tuoj išeisiu iš jo.

Nežinau kodėl taip yra. Nesu vieniša, turiu žmogų, kuris laiko mane už rankos, sako, kad myli. Bet tu net neįsivaizduoji, kaip man sunku pasakyti “myliu tave” jam... ir negaliu suprasti kodėl. Nemanau, kad dar kažką tokio jaučiu tau. Ar bent jau beprotiškai viliuosi, kad nebejaučiu. Aš nebe vaikas, turėčiau liautis naiviai rašyti tokius laiškus ir tikėtis, kad gal paskaitysi? Nes, galiausiai, pati nebesuprantu, kodėl aš to noriu. 

Ko gero, tiesiog ilgiuosi mūsų pokalbių. Nes dabar man labai trūksta žmogaus, su kuriuo galėčiau kalbėtis. Jaučiu, kad viskas yra gerai, tačiau dar labiau jaučiu, kad tas gėris nėra man, nėra mano. Aš pavargau nuo galvojimo ar priimu gerus sprendimus. Pavargau nuo visų noro, kad būčiau laiminga. Nuo pamokų ir pamokslų, kaip turėčiau gyventi ir kokie turėtų būti idealūs santykiai.

Kodėl anksčiau viskas atrodė taip paprasta? Kodėl tavo buvimas mano gyvenime net ir blogiausią dieną sugebėdavo nudažyti šiltomis spalvomis?

Prašau, tik pasikalbėkim. Tik išklausyk mane.

[apietavetau]

[apietavetau]

Kitas

Jis atsirado mano gyvenime. Galima sakyti, kad visai netikėtai, nors iš kitos pusės - tikėtai ir net labai. Tiesiog žinant mane, man neturėjo pasisekt. Bet pasisekė ir net labai!  Jis visai kitoks nei tu, bet tuo pačiu ir toks pats. Jis juokingas, protingas ir kartais toks mielas, kad norisi jį suspaust glėby ir užniurkyt. Taip, kaip anksčiau norėdavosi elgtis su tavimi. Man pačiai keista, kad kažkas jau pakeitė tavo vietą. Nors, kai pagalvoji, tai juk jau pats laikas. Praėjo tiek metų... juk privalom pamiršt vienas kitą ir įsileist kitus žmones. Aš jau įsileidau.  Tik man kiek keista, kad aš, būdama su juo, vis pagalvoju apie tave. Bet ne taip, jog norėčiau, kad tu būtum vietoj jo. O tiesiog pasvarstau, kaip būtų, jeigu tu būtum vietoj jo. Bet nesi ir nereikia. Tik nebyliai prašau vieno: nesugriauk visko ir būk laimingas. Labai tikiuosi, kad toks ir esi.

[apietavetau]

Kaip tu?

Tu čia. Vėl parašei man po šitiek laiko. Visada galvojau, kad tą akimirką jausiuosi labai laiminga ir viskas bus puiku. Bet ne. Viskas visai visai kitaip. Pirmiausia apniko nuostaba. Tu? Parašei man? Tada pyktis. Kokio velnio man rašai? Kokią teisę turi iš niekur nieko man rašyt, lyg nieko nebūtų įvykę.  Galiausiai pasirodė juokas. Tu man toks juokingas. Taip juokingai elgiesi. Na, bet iš kitos pusės - tai ko čia stebiuosi, juk visada toks buvai. Bet suprask, blogiausia, kad parašei man tą akimirką, kai mano gyvenimas pamažu dėliojosi į dėžutes ir tavęs jame jau nebeliko. Tad taip elgdamasis, vėl atnešei man betvarkės. Bet šįsyk minimalios. Žinai.. galiausiai supratau, kad man labai labai tavęs gaila. Tu labai liūdnas ir nykus žmogus. Tavo būdas, gyvenimas, gal net ir mąstymas (!) yra liūdni ir apgailėtini.  Pasiilgai žaidimų? Emocinių kitų žmonių lūžių? Na tai sveikas sugrįžęs. Šį kartą ir aš galėsiu žaist. 

[apietavetau]

Tikimybės

Kokia tikimybė, kad tai tu? Dažnai mano galvoje atsiranda toks klausimas. Apgalvoju visus galimus variantus, apsvarstau kiekvieną tavo galimybę pasiekti mane, bet taip ir neatsakau į klausimą. Žinutė, klausimas, reakcija... kartais kažkas atrodo taip atpažįstama, lyg ir sava, bet dažnai paaiškėja, kad klydau. Tai ne tu. Tai negali būti tu, nes tu jau pamiršai. Tau visada viskas buvo kitaip. Dažnai pati save bandau įtikint, kad tai netiesa ir kad aš pati save tik apgaudinėju, suteikiu bergždžią viltį. Bet jeigu neklystu - tikrai norėčiau, kad taip būtų - tikiuosi, kad vieną dieną išdrįsi ir atsiversi man, leisi išgydyt ir išsigydyt sužeistą širdį.

[apietavetau]

Dalykai

Kad tu žinotum, kaip mano gyvenime pasikeitė DALYKAI. Juokingai skamba, bet kitaip to įvardyti aš nemoku. Kažkiek pasikeičiau ir pati aš, ir mano aplinka, ir mano mąstymas, ir mano jausmai. Tų jausmų pati nesuvokiu, tad negalėčiau paaiškinti jų ir tau. Negaliu jų paaiškinti niekam. Aš tokia sumišusi... ir numanau, kad tik tu galėtum man padėti viską savo galvoje sudėti į reikalingas vietas. Ir čia visai nėra jokios romantiškosios pusės. Yra tiesiog žmogiškumas, dėl kurio aš vis dar tave vertinu. Anksčiau tu mane suprasdavai labiau nei, kad aš pati suprasdavau save ir tai, kas su manimi darosi. Tu išklausydavai ir, kol aš keikdavausi rankomis susiėmusi už galvos, tu viską taip ramiai paaiškindavai, nuramindavai ir mano galvoje ūžęs skruzdėlynas nurimdavo. Pasidarydavo taip ramu... Bet kažkodėl manau, kad pokalbiai su manimi tau sukeldavo visai priešingas emocijas ir aš tik suerzindavau skruzdėlyną tavo galvoje.

Nors pačiame pirmame įraše rašiau, kad šių dalykų neskaitysi ir net nežinosi, kad tai egzistuoja, bet dabar labai norėčiau, kad tai skaitytum. Ne dėl to, kad tai kažką pakeistų tarp mūsų. Galbūt tik dėl to, kad padėtum man susivokti, kokie dalykai vyksta su manim ir mano jausmais. Nes dabar man sunku ir aš niekaip negaliu nurimti. O tu visada nuramindavai.

[apietavetau]

Abejonės

Pastaruoju metu jos mane aplanko vis dažniau ir dažniau. Pradedu abejoti dėl savo jausmų tau. Tikrai kažką tebejaučiu, bet net negaliu tiksliai apibūdinti ką. Meilę? Ilgesį? Neapykantą? Nežinau.

Vis mažiau galvoju apie tave. Vieną akimirką man į galvą tiesiog įsispraudžia mintis, kad visą dieną apie tave negalvojau. Anksčiau to nebuvo. Tai gal laikas tikrai gydo? Gal pagaliau ir aš pajudėjau pirmyn? 

Ir tai man sukelia labai gerą jausmą. Jaučiu ramybę širdyje. 

Bet jeigu tu grįžtum, jeigu viskas vėl prasidėtų iš naujo... aš džiaugčiausi. Nes, tikriausiai, tas likęs jausmas, kuris aplanko mane, kai apie tave pagalvoju tais retais kartais, ir yra laimė. Kur kas mažesnė nei buvo anksčiau. Šaltesnė. Su pykčio trupiniais. Bet vis dar laimė.

[apietavetau]

Sapnuose

Tu vis dar mane aplankai. Kur kas rečiau nei anksčiau, nes prieš užmiegant aš stengiuosi apie tave nebegalvoti. Bet viskas jau kur kas skaudžiau. Kai jau imu galvoti, kad man tavęs nebereikia ir kad puikiai susitvarkau su savo mintimis, tu pasirodai mano sapne. O tie sapnai visada tokie tikri, tokie šilti ir malonūs, kad man net nesinori nubust. Kartais net nesuprantu, kad sapnuoju. Tiesiog puolu į tavo glėbį ir iš visų jėgų stengiuosi, kad sapnas nenutrūktų. Mėginu pasakyti daugybę dalykų, apiberiu bučiniais…ir viskas. Graži romantiška idilė baigiasi. Ir nuo tokios smulkmenos man susijaukia protas, įvairiausiose mintyse skęstu visą likusią dieną ir net ilgiau. Visada galvojau, kad tokie sapnai kažką reiškia, tačiau klydau. Jie bereikšmiai. Tai tik mano sujudinta pasąmonė, kuri mėgsta man priminti skaudulius, dalykus, kuriuos noriu ištrinti iš savo gyvenimo. Aš noriu ištrinti tave.

[apietavetau]

Mieliausias sutvėrimas

Aš vis dar skaitau mūsų susirašinėjimus. Ir  skaitydama apie dalykus, kuriuos aptarėm prieš daugiau nei trejus metus, randu ten tiek daug... Mes buvom tokie artimi... kalbėdavomės valandų valandas, o jos mums praskriedavo net nepastebint. Mūsų laikas kartu tiesiog tirpdavo. 

Tiek daug juokdavomės tiek iš mūsų pačių, tiek iš kitų dalykų. Skaitydama tai, juokiuosi ir dabar. Tu išklausydavai visas mano sapaliones ir nesmerkdavai. O kartais net prisidėdavai  prie manęs ir jau gerokai po vidurnakčio mes balbatuodavom apie smegenų kamienus ir kaip jie paveikia mielus žmones.

Tu dažnai niurzgėdavai, nes būdavau ne meili, o erzinanti. Pastoviai provokuojanti, nežengianti pirmojo žingsnio, bet beprotiškai trokštanti, kad jį žengtum tu. Tie pykčiukai... neįsivaizduoji kaip aš jų ilgiuosi. Po jų mes visada būdavom kitokie - atlaidesni, mielesni, mylintys labiau nei įprastai. Man nepaprastai skaudėdavo širdį, kai būdavai piktas ar liūdnas. Bet po liūdesio ar mūsų neprotingų pykčių tu būdavai toks mielas... mieliausias sutvėrimas žemėj. 

Mažai miegodavai, vis skirdavai laiko man. Užmigdavai dar mums bekalbant ir tą akimirką visada mane prajuokindavai. Taip trokšdavau tave išbučiuot miegantį ir apsikabinus užmigt greta... bet nepavyko. Mes tiesiog neišlaukėm. O buvom kažkas. Kažkas labai gražaus, neįprasto, stipraus. Mes tikrai mylėjom.

Aš vis dar myliu.

[apietavetau]

Juokas

Žinai, dažnai juokiuosi pati sau. Būdama viena, iš niekur pradedu šypsotis, o mėgindama tvardyti keistai besiveržiantį juoką, pajuntu, kaip akys prisitvenkia ašarų. Ne liūdesio ar skausmo, o to paties juoko! O kvailiausia, kad juokiuosi tai iš tavęs… Savo galvoje aš tave pravardžiuoju pačiomis skambiausiomis frazėmis, o labai įpykusi įsivaizduoju, kaip talžau tave kumštukais. Ir imu kvatotis… tiek iš to, kaip juokingai skamba ir tinka tau tos pravardės, tiek iš savęs, kad taip kvailai elgiuosi. Ar visa tai padeda pasijusti geriau? Ne. Priešingai. Manau, kad kraustausi iš proto. Bet tavęs tai tikriausiai nestebina. Juk visados laikei mane šiek tiek išprotėjusia. O juk kažkada abu juokdavomės iš visko ir abu buvom šiek tiek išprotėję. Tik tada išprotėję buvom vienas dėl kito. O dabar iš proto kraustausi tik aš.

[apietavetau]

Viltis

Ji vis dar rusena. Mažytė ir labai silpna, bet vis dar šildanti. Ji kaip mažas draugas prieina, suima už piršto (kadangi ji labai maža) ir švelniai prisiglaudusi, raminamai glosto šnabždėdama: "Dar palūkėk. Gal grįš..." O aš pasitikiu. Aš laukiu.

[apietavetau]

Troškimai

Nežinau ar ir tu jauti tą patį.  Ar ir tave iš ilgesio kartais tiesiog apima skausmas. Ar ir tau netikėtai dingsta nuotaika, kai išlenda ilgai laukta saulė. Ar ir tavo širdyje vis dar rusena viltis, kad galbūt šiandien pagaliau pamatysi, pajusi, prisiliesi... Visi šie jausmai atsirado vedami mano troškimų. Ilgiuosi tavęs kasdien. Pabundu ir užmiegu su mintimis apie tave. Ir kaip gali neskaudėti? Visa tai, ko trokštu, yra neįmanoma, nes tavęs tiesiog nėra. Nėra ir mūsų. O gal mūsų nė nebuvo..?  Noriu su tavimi leisti laiką, palinkėti labos nakties ir aiškintis sapnų reikšmes. Noriu, kad ir toliau burbėtum, jog žiemą nenešioju kepurės. Noriu su tavimi džiaugtis ilgai laukta, skaisčia ir šildančia saule, nes be tavęs ji neypatinga, nešildo ir nedžiugina. Be tavęs viskas kitaip. Be tavęs ir aš kitokia.  Aš beprotiškai trokštu tavo artumo. Trokštu pamatyti šypseną, išgirsti juoką. Noriu laikyti tavo ranką ir žinoti, kad nepaleisi. Trokštu išbučiuoti tavo skruostus, lūpas. Ypač dabar, kai toks žvarbus oras... galbūt taip sušildyčiau. Bent jau iš vidaus. Man vis dar tavęs reikia. Vis dar taip pat stipriai, besąlygiškai ir nenumaldomai. Ir visi šie mano troškimai, svajonės bei viltys, taip ir liks trankytis tuščioje erdvėje, kaip aidas mirusio miško gilumoje.

[apietavetau]

Tau

Visa tai bus skirta tau.. mano žodžiai, mano laikas ir kiekviena galbūt dar ateityje pasirodysianti ašara, rašant tau ir apie tave. Sudėsiu čia pyktį, liūdesį, ilgesį, skausmą. Retkarčiais džiaugsmą. Bet tik tą, kuris manyje gyvena iš nykstančių prisiminimų. Ir visa tai paliksiu tau. Bet tu niekada to nepamatysi. Tu nesužinosi, kad esi taip saugomas ir taip mylimas, nors jau praėjo šitiek laiko. Bet aš tikiu, kad galbūt, tik galbūt, mes susitiksim. Kalbėsimės. Ir tada aš galėsiu papasakoti tau apie tave.