#peiliu

[jeusus]

A few days ago I said I wanted a twink to break Pei Ming's heart so let me present you a candidate: Liu Qingge.

[sairusboom]

[adventure-waffles]

The Ballad of Two War Gods

⚔️ Pei Ming/Liu Qingge

⚔️ 9.8k

⚔️ Explicit

⚔️ Liu Qingge experiencing feelings

🔗 https://archiveofourown.org/works/55796320

[resentfuljustice]

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas praneša, kad vėjo gūsiai gali siekti iki 30 m/s

Stov��dama vienoje iš Klaipėdos Maximų, rankose varčiau nuolaidinį butelį putojančio vyno, ant kurio dugno buvo nusėdęs storas sluoksnis auksinių dulkių – jeigu jį supurtydavai kaip kokį Kalėdinį gaublį su trobele viduje, po visą skystį pasklisdavo blizgančios dalelės. Pasibjaurėjusi padėjau jį atgal į lentyną – negalėjau iš galvos išmesti vaizdo, kaip išgėrus bent taurę šito birzgalo, mano širdis amžinai po kūną varinėja tviskančias plastikines šiukšles. 

Tad paskutinį savo praėjusio dešimtmečio vakarą praleidau gerdama rožiniu šampanu perpildytas taures ir žiūrėdama 1996 metų Taip.Ne laidos įrašus. Labai nemėgstu bereikalingų anglicizmų kitų žmonių kalboje – bet nerandu tinkamo atitikmens išsireiškimui guilty pleasure. Kadangi pati neturiu lietuviškos kabelinės televizijos, visuomet apsidžiaugiu, jeigu nuomojamas Airbnb gali juo pasigirti. Šokinėjimas po lietuviškus kanalus yra vienas iš mano tikrų tikriausių guilty pleasures – degustacinę vakarienę pradedu nuo maniakinę depresiją sukeliančių žinių užkandžio, pagrindiniam patiekalui doroju dar karštą ištrauką iš kokio lietuviško serialo, kur didesnę dalį eterio sudaro rėmėjų produktų reklamos, o desertui pasilieku bent keletą minučių iš kokios nors muzikinės laidos, kurioje dalyvauja man jau nepažįstamos vietinės įžymybės. Bet šį kartą man plačiai nusišypsojo fortūna – ekrane keistus klausimus uždavinėjo Atlantos olimpiados marškinėliais pasipuošęs Egidijus Dragūnas, kai tuo tarpu bet kokia kaina tinkama linkme jį bandė nukreipti dar šiek tiek plaukų turintis Arūnas Valinskas. Kimšausi į burną bbq skonio OHO traškučius – pagrindiniais viktorinos prizais buvo ne koks butas Vilniuje ar naujausias Renault Clio, o emaliuotų puodų rinkinys, muzikinis centras net su TRIMIS diskų changer'iais, gėlėtų baldų komplektas arba… automobilio vairo užraktai, kuriais, beje, laimėtoja nuoširdžiai džiaugėsi – nes pasirodo, kad Audi 80 tuo metu buvo itin vogiamas modelis.

***

Paskutinę savo praėjusio dešimtmečio naktį sapnavau kaip su sviestiniu peiliu vedžioju po savo tėvų rūsio duris – jis slydo taip lengvai ir tiksliai, lyg pjaustyčiau dar karštą, gal ne visai iki galo iškepusį meduolį. Atsivėrus pakankamo dydžio angai, įžengiau pro slenkstį – kambarys buvo vis dar truputį užpiltas, ir po mano kojomis žliugsėjo vanduo. Tolimiausiame rūsio kampe, prie plastikinės statinės, pamačiau jau mirusią savo močiutę. Ji mostelėjo ranka man arčiau prie jos prieiti ir pirštu parodė į statinę.

– Šie obuoliai rūgsta jau 15 metų.

Žvilgtelėjau į statinės vidų, kur visas paviršius buvo nuklotais parudavusiais ir susiraukšlėjusiais vaisiais. Pakėliau akis į močiutę – lyg laukčiau tolimesnių instrukcijų. Ji iš kišenės išsitraukė susiglamžiusį tinklinį maišelį, ir jį padavė man – prieš tai pagestikuliavusi, kad prisikraučiau pilną su kaupu. Aš papurčiau galvą ir norėjau įkišti maišelį jai atgal į rankas – bet ji tik piktai susiraukė.

– O kas tau sakė, kad esi verta pačių pirmų pasitaikiusių?

Įkišusi ranką iki alkūnės į statinę, pradėjau sukti ratus iki tol, kol apčiuopiau kažką šalto ir kieto. Lėtai ištraukiau ranką į paviršių, ir nedrąsiai apžiūrėjau sužvejotą laimikį. Mano delne gulėjo veidrodinis obuolys, kuriame atsispindėjo įtarios mano močiutės akys ir patekanti delčia. 

***

Pirmą naujojo dešimtmečio rytą, savo atvaizde ieškojau kažkokių pasikeitimų. Bet kokių – tikėjausi rasti per naktį pagilėjusias rūpesčio raukšles tarp antakių arba atsivėrusią trečiąją akį viduryje kaktos, su kuria žvelgdama į netvarką ant virtuvės stalo, staiga suvesiu palaidus galus ir suprasiu visas visatos paslaptis. Gerai, pradžiai bent jau suvoksiu kaip Boeingai atsiplėšia nuo pakilimo tako, prieš tai savo uodega neperbraukę per asfaltą. 

Bet niekas nebuvo pasikeitę. Į mane žvelgė tas pats gudraujantis žvilgsnis – kairiosios akies rainelėje vis dar matėsi su laiku didėjančios juodos ertmės, o dešinioji išliko menkai, bet vis dar šiek tiek žalesnė už jos kairiąją draugę. Plačiai besišypsant, nosis vis dar išlikdavo praskelta. Lyg kažkas jos galiuką tiesiogine to žodžio prasme būtų sulipdęs iš dviejų asmenybių nosių – pasikišusi veidrodėlį, vis dar kartais stebėdavausi neįtikėtinu savo šnervių skirtingumu. Ir priekinis dantis vis dar buvo nuskilęs – tik jis galėjo atsiminti kaip Naujųjų metų išvakarėse, netoliese Vitebsko turgaus, apsiverkusi sėdėjau daugiabutyje įsikūrusioje odontologijos klinikoje ir meldžiausi, kad gydytoja dar šiandien spėtų užtaisyti Madonnos vertą atsivėrusį švarplį. 

Tarpą suspėjo užlipdyti iki vakare manęs laukusio naujametinio vakarėlio. Tik gaila, kad po poros dienų plomba iškrito, su savimi nulauždama dar didesnį gabalą mano danties – bet dėl to turbūt negalėjau kaltinti odontologės, nes su tokiu pat entuziastingu įniršiu, toliau sėkmingai kramčiau net prilipdytus akrilinius nagus.

***

Paskutinį savo praėjusio dešimtmečio antradienį sėdėjau iki skausmo pažįstamame pintame fotelyje. Tradiciškai pakabinau paltą, padėjau užverstą telefoną ant spintelės už savo nugaros, išspjoviau gumą į nuolat perpildytą šiukšliadėžę kampe – vis pasvarstydavau, ar prieš mane apsilankiusios asmenybės tiek daug kaskart priverkdavo? Gal aš dariau kažką ne taip? Labiau mėgdavau nosinaitę sulankstyti ir sukti aplink savo pirštus kaip kokį žiedą, kurį apsilankymo pabaigoje suplėšydavau. Tą dieną nusprendžiau, kad servetėlės man išvis neprireiks, ir paskendusi mintyse žvelgiau pro ofisines žaliuzes atsivėrusį tarpą į tamsą. Pirmą kartą šį sezoną kabinetas buvo paskendęs dirbtinėje šviesoje, ir jokie retkarčiais pro žaliuzes prasprūstantys saulės spinduliai man nebebadė akių.

– Ar per paskutinį susitikimą turime pašnekėti remiantis kažkokia specialia struktūra?

– Juk žinai, kad šiame kambaryje nėra jokių griežtų, tvarką apibrėžiančių taisyklių.

Žinojau. Puikiai tą žinojau. Ta mintis mane jau pradėdavo kamuoti vos priparkavus automobilį Trakų gatvėje, kai palengva žingsniuodavau link Vytauto prospekto – kur turėdavau susilenkti praktiškai per pusę, kad neatsitrenkčiau į nukarusias medžių šakas, o kojomis vieną po kitos trindavau pabirusias giles. Galvoje kaip kokią sutrūkinėjusią juostelę praleisdavau paskutiniąsias septynias dienas – nors koks konkretus įvykis kas kelias sekundes vis įkyriai kaišiodavo savo nosį į mano mintis, visada tikėdavausi, kad atsiminsiu kažką… prasmingesnio. Vis negalėjau prisijaukinti realybės – tuo labiau kažkam garsiai apie tai pasakoti – kur mane negrįžtamai ir neatšaukiamai iš vėžių gali išmušti kažkam iš lūpų išsprūdęs vienas vienintelis sakinys.

– Dabar žvelgiant atgal į mūsų kartu nueitą kelią, kas tau šiame procese pasirodė sunkiausia?

– Nemeluoti. 

Tingiai krapštinėjau pinto fotelio ranktūrį ir skaičiavau parketo lenteles ant grindų. Kai kalbėdavau apie šeimą, akimis bėgiodavau nuo vieno radiatoriaus krašto iki kito. Jeigu pašnekesys pasisukdavo apie darbą, nužvelginėdavau pakabintas žaliuzes. O kartais ištraukdavom ką nors iš pačios stalčiaus gilumos – ten, kur tikiesi, kad niekada neteks sugrįžti – tada žvilgsnis nukrypdavo į tamsą po stalu. Ir tada žodis po žodžio pradėdavai judinti prisiminimus, lyg stovėtum prie nuvirtusios pušies ir nuo jos kamieno lupinėtum sudžiuvusios žievės gabaliukus – tik šį kartą buvau tikra, kad pro medžio rieves nepradės tekėti jokie sakai. Tuose prisiminimuose nebesijautė jokio pulso, jokių gyvybės ženklų – jie buvo mano pačios rankomis sukarpyti, nurėžti, paskubomis užkasti arba be diskusijų perkvalifikuoti į fantazijas. Jie buvo tokie pat tikri, kaip ir paskutinis sapnas prieš nubundant. 

– Žinai, dirbant su tavimi kartais jausdavausi taip, lyg žiūrėčiau į kažką už širmos. Regi šešėlius, retkarčiais pamatai ir išlindusį siluetą šone. Bet dažniau, rodos, bandai perskaityti kažką, kas parašyta lyg šakėmis ant vandens. Ar žinai tokį posakį?

– …teko girdėti.

– Gal galėtum papasakoti, kodėl jis tave taip prajuokino?

Prieš uždarant kabineto duris paskutinį kartą į ją žvilgtelėjau. Ji, kaip visuomet, žiūrėjo į mane tuo pačiu supratingu žvilgsniu, švelniai sunėrusi rankas ant pilvo apačios. Dar kartą atsisveikinau, ir paleidau durų rankeną. Besileisdama laiptais žemyn pradėjau mąstyti, ar kiti klientai ją tądien apkabino. 

[mamagrizknamo]

Kišas su brokoliais

Kažkada sakiau, kad jei turėčiau kavinukę (užkandinę, restoranėlį ect.), meniu būtų tik pyragai. Visokie - pradedant nesaldžiais ir baigiant tais, kai paklausus ar į arbatą reikės cukaus, pasižiūrima mažų mažiausiai kreivai.

Bet kavinukės neturiu ir neturėsiu. Ir nereikia man sakyti, kad gyvenimas pilnas staigmenų arba, dar geriau, kad jei nėra šiam, tai tikrai bus kitam gyvenime. Atsiprašau, bet tikrai nenoriu žinoti kuo, muse, tarakonu, medžiu ar žmogumi, kuris sėkmingai įgyvendina buvusio gyvenimo svajones, tapsiu. Nes jokiais persikūnijimais aš netikiu. Bet jei kartais nutiktų, norėčiau gal akmeniu pabūti, kuriam nei šilta, nei šalta, be to, niekada neskauda. Nes akmenys juk neturi širdies? Tiesa, ateities rieduliams dabar negaliu imti ir primesti neskaudėjimo, nes o gal ir jiems bus jautru?

Fu, bet apie ką čia aš dabar? Žiema juk persirito į antrą pusę, o tai reiškia, kad dar prieš Kalėdas pirktus pakučius neužilgo bus galima į dienos šviesą traukti ir, okupavus visas namų palanges, sėją pradėti.

Ir ta pavasario nuojauta atriša rankas ir pakelia ūpą - pietums kepu tad žalią pyragą. Ne dilgėlinį ir ne garšvomis pamalonintą - kol kas žalias jis nuo nežinia ko mačiusių brokolių. Bet tiek jau to, labai nepergyvenam ir nesisielojam, nes kai ateis laikas, atsigriebsim valgydami chemijos gyvenime nemačiusias ir labai jau vitaminingas piktžoles.

Tešlai reikės:

-250 g kvietinių miltų (naudoju ,,Ekstra");

-1/2 a. š. druskos;

-1 kiaušinio;

-150 g šalto sviesto;

-1 v. š. pieno.

Įdarui:

-100 ml riebesnio pieno;

-300 ml grietinėlės (12% riebumo);

-1 a. š. druskos;

-1/2 a. š. maltų juodųjų pipirų;

-1 a. š. džiovintų raudonėlio lapelių;

-4 kiaušinių;

-aliejaus kepimui;

-1 svogūno;

-1 brokolio;

-2 lapinio saliero stiebų;

-150 g šviežių (jei tokių turit šiuo metų laiku) arba šaldytų žirnelių;

-100 g kietojo sūrio;

-2 a. š. kukurūzų krakmolo.

Gaminimas:

Tešla:

Kiaušinį išplakti su pienu ir druska. Į dubenį berti miltus, įtarkuoti sviestą. Pirštų galiukais viską sutrinti iki trupinių, supilti kiaušinio-pieno masę ir užminkyti tešlą. Jei tešla per lipni, įberti dar šiek tiek miltų, o jei atrodo, kad per kieta, pridėti šaukštą pieno. Tešlą įvynioti į maistinę plėvelę ir kokiai valandai dėti į šaldytuvą. 

Įdaras:

1.Brokolį ir žirnelius apvirti pasūdytame vandenyje - iš paradžių dėti šaldytus žirnelius (jie virs apie 10 min.), o po kokių 7 minučių sudėti žiedynais išskaidytą brokolį ir virti dar 3 minutes.

2.Aliejuje apkepti svogūną, sudėti smulkiai pjaustytus saliero stiebus - keptuvę nukaisti kai tik šie suminkštės.

Virtas ir keptas daržoves sumaišyti.

3.Krakmolą išmaišyti nedideliame kiekyje pieno.

Kiaušinius išplakti, pagardinti druska, pipirais ir raudonėliais, supilti pieną, grietinėlę ir krakmolą.

Surinkimas:

1.Tešlą iškočioti ant miltuoto paviršiaus, įtiesti į formą (kepiau pailgoje formoje, kur ilgoji kraštinė siekė 28 cm, plotis - 20 cm., aukštis - apie 3 cm.). Tešlos perteklių apipjauti peiliu ir atidėti - iš to likučio, dar kartą iškočiojus, bus galima padaryti papuošimus.

2.Ant tešlos viršaus tiesti kepimo popierių, ertmę užpildyti nenaudojamais žirniais ar pupelėmis ir kepti 15 min. 180*C orkaitėje.

3.Popierių su visais žirniais nuimti, pagrindą dar kartą kišti į orkaitę ir kepti apie 5-7 minutes. Apkeptą palikti vėsti.

4.Ant tešlos paskirstyti įdarą, supilti pieno-grietinėlės ir kiaušinių masę, užberti saujelę tarkuoto sūrio.

5.Likusią tešlą iškočioti, išpjauti juosteles, lapelius ar gėleles, dėti ant viršaus ir kepti 180*C orkaitėje apie 30 minučių.

Kišas skanus tiek šiltas, tiek atvėsęs. Prie jo tinka citrina gardintos salotos.

Ir štai, prašau, gaiviai žalias pavasaris jau čia, t. y., jūsų lėkštėje - ragaukite ir laukite šiltesnių orų, paukščių giesmių ir žydinčių pievų.

[yourturntositcom]

Shin verkia: 

 Kai: Kodėl 

 Kai: Kodėl tu visada dedi peilį į kriauklę? 

 Kai: Kada tau duosiu??? 

 Kai: Kodėl mums visada reikia išplauti visus peilius, kai gaminame kartu su tavimi???

[kormokodranas]

grįžau į anglijojA ir vėl viskas blogai. Man atrodo, kad kiekvieną kartą, kai atvarau čia arba grįžtu namo, maždaug savaitę-dvi jaučiuosi šūdinai. Šįkart ypač šūdas, nes reikia persikraustyt į kitą miestą. Ypač šūdas, nes nežinau, kada vėl pamatysiu saviškius. Senelis atsisveikindamas taip liūdnai pažiūrėjo ir pasakė, kad turbūt daugiau nesusimatysim, nes jis ims ir numirs. Nu, tiesą pasakius, tai jis jau porą metų vis grasina mums, kad numirs, tai gal nereikia taip skaudžiai priimt. Bet kažkaip susidėliojo visa situacija taip, kad tie jo žodžiai man kaip peiliu į širdį suėjo. Lėktuve žiauriai verkiau žiūrėdama į tolstančią Lietuvos žemę. Aišku, skridom pro Alytų, tai išvis susilydžiau. 

Blemba, prieš keturis metus kažkaip panašiai jaučiausi, man atrodo. Tik buvau biškį jaunesnė ir tikėjau, kad pabaigsiu tą sušiktą oxfordą ir grįšiu namo. Galvojau, kad nu įstojau, tai reik pabaigt, nu kaip čia dabar atsisakyt pasiūlymo mokytis tuomet vapše geriausiam univere pasauly. Nu, pabaigiau, bet blet įstojau į kembridžą, tai dabar vėl - kaip čia dabar atsisakyt pasiūlymo mokytis vos ne geriausiam univere? Juolab, kad dabar anglijojA yra ir žmogus, kurį laikau labai savu ir mums gerai išeina kartu gyvent. Nors tu apsišik, taip ir eina tie metai svetimoj šaly, vis atsiranda tokių didelių priežasčių likt čia. Dar dėl mokslo tai galima nusispjaut ir grįžus namo būt herojum (kaip būna antraštės: “jaunuolis studijas prestižiniame universitete iškeitė į gyvenimą tėvynėje: “niekur geriau nesijaučiu””), o ką daryt, kai randi gerą žmogų ir žinai, kad jis nenori važiuot gyvent į Lietuvą bent jau artimiausius 20 metų? Išsiskirt sakant “eik tu šikt, aš nepriklausoma moteris”? 

Nežinau, jaučiu paverksiu dar kelias dienas ir pagerės. Paprastai taip būna - reikia išlaukt tą nelemtą savaitę. Po to kažkaip atbunki nuo Lietuvos ilgesio. Bet jis niekur nedingsta. Ir man lieka tiktai galvot, kad daug tokių žmonių yra, kaip aš - kažkokių savitremtinių, rašančių ir galvojančių lietuviškai svetimoj šaly. 

[soyums]

i wanna be a special peach then. omg man demesio trukumas as siunciu peilius ir noriu but special snowflake T_T ;o ir omg sparkling peach emoji. siaip tai tu peach nes nice butt community..

u are a special peach 🍑❤️ aha mano figūra kriaušė bet peach butt tj u kno still fitting abiems 💝

[nesapnuota]

Aš laukiau stotelėje autobuso: jis buvo toks gražus ir stebuklingas, tačiau įlipus vidun man pasakė, kad esu niekas, kad manęs čia nėra ir niekada nebus. Praleidau tiek daug laiko rašydama žmonėms žinutes, kurios buvo pripildytos didžiausios meilės ir nuoširdumo. Taip svajojau, kad jie atkreips dėmesį ir kad jiems tai bus taip pat svarbu, tačiau po kiek laiko suvokiau, jog esu akmuo. Esu akmuo, kuris kažkada buvo didingas ir reikšmingas, tačiau vienu metu jis padarė kažką, o galbūt tiesiog buvo toks, kokiu būti jam atrodė geriausia, o dabar jis tiesiog guli ant žemės prie pelkių, prie išmirusių gyvačių lizdų. Pro tą molio gabalą praeina ir paspiria kojomis, nes jis jau niekam nereikalingas, nes jis jau nieko nejaučia, neturi nė vienos, kad ir labai mažytės, ląstelės, neturi jokios galimybės jausti liūdesį ir skausmą. Tačiau tie žmonės, jiems galima viskas: jie turi teisę patirti sunkumus ir dėl to dar skaudinti kitus, o kiti yra tiesiog akmenys, kurie nieko nejaučia ir neturi jokios teisės į tai.

Bet aš pagalvojau, kad nebenoriu būti tuo akmeniu - ne be no riu. Aš išlipsiu iš šio autobuso net jam nespėjus sustoti. Ir daugiau niekada nebebus, o kaip tau sekasi, nebebus, o taip mes seniai nesikalbėjome, nebebus, o tu prisimeni, kaip mes kalbėdavomės iki penkių valandų ryto, nebebus, o tu man toks svarbus esi, nebebus, o tu gal pyksti ant manęs dėl ko nors, nebebus, o galbūt aš tave įskaudinu, nebebus, o, prašau, nejausk man pykčio, nebebus, o aš taip tave myliu. Aš išlipsiu net ne pro duris, o pro sunkiai atsidarantį langą ir bėgsiu bėgsiu bėgsiu bėgsiu bėgsiu. Kad ir pasileidus plaukus, kad ir sušlapus nuo lietaus, aš skriesiu per tolį ir neatsisuksiu. Skuosiu lyg vėjas, skuosiu lyg mažas kiškis per kelią, per autostradą penkiolikos juostų. Ir man bus nesvarbu, nes aš nebejausiu skausmo, atsitrenkus į sunkvežimį prikrautą ir apkrautą plytomis bei aštriausiais peiliais. Nes juk tai ne tas pats, tai ne tas pats, ar tu girdi, tai ne tas pats, kai tau pats artimiausias pasaulio žmogus, tavo artimiausias draugas išplėšia širdį iš krūtinės ir supjausto ją mažiausiais pasaulio gabaliukais. Tai juk ne tas pats. Ir tada man jau nebebus svarbu, nes aš bėgsiu, o bėgdama šypsosiuosi, kad su vėju, lendančiu man į ausis, į nosį, į burną, į plaukus, į antakius, į akis, į skruostus, aš gaudau savo laimę ir ji tik limpa prie manęs tarsi būčiau išsitepus medumi, o ji būtų erelio plunksnos.

Kažkada aš buvau tas autobuso vairuotojas, kuris leido kitiems sakyti, kad esu niekas. O, kaip gerai, tu nieko nesugebi, tu esi pasaulio šiukšlė, kurios net niekas nesutiktų perdirbti, tu esu popierinė sulčių pakuotė, kuriai, atvežus į punktą, pasako, kad ji neturi teisės čia būti, kad ji neturi teisės į antrą galimybę ir naują gyvenimą. Aš rėkiau tai sau į akis, tiesiai į akis, baksnodama peiliu per veidrodžio paviršių, kai net veidrodis buvo toks vargšas, kad turėjo mane matyti. Tačiau, žinai, ten, šalia prie autobuso vairo, šalia manęs, prie automatinės pavarų dėžės svirties, šiek tiek dešiniau, sėdėjo kita aš ir man sakė. Ji man sakė, o, mergyt, ką tu darai, ką tu darai, ar tu nori, kad taip būtų visą gyvenimą? Mergyt, gražuole, o, kad tu dabar matytum, kokia tu nuostabi. Tau nepatinka tavo plaukai, kurie per greitai riebaluojasi, todėl susuki juos į kasą jau antrą dieną. Tau nepatinka tavo akys, padengtos akiniais, kuriuos kasryt valai, kad vėl pamatytum, koks gražus pasaulis, bet ne tu. O, mergyt, tau nepatinka tavo klubai, tavo rankos, tavo viskas. Bet tu esi toks nuostabus žmogus, tik jie to nemato, tu taip pat. Bet jie ir neverti matyti. Mergyt, ne jau tu nori, kad tai taptų amžinybe? Jie neturi jokios teisės į tavo jausmų žudymą, jie neturi jokios teisės išplėšti tavo širdį iš krūtinės ir pramalti ją per blenderį iš topshopo, už kurį tu moki kas mėnesį, o gruodį dar ir nenuskaičiavo pinigų. Jie neverti tavęs. Neverti.

Dabar aš einu ir kojos linksta žemyn. Bet einu tolyn. Ir nebelaukiu kito autobuso, kuris galbūt galėtų pasakyti, kad esu kažkas. Nes aš ir pati žinau, kad esu kur kas daugiau nei tai, kaip kažkada kažkas pasielgė ar pasakė. Einu, einu, einu, einu ir saulė jau švinta, kaip gražu.

[dead-girl-world]

Yra žmonės, kuriems nesiseka, ir esu aš, kuri ką tik vos nepasidūrė peiliu.

[bukimevieningi]

Ukrainos karys susitiko su rusų kariu, kurį prieš tai subadė ir kūną išmetė (video)

Ukrainos karys susitiko su rusų kariu, kurį prieš tai subadė ir kūną išmetė (video)

Į nelaisvę papuolusio Ukrainos kario klausia, ką jis pasakytų nužudytam Rusijos kariui, kurį jis subadė ir po daugiau nei pusantros paros tiesiog išmetė. Karys sakė, kad jis labai labai atsiprašytų, taip pat jis teigė, kad supranta, jog jam teks atsakyti už nusižengimus bei pridūrė, kad jis labai nori išsaugoti gyvybę. Sulaikytas karys pasakoja, kaip Rusijos kariui jis peiliu sudūrė penkis ar…

[chauvinisme]

„Bjaurus reikalas pjaut vištas. Užsimerki ir brūžini peiliu vištai per kaklą.

— Ne ta puse pjauni, — šlykštėdamasis sako tėvas.

— Tai pjauk pats, — šaukiu, mesdamas žemėn vištą ir peilį.

Bet mano tėvas idealistas ir bjaurisi krauju, o senelis nesikelia iš lovos, ir aš vienintelis vyras šeimoje.“

father

[saltasimbieras]

Mėgsta peilius ir gatvės poetų eiles, Kvailiais ir kalėm vadina kvailius ir kales Į akis – ir vaizdžiai tariant jai dapizdi, Kokia dėže važinėji, kokioje gyveni.

-G&G sindikatas ‘’BestYja’’

[blevyzga]

apie kontrolę, savikontrolę ir iš rankų į rankas keliaujantį žiebtuvėlį

autorės pastaba: prieš keturis metus, 2016 m. parašytos debiutinės novelės išleistas buvo vienas tiražas, vienas egzempliorius. jį nupiso mano lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi man 10 į dienyną už darbą. iki malonaus, galbūt kada nors vėl pasinersiu į fikciją.

I

Tą naktį ant siaurų miesto gatvių iškritęs lietus pakrikštijo mane kaip savą. Skėčio, žinoma, neturėjau – jau visą savaitę dienomis troškino saulė, o naktimis nuo karščio mažiau akylai akiai atrodė, kad mėnulio veidas danguje tarytum mirguliuoja dėl tokio karščio. Lietus šiltas, bet vistiek atgaivina. Jaučiu, kaip į už apykaklės kapsi vandens lašai nuo plaukų. Gatvėje daugiau žmonių be manęs nėra, ir kompaniją palaiko vienišas gatvės žibintas. Atsisėdu ant šaligatvio ir perbraukiu šlapia ranka per šlapią veidą. Lietus dabar pila visomis jėgomis – nematau toliau negu dvidešimt metrų nuo savęs. Vanduo vėl apsunkina blakstienas ir nieko nebematau net per metrą. Pajaučiu bakstelėjimą į petį ir staigiai atsimerkiu. Prie manęs ant šaligatvio krašto sėdi vaikinas. Atrodo mano amžiaus, bet pavargęs veidas suteikia jam išankstinio brandumo. Jis šypteli: - Kur tavo namai, jaunuoli? - Nežinau, - atsakau, - gal čia. Nepažįstamasis iš gatvės prisistato: - Jonas. - Benas, - prisistatau ir aš. Mes sėdime tyloje ir pamažu lietus pradeda rimti. Slapčiomis dirsteliu į Joną. Lieknas, aukštas, apsimovęs per dideles, suglamžytas kelnes. Jo plaukai turbūt šviesūs, bet lietaus permerkti atrodo juodi. Dabar lietus, vos prieš kelias minutes pylęs kaip iš kibiro, kapsi vangiai. Jonas iš užančio išsitraukia cigaretę. Traukia dar kažką, riebiai nusikeikia ir meta antrą daiktą per petį. - Degtukai permirko, - paaiškina. Aš iš kišenės išsitraukiu vogtą metalinį žiebtuvėlį ir žiebiu ugnį. Jonas prikiša cigaretės galą, pritraukia pilnus plaučius ir lėtai iškvėpia. Atkiša cigaretę man. Aš irgi traukiu pilnus plaučius prieš atiduodamas cigaretę. Taip ir dalinamės, traukdami po dūmą, kol žarija nudegina pirštą. Susikeikiu ir metu cigaretę į balą. Jonas sukrizena: - Bagotas esi, tamsta? Aš kilsteliu antakį ir įsidedu žiebtuvėlį saugiai į kišenę. - Matai, - Jonas prisislenka arčiau manęs, - mes, gavę cigaretę, rūkom iki pirmos žarijos burnoj, o po to dar ir pirštus apsilaižom. - O jei su filtru cigaretė? - Tai filtrą surūkom, kol rūksta. - Tada bagotas. Jonas išsišiepia kaip maniakas. Nespėju net sureaguoti, kaip jis po smakru man pakiša peilį ir spusteli. Rankos instinktyviai pakyla, ir Jonas smarkiau priklaudžia krūtinę man prie nugaros, čiupdamas man už riešo. Kitą ranką pats nuleidžiu. - Kraustyk kišenes, Benai, - Jonas šaižiai kuždeli į ausį. Nematau jo veido, bet spėju, kad vis dar vypso kaip išprotėjęs. Mano širdis plaka greitai, kaktą išpila šaltas prakaitas. Drebančia ranka – dešine, nes kairę spaudžia Jonas – pradedu traukti viską iš lengviau pasiekiamos kišenės ir rikiuoti ant šaligatvio. Jonas padeda smakrą man ant kairio peties. Jaučiu, kaip jo akys seka kiekvieną mano judesį. Jo širdis tuksi ramiai, tolygiai. Turbūt ir jis mano širdį jaučia taip pat kaip aš jo. Ištuštinęs kišenę, pereinu prie kitos, Sunku pasiekti kairę kišenę dešine ranka, reikia išsukti taip, kad per alkūnę nebesusilenkia. Sekundėlę pagrabinėjęs kišenės pamušalą krenkšteliu: - Gal galim kaip nors... Jonas susiprotėja greitai. Paleidžia mano riešą, permeta peilį į kitą ranką ir šis vėl atsiranda man prie gerklės. Griebia man už dešinio riešo, ir aš vėl grįžtu prie kišenės kraustymo. Smakrą vėl deda ant peties. Noriu nupurtyt – tegul pats savo galvos svorį laiko – bet bijau. Mano kišenės pustuštės. Ne bagotumo reikalas čia, o, matyt, miesto. Gimtinėj filtro niekas nerūkydavo, net ir didžiausi skurdžiai. Kai viskas ką turiu guli ant šlapio šaligatvio, jau nebelyja. Jonas pagaliau patraukia savo kvailą galvą man nuo peties. Jis atsirenka jam patikusius daiktus – mano nosinę, vogtą metalinį žiebtuvėlį, kelias monetas ir lenktinį peiliuką. Ant šaligatvio palieka gulėti sagą, atviruką su gražiu paveikslėliu ir šaukštą. - Žiebtuvėliu galėsim dalintis. - Taria Jonas ir susideda laimikį į kišenę kartu su peiliu, kuriuo man grąsino, - cigarečių neturi kur užsikišęs? - Deja, - atsidūstu. - Ar tu vagis? – neatstoja Jonas. - Taip. - Aš irgi. Susilaikau nuo sarkastiškos replikos ir sakau: - Negražu vogti iš vagies. Jonas nesutrinka. Kilsteli ranką, pašiaušia džiūti pradėjusius plaukus, ir vėl šypteli: - Nežinojau, kad tu vagis, - pasako ir iš užančio išima dar vieną cigaretę. Stebiu, kaip kaulėti, ilgi jo pirštai įžiebia pergovtą metalinį žiebtuvėlį. Uždegęs, Jonas cigaretę atkiša man. Šita su filtru. Papsiu minutėlę, ir duodu ją atgal Jonui, bet jis neima: - Čia tavo. Rūkau vienas. Jonas alkūnę paremia ant kelienio, o smakrą ant sugniaužto kumščio. Žiūri, kaip aš rūkau, ir nesigėdija, kai bent keturis kartus pagaunu jo žvilgsnį. Cigaretės jam nesiūlau. Iš pagarbos miesto papročiams ir gal netgi šiek tiek Jonui rūkau filtrą ir sengiuosi nekosėti. Jonas kreivai vypso lyg žinodamas, kad kone springstu karčiais dūmais. Juos išpučiu Jonui tiesiai į veidą. Jis ima krizenti: - Velnias, matyt, tave atnešė čia, Benai. Aš neatsakau. Jonas plekšteli man per petį ir juo pasiremia, kad atsistotų. Plekšteli dar kartą, šį kart smarkiau, ir apsisuka ant kulno. Žiūriu, kaip jis pakiliai eina iki kol jis dingsta už kampo. Aš lieku sėdėti vienas. Dangus nebe juodas, bet saulė dar nekyla. Bus penkios valandos ryto. Atsistoju, pamindžikuoju nutirpusiomis kojomis ir palengva einu link upės. Ten išsitiesiu ant rasotos žolės ir lauksiu saulės.

II

Vilniuje ir pasilikau. Vasaros laiku stogas nėra būtina, o ir miestas gražus. Miegu ant suolų, o kai nemiegu einu pasivaikščioti. Einu upės krantu, žvalgausi į šalis. Nutaikęs progą, nuo virvės nusikabinu vyriškas kojines ir kelnes. Kelnės šiek tiek trumpos, bet bent nesmunka. Prieš porą naktų iš kišenės kažkam ištraukiau žiebtuvėlį. Šitas pigesnis už tą, kuris dabar pas Joną, nors tai nėra svarbu, gi dega vienodai. Iki pilnos laimės trūksta tik kepalėlio duonos ir poros cigarečių. Nakties metas, jokios kepyklos ar parduotuvės neveikia. Žmonės šlaistosi pagrindinėmis gatvėmis, todėl pereinu tiltą ir kylu kalnu link miesto rotušės. Girti jaunuoliai svyruoja ir rėkauja vienas kitam, juos už parankių laiko gražios merginos ir juokiasi. Kelių jų paprašau rūkalų, ir į kitą gatvę pasuku jau su trejomis cigaretėmis kišenėje. Einu į akmenim grįstą gatvelę, kurioje dažnai sėdžiu ir rūkau. Ten naktimis niekas kojos nekelia. Atseit nesaugu. Atsisėdu ant šaligatvio ir užsirūkau. Iš toli iki manęs ateina jaunatviškas klegesys, ir vėl pasidaro tylu. Gimtinėj irgi taip dar praeitą vasarą klegėjom. Užsimerkiu, ir mintys nenoromis nuskrieja į pajūrį. Ten gimiau ir augau. Tada nebūčiau nė pagalvojęs, kad sėdėsiu naktimis šaligatvių ir jausiuosi per senas savo kaily. Iki žiemos būtinai reikia išsisukti iš situacijos. Antrą kartą skruostus kandžiojančios žiemos pabaigos turbūt nesulaukčiau. Gatve pradeda aidėti batų šlepsėjimas. Atsimerkiu. Link manęs eina ne kas kitas kaip Jonas. Neklydau, jo plaukai išties šviesūs, banguoti ir siekia pečius. Jonas šlepteli prie manęs, stukteldamas savo pečiu į manajį. - Duok čia, - liepia, ir ištiesia ranką stverti man už cigaretės, bet aš atsitraukiu. - Eik po velniais. - Asilas, - Jonas pravardžiuoja ir kikena. Šiek tiek apsiraminęs išsitraukia savo cigaretę. - Ko prašai, jei pats turi? Jonas prisidega pervogtu metaliniu žiebtuvėliu, ir gūžteli pečiais. - Sunkūs laikai, reikia taupyti. - Aha, - pritariamai linkteliu. Po minutėlės pasakau, kad jau pamiršau, koks kavos skonis. Vėl rūkom tyloje, ir Jonas staiga šokteli ant kojų. - Ko anskčiau nesakei? – šūkteli Jonas. Greit sutraukia filtrą ir griebia man už riešo. Noriu priešintis – velniai žino, ką jis dabar sugalvojo – bet jis primygtinai traukia man už rankos, todėl esu priverstas atsistoti. Jonas plačiais žingsniais pasileidžia kažkur eiti. Aš pasiskubinu ir prisiveju jį. - Gersim kavos, - pasako Jonas. Aš neklausiu kur ir kaip, nes dalis manęs net nenori žinoti. Jonas vis spartina žingsnį, kartkartėmis net pasileisdamas bėgti. Tada aš griebiu jam už apykaklės ir traukiu link savęs, kad kur nenubėgtų. Einam man menkai pažįstamomis siauromis gatvėmis, šmirinėjam kiemais. Atrodo, kad Jonas pats nežino, kur mane vedasi. Pastebėjimais nesidalinu ir tyliu per sukąstus dantis, bet pratrūkstu kai pamatau tą patį gėlių darželį trečią kartą. Toliau nebeeinu ir lieku stovėti vietoje. Jonas net nepastebi, striksi kaip striksėjęs. Aš pabrėžtinai atsikrenkščiu, ir Jonas atsisuka: - Kas yr? Pailsai? – paklausia ir krizena. Kumštis niežti vožtelt jam per veidą. - Neisiu aš niekur su tavim, svolačiau, - sakau Jonui, - vedžioji mane ratais kaip durnių. Jonas vėl pašiepiančiai juokiasi. Keliais dideliais žingsniais prieinu ir užvažiuoju jam per skruostą atbula ranka. Jonas susmunka ant kelių ir, lyg norėdamas dar labiau mane įpykdyti, vypso, ranką uždėjęs ant sumušto žandikaulio. Atsainiai spiriu jam į šoną, kad nepasirodytų maža ir apsisuku. Dabar Jonas jau keikiasi. Šoka man ant nugaros, ir verčia ant žemės. Nespėju net veido rankomis užsidengti, kaip greitai gaunu kumštį per dantis. Vos spėju sužiūrėt, ar neišmušė danties, o Jonas jau apsižergęs man juosmenį, talžo kumščiais kur papuola. Gaunu smūgį į krūtinę, tai net akys ašaroja. - Lipk nuo manęs, - sušvokščiu, spjaunu kraują per petį, ir nustumiu Joną nuo savęs, prieš tai žiebęs jam į smakrą. Guliu ant žemės, bandau atgauti kvapą. Šalia prigula ir Jonas, lyg kątik nebūtų praskėlęs man lūpos. Atkiša man mano nosinę – švarią, sulankstytą į kvadratėlį – ir aš ją prispaudžiu prie kraujuojančios lūpos. Tada pamažu atsistoju ir iš plaukų išpurtau žemes. Jonas atkiša ranką, atseit, padėk atsistoti, ir aš jį pasiunčiu velniop. - Nesiputok, mes jau atėjom, - sako Jonas, ir pamakaluoja orą palei mane ranka. Atsidūstu ir užtempiu jį ant kojų. Jonas nusivalo pečius, išsitraukia šiaudą iš garbanų ir paklausia, ar greitai bėgu. Linkteliu – kur matyta, kad vagis nebėgtų greitai. Dar kartą įsitikinu Jono vikrumu ir nenuspėjamumu – kol linksėjau, jis spėjo paleisti akmenį į langą virš gėlių darželio. Aš net šokteliu nuo dūžtančio stiklo garso – suskambo pernelyg garsiai nakties tyloje. Plakančia širdim ir drebančiom kinkom žvalgausi aplink. Keli langai nušvinta, iš miegų pakelti žmonės sunkiais akių vokas mirksėdami žiūri, iš kur kilo garsas. Aš stoviu šešėliuose, manęs nemato. Jono irgi nemato, jis pro ilipo pro išdaužtą langą ir dabar kažką veikia svetimuos namuos. - Jonai, velniau tu! – šnypščiu aš, - bėgam! Jono galva išlenda pro langą. Jis numeta kvailą repliką apie šiandienos auditorijos dydį, ir tiesia man didelį ryšulį. Dabar pamatau, kad jis nusisegė marškinius. Į juos turbūt sukišo viską, kas netilpo į kišenes ir užrišo. Čiumpu už duodamo ryšulio, ir kai tik Jonas išsiropščia laukan, tekini pasileidžiam tolyn. Jonas bėga prieky, aš iš paskos. Ilgai bėgti netenka, nes Jonas įlekia į gatvės gale esantį kiemą ir šmurkšteli pro atidarytas laiptinės duris. Aš minu jam kulnais, ir stabteliu prie jau nebebėgančio Jono. Jis apsičiupinėja kelnių kišenes, ir iš vienos išsitraukia raktą. - Tu dar ir namus turi? – sušvokščiu, ir vėl traukiu į degančius plaučius orą. Jonas irgi sunkiai šnopuoja, įrėmęs galvą į duris, ir drebančiom rankom bando pataikyti raktą į spyną. Po minutėlės atrakina. Džentelmeniškai mosteli man įeiti, ir trenkia po savęs duris. Žengiu tolyn į vidų ir į kažką susitrenkiu pirštą. Nudėvėti batai smūgio nesušvelnina. Aš keikiuosi, o Jonas krizena, vadina mane kerėpla, ir įjungia stalinę lempą. Kambarį užpila šilta, blausi šviesa. Butas turbūt toks ir yra – vienas kambarys. Vienam kampe sujauktas čiužinys ant žemės, kitame – senoviška karinė kaitlentė ant taburetės. Šalia jos ir padedu ryšulį. Kambarys skurdžiai apstatytas, ir akį rėžia pianinas, stovintis netoli vienintelio lango. Juodas, smulkiai išdrožinėtas. Paliečiu klavišą – dramblio kaulas. Prie pianino stovi šlykščiai ruda sofa medžiaginiu apmušalu. - Gražus, tiesa? – paklausia Jonas ir viena ranka subimbina primityvią melodiją. - Siaubingai išderintas, - atsakau. - Suderink, jei nepatinka, - atšauna Jonas, ir nusispiria batus nuo kojų, - ir netrypk man čia purvų, šluotos neturiu. Batus nusispiriu ir aš. Patikiu, kad neturi šluotos – ant tokių grindų gaila vienom kojinėm stotis. - Šiandien baliavojam, - pakiliai pasako Jonas, ir stveria už ryšulio. Kaip senis šaltis per Kalėdas po vieną iš ryšulio traukia daiktus: kava, cukrus, stiklainis kruopų, šūsnis stalo įrankių ir butelis degtinės iš užsienio. Iškraustęs viską ant pianino viršaus, užsivelka marškinius ir paskubomis susisagsto sagas. - Ten turčiai gyvena. Pavogiau iš jų sūnaus laikrodį, va, - pasigiria su kreiva šypsena ir atkiša man palei akis kairį riešą. Laikrodis auksinis, gražus. Turbūt šveicariškas. - Nori tokio? Linkteliu galvą. Jonas nusisega laikrodį ir paduoda man. Aš, žinoma, nesikuklinu ir seguosi jį ant rankos, kol Jonas nepersigalvojo. - Tik neišmainyk į kokį niekalą, - perspėja, - aš jį iš tavęs dar pavogsiu.

III

Ryte dar noriu kiek pamiegoti ant šiltos, sausos sofos, bet labai spigina saulė pro rytinį langą, taigi esu priverstas ropštis iš migio. Gerai išsiražau ir patraukiu ieškoti tos kavos, kurią vakar partempiau. Metu pagalvę į Joną, kuris miega ant čiužinio, bet jis nereaguoja. Randu virtuvę. O virtuvėje baisi netvarka. Spintelės praviros, langas išdaužtas, ant grindų stiklo šukės. Šypteliu pats sau, ir grįžtu pas Joną. Spiriu kelis kartus pašonėn ir jis kaip mat atsikelia. Susiriečia į kamuolį ir švokščia pro sukąstus dantis. Kol jis mane keikia įvairiausiais žodžiais, aš pasiimu savo žiebtuvėlį, visas Jono cigaretes ir dar jo peilį įsidedu kišenėn. Dar pagriebiu kavą, kurios vakar jis taip ir neišvirė. Jonas jau stovi ant keturių ir yra besistojąs, todėl spiriu šonan dar kartą ir išeinu, garsiai trenkdamas durimis. Jau būdamas lauke patikrinu, ar dar tebesegiu Jono laikrodį.

[knight-of-fandom]

I took one look at this and declared this as my otp. Why is this a rare ship??? This makes perfect sense 😭😭

A few days ago I said I wanted a twink to break Pei Ming's heart so let me present you a candidate: Liu Qingge.

[nezinaukamsitaspuslapis]

Apie vasarį, šešioliktą ir visą gyvenimą

Šiaip aš nelaikau savęs patriotu, geriau besčiau peiliu sau į koją nei eičiau per eitynes su vėliavėle rankose, neskubu bučiuoti rankų tautai, kuri iš mano vardo sprendžia, ar aš geras/protingas žmogus, kuri dvylika metų bandė mane sulietuvinti, kol galiausiai tapau svetimšaliu, kad ir kur būčiau, kuri vis dar manęs klausinėja, kodėl čia gimiau ir gyvenu. Visgi, kasmet jaučiu būtinybę pasisakyti šią dieną.

Nepaisant visų aukščiau išvardintų niuansų, aš vertinu laisvę. Bet kurios valstybės, regiono, miesto, rajono, asmenybės, nesvarbu. Tačiau, mokantis Akademijoje, supratau du dalykus: 

1) Su laisve ateina ir didelė atsakomybė. Būdamas laisvu tu išlieki atsakingas už savo veiksmus, kadangi gyveni ne vienas, o bendruomenėje, kasdien kaitaliodamas kelis socialinius vaidmenis. Tu turi galvoti, ką darai ir kodėl taip elgiesi, kas tau ir kitiems iš to. Tu negauni teisės kam nors kenkti, skriausti, neapykantos kurstymą argumentuoti kaip nuomonę. Laisvė yra didelis protinis darbas, kuris galiausiai parodo, ko tu esi vertas kaip asmenybė, ką tu turi papasakoti šitam pasauliui, kaip tu sugebi tai pateikti. Būdamas laisvas tu gali giliau įkvėpti ir rytais keltis su mintimi, kad turi pasirinkimą eiti į darbą, mokslus, kavinę ir nebūti nušautas gatvėje už savo pažiūras, prancūzų kalbos mokėjimą, apsiskaitymą ar ne tokį žvilgsnį. Tu gali naudotis visomis šio gyvenimo galimybėmis, pasistengiant neišeiti iš proto.

2) Valstybė, kuri nuolat kalba apie modernumą, tobulėjimą, šaudydama konfeti, kaip džiaugiasi nepriklausomybe, tuo pačiu metu kultūrai ir švietimui teikdama tokį absurdiškai mažą dėmesį, apgailėtiną finansavimą, nukreipdama žiniasklaidos (tuo pačiu ir didžiosios dalies visuomenės) dėmesį į nereikšmingus dalykus, yra kaip ta moteris plyšusiom pėdkelnėm iš Gėlių gatvės, kuri prisiekinėja, kad nevartoja heroino.

Su Laisve, neišprotėkit.